Įspėjo nevykti
Žaibiškas cunamis, nusinešęs per 400 gyvybių, salų valstybei Indonezijai smogė gruodžio 23-iąją. Sostinėje Džakartoje – už 130 km nuo įvykio vietos – gyvenantis lietuvis E.Valutis sakė nieko nejutęs, nes atstumas gana didelis, ir jei ne internetas, televizija, būtų išvis nieko nežinojęs. Iškart po įvykio vyras norėjo nuvažiuoti pažiūrėti, kokia padėtis, kaip laikosi žmonės, tačiau vietiniai bičiuliai jį įspėjo neskubėti.
Norėjau vykti iškart po nelaimės, bet vietiniai įspėjo palaukti, sakė, kad galiu būti apiplėštas.
„Norėjau vykti iškart po nelaimės, bet vietiniai įspėjo palaukti, sakė, kad galiu būti apiplėštas, tad geriau luktelėti, kol viskas šiek tiek aprims, – 15min pasakojo Edgaras. – Po Palu cunamio (rugsėjį Sulavezio salą supurtė 7,5 balo žemės drebėjimas, sukėlęs cunamį, kuris pražudė tūkstančius – red.) žmonės pradėjo vogti, nešti viską iš parduotuvių, apiplėšinėti vieni kitus. O ką daryti, kai nėra maisto, vandens.
Taigi ir čia nėra ko stebėtis dėl tokių įspėjimų ar kad žmonės gali imti taip elgtis – ten grynos džiunglės, toliau pavažiavus net nėra elektros, o alkanas žmogus, likęs be nieko, padarys bet ką, kad gautų maisto. Taigi paklausiau patarimų ir nuvykau tik po savaitės, sekmadienį (gruodžio 30 d. – red.)“, – sakė pašnekovas.
Stebėjosi, kaip visi vieni kitiems padeda
Edgaras nuvyko į Labuhaną, jis, pašnekovo teigimu, mažiau nukentėjo nei Tandžung Lesungas – ten viskas nunešta, kaip teigė vietiniai.
„Važiuodamas iš Džakartos mačiau daugybę mašinų, prikrautų ryžių, sriubų pakeliuose, kitų greitojo maisto produktų, žmonės juos veža nukentėjusiesiems. Labuhano mečetės pergrūstos, jose glaudžiasi tie, kurie liko be namų, laukia atvykstančių artimųjų, kad galėtų su jais išvykti – nes patys dabar neturi už ką. Kariuomenė privežusi jiems maisto. Mačiau labai daug žmonių iš aplinkinių miestų, taip pat Džakartos, net iš Surabajos atskridusių padėti vietiniams. Visi susibūrę, kas iš ligoninės atvykę padėti, kas iš barų maisto atvežę.
Mačiau labai daug žmonių iš aplinkinių miestų, taip pat Džakartos, net iš Surabajos atskridusių padėti vietiniams.
Miestelyje įkurti punktai, į kuriuos atvežama maisto ir medikamentų, ten žmonės ateina ir gauna sau skirtą dalį. Daugybė žmonių stovi gatvėse ir renka pinigus nukentėjusiesiems, stabdo kiekvieną mašiną, spūstys didžiulės, taigi 130 km nuo Džakartos važiavau net penkias valandas. Neįtikima, kaip žmonės vieni kitiems padeda“, – tai, ką pamatė atvykęs į cunamio nusiaubtą vietovę, pasakojo Edgaras.
Džiaugiasi, kad liko gyvi
Paklaustas, kaip pats jautėsi savo akimis pamatęs cunamio padarinius, pašnekovas sakė, kad vaizdai išties sukrečia.
„Baisu, gyvenime nebuvau matęs tokio vaizdo, tik per televiziją. Iš tiesų oda šiurpais ėjo. Viskas nunešta, žmonės iš po griuvėsių renka tai, kas likę: kas lovą, kas televizorių, drabužius ir t. t. Vaizdas – kaip iš filmo, tarsi po kokio atominio karo būtų nieko nelikę“, – stebėjosi vyras.
Edgaro teigimu, nepaisant visos tragiškos padėties, prarastų artimųjų ir namų, žmonės nesėdi rankų sudėję ir už galvos susiėmę: jie griuvėsiuose ieško daiktų, kuriuos dar galbūt galės panaudoti, ant palmių kabina ir džiovinasi rastus drabužius ir... šypsosi.
„Man ir pačiam buvo neįtikima tai matyti. Bet jie džiaugiasi tuo, kad liko gyvi, kaip sako: „Ala dar manęs nepasiėmė, dar mane myli.“ Kalbėjau su šeima, kuri prarado sūnų, bet ir jie taip normaliai į viską reaguoja, sako: „Vadinasi, atėjo laikas ir jį pasiėmė, kas iš to, kad dabar liūdėsi. Kada nors ateis kiekvieno mūsų laikas.“
Edgaro pasakojimu, žemiau esančioje nuotraukoje matomus žmones jis sutiko vaikštinėdamas po vietovę, jie ieškojo daiktų savo buvusio namo vietoje. „Sako, tai, ką esame apsirengę, yra viskas, kas mums liko. Vėliau atėjo močiutė išvirkščiais marškinėliais, pasakojo, kaip ją iš namo išnešė vanduo ir kaip sugrįžo į krantą su kita banga. Sako, viskas, kas liko, – tai šie marškinėliai ir šortai, net šlepečių neturiu“, – vietinių istorijomis dalijosi pašnekovas.
Ne visi paliko namus
Prieš keletą dienų pranešta, kad cunamį sukėlęs ugnikalnis Anak Krakatau pažemėjo daugiau kaip dviem trečdaliais – iš 338 metrų aukščio dabar likę tik 110 metrų. Baiminantis dar vieno cunamio, nes ugnikalnis vis dar nerimsta, evakuota daugiau kaip 40 tūkst. gyventojų.
Pasak Edgaro, šiuo metu viskas aprimę, bet kalbama apie tai, kad gali susiformuoti dar vienas cunamis. Pašnekovo teigimu, likus ten naktį, nuo kranto matyti iš ugnikalnio tekanti lava.
Spaudoje rašoma, kad dėl galimos cunamio grėsmės žmonės nesiryžta grįžti namo, o štai Edgaras pasakojo, kad kai kurie vietiniai – priešingai, nepalieka savųjų ir laukia, kas bus.
„Kalbėjau su viena šeima, kurių namas buvo pilnas vandens, bet nesugriuvo. Namo šeimininkas pasakojo, kad viskas įvyko naktį, prieš tai niekas nieko negirdėjo, o namas iki lubų vandens prisipildė per kelias sekundes. Sako, atidariau duris, srovė mane išnešė, paskui kažkur tarp namų pavyko išbristi.
Klausiu jo, ką ketina daryti, o jis sako: nieko, vyriausybė pasirūpino – pastatė detektorius, tai jei dar kas bus, dabar jau girdėsiu, tada bėgsiu ant kalno. Galvoju – nieko sau, sėdi sau ir lauki, kada bus“, – nuostabos neslėpė Edgaras.
