Esminis principas. „Dizaino studijos VDA Klaipėdos filiale, galima sakyti, suformavo gana reiklų ir jautrų požiūrį į aplinką. Jau tada, prieš penkiolika metų, parankiniais žurnalais tapo „Wallpaper“ ir „i-D“. Būtent tiek laiko turėjo praeiti, kad mūsų šalies vartotojai pribręstų tokioms mados ir namų dekoro idėjoms, kokios publikuojamos šiuose leidiniuose. Laikui bėgant, nustojau kai kuriuos daiktus vadinti daiktais, nes tai asocijuojasi su nuobodžia, rutiniška buitimi, taigi mano leksikoje atsirado žodis „objektas“.
Priešingai nei dauguma moterų, vartydama žurnalus, katalogus, naršydama internete ir ten užtikdama daug estetiškų drabužių, aksesuarų, interjero puošybos elementų, niekada nepagalvoju, kaip norėčiau visa tai turėti. Man gana to, kad juos matau. O mano estetinis alkis – labai didelis, kartais sunkiai numalšinamas, nes esu perdėm išranki.
Kai lankausi Londono, Paryžiaus, Milano ar Niujorko dizaino galerijose ir staiga išvystu dar niekur neregėtą eksponatą, štai tada apima begalinis atradimo džiaugsmas, tarsi pati jį būčiau sukūrusi. Panašiai ir „Celine“, „Alexander McQueen“, kitų konceptualių ženklų gaminiai – žinau, jų neįpirksiu, tačiau tai nereiškia, kad jais negaliu gėrėtis. Tokiam požiūriui susiformuoti įtakos turėjo ir dažnas lankymasis pasaulinėse dizaino parodose, susitikimai su nišinių objektų kūrėjais, pavyzdžiui, britais Tomu Dixonu ar Lee Broomu, taip pat ironiško Olandijos prekės ženklo „Moooi“ kūrybos direktoriumi Marceliu Wandersu.“
Nesustabdoma kaita. „Konceptualių objektų esmė – ilgaamžiškumas, tačiau net ir jis nėra begalinis: jei parsinešu ir instaliuoju namuose vieną kurį nors patikusį šviestuvą, žiūrėk, po pusmečio jau aptinku kitą – įdomesnį, grynesnių linijų, kitaip sklindančios šviesos. Beje, namų apšvietimo technologijos taip sparčiai tobulėja, kad taikosi ne tik prie buitinių poreikių, bet ir prie mūsų emocijų: vienokia šviesa siūloma, jei dirbame intelektualiai; kitokia, jei ilsimės; trečiokia, jei gaminame maistą.
Spalvų ir daiktų perteklius tiek interjere, tiek drabužinėje greitai pradeda erzinti. Tobulas objektas neturi būti dirgiklis.
Technologiniai garderobo pokyčiai taip pat neišvengiami, kartais jie atrodo kaip futuristiniai. Jei įsigyju naujus batus, po kurio laiko juos išstumia kiti, ir dizainu, ir medžiagomis lenkiantys pirmuosius. Tačiau niekada nepasiduodu aklai pirkimo manijai. Iš mamos paveldėjau jautrumą aplinkai, o jai šis bruožas susiformavo skaitant klasikinę literatūrą. Laikui bėgant, išmokau tolerantiškiau vertinti erdvę, bet esu išgyvenusi liguisto estetizmo ir tobulumo periodą, kai geriau nieko, geriau tuščia vieta nei bet kas. Spalvų ir daiktų perteklius tiek interjere, tiek drabužinėje greitai pradeda erzinti. Tobulas objektas neturi būti dirgiklis. Saulės šviesa, sklindanti pro langus, teikia tokių spalvų ir atspalvių, kokių net negali įsivaizduoti. Šviesa ir kvapas – esminiai jaukaus būsto ingredientai.
Bauhauzo architektūros ir meno mokyklos, Vokietijoje veikusios prieš Antrąjį pasaulinį karą, stilistika man pati artimiausia. Štai kodėl, kai prieš dešimt metų su buvusiu sutuoktiniu kūrėmės Žvėryne, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje statytame sovietinių nomenklatūrininkų name, mūsų būsto grindys buvo plūkto betono; tuščioje erdvėje su dideliais langais pakako vos kelių „intelektualių“ dekoro elementų, ir namai įgavo savitumo. Baldų gobelenų, užuolaidų medžiagiškumą juose man atstoja Pauliaus Juškos tapybos darbai.“
Neišvengiami atributai. „Didelis, stabilus, net ne stovintis, o stūksantis stalas – centrinė namų ašis: apie ją sukasi ir emocinis, ir buitinis, ir kūrybinis gyvenimas. Stalas man turi sukurti tokią jaukią zoną, kad prie jo galėčiau ir valgyti, ir ką nors labai svarbaus dirbti, rašyti, ir tiesiog mėgautis knyga, vartyti estetiškai išleistą mados ar meno albumą. Būtent stalas yra tas objektas, kuris formuoja visą šeimos gyvenimą, nesvarbu – daugiavaikės ar tik dviejų partnerių. Įsivaizduokite: dešimt metų gyvenau be veidrodžio. Tiesa, nedidelis, kad galėčiau pasidažyti, buvo vonioje, o kad prieš išeidama iš namų pasitikrinčiau, kaip atrodau, išjungdavau šviesą, prinešdavau prie lango šviestuvą ir lange pamatydavau visą savo figūrą.
