Klausantis Viktorijos ir Vykinto kartais norisi tylėti, kartais – juoktis. Humoro jausmo nestokojanti pora kalba apie paprastus dalykus, kuriuose – neapčiuopiamai daug jausmo ir išminties.
Viktorija ir Vykintas susipažino būdami Kauno technologijos universiteto studentai – abu gyveno tame pačiame bendrabutyje.
– Vykintai, jus pirmą kartą pamačiau bažnyčioje, kai giedojote ir grojote gitara. Tada apie jūsų šeimą ir papasakojo vienuolė sesuo Fausta, o aš pamaniau, kad būtų įdomu judu su Viktorija pakalbinti. Bažnyčia, tikėjimas jus lydi nuo vaikystės?
Viktorija: Bet bažnyčioje reikia melstis, o ne į mano vyrą žiūrėti.
Vykintas: Aš esu kilęs iš šeimos, kuri eidavo sekmadieniais į bažnyčią. Bet užaugau ir viskas tuo baigėsi. Galbūt tikėjimo, bažnyčios neliko giliai širdyje. Įstojau į KTU, prasidėjo studentiškas gyvenimas. Jis buvo be bažnyčios, be Dievo. Gyvenau taip, kaip dauguma žmonių.
Su Viktorija gyvenome viename bendrabutyje. Ji man krito į akį. Viktorija studijavo spaudos inžineriją, aš – atsinaujinančią energetiką.
Ir kažkaip viskas nutiko per ją. Susipažinome pavasarį, o rudenį aš pusmečiui išvažiavau į Daniją pagal „Erasmus“ programą. Viktorija priklausė Šventosios šeimos bendruomenei, o kai sugrįžau, ji mane atvedė į „Alfą“ kursą.
Viktorija: „Alfa“ kursas skirtas susipažinti, kas yra katalikų tikėjimas. Žmonės apie tikėjimą, religiją turi daug nuostatų, bet žinių – nelabai.
Vykintas: Aš į tą kursą atėjau dėl jos. Atsivedžiau ir savo kambarioką, kad būtų drąsiau. Iš pat pradžių viskas buvo dėl jos. Staigaus šuolio, kalbant apie tikėjimą, nebuvo. Viskas pamažu, po truputį. O dabar dirbu Marijos radijuje, esu studijos operatorius. Prieš tai, beje, Marijos radijo niekada neklausydavau.
– Ir bažnyčia jūsų gyvenime užima svarbią vietą? Mišias lankote kas sekmadienį?
Viktorija: Ne tik kas sekmadienį, einame ir dažniau. Nes mums gera ten būti, ten geras maistas. Dvasinis.
– Viktorija, visad buvote tikinti?
Viktorija: Močiutė buvo tikinti ir gana pamaldi. Bet visa šeima itin nesileido į tikėjimą. Išaugau ir tiek, vaikystėje mane tikėjimo mokė močiutė, bet atsivertimo kelias buvo pamažu. Tai įvyko pirmame kurse.
– Kodėl? Kartais mūsų gyvenimai keičiasi tada, kai kas nors nutinka.
Viktorija: Aš manau, kad buvo stiprus ieškojimas. Visada norėjau šeimos, santykių, svajojau, kad turėsiu šeimą. Draugavau su vienu vaikinu, paskui su kitu. Su pirmuoju draugavome ketverius metus, tačiau santykiuose pradėjo kažko stigti.
Aš turėjau kitą vaizdą, ko noriu, ir realybė jo neatitiko. Žinojau, kad turi būti kas nors daugiau. Mes išsiskyrėme.
Pirmaisiais studijų metais nuėjau į jaunimo lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą „Pažink save“, kurią organizuoja Šeimos centras. Tai buvo tarsi studijos apie tai, ko aš noriu. Sužinojau labai daug naudingų dalykų. Jaučiausi lyg gavusi receptą, ką aš turiu daryti, kad turėčiau šeimą, kokios ir noriu.
– Koks buvo tas receptas?
Viktorija: Mums kalbėjo apie visavertę draugystę, savivertę, apie vyrų ir moterų skirtumus, jų lytiškumo skirtumus, apie šeimą, kontracepciją, pornografiją, gyvybės kultūrą. Daug temų.
