„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš Afganistano grįžęs majoras – apie trispalves Kabulo oro uoste ir jautrius pokalbius su vertėjais

Praėjusią savaitę į Lietuvą iš Afganistano grįžo Lietuvos kariai – vadinamasis „Kabulo vienuoliktukas“, kurie padėjo į mūsų šalį atskraidinti misijos Afganistane metu lietuviams talkinusius vertėjus. Vienas iš vienuoliktuko – majoras Gintautas Ciunis – interviu 15min atskleidė dalį operacijos detalių – apie sutartinius ženklus ieškant „saviškių“ afganų, karių susiremontuotus ir Lietuvos simboliais išdažytus automobilius, kontaktus su talibais ir jautrius pokalbius vakarais.
Lietuvos kariuomenės majoras Gintautas Ciunis
Lietuvos kariuomenės majoras Gintautas Ciunis / Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate gyvenime buvęs didesniame chaose, nei buvo Kabule?

– Karine, tarnybos prasme – tikrai ne. Konkrečiai tokio pobūdžio patirtis buvo nauja.

– Lietuvos karių operacija tęsėsi dešimt dienų, o į Lietuvą atvyko 170 lietuviams talkinusių vertėjų su šeimomis. Tačiau kokia buvo pirmoji emocija tik nusileidus Kabule? Kokį vaizdą pamatėte?

– Mes nenorime kalbėti apie emocijas, nes jos yra paliekamos šone. Visų pirma, nusileidus Kabulo oro uoste, išsilaipini iš lėktuvo. Paskui einam į pakilimo tako šoną ir žiūrim, ką turime. Pamatėme virtines afganistaniečių, einančių į lėktuvus. Tai buvo jau organizuotos virtinės.

Pamatėme kitų šalių kariuomenes ir pradėjome galvoti apie savo įsikūrimą: reikėjo susikurti savo bazę, pajėgų apsaugą – kad jau galėtume pradėti pačią operaciją. Toks ir buvo pirmasis išlipimas.

– Įsikūrėte pačioje oro uosto teritorijoje?

– Taip, ji yra labai didžiulė, čia leidžiasi kariniai ir civiliniai lėktuvai. Didžiulis perimetras. Mes įsikūrėme tokiame tarsi miestelyje šalia pakilimo takų. Greta – įvairiausių angarų, buvusios aptarnavimo vietos, taip pat įvairūs kompleksai. Visa tai, kas kadaise buvo naudojama – dabar apleista.

– Pasiruošimas operacijai vyko iš anksto, dar Lietuvoje?

– Be abejo, tačiau tai ta dalis, kurią mes mažiausiai norėtume aptarinėti ir komentuoti. Geriau būtų kalbėti apie patį vykdymą.

– Tuomet kalbant apie patį vykdymą: kiek buvo sprendimų, priimamų vietoje, ir kiek tai buvo iš anksto paruoštas, žinomas planas?

– Kariuomenėje yra sakoma: planas galioja iki pirmo šūvio. Bet aišku, kad operacijai buvo vadovaujama iš Lietuvos kariuomenės gynybos štabo. Buvo pagrindiniai nurodymai, pagrindinės gairės. Ir mūsų raportai eidavo į gynybos štabą.

Bet taktiniai sprendimai vienareikšmiškai yra priimami ant žemės: kas yra geriau šioje ar kitoje vietoje. Kaip palaikyti kontaktą su vertėjais, koks yra atpažinimo ženklas, ką valgysim, kur miegosime ir pan. Net tokie buitiniai dalykai, be kurių operacija neįvyktų. Visa tai priimama ant žemės, nes tik tada viskas matoma arčiausiai tiesos.

– Kaip atpažindavote vertėjus?

– Turėjome susitarę signalus. Mes važiavome ne tuščiomis, turėjome sąrašą vertėjų, kurie bendradarbiavo su Lietuva. Tas sąrašas su tam tikrais kontaktais buvo atspirties taškas, buvo palaikomas kontaktas su Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu (karine žvalgyba). Buvo nurodama maždaug vieta ir susitikimo laikas.

Tada jau važiuodavome į oro uosto prieigas. Taip pat didžiulėje minioje stengdavomės pamatyti jų sutartinį ženklą, rodomą mums. Mes rodydavome savo sutartinį ženklą – tai buvo didelė Lietuvos trispalvė, laikoma kažkur aukščiau stovinčio kario.

Taip pat kariai vaikščiodavo po visos teritorijos perimetrą su mažomis vėliavėlėmis. Greta yra nuotekų kanalas – tad palei jį ir vaikščiojo, ieškodavo afganistaniečių su mums rodomais atpažinimo ženklais. Tokia buvo atpažinimo procedūra.

Paskui, kai pamatydavome ženklus, susišaukdavome, parodydavome, kad matome, prikviesdavome arčiau. Atrodo, skamba paprastai, bet sudėtinga per tokią didžiