Karalienės mirtis nuliūdino
Inga į Angliją persikėlė gyventi dar 2009-ais – 10 metų ji praleido Londone, o tuomet, atsiradus galimybei, įsigijo nuosavus namus, tad persikėlė šiek tiek už miesto.
„Londone kainos neįkandamos, – šypteli I.Bunina. – Bet vis tiek ten labai dažnai lankausi.“
Per tiek metų Inga spėjo įsilieti į vietinių žmonių kasdienybę. Nors dauguma anglų itin domisi karališkąja šeima, pati moteris ne pernelyg sekė sklindančius gandus ir asmeninį jų gyvenimą.
„Žinoma, daug matydavau, nes karališkąją šeimą rodydavo per visus televizijos kanalus. Be to, karalienė nuolat būdavo prieš akis: ant pinigų, pašto ženklų, dauguma parduotuvių turi jos atributikos.
Šiemet buvo Elžbietos II platininis jubiliejus – žmonės minėjo 70-us jos karaliavimo metus. Šventė truko keturias dienas, gyventojams davė papildomų išeiginių, jie ėjo į gatves, visiems gera nuotaika, grojo muzika“, – prisimena I.Bunina.
Išgirdusi žinią apie karalienės mirtį, Inga nusiminė. Tačiau moteriai žavesį kelia faktas, kad Elžbieta II dirbo iki pat savo gyvenimo pabaigos – kaip ir buvo pažadėjusi tautai.
„Ji tarsi nebuvo mano karalienė, nes esu lietuvė, bet vis tiek apėmė sunkus jausmas, – neslepia I.Bunina. – Dar likus dviem dienoms iki mirties, ji priėmė naują ministrę pirmininkę. Karalienės protas išliko aštrus, ji tikrai verta pagarbos. Dabar tokių žmonių jau nebūna.
Sklinda gandai, kad ji specialiai važiavo į Škotiją, nes ten vėl vyrauja nuotaikos, kad norima atsiskirti nuo Anglijos. Manoma, jog buvo suplanuota, kad, karalienei mirus, ji bus ten pašarvota, o žmonės galės ateiti atsisveikinti ir tauta vėl bus suvienyta. Taip ir įvyko.“
Naujieną apie karalienės mirtį sunkiai priėmė ir Ingos pažįstami anglai. Anot moters, jos bičiuliams Elžbieta II karalienė buvo visą jų gyvenimą, todėl susidarė jausmas, kad taip bus visada, o tai, deja, neįmanoma.
„Visi buvo labai nusiminę – net tie, kurie nebūtinai palaiko karališkąją šeimą. Anglijoje tai prilygsta pagrindinės valdžios mirčiai – mirė ne koks ministras“, – sako I.Bunina.
11 valandų stovėjo eilėje, kad atiduotų pagarbą
Dieną, kai karalienė mirė, Inga ruošėsi važiuoti į Londoną. Atvykusi prie Bakingamo rūmų, ji pamatė daugybę besirikiuojančių žmonių, dirbančias spaudos agentūras – gyventojai būrėsi nepaisydami lietaus.
„Kai miršta karališkosios šeimos nariai, rūmų priekyje pakabinamas pranešimas, informuojantis apie mirtį. Šiuo atveju buvo parašyta apie karalienės mirtį. Ėjome pasižiūrėti, matėme daug policijos“, – prisimena I.Bunina.
Supratimas, kad greitu metu moters monarchės nebus, privertė Ingą susimąstyti. Suvokdama, jog per savo gyvenimą ji nebepamatys karalienės soste, moteris nusprendė stoti į milžinišką eilę prie parlamento rūmų ir sulaukus atiduoti pagarbą Elžbietai II.
„Dabar valdys Karolis III, tuomet – princas Williamas, vėliau – jo sūnus, – aiškina I.Bunina. – Iš pradžių svarsčiau eiti penktadienį ir laukti per naktį, bet pranešė, kad stovėti reikėtų 25 valandas – supratau, kad tikrai ne. Šeštadienio rytą per televiziją informavo, jog laukimas siekia 16 valandų. Nusprendžiau važiuoti.“
Atvykusi prie Vestminsterio rūmų, Inga išvydo, kad eilėje laukti reikės 14 valandų. Kaip limitą ji sau buvo davusi 18 valandų, nes sekmadienį moteris jau turėjo skristi atostogų.