Man tos žinios buvo vertingos. Mes su savo buvusiu vaikinu kūrėme santykį, tik rezultatas manęs netenkino. Tada maniau, kad netikęs bernas. O kaip kitaip manysi? Bet kai pradėjau draugauti su antru vaikinu, nutiko vėl tas pats. Po poros mėnesių ėmiau atpažinti bendravimo modelius ir kad jie kartojasi. Antrą kartą į tą pačią balą nenorėjau lipti.
Meilę buvau supainiojusi su įsimylėjimu, dvasinius dalykus greitai užgožė kūniški.
– Kas buvo ne taip, kalbant apie buvusias draugystes? Ne tas žmogus?
Viktorija: Iš pirmo žvilgsnio tarsi viskas buvo gerai ir aš manau, kad tie vyrai puikiai gyvena, jiems gerai sekasi. Kita vertus, akcentai buvo sudėti ne ant tų dalykų.
Juk, jeigu noriu tvirtų santykių, vedančių į santuoką, svajoju apie šeimą, tai paprastai neatsitinka savaime. Reikia įdėti daug darbo. Man santykyje norėjosi gylio. Bet tada nežinojau, kad santuoka, kurios trokštu, – tai platus, kūną, emocijas ir dvasią apimantis ryšys. Ir investuoti reikia į viską. Pradedant nuo dvasinio ryšio. Meilę buvau supainiojusi su įsimylėjimu, dvasinius dalykus greitai užgožė kūniški.
Kai prasideda santykiai, atsiranda intymūs santykiai, vėliau – buitiniai dalykai, galiausiai konfliktai. Ir tada kyla klausimas: dėl ko mes tai darome? Kas yra? Įsimylėjimas praeina ir ateina realybė. Jei jai mes nesame pasidėję tvirto pagrindo, dingsta argumentas, dėl ko kuriame santykius.
Jei manęs netenkina, jei aš nesijaučiu gerai, tai kam? Sako: susirask vienintelį, kuris atitiks tavo poreikius. Bet kai susirandi kitą vienintelį, vėl tas pats.
Į kiekvienus santykius save investuoji, o per kiekvienas skyrybas jautiesi kaip atplėšęs dalį savęs. Kūrėme, statėme, tikėjome, jei buvo intymūs santykiai, dar ir gerokai savęs sudėjome. Ir viskas byra. Man atrodė, kad ne taip turi būti. Vidinė nuojauta sakė, kad kažko nematau, kažką praleidžiu, kažko trūksta.
Aš bandžiau apie tai kalbėtis su savo buvusiais vaikinais. Man sako: tu neišsigalvok, susituoksim, gyvensim, turėsim namą.
– O kas pasikeitė, kai susipažinote su Vykintu?
Viktorija: Visų pirma, keičiausi aš pati. Programoje, kurią lankiau, gavau žinių. Ten man pasakė, kad tai, ko aš noriu, yra realu, kad taip gali būti. Pagaliau aš mačiau pavyzdžius, nes ateidavo šeimos ir apie tai pasakodavo. Supratau, kad nebuvau išsigalvojusi, kad šeimos gyvena, turi giluminį, dvasinį ryšį.
Man buvo šokas, kai kalbėjo apie lytiškumą. Sakė, kad seksas yra santuokos dalykas. Camon. XXI amžiuje? Juk aš ketverius metus draugavau su vienu vaikinu, buvau pradėjusi draugauti su kitu. Man tai buvo šokiruojanti žinia, nebuvau mačiusi tokių pavyzdžių tarp jaunimo, savo aplinkoje.
Bet kai pradedame analizuoti, kokią tai duoda naudą, aš suprantu, kad viskas yra gerai. Tik kodėl aš niekada to negirdėjau, nežinojau, kodėl man niekas nesakė? Tada pagalvojau, kad tai naudinga informacija, bet ji ne man. Atsirado konfrontacija. Viena mano dalis supranta, kad aš jau gyvenu taip, kaip visi žmonės – noriu namo, vaikų ir dar ko kita, o kita dalis sako: palauk, juk tu matai žmones, liudijimus girdi. Galima gyventi taip, kaip trokšta vidus, ir turėti giluminį ryšį. Nors atrodė kaip iš pasakų pasaulio.
