Šiuo metu užsiimanti individualia psichoterapijos praktika, K.O.Polukordienė prieš daugiau nei 20 metų subūrė pirmąją savanorių grupę Vilniuje ir apmokė ją teikti emocinę paramą telefonu. Taip gimė šiuo metu jau rimtas pozicijas įgavusi „Jaunimo linija“. Vėliau įkūrė ir ilgus metus vadovavo Jaunimo psichologinės paramos centrui – vienai pirmųjų nevyriausybinių organizacijų, teikiančių psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams krizinėse situacijose. Ji viena iš nacionalinės savižudybių prevencijos strategijos kūrėjų. Žinant šį kontekstą, nesunku suprasti ir jos elgesio su savo šunimi motyvus.
Kalbamės su ja apie tai, kaip suprantama atjauta mūsų visuomenėje, kodėl mes jaučiame poreikį būti gerais, kodėl masiškai įsigyjame gyvūnus, nors neturime laiko bendravimui su žmonėmis, ir kodėl daugybės dalykų gyvenime tiesiog nenorime matyti, todėl kenčiame, užuot jautęsi laimingi.
– Kokios pagrindinės problemos, dėl kurių į jus kreipiasi žmonės?
– Kaip žinome, yra amžinos problemos, kurios niekada nesikeičia: santykiai, artimo ryšio troškimas, meilė, netektis. Keičiasi tik tai, kiek laiko šiame skubančiame pasaulyje lieka išgyventi, tarkime, netekčiai.
Pastebiu, kad padaugėjo nerimo sutrikimų. Mes visi jaučiame nerimą. Be jo mes žūtume – jis mūsų gyvenimo, judėjimo variklis. Tai sveikas nerimas, kuris leidžia kurti. Deja, pastaruoju metu dažniau pasireiškia ardantis nerimas, kurį sukelia skubėjimas, informacijos perteklius, nuolatinis bėgimas.
Visiškai išnyksta kita gyvenimo pusė: kad žmogaus gyvenime yra ir vargo, ir kančios, ir mirtis egzistuoja. Mes atsiduriame šiek tiek nerealiame pasaulyje, kuriame viskas švyti, visi laimingi.
Šiandien gyvenimas labai dinamiškas, viskas keičiasi labai greitai, o žmogaus vidinis laikas – lėtesnis, todėl tikrai ne visi spėja su šiuo išorės laiku. Manau, ir neturi visi spėti. Tačiau šis neatitikimas ir sukelia nerimą pasiekti, atlikti, kažką daryti.
Kitas nerimo šaltinis susijęs su tuo faktu, kad šiais laikais vyrauja hedonizmo kultas. Visa žiniasklaida orientuota į amžiną jaunystę, į pasiekimus, į nuolatinę laimę. Visiškai išnyksta kita gyvenimo pusė: kad žmogaus gyvenime yra ir vargo, ir kančios, pagaliau ir mirtis egzistuoja, kuri šiuo metu tarsi visiškai išstumta.
Tam tikrų neigiamų išgyvenimų išstūmimas ar pastūmimas į šoną taip pat yra nerimo šaltinis. Mes atsiduriame šiek tiek nerealiame pasaulyje, kuriame viskas švyti, žiba, visi laimingi.
Vienoje psichoterapeuto Irvino D.Yalomo knygoje perskaičiau tokią citatą. Šventikas, kuris 50 metų klausė žmonių išpažinčių, buvo paklaustas, ką jis per tą laiką sužinojo apie žmonių giminę. Šis atsakė: „Žmonės daug labiau nelaimingi negu mums atrodo.“ Antras dalykas, kurį jis aptiko, kad suaugusių žmonių pasaulyje neegzistuoja.
– Žmogui turbūt visais laikais buvo ir bus svarbus ryšys su kitais. Ar kaip nors keičiasi šis poreikis ir jo patenkinimas?