„Atėjau viena, tvyrojo keistas jausmas, sumišimas. Visi atvyko daryti to paties – atiduoti pagarbą žmogui, kuris jiems taip ilgai tarnavo, – sako I.Bunina. – Maždaug 8 km eilė prasidėjo Sadarko (angl. Southwark) parke, ten ant rankos uždėjo spalvotą juostelę su numeriu – spalva buvo keičiama kas 10 tūkst. žmonių. Tik atsistoję iš karto visi pradėjome bendrauti – taip susidarė mūsų penkių žmonių grupelė, kuri kartu ir prastovėjo visą laiką.“
Visi atvyko daryti to paties – atiduoti pagarbos žmogui, kuris jiems taip ilgai tarnavo.
Anot Ingos, eilė judėjo labai lėtai, todėl buvo ramiai galima, pavyzdžiui, nueiti į tualetą. Be to, kadangi jie tapo penkių žmonių grupe, galėjo paprasčiau prireikus atsitraukti, žinodami, jog sugrįžę ras savo vietą.
„Ir vienam būtų buvę paprasta nueiti iki tualeto, – tikina I.Bunina. – Buvo nemokamai dalinama kava, stovėjo daug labdaros organizacijų, buvo maisto, savanoriai, kurie palaikė nuotaiką ir vis sakydavo, kad jau netoli, jau tiek pralaukėme.“
Stovint eilėje, kaip pasakoja Inga, pokalbiai sukosi apie karalienę ir karališkąją šeimą, nors vėliau, bėgant valandoms, kalbos pakrypo ir apie kasdienius reikalus.
„Niekur neprisėdau – atstovėjau 11 valandų. Kojoms pabaigoje jau buvo sunku“, – šypsosi I.Bunina.
Ore tvyrojo pagarba karalienei
Vėlyvą vakarą pasiekusi eilės pabaigą Inga dar 3,5 valandos laukė prie rūmų, nes buvo vykdoma didelė patikra.
„Atrodo, jau esi prie pat, viską matai, bet negali įeiti, – prisimena I.Bunina. – Buvo daug policijos, viskas tikrinama – negalėjai nieko įsinešti. Be to, liepė išjungti telefonus, todėl niekas nefotografavo.
Parlamento rūmuose esu buvusi anksčiau, bet šį kartą įėjus pasitiko keistas jausmas, tyla, žmonės iš lėto judėjo. Galėjai pajusti liūdesį ir pagarbą karalienei.“
Inga pataikė kaip tik tuo metu, kai keitėsi sargyba, o šį veiksmą ji vadina įspūdingu. Moteris tikina, kad, žiūrint per televizorių, vaizdas atrodo visai kitaip nei realybėje.
„Viduje galima būti neilgai, vyksta nuolatinis judėjimas. Man pasisekė, nes dėl sargybos keitimosi pavyko pabūti ilgiau, – pasakoja I.Bunina. – Nežinojome, kaip reikia nusilenkti, nes pagal etiketą reikėtų kairę koją pastatyti atgal ir pritūpti, nors galima ir tiesiog nusilenkti. Aš nusilenkiau ir persižegnojau.“
Atidavusi pagarbą ir išėjusi iš rūmų Inga viduje pajautė džiaugsmą, kad pagerbė karalienę ir atstovėjo eilėje.
„Kas tos 11 valandų, palyginti su tuo, kiek karalienė dirbo? Ji tą darė iki gyvenimo pabaigos. Tai yra įspūdinga, – sako I.Bunina. – Net Prancūzijos prezidentas, kuris niekada nekalba angliškai, šį kartą kreipėsi anglų kalba sakydamas, kad jums ji buvo jūsų karalienė, o mums ji buvo Karalienė iš didžiosios raidės (angl. To you, she was your Queen. To us, she was The Queen).
Elžbieta II visiems patiko, visi ją gerbė. Šis procesas įeis į istoriją. Tikrai buvo verta.“