Man tiesiog nebeėjo taip, kaip anksčiau, o naujai aš nemokėjau. Buvo sunkus vidinių išgyvenimų metas. Tuo metu, manau, į mano gyvenimą ir atėjo Dievas. Suvokiau, kad taip, kaip aš noriu ir jaučiu, kad man būtų gerai, viena nepajėgiu. Nebuvo dramatiško puolimo į bažnyčią, poterių kalbėjimo. Ir dabar dar turbūt nėra.
Atsargiai ėjau į tikėjimą, per žmones, bendrystės patirtį. Maniau, kad viską žinau apie religiją, nes močiutė buvo tikinti. Dar galvojau, kad religinės praktikos, kurias aš mačiau, jau yra viskas. Bet atėjus į „Alfą“ kursą, sutikus bendruomenės žmones, atsirado gilesni santykiai, jaučiau, kad ten pataikiau. Man tai buvo kaip vanduo, kaip oras, kurio reikėjo. Ten buvo kita terpė, ir būti ten jausmas buvo geras.
Aš nemanau, kad visi manimi tada labai džiaugėsi, nes žmonėms buvo sunku su manimi. Neturėjau įgūdžių bendrauti normaliai, buvau komplikuotas žmogus. O ir tebesu.
– Tai – jūsų mintys ir jūsų išgyvenimai. Tačiau kaip jūsų gyvenime atsirado Vykintas, judviejų vertybės sutapo?
Viktorija: Kai mes susitikom su Vykintu, tiesiog nusipirkom bilietus kartu važiuoti į Berlyną. Kaip draugai. Jis man buvo kažkoks vaikinas iš bendrabučio, bet atrodė gana patikimas. Prisimenu, kaip sakė: reikia paskambinti mamai. Susitarė su mama, kad jį išleistų į Berlyną. Bet jis nebuvo tas vaikinas, dėl kurio drugeliai pilve skraidytų.
Kadangi kelionės bilietus jau turėjome, nutarėme, kad reikia geriau susipažinti. Jis mane pakvietė į pusbrolio koncertą, pradėjome bendrauti, draugauti ir į Berlyną jau išvykome kaip pora.
Vykintas: Man tai ji patiko iš karto.
Viktorija: Tada aš jau meldžiausi. Sakiau: Dieve, duok man vyrą, man labai reikia vyro, tu matai, kad man pačiai neišeina, nepavyksta susirasti tinkamo. Buvo vienas vaikinas, su kuriuo man buvo įdomu bendrauti, toks agresyvus jaunuolis. Aš meldžiausi ir galvojau: jei mes draugautume, gal aš jį išgelbėčiau? Gal tada aš prašiau būtent to vaikino? Bet geriau pagalvojusi pasakiau: teesie Tavo valia, juk Tu Dievas. Ir taip tą patį mėnesį atsirado Vykintas. Aš sakau: na, Dieve, nejau rimtai šis?
– Viktorija, Vykintai, jūsų sužadėtuvės vyko bažnyčioje?
Viktorija: Tai buvo palaiminimas. Kunigas pakviečia porą ir palaimina. Aišku, prieš tai reikia kunigui pasakyti apie sužadėtuves. Sužadėtuvių apeigos buvo svarbus žingsnis, prašant Dievo dalyvauti mūsų kelionėje link santuokos. Juk tai rimta kelionė, daug darbų reikia nuveikti santykiuose. Ne tik suknelę išsirinkti.
Vykintas: Sužinojome, kad tokie dalykai bažnyčioje būna. Bažnyčioje daugybė dalykų vyksta, bet mes nelabai žinom. Susituokėme vasarą, per Žolinę.
– Intymų gyvenimą pradėjote tik po vestuvių?
Viktorija: Mes turėjome šią intenciją ir stengėmės, kad taip ir būtų.
– Ką toks sprendimas duoda porai? Pamatą?
Vykintas: Gerą startą. Tas sprendimas man dovanojo laiką pamilti Viktoriją.
Viktorija: Tai suteikia galimybę kurti santykius ne per seksualinę (jausminę) prizmę. Jausmai yra labai nepastovus reikalas, o intymūs santykiai juos užaštrina.
