Antanas anksčiau dirbo gerai žinomose kompanijose „Narbutas“, interjero salone „Iris“, tačiau vėliau visiškai atsidavė šeimos verslui.
„Kad ir dirbau kitose įmonėse, vis labiau jutau, kad noriu savarankiškumo. Manau, kad mūsų šeimos atveju viskas išėjo natūraliai – vis dažniau padėdavau žmonai, taip ir persimečiau į verslą, kuriuo nuo pat pradžių rūpinosi žmona“, – pasakoja Antanas.
Irina įmonę „In umbra“ (https://www.inumbra.lt/) įkūrė prieš devynerius metus. Iš pradžių siūlė klientams užuolaidas, o paskui jau praplėtė asortimentą – kuria patalynės komplektus, lovatieses, pagalvių užvalkalus, dekoratyvinius kilimus.
Kai į verslą visiškai įsiliejo ir Antanas, galėjo žmonėms siūlyti ne tik tekstilės gaminius, bet ir interjero, baldų projektavimo paslaugas. Žodžiu, visa Ruminų veikla sukasi apie gražesnius ir jaukesnius namus.
– Dirbate tik dviese?
– Ne, įmonėje dirba ir daugiau žmonių, tačiau mes abu su žmona išliekame tie, pagrindiniai. Štai ir šiandien abu atvažiavome į darbą, bet aš tuoj vyksiu pas savo klientus, ji vakarop – pas savo, taigi nėra taip, kad tik salone dirbtume. Jei mūsų salone nebūna, turime darbuotojų, kurie aptarnauja klientus.
– Jūsų anketa 15min portalo inicijuotam projektui „Versli šeima“ pasirodė intriguojanti, surašyta patraukliai, užsiminėte apie tamsoje šviečiančią patalynę. Kuriam iš jūsų kilo mintis mums parašyti?
– Nei man, nei žmonai, o mūsų draugei, kuri kuri kartais padeda mums rūpintis rinkodara (šypsosi).
– Tekstilė gaminiai – pagalvių užvalkalai, antklodės, pledai – laikomi bene pigiausia investicija, kai norime pastebimai pakeisti interjerą, suteikti jam kitą vaizdą. Ar tą suvokia jūsų klientai?
– Tai, ką minėjote, išties kainuoja palyginti nedaug. Tačiau žmonės vis dar naiviai įsivaizduoja, kad užuolaidas pasiūti yra niekų darbas. Visgi, jei namuose norėsite turėti užuolaidas, teks paskirti tai interjero detalei pinigų. Žmonės dažnai nepagalvoja, kad, tarkim, gyvena name, kur yra 9–10 langų, ir kai pateiki sumą, kiek viskas atsieitų, juos ji neretai išgąsdina. Tai viena.
Antra, žmonės paprastai jau būna išleidę pinigus butui ar namui įsirengti ir visai nepagalvoja apie užuolaidas – juk tai bene paskutinis būsto akcentas, kuris užbaigia visą įrengimą. Taigi kas belieka klientams? Užuolaidas kabinti keliais etapais, vis reguliariai paskiriant tam pinigų.
– Tačiau ne visuose interjeruose tų užuolaidų ir reikia, tarkim, lofto stiliaus bute.
– Taip, jei interjeras modernus, jei vaizdai pro langą užburiantys, jei kaimynų aplink nėra, tai galima gyventi ir be užuolaidų. Tačiau net ir lengvos dieninės užuolaidos ar tiesiog sunkios portjeros, kurios bus labiau dekoracija nei naudojamos pagal paskirtį, suteikia būstui jaukumo ir išbaigtumo.
Būna atvejų, kad klientas neįsivaizduoja savo namų su užuolaidomis, tačiau kai pamato vizualizaciją bei išgirsta mūsų argumentus, kaip būstas galėtų atrodyti, persigalvoja.
– Šeimos verslo internetinėje svetainėje pateikiate nemažai jūsų įrengtų interjero pavyzdžių kaimyninėje Latvijoje. Kaip užmezgėte ryšius?
– Dirbame su architektais, viena kurių yra ir viena garsi latvių architektė Zane Tetere-Šulce. Bendradarbiavimas užsimezgė lengvai, dirbame su ja gana tampriai ir aktyviai. Išties malonu, kai profesionalas įvertina mūsų idėjas, jomis pasitiki ir patiki įgyvendinti būtent mums.
– Ar turėjote, netradicinių, nestandartinių užsakymų?
– Taip, ir ne vieną. Mano žmonai būtent tokie užsakymai, kuomet reikia gerai pasukti galvą, kaip išpildyti, labiausiai ir patinka. Esam lauko kavinėms ir tentus siuvę, ir gigantiškus tekstilinius šviestuvus gaminę. Tokie išskirtiniai užsakymai iš tiesų įsimena.
