Ilona Balsytė: „Žaisdami vaikai mokosi ateities gyvenimo“

Dar vaikystėje Ilona Balsytė suprato, kad mokytis galima žaidžiant. Tai, kaip žaismingai matematikos ją mokė tėtis, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo pamokų mokykloje. Matematikos klasėje nekentė dauguma. Mažoji Ilona kartais svajodavo, kad ateityje bus mokytoja ir matematikos vaikus mokys lyg įdomaus žaidimo.
Ilona Balsytė
Ilona Balsytė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Nors matematika netapo jos gyvenimo pasirinkimu, darbas su vaikais lydėjo visą gyvenimą. Keistuolių teatre ji „žaidė“ scenoje ir išmoko nuo pat spektaklio pradžios iki pabaigos išlaikyti vaikų dėmesį. Dabar, įkūrusi vaikų muzikos mokyklėlę, I.Balsytė dalijasi muzikos pedagogikos paslaptimis. Pasirodo, visiškai neefektyvu vaikams liepti keliskart kartoti tą pačią melodiją. Tačiau visiškai lengva išmokyti groti, jei visi kartu ima žaisti pasaką.

– Esate sakiusi, kad vaikystėje jums labai patiko matematika. Tai ganėtinai keista, menininkai dažnai pasakoja, jog sekėsi humanitariniai, o ne tikslieji mokslai. Kas sužadino tą meilę matematikai?

– Mano tėtis buvo matematikas, radiofizikas. Jis mane nuo mažumės mokė matematikos , tad mokykloje būdama ketvirtokė, jau mokėjau tai, ką sprendė septintokai. Tačiau tai, kaip mane matematikos mokė tėtis, ir tai, kaip tais laikais buvo mokoma mokykloje, skyrėsi kaip diena ir naktis. Tėtis sugebėdavo tai daryti per žaidimą.

Mano klasėje matematikos nemėgo, ko gero, dauguma. Man dėl to buvo labai liūdna. Net galvodavau: „Kai užaugsiu, būsiu matematikos mokytoja, kad visi vaikai mėgtų matematiką.“ Man matematika atrodė tokia įdomi, pilna žaismės, paslapčių. Jau tada labai aiškiai supratau, kad tai, kaip šis mokslas įsisavinamas, priklauso nuo jo pateikimo.

– Turbūt jūsų šeimoje buvo tai, kas dabar vadinama inovatyviu ugdymu?

– Teoriškai būtų galima taip įvardinti. Šeimoje mes daug žaisdavome, spręsdavome įvairius galvosūkius. Tai skatino būti kūrybinga ir ieškoti savo individualybės. Tačiau mano tėvai puoselėjo ir tradicines vertybes. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad reikia klausyti tėvų, nes jie visada gerai patars. Aš irgi manau, kad į tėvų patarimus įsiklausyti verta. Juk mes mokomės ne tik iš savo klaidų, turime galimybę nekartoti ir tėvų klaidų. Tačiau, kai esi vaikas, galvoji kitaip.

Tačiau mano tėvai puoselėjo ir tradicines vertybes.

– Kada pirmąkart pradėjote galvoti, kad užaugusi būsite mokytoja?

– Jau darželyje aš sakiau, kad būsiu muzikos mokytoja. Paskui, kai man buvo septyneri, gimė sesė. Prisimenu, kaip ją mažytę pasisodindavau, paramstydavau pagalvėmis, nes dar nemokėjo sėdėti, ir vesdavau pamokas. Buvau įvairių dalykų mokytoja „ekspertė“ – muzikos, geografijos, matematikos... Dabar, kai pagalvoju, kiek tai sesutei teko iškentėti... Vis dėlto vėliau, paauglystėje, minties apie pedagogikos studijas nepuoselėjau.

– Baigdama mokyklą, nusprendėte būti teisininkė. Kas paskatino rinktis tokį kelią – juk ir vaidinote, ir dainavote? Ar jautėtės pasimetusi, koks jūsų pašaukimas?

– Nuo mažumės mane lydėjo ne tik matematika, bet ir muzika. Turėjau ypatingą likimo dovaną mokytis mokykloje su sustiprinta muzika – grojau įvairiais instrumentais, šokau ir dainavau, dainavau, dainavau... Tad, kitaip ir nebeįsivaizdavau savo gyvenimo. Deja, viskas apvirto aukštyn kojom po balso stygų traumos. Tais laikais niekas nekalbėjo apie mergaičių mutaciją. Visi sakydavo, kad berniukams reikia saugoti balsą. O juk mutacija vyksta ir mergaitėms, tik šio balso virsmo nelabai girdisi. Vis dėlto biologinis procesas yra toks pats.