Pats įsimylėjimas jau ir taip gana apsunkina situaciją, „užkabindamas“ rožinius akinius. Tačiau jo sukeltą energiją nukreipus tinkama linkme, galima nuversti kalnus. O versti tikrai yra ką – mokytis kalbėtis, klausytis vienas kito, išsiaiškinti pomėgius, susitarti apie Kalėdas, Velykas, sugalvoti šimtą būdų, kaip išreikšti meilę ne per intymius santykius. Ateityje tikrai pravers.
Jausmai yra labai nepastovus reikalas, o intymūs santykiai juos užaštrina.
Aš turėjau kitų santykių patirties ir supratau, kad šį kartą noriu, jog viskas būtų iš tikro. Kaip buvo – taip. Bet dabar noriu, kad baigtųsi gerai.
Kai Vykintas man pasipiršo, labai norėjosi, kad tame būtų Dievas, kad tai būtų ir Jo reikalas. Kai Vykintas pusmetį gyveno Danijoje, buvo nuostabus laikas. Aš nežinau, ar mums būtų pavykę skaisčiai gyventi, jei jis būtų sėdėjęs ant sofos kas vakarą bendrabutyje ir su manimi žiūrėjęs filmus. Taip, jam grįžus buvo kur kas sunkiau.
Mes labai daug kalbėjomės. Ir aš pasakiau, kad man atrodo vertinga neturėti santykių iki santuokos. Jam šią idėją ir paskelbiau. Tai jis ją ir priėmė.
Vykintas: Aš tada buvau dar netikintis žmogus, mąsčiau panašiai kaip ir visi vyrai. Mes susipažinome pavasarį. Kalbant apie intymius santykius, aš turėjau tokių intencijų kaip dauguma. Vertybės nebuvo suformuotos. Juk taip pasaulis gyvena, taip filmuose rodo, taip reklamuoja. Viskas. Tokia norma.
Viktorija: Negi būsi nenormalus?
Vykintas: Būtent. Tai atsimenu, kai ji apie tai pasakė, susinervinau. Baigėm pokalbį, tada buvo naktis, sėdau ant dviračio ir išvažiavau pravėdinti galvos.
– Paskui tą žinią prisijaukinote?
Vykintas: Taip, o kas beliko.
Viktorija: Aš abejojau, ar man tai realu. Bet paskui pagalvojau, kad galima pamėginti. Nauda yra didelė.
– Kiek laiko iki vestuvių draugavote?
Vykintas: Apie dvejus metus.
– Esate vedę jau penkerius metus, auginate du sūnus. Aplinkui daug skyrybų, nelaimingų žmonių ir šeimų. Patys sau užduodate klausimą, kodėl žmonės skiriasi?
Viktorija: Aš galvoju, kad gal žmonės turi variantų? Skirtis tarsi yra normalu, nors esam pasižadėję ir varge, ir ligoje. Esam pasižadėję iki mirties. Bet jei ateina sunkus laikas, tai visada, iš kažkur, yra pasirinkimas – skyrybos, kurios tuo metu atrodo kaip išsigelbėjimas. Galvoju, kad gal žmonės nesupranta iki galo, kam ryžtasi, eidami tuoktis. Nežinau, žinoma, kaip bus mums. Bet to niekas nežino.
Vis dėlto manau, kad svarbu skyrybų nepalikti kaip varianto. Kai sakome priesaiką prie altoriaus, ištariame: „Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas.“
Čia svarbu suprasti, kad santuokoje visada yra trečias. Tai Dievas, kuris padeda. Tai, jeigu aš jau nebegaliu, ir vyras irgi nebegali, gal Dievas gali? Man norisi tikėti, kad Jis visada galės. Kodėl mes nesiskiriam? Nes mes sąlygų neišpildom: nė vienas dar nemirė ir santuoka galioja. Ar mums būna sunku? Tikrai taip.
Vykintas: Gal pavargsta? Aš manau, kad santykiai yra darbas. Meilei reikia pavidalo, ją reikia įkūnyti. Neužtenka tik žodžių „myliu tave“, reikia juos išreikšti konkrečiais veiksmais. Manau, kad santuoka yra labai sąmoningas dalykas ir abu partneriai turi turėti tą bendrą tikslą ir link jo kartu, vienas kitam padėdami, eiti. Niekas nesakė, kad bus lengva, bet tikrai verta.
