Po filmo „Pavyzdingas elgesys“ premjeros vyko ir diskusija apie tai, ar valstybė daro pakankamai, kad resocializacijos procesas vyktų sėkmingai, ar visuomenė yra pasiruošusi priimti nuteistuosius, ar nuteistieji pasiruošę sugrįžti į visuomenę? Ir kada atlikta bausmė yra pamirštama, ar ji gali būti pamiršta?
Pats filmas taip pat turi savo istoriją. Režisierius Audrius Mickevičius į Lukiškių kalėjimą įžengė išgyvenęs nužudyto brolio netektį. Čia jis susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. Gyvagalviais vadinami kaliniai gyveno stovinčiame laike, bet nepraradę vilties pasikeisti ir kada nors išeiti į laisvę.
Taip – po asmeninių patirčių – buvo pradėtas kurti filmas „Pavyzdingas elgesys“. Paties režisieriaus nuostatų kaita ⎯ nuo pykčio iki atleidimo ⎯ tapo radikalia kelione. Deja, ją nutraukė mirtina A.Mickevičiaus liga, o filmą kurti baigė scenarijaus redaktorius, filosofas Nerijus Milerius.
Filmas rodytas ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose šalyse, Leipcigo kino festivalyje jis apdovanotas „Auksiniu balandžiu“.
Tada, kai buvo kuriamas „Pavyzdingas elgesys“, Lietuvoje dar nebuvo įstatymo, suteikiančio viltį nuteistajam iki gyvos galvos išeiti į laisvę. Kiek vėliau įstatymas pakeistas, ir dabar nuteistieji iki gyvos galvos tokią galimybę turi.
R.Čerapokas bausmę atlieka už trijų žmonių nužudymą.