Kai man pirmąkart paralyžiavo balso stygas, gydytojai pasakė: „Šita mergaitė niekada nedainuos ir vienas procentas, kad ji apskritai galės kalbėti.“ Man tada buvo šešiolika. Užsispyriau: „Ne, ir dainuosiu, ir kalbėsiu.“ Metus laiko tylėjau. Mokykloje atsakinėjau raštu, namuose bendravau rašteliais. Nežinojau, ar prakalbėsiu. Laimei, balsas susitvarkė. Tačiau tada vėl per daug dainavau.

Nežinojau, ar prakalbėsiu. Laimei, balsas susitvarkė.

Kai balso stygą paralyžiavo antrąkart, praradau viltį, kad susiesiu savo gyvenimą su scena. Kita vertus, apie aktorystę aš ir taip negalvojau – nors stačiau spektaklius, vesdavau renginius, eidavau į spektaklius, niekada neatrodė, kad galėčiau būti aktorė. Atrodė, kad tai yra kitiems, bet ne man.

Kadangi mėgau skaityti knygas, ypač detektyvus, nusprendžiau, kad būsiu teisininkė. Netgi perskaičiau visą baudžiamąjį kodeksą, kad save motyvuočiau. Man rūpėjo kovoti už teisybę, tad save įtikinau, kad einu teisingu keliu... Jei būčiau žinojusi, kaip veikia teisinė sistema, būčiau pasakiusi: „Tikrai ne man.“ Tačiau tą ir supratau, nuvykusi į atvirų durų dienas Teisės fakultete. Po poros susitikimų su dėstytojais išėjau suprasdama, kad čia mokytis tikrai negaliu. Jaučiausi pasimetusi. Dvylikta klasė, jau balandis, egzaminai ant nosies.

Mūsų kursas visom prasmėm buvo eksperimentinis.

Nežinia, kas pastūmėjo nueiti į atvirų durų dienas „aktoriniame“, bet tikiu, kad tai buvo nulemta. Buvo įstabu – tiek patys stojamieji, tiek ir pirmieji žingsniai studijose. Mūsų kursas visom prasmėm buvo eksperimentinis – pirmas surinktas ne pagal paklausą kuriam nors teatrui. Kurso vadovė prof. Irena Vaišytė turėjo idėją įkurti naują, miniatūrų teatrą. Deja, eksperimentai tęsėsi – pirmąkart į tarybinę armiją buvo pašaukti ir pirmakursiai aktoriai, tad likome tik 5 merginos ir pora vaikinų.

– Vėliau jūsų kursas įkūrė Keistuolių teatrą. Kaip dabar paaiškintumėte jo populiarumą?

– Tradiciškai spektakliai vaikams vykdavo taip, kaip ir suaugusiesiems. Vaikai būdavo pasyvūs stebėtojai. Mes kūrėme spektaklius be vadinamosios „ketvirtosios sienos“ – nuo pirmosios spektaklio akimirkos bėgdavome į salę pasisveikinti ir bendravome tiesiogiai. Vaikus įtraukdavome ir į spektaklius – vaikai tapdavo ir medžiais, ir jūra, turėdavo atsakyti į klausimus. Jie tapdavo bendro žaidimo dalimi.

Ant šio kelio mus užvedė kurso vadovė prof. Irena Vaišytė. Būtent dėka jos supratome, kad su vaikais reikia bendrauti betarpiškai, drauge su jais žaisti.

Beje, beveik visose kalbose, išskyrus lietuvių, nesakoma, kad aktoriai vaidina.

Beje, beveik visose kalbose, išskyrus lietuvių, nesakoma, kad aktoriai vaidina. Sakoma, kad jie „žaidžia“: „igrajet“, „play“, „spielen“. Šis kalbinis žaismas nėra šiaip sau. Juk teatras ir atsirado iš Dionizijaus švenčių žaidimų. Ir būtent žaidimas scenoje yra Keistuolių teatro braižas.

– Ar vaidinant „Keistuolių teatre“ buvo iššūkių – pavyzdžiui, kaip suvaldyti vaikus, kad jie netriukšmautų?

– Tuo metu mūsų dažnai klausdavo, kam vaidinti sunkiau – vaikams ar suaugusiems? Visi mes vienareikšmiškai sakydavom: „Vaikams“. Sunkiau yra valdyti vaikų auditoriją. Jei suaugęs žiūrovas ateina į teatrą, jis žino etikos taisykles. Net jei jam neįdomu, jis vis tiek klausysis tyliai. Jei dėmesys kelioms minutėms nukryps į šalį, jis vis tiek paskui žiūrės spektaklį. Na, nebent užmigs...

O vaikų dėmesio negali paleisti nė sekundės. Jei tik vaikui bus neįdomu, jis išsiblaškys ir atgal susigrąžinti jo dėmesį nebus paprasta. Jei vienas ims triukšmauti, tą bangą tučtuojau pasigaus ir kiti. Tada jau viskas – suvaldyti situacijos neįmanoma.

Jei „važiuoji“ tokiu greitu tempu, salė įsitraukia į žaidimą ir dalyvauja spektaklyje.

Mes žinojome, kad per visą spektaklį turime taip „laikyti“ vaikų dėmesį, kad jie nė sekundės negalėtų atsikvėpti. Taip įtraukti į istoriją, į žaidimą, kad vaikas nenutrūkstamai žiūrėtų ir neprarastų susidomėjimo. Jei „važiuoji“ tokiu greitu tempu, salė įsitraukia į žaidimą ir dalyvauja spektaklyje.

– Aš gerai prisimenu per televiziją transliuotą „Smaragdo miesto burtininką“ – mane pačią šis spektaklis paskatino siekti savo svajonių, keisti gyvenimą. Turbūt jūs sąmoningai siekėte ne tik linksminti, bet ir perduoti gilias žinias apie gyvenimą?

– Tokia ir yra teatro misija. Teatras negali būti tik pramoga, tai turi būti kelrodė žvaigždė. Mes, aktoriai, turime kelti filosofinius klausimus, kad žiūrovas ieškotų atsakymų. Ir tai gali daryti ne tik suaugusiųjų teatras. Vaikų teatras taip pat nėra tik gerai pasibaigusios pasakos suvaidinimas. Vaikams ypač svarbu ieškoti prasmės, suprasti, kaip įveikti iššūkius.

Kaip jūs suvokėte, kad per teatrinį žaidimą galima labai rimtai mokytis?

Dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais teko dalyvauti Laimos Sirutienės vedamoje pamokėlėje Šiuolaikinės mokyklos centre. Vėliau šią mokyklą baigė mano dukros, o dabar į ją leidžiame sūnų.

Pamačiusi, kaip Laima dirba muzikos pamokoje su vaikais, suvokiau, kad per teatrinį žaidimą galima išmokti daugybę dalykų. Vaikams atrodo, kad jie žaidžia, bet kartu jie labai daug sužino. Tada ir pagalvojau, kad man būtų įdomus toks kelias.

Vaikams atrodo, kad jie žaidžia, bet kartu jie labai daug sužino.

Daug vėliau, kai gimė mano sūnus, mąsčiau, į kokį būrelį jį vesiu. Jei jis būtų galėjęs lavintis pas L.Sirutienę, gal pati ir nebūčiau pasukusi tuo keliu. Aš norėjau, kad jis lankytų tokio lygio užsiėmimus, kokius anksčiau vedė ji.

Pradėjau domėtis ankstyvuoju muzikiniu ugdymu. Gal metus naršiau „Google“ ir gilinausi į kuo įvairiausias muzikinio ugdymo sistemas. Mačiau, kad visi metodai turi savų pliusų. „Kindermusik“ metodas mane labai sudomino būtent todėl, kad šioje sistemoje panaudotos visos geriausios idėjos – trys profesoriai Vokietijoje sujungė Shinichi Suzuki, Maria Montessori, Zoltáną Kodály, Emile Jaques-Dalcroze, Carl Orff patirties ir tyrimų rezultatus. Be to, mokymasis vyksta per žaidimą.