Manęs nepaliauja stebinti kūrėjai, kurie paprastus objektus paverčia nepaprastais ir kuriems praktiškumas – visų svarbiausia.
Madai taikau labai panašius kriterijus kaip architektūrai: manęs nepaliauja stebinti kūrėjai, kurie paprastus objektus paverčia nepaprastais ir kuriems praktiškumas – visų svarbiausia. Antai Florencijoje aptikau retai matomą mados vardą – „Ma+Bag“: tarsi rankomis plėšytos odos rankinė atrodė be galo natūrali, sykiu – itin moderni. Daugelį britų dizainerio Christopherio Kane’o darbų taip pat pavadinčiau konceptualiais ir neturinčiais analogų: šis mados meistras kuria taip, kad jo net kopijuoti greitosios mados banginiams nepavyksta, o greičiau neapsimoka, nes tie kūriniai – ne masėms. Estų kompanijos UEG dizaineriai stebina unikaliai apdirbtais glamžyto balto popieriaus gaminiais: striukėmis, delninėmis – neperšlampamomis, neplyštančiomis. Visa tai atrandu tyrinėdama Europos didmiesčius: stengiuosi nukrypti nuo turistinių maršrutų ir pažvelgti į miestus vietinių akimis. Štai tada ir patenku ten, kur nė nebūčiau įsivaizdavusi.
Viešėdama Milane niekada neaplenkiu „Excelsior“ – šis prekybos centras pritraukia pačius novatoriškiausius nišinės mados kūrėjus. Paryžiuje jaukiausia laiką leisti netoli Bastilijos esančiame „Merci“ (pirmame aukšte – nepakartojamas salotų bistro, taip pat originalių virtuvės reikmenų kolekcijos): patenki į itin paryžietišką aplinką, kur parduodami drabužiai įdomūs savo paprastumu, juose neužčiuopsi nė menkiausios posh detalės.“
Prioritetas – kelnėms. „Būtent kelnėms – ir net ne džinsams (jų spintoje, įtariu, jau nė nebeturiu). Itin kokybiškų audinių kelnės šiandien yra nepamainomas moters drabužis visais gyvenimo atvejais. Ne tik todėl, kad praktiškos ir patogios dėvėti, – jos man teikia pasitikėjimo savimi ir leidžia tvirčiau stovėti ant žemės. Kita vertus, charakteriu nesijaučiu esanti lėlytė, kuriai derėtų suknelės, taigi šioks toks manyje esantis griežtumas koreguoja ir aprangą. Tiesa, jei renkuosi sukneles, jos paprastai būna itin struktūriškos, su asimetriškomis detalėmis – panašios į „Balenciaga“ stiliaus apdarus.
Nejaukiai jaučiuosi apsivilkusi klasikinę kokteilinę ar vakarinę suknelę – akivaizdu, nemoku būti ponia (juokiasi), todėl yra buvę atvejų, kai įpareigojantis aprangos kodas priversdavo atsisakyti dalyvauti kokiame nors renginyje. Mano stichija, kada labiausiai jaučiuosi savimi, – Stokholmo, Frankfurto, Kelno, Kopenhagos ir, žinoma, Milano dizaino savaitės. Ten sulekia pati stilingiausia ir kūrybiškiausiai besirengianti publika: jokio pretenzingo puošnumo, jokio maivymosi, jokių lėliškų ar femme fatale suknelių, jokių ultramoteriškų batelių. Milane per dizaino savaitę organizuojami vakarėliai yra kaip alternatyva tų renginių, kuriuose snobiškai primetamas griežtas aprangos kodas.
Elgtis alternatyviai, avangardiškai iš prigimties būdinga dažnam menininkui. Prisimenu, baigusi akademiją į vienos prabangių prekių parduotuvės atidarymą, kur susirinko itin pasipuošusių žmonių kompanija, su draugais atėjau vilkėdama naujausios „Adidas“ kolekcijos sportinį kostiumą. Reakcija buvo labai įvairi, sulaukiau net žiniasklaidos dėmesio. Šiandien rinkdamasi batus, aksesuarus pirmiausia taikau estetinį kriterijų: apyrankė gali būti sunki, pagaminta ne iš paties kokybiškiausio metalo, bet jeigu ji turi „charakterį“ – mano riešas pasiruošęs ją atlaikyti. Dažna moteris linkusi tyrinėti drabužio audinį, svarsto, ar jis atitinka kainą; aš į tai nesigilinu ir moku ne už medžiagos kokybę, o už dizainą. Idealu, jei ir viena, ir kita sutampa.“