– O ilgiausios užuolaidos kur kabo?
– Rygoje. Ten pastatyti du gyvenamieji daugiabučiai-dangoraižiai, tai vienų apartamentų hole kabo mūsų kurtos 14 metrų ilgio užuolaidos. Aišku, buvo nemenkas iššūkis jas pakabinti tokiame aukštyje – nei kopėčios, nei pastoliai netiko, teko samdyti specialų keltuvą su bokšteliu.
Be to, tokioms nestandartinėms užuolaidoms reikėjo ir elektrinio mechanizmo, kad galėtų jas užtraukti, atitraukti. Teko įrengti ir jį. Užduotis pasirodė nelengva, bet dabar galime ja didžiuotis. Vaizdas įspūdingas.
Beje, iki tol Plungės Žemaičių dailės muziejuje buvo neprasta repeticija – ten arkiniams langams kabinome 6 metrų ilgio užuolaidas. Joms užkabinti pakako pasistatyti pastolius.
– Jūsų kurtų interjero objektų, taip pat ir žmonos kurtų užuolaidų kabo įvairiose Lietuvos kavinėse, SPA centruose, muziejuose, dvaruose. Regis, nesate labai didelė įmonė, tačiau klientai solidūs. Čia jūsų pačių įdirbis?
– Taip, viską darome patys. Pažįstame baldininkų, statybininkų, palaikome su jais ryšį. O paskui jau nuo vieno kliento prisideda kitas, taip pat mus rekomenduoja draugai, bičiuliai, taip ir plečiame klientų ratą.
– Kaip kilo mintis sukurti tamsoje šviečiančią patalynę?
– Žmona su užuolaidų dizainu dirba gal jau 16 metų, tačiau visuomet troško kurti ir patalynės komplektus. Prieš penkerius metus savo sumanymą pagaliau įgyvendino – dabar siūlome klientams kelias skirtingas patalynės linijas, viena kurių būtent su tamsoje šviečiančiais piešiniais.
Kaip sugalvojome? Norėjome kažkuo išsiskirti. Drabužiuose tos detalės tuomet buvo ne naujiena, o štai patalynei šio principo, mūsų žiniomis, nieks tada nebuvo pritaikęs. Ilgiausios buvo specialių dažų paieškos, nes jie turėjo būti nekenksmingi žmogui. Paradoksas – važiavome po įvairiausius Europos miestus, tikrinome, o, pasirodo, jog reikalinga įmonė buvo įsikūrusi vos už 300 metrų nuo mūsų namų!..
– Skamba kaip iš pasakos „Princesė ant žirnio“.
– Taip, apėjome ratą, o tai, ko ieškojome, buvo mūsų panosėj. Ant mūsų sukirptos medžiagos jie specialiais dažais perkelia mūsų sukurtus piešinius. Tamsoje tie piešiniai (drugeliais ar jungiklio simbolis) šviečia.
Žmonės juokauja: atsikėlus naktį paskui nesudėtinga grįžti, nes lova ten, kur šviečia (šypsosi). Vaikams ir paaugliams, kiek žinome, ji labai patinka.
Mes salone netgi esame įrengę specialią dėžę, kad visi atėję galėtų pažiūrėti, kaip tos patalynės piešiniai šviečia.
– Esate interjero, baldų dizaineris, šioje sityje dirbate daugiau kaip 20 metų. Kaip matote klientus, jų norus ir laisvę?
– Kai tik pradėjau dirbti, žmonės labai sunkiai priimdavo naujoves. Dabar jiems lengviau įsiūlyti naujoves, jau ir patys turi supratimą – varto žurnalus, keliauja, mato daugybę interjerų pavyzdžių, architektūrinių sprendimų.
Pavyzdžiui, kaip sunku būdavo įrodyti, kad svetainė ir virtuvė gali puikai derėti vienoje erdvėje, o dabar kitaip nebeįsivaizduoja. Gyvenimo tempas greitas, žmonės ir taip darbuose prasmenga, tad namuose nori daugiau laiko leisti kartu, nebe atskirose patalpose.
– Dizaineriui didžiausias iššūkis yra sukurti kėdę, kokios dar nebuvo. O ką laikote iššūkiu jūs pats? Ką norėtumėte sukurti?
– Teko nemažai dalykų kurti, bet problema Lietuvoje, kad nedaug kas užsiima pramoniniu dizainu.
Man irgi teko kurti kėdę. Tik iš pažiūros atrodo lengva, tačiau reikia puikiai išmanyti ergonomiką, turėti kitų žinių. Kartais visą virtuvės komplektą sukurti lengviau nei vieną kėdę.
Man iššūkis būtų sukurti bažnyčios interjerą. Tikrai norėčiau tokio užsakymo. Būtų įdomu.