Nuotoliniu būdu baigiau mokslus JAV. Vėliau, norėdama dar labiau įsigilinti, įstojau į muzikos pedagogikos magistrantūrą Šiaulių universitete. Mokslinį darbą rašiau apie šešiamečių emocinių ir kognityvinių gebėjimų ugdymą muzikine veikla. Man visada buvo keista, kad labai dažnai priešmokyklinukai lieka išvis be muzikinio ugdymo. Jau iš studijų Amerikoje buvau sužinojusi, kad muzika tokio amžiaus vaikams padeda sklandžiai pereiti į mokyklą.

Man visada buvo keista, kad labai dažnai priešmokyklinukai lieka išvis be muzikinio ugdymo.

– Gal mes klaidingai suvokiame, kam reikalingas muzikinis ugdymas? Juk dažnai manoma, kad jei vaikas nebus muzikantas, tai groti ir dainuoti jam nėra taip rimta.

– Tyrimai atskleidžia, kad per muziką galima mokyti ir matematikos, ir geografijos, ir kitų dalykų. Beje, toks mokymas bus gerokai efektyvesnis negu įprastas. Dažnai nutinka, kad daugelis vaikų, besimokydami mano mokyklėlėje, be jokių pastangų pradeda skaityti. Taigi, pati įsitikinau, kad muzikos poveikis vaikams yra labai didelis.

– Kalbėdama jūs vis minite ir žaidimą. Kodėl jūs manote, kad vaikai geriausiai mokosi žaisdami?

– Kai pati pradėjau gilintis į mokslines teorijas apie žaidimą, iškart atkreipiau dėmesį į savo dvejų metų sūnų. Stebėdavau, kaip jis moderuoja kuo įvairiausias gyvenimo situacijas. Mokslininkai tvirtina, kad žaisdami vaikai mokosi ateities gyvenimo. Vaikai žaidžia „parduotuvę“, „namus“ ir mokosi, kokie gali būti žmonių santykiai. Vertingi ir žaidimai pagal pasakas, pavyzdžiui, „Aš būsiu princesė, o tu būsi princas“. Pasakose užkoduota daug dalykų – pavyzdžiui, ugdoma nuostata, kad gėris visada laimi.

Mokslininkų įrodyta, kad vaikai iki septynerių nesugeba kartoti daugiau negu dukart.

Jei pedagogai žino, kaip panaudoti žaidimus ugdant, galima labai daug pasiekti. Pavyzdžiui, kaip priversti vaiką penkiskart pagroti fleita tą pačią melodiją? Mokslininkų įrodyta, kad vaikai iki septynerių nesugeba kartoti daugiau negu dukart. Jei jie verčiami kartoti daugybę kartų, „kol išmoks“, taip tik žudomas kūrybingumas.

Tačiau visai kas kita, jei vaikas groja tą pačią melodiją vaidindamas pasaką. Tuomet keičiasi istorija, aplinkybės. Vaikas tampa berniuku, kuris turi stebuklingą fleitą. Tą berniuką nori užpulti liūtas, kurį vaidina kitas vaikas. Bet vos tik liūtas išgirsta stebuklingą melodiją, jis sustingsta. Tada vaikas gali groti nors ir dešimt kartų, jam įdomu, o tuo pačiu jis lavina savo grojimo įgūdžius. Tokiame žaidime vaikai nori išbandyti kuo įvairiausius vaidmenis. Kartais sakau, kad kitą pamoką pabaigsim vaidinti. Bet ne, jie nesutinka. Visi nori tą pačią pamoką pabūti ir fleitininkais, ir liūtais. Pasekmė – išmoksta kuo puikiausiai groti.

Tėvai turi dainuoti savo vaikams, nes dainuojant balsas visai kitaip pasiekia vaiko sielą.

– Kokia dabar yra jūsų svajonė?

Labai norėčiau, kad kai vaikai, kuriuos mokau, užaugs ir susilauks savo vaikų, jie galės juos lavinti patys. Dar visai neseniai ugdymo procesas vykdavo šeimoje – seneliai dainuodavo, žaisdavo, pasakas pasakodavo. Esu įsitikinusi, kad tėvai turi dainuoti savo vaikams, nes dainuojant balsas visai kitaip pasiekia vaiko sielą. Mano svajonė – kad tie vaikai, kurie patirs visapusį muzikinį ugdymą ir jo naudą, vėliau patys su savo vaikais dainuotų, muzikuotų, žaistų – ugdytų savo vaikus muzikine veikla. Na, jei taip atsitiks, tikėtina, kad liksiu be darbo. Bet tikrai būsiu laiminga.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų