Mėsos ir žuvies skyriuje sutinkama moteris labai gerai žino, ką reiškia darbas su įvairaus amžiaus grupėmis. Jos bagaže – 25-erių metų pedagoginio darbo patirtis.
Prieš aštuonerius metus veiklos kryptį pakeitusi moteris neslepia – pedagogikoje įgyti įgūdžiai kone kasdien gelbsti dirbant su suaugusiais žmonėmis. Bemaž labiausiai – informacija, atmintyje užsilikusi nuo psichologijos paskaitų laikų.
Pagal specialybę nedirbo nė dienos
Rusų kalbos ir literatūros studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete baigusi Marytė pagal specialybę nedirbo nė dienos – vaikus mokė lietuvių kalbos.
„Pamenu, savotiški buvo laikai, kai pradėjau mokykloje dirbti prieš beveik 40 metų – joje mokėsi rusų, lenkų ir lietuvių vaikai po vienu stogu.
Kadangi būta didelių eilių, Marytė sulaukė pasiūlymo: turi pedagoginį išsilavinimą, eik dirbti į darželį – priimsim tavo sūnų.
Nepakako lietuvių kalbos mokytojų, todėl rusakalbiams vaikams šią kalbą dėstė matematikos mokytoja. Užbėgdavo prieš pamoką pas mane, prašydavo pratime surašyti praleistas raides, kad vaikams teisingai perduotų“, – prisimena Marytė.
Apsistojo ties jauniausiais
Keičiantis gyvenimo sąlygoms, Marytė su vyru ir sūnumi persikėlė gyventi į Vilnių. Sūnus jau ruošėsi į darželį. Kadangi būta didelių eilių, Marytė sulaukė pasiūlymo: turi pedagoginį išsilavinimą, eik dirbti į darželį – priimsim tavo sūnų.
„Sutikau, kas be ko. Dirbau keliuose sostinės darželiuose, esu pavadavusi lituanistus keliose mokyklose. Užsukdavo kartais į darbą darželyje mane aplankyti mama ir sakydavo, kad ji čia nė dienos neišdirbtų.
Reikia labai mylėti vaikus, turėti daug kantrybės, atsakomybės bei skaityti situaciją su jos projekcija į ateitį: jeigu vaikas lipa ant kėdės, turi numatyti, kad kitame žingsnyje jis gali nuvirsti“, – pabrėžia Marytė.
Moteris pasakoja, kad, norint dirbti pedagogikoje, būtina tai daryti iš pašaukimo ir nuoširdžios meilės vaikams. O pastarieji, Marytės teigimu, visada atsidėkoja.
„Vaikas nelygu vaikui. Pavyzdžiui, patys mažiausi iškart parodo, ar tu jiems patinki, ar jie jaučiasi saugūs šalia. Bučiuoja, apkabina, prisipažįsta meilėje. Tuo metu mokykloje bendravimas kitoks, subtilesnis, reikia mokėti tai daryti neįžeidžiant, prisitaikant prie kiekvieno individualumo.
Kartą buvau gavusi taip vadinamą sunkią klasę: man pasirodė, kad ne klasė problema, o mokytojų nesugebėjimas prie jos prieiti ir rasti kompromisus.
Kartą buvau gavusi taip vadinamą sunkią klasę: man pasirodė, kad ne klasė problema, o mokytojų nesugebėjimas prie jos prieiti ir rasti kompromisus. Iki šiol prisimenu, kaip Lietuvoje tik prasidėjo Valentino dienos tradicija. Pasakojau apie ją didžiausiems padūkėliams berniukams, o jie klausė išsižioję. Svarbu sudominimas, ne vien, sakykime, „kalimas“, – tikina ilgametė pedagogė.
Neliko neįvertinta – atsigręžė prekybos centras
Vis tik pedagoginė Marytės praktika užsibaigė prieš šešiolika metų, jai iš Vilniaus vėl pabėgus į periferiją – persikrausčius į Šalčininkus.
„Samdė laikinai į darželius, bet juose papildomų rankų prireikdavo tik kartais, o lietuvių kalbos mokytojų absoliučiai nereikėjo. Sprendžiau, ką daryti“, – prisimena Marytė, prieš aštuonerius metus sužinojusi, kad prekybos tinklas „Maxima“ ieško komandos pastiprinimo. Ilgametė pedagogė netrukus įsidarbino.
Nors pokytis nebuvo menkas, mėsos ir žuvies skyriuje dirbanti moteris pedagogikoje išvystytus įgūdžius panaudoja kiekvieną dieną.
„Visų pirma, mano patirtis – bendravimas. Antra – psichologijos kursas, praeitas universitete. Tai labai svarbu dirbant su žmonėmis, nes kartais jau iš tolo matai klientą, pavargusį po sunkios dienos, susigūžusį, nusiminusį.
Tai labai svarbu dirbant su žmonėmis, nes kartais jau iš tolo matai klientą, pavargusį po sunkios dienos, susigūžusį, nusiminusį. Jam žiežirbos tereikia iki konflikto.
Jam žiežirbos tereikia iki konflikto. O tu imi ir atsakai jam gražiai – visai kitaip bendrauja“, – pabrėžia Marytė.
Vienam – silkės gabaliukas, kitam – nė pėdsako morkų
Didžioji dauguma klientų, 15min pašnekovės teigimu, vis dėlto pozityvesni. „Tik kartais įdomių prašymų turi“, – pastebi „Maximos“ darbuotoja. Pavyzdžiui, vienas vyras kas vakarą užsuka silkės gabaliuko aliejuje. Kitas – labai mėgsta kepenėles, tik jų visuomet prašo be morkų.
„Atėjo kartą, paprašė, kad nedėčiau morkų, o aš tiesiog natūraliai įsiminiau jo veidą. Užsuko kitąkart, iškart klausiu: „Morkų nededame?“. Patvirtino mano spėjimą ir dar pabrėžė, kad matosi iš karto, jog reikalą turi su profesionalu“, – prisiminusi juokiasi Marytė.
Visą mėsos ir žuvies skyriaus produkciją prekybos centre Naugarduko gatvėje išragavusi Marytė ragina padegustuoti vytintą kiaulienos nugarinę, sausai rūkytą su čiobreliais:
„Labai skanu. Aš apskritai labai stengiuosi įsigilinti į pirkėjo norus ir rekomenduoti produktą, kuriuo žmogus nenusivils, atsakyti už savo žodžius.
O klientai, manau, tai jaučia, nes ir gėlyčių, ir šokoladuką padovanoja. Tačiau svarbiausia, kad atsilygina linkėdami sveikatos ir elementariai padėkodami.
O klientai, manau, tai jaučia, nes ir gėlyčių, ir šokoladuką padovanoja. Tačiau svarbiausia, kad atsilygina linkėdami sveikatos ir elementariai padėkodami.“
Kasdien laiko randa jogai
Ne vien tvirta psichologijos žinių bazė Marytei padeda išlaikyti šaltą protą net pačiomis sudėtingiausiomis dienomis. Pasirodo, Vilniaus rajone gyvenanti moteris jau dešimtmetį kūną ir sielą lepina jogos treniruotėmis.
„Mėgstu aktyvų poilsį. Kadangi mano darbo grafikas lankstus – 4 dienas dirbu, 4 ilsiuosi – per laisvadienius su šeima spėjame iki Jūrmalos nuvykti ir pailsėti. Aišku, prie namų laiką „valgo“ darželis ir sodas su gėlėmis.
Kartais eilėraščius rašau, kartais knygas skaitau, netgi ajurvedos, nes mano švenčiausias kiekvieno beveik be išimties ryto ritualas – jogos treniruotė“, – teigia Naugarduko gatvėje esančio „Maxima XX“ prekybos centro pardavėja Marytė.