– Būti su kažkuo artimame ryšyje, būti suprastam – tai pamatinis žmogaus poreikis ir jis nesikeičia. Tik dabartinis gyvenimo tempas lemia susvetimėjimą: ryšiui, gyvam bendravimui reikia laiko, o jo mes neturime. Todėl bandome šį norą patenkinti kurdami ryšio iliuziją internete, kur galime turėti tūkstančius draugų. Žinoma, socialiniai tinklai šiek tiek patenkina mūsų ryšio poreikį, kuria bendravimo iliuziją per įvairias žinutes, nuotraukas. Tai geriau negu nieko, bet tai tik byloja, kad mus iš tiesų ryšio su žmonėmis trūksta.
– Kodėl žmogui taip svarbu jausti šį ryšį?
– Nepamirškime, kad pirmiausiai žmogus yra bandos gyvūnas. Žmogui labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei, bendruomenei. Nežinau, ar yra kas nors svarbiau už poreikį turėti tikrą žmogišką ryšį. Tai vienas iš pamatinių žmogaus poreikių.
Anksčiau būdavo stipri kaimo ar kaimynų bendruomenė, o šiandien kaimynas kaimyno nepažįsta, dar gerai, jei pasisveikina. Tačiau sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuris galėtų gyventi visiškai vienas. Kurį laiką vienam pabūti yra gera: susikaupti, pagalvoti, pasikalbėti su savimi. Tačiau žmogus negali būti vienas visą laiką.
– Ar nykstant bendruomenėms mažėja atjautos apraiškų?
Kurį laiką vienam pabūti yra gera: susikaupti, pagalvoti, pasikalbėti su savimi. Tačiau žmogus negali būti vienas visą laiką.
– Nemanau. Atjauta – pamatinė mūsų savybė. Žinoma, ji priklauso ir nuo to, kiek mes jos matėme, jautėme, kiek mums jos įskiepijo. Bet nedrįsčiau sakyti, kad dabar atjautos mažiau. Yra daug netikėtų jos pavyzdžių.
Pavyzdžiui, praėjusią vasarą mano automobilis vidury plento sustojo pareiškęs, kad toliau nevažiuos. Aš išsikviečiau techninę pagalbą, tačiau kol jos laukiau, per valandą sustojo penkios mašinos. Buvau tikrai nustebusi. Išlipo vienas vyriškis, paklausė, kuo galėtų padėti. Atidarė kapotą, pasižiūrėjo. Antras sustojo. Ir taip penkis kartus. Tokių paprastų atjautos pavyzdžių, manau, kiekvienas yra patyręs.
O kiek žmonių šiandien savanoriauja įvairiose srityse, norėdami prasmingai praleisti laiką, kažką duoti kitam. Žmogui būdinga jausti pasitenkinimą, kai jis gali duoti ką nors kitam. Jei žmonės nesidalintų vieni su kitais, nepadėtų vieni kitiems, nuo senų laikų jie neišliktų. Tik bendruomenės dėka žmonės išliko, nes bendruomenė sunkiais momentais, ištikus nelaimei, padeda. Tai susiklostę istoriškai, kultūriškai.
Aš tikiu tokiais pamatiniais dalykais, kad, pirma, žmonės yra geri (bent jau visi tokie gimstame), antra, atjauta buvo visada.
– Kodėl vienos socialinės grupės sulaukia daugiau atjautos, kitos – mažiau?
– Didesnė atjauta visada būna bejėgėms būtybėms, kurios negali pasirūpinti savimi pačios. Kiti mažiau patrauklūs paramos prasme.
– O kodėl mažiau empatijos pagyvenusiems žmonėms? Tarsi yra sveriama: šitas žmogus vertingas, o šitas – ne, vis tiek jo dienos suskaičiuotos.
– Ko gera, tai pagarbos senatvei klausimas. Yra kultūrų, kuriose seni žmonės labai gerbiami – už atliktus darbus, padaryti indėlį, nugyventą gyvenimą, tuo tarpu mūsų visuomenėje šios pagarbos dar trūksta. Tai rodo ir dabartinių pensininkų materialinis aprūpinimas. Pensininkai pas mus – apeita karta. Mes pamirštame, kad senatvės sulauksime visi. Ir tai, ką dabar vaikai mato, taip ir jie elgsis ateityje su mumis.
Apskritai kiekvienos išsivysčiusios visuomenės požymis – požiūris į senus žmones, neįgaliuosius, psichikos problemų turinčius žmones, seksualines, tautines ir kitokias mažumas. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo ji atidžiau, atjaučiau padeda šioms silpnoms, pažeidžiamoms grupėms, tuo labiau stengiasi jas integruoti.
– Kodėl šiais laikais labai populiaru turėti namuose kokį nors gyvūną?
– Tai tas pats ryšio klausimas. Gyvūnai patenkina ryšio poreikį. Kur rasite žmogų, kuris jus priimtų besąlygiškai? Tuo tarpu gyvūnai leidžia sustoti, leidžia gauti besąlygišką meilę ir atsidavimą, suteikia emocinės šilumos, su jais galima pasikalbėti ir jie nelabai ginčijasi, jie išveda į lauką. Juk pačiam eiti pasivaikščioti nebūtų laiko, o jei myli savo šunį, bent valandą per dieną turi su juo pasivaikščioti lauke.
Kita vertus, iš tiesų šiuo metu suaktyvėjusi humanistinė banga saugoti gyvūnus, rūpintis beglobiais gyvūnais. Tai taip pat atjautos forma bejėgei, nuo žmogaus labai priklausomai būtybei.
– Vis labiau tampa madinga įsigyti kokį nors egzotinį gyvūną, kurio vėliau žmonės nežino, kur dėti. Štai žinau istoriją, kai vaikams nupirko egzotinį paršiuką, o šiems jis nusibodo...
– Tai atsakomybės klausimas. Gyvūno, kaip žaislo, įsigyti negalima. Tai gyva būtybė – ar tai būtų šuo, ar koks egzotinis gyvūnas. Taigi bet kuri gyva būtybė, kurią prisijaukini, negali būti žaislu, kuris po kurio laiko gali nusibosti. Prieš įsigyjant tą patį paršiuką, reikėjo galvoti, kad jį reikės vedžioti, galbūt išaugs didesnis nei šuo, į jį visi keistai žiūrės. Tačiau jeigu jau įsigijai tą paršiuką, turi su juo vaikščioti, juo rūpintis. Deja, gyvūnai vis dar perkami pramogai. Tuo tarpu gyvūnas, atsidūręs žmogaus namuose, turėtų tapti jo šeimos nariu.
Kai įsigyji gyvūną, reikia žinoti, kad teks išgyventi visus jo amžiaus tarpsnius: kad jis sirgs, kad kažkada taps senas ir su juo teks atsisveikinti.
– Ką reiškia, kai gyvūnas tampa šeimos nariu? Ir kur riba, kai jis visiškai sužmoginamas, jam priskiriamos visos įmanomos žmogiškos savybės, kurių jis neturi?
– Kai pamatai visokiomis suknelėmis ir bateliais aprengtus šuniukus arba šuniukų vestuves, supranti, kad lazda perlenkta. Tačiau kai gyvūnas tampa šeimos nariu, jis iš tiesų gauna daug privilegijų, yra lepinamas, jam stengiamasi duoti tokio maisto, kurį jis mėgsta, o skirtingi gyvūnai turi skirtingus skonius. Tokio požiūrio į gyvūną nevadinčiau sužmoginimu. Tiesiog tai yra atjaučiantis požiūris į šeimos narį. Jeigu jau prisijaukinai gyvūną, turi tenkinti jo poreikius.
Yra atvejų, kai žmogus įsigyja, tarkime, šunį, kuris visą dieną būna vienas ir kaukia iš vienišumo. Tai reiškia, kad žmogus galvojo tik apie save – sau įsigijo šunį, o kaip tas šuo pas jį jausis, nepagalvojo. Šuo negali būti visą dieną vienas. Šuniui reikia įspūdžių, kvapų, reikia išsibėgioti. Tai gyva būtybė.
– Ar veterinarai jums siūlė užmigdyti šunį, kai jis nustojo vaikščioti?
Kuo labiau žmogus nori būti laimingas, tuo labiau jis patenka į saviapgaulės ir iliuzijos pinkles.
– Ne, už ką labai gerbiu Jakovo veterinarijos klinikos specialistus. Jie visada ieškojo išeities. Na, gerai, jis nevaikšto, bet gali džiaugtis, turi gerą apetitą, jis gyvas. Jeigu matyčiau, kad šuo labai kenčia, galvočiau, ką daryti, bet, kita vertus, nuo senatvės, žinia, vaistų nėra.
Kai įsigyji gyvūną, reikia žinoti, kad teks išgyventi visus jo amžiaus tarpsnius: kad jis sirgs, kad kažkada taps senas ir su juo teks atsisveikinti.
Šiandien gyvūnai per greitai ir per lengva ranka užmigdomi. Esą gyvūnas kankinasi. Iš tiesų žmogus kankinasi, žmogui nepatogu matyti tokį gyvūną, žmogus negali susitaikyti su mintimi, kad gyvūnas sulaukė senatvės. Nors kuo jo senatvė skiriasi nuo žmogaus senatvės? Ar senus žmones mes užmigdome? Tegu kurčias tas šuva, tegu beveik nieko nemato, bet jis valgo, vaikšto, domisi aplinka, uosto, džiaugiasi gyvenimu, kiek gali. O kiek gatvėje matėte senų šunų? Vienetai. Kur jie visi dingsta? Visus juos nugalabija.
– Esate už natūralią mirtį?
– Taip. Žinoma, gyvūno ir žmogaus mirties lyginti negalime, bet jausmai, kuriais išgyvename netektį, – tie patys. Eutanazijos idėjos nepalaikau. Nemanau, kad kiti žmonės gali prisiimti atsakomybę už žmogaus išėjimą. Kiekvieno mirtis yra tokia, kokia yra. Tačiau prijaučiu nuomonei, kad nereikia šiuolaikinėmis priemonės tęsti žmogaus gyvenimo iki begalybės. Privalumas, jei žmogus gauna galimybę numirti natūraliai, o ne su daugybe iš jo kyšančių vamzdelių. Tiesiog reikia susitaikyti, kad viskas turi pabaigą, taip pat ir gyvenimas.
– O kas žmogui labiausiai padeda jaustis laimingam?
– Kai jis apie tai negalvoja. Kuo labiau žmogus nori būti laimingas, tuo labiau jis patenka į saviapgaulės ir iliuzijos pinkles. Taigi kuo labiau siekiame laimės, tuo labiau ji tolsta nuo mūsų.
Yra viena auksinė frazė: „Aš tuo metu buvau laimingas ir aš tai žinojau.“ Iš tiesų – sustabdykime akimirką, pasidžiaukime laimės pojūčiu ir neskubėkime norėti ko nors daugiau.
– Ar laimė susijusi su gyvenimo prasme?
– Prasmės paieškos postringaujant, mąstant – beprasmis užsiėmimas. Prasmė ateina veikiant, kuriant, dalinantis, atjaučiant. Tai jausmas, o ne mintis. Sunkiai įsivaizduoju, kaip intelektualiai galima atsakyti į klausimą, koks mano gyvenimo tikslas arba prasmė. Tačiau jeigu žmogus moka gyventi čia ir dabar, kiekvieną akimirką daryti tai, kas jam svarbu, dalintis, atjausti, kentėti, kurti, gyvenimo prasmė tiesiog yra, nereikia jos niekur ieškoti. Ir žmogus jaučiasi gyvas.
Kaip yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, pačių susikurta prasmė visai nebūtų prasmė. Prasmės, t. y. pagrindo, kuriuo gali laikytis mūsų egzistencija, neįmanoma sukurti. Ją galima tik priimti.
O štai garsus rusų režisierius Andrejus Tarkovskis įsitikinęs, kad gyvenimas apskritai neturi prasmės: „Nes jeigu ji būtų, žmogus taptų nelaisvas, jis imtų vergauti gyvenimo prasmei, jo gyvenimas būtų paveiktas visiškai kitų kategorijų – vergo kategorijų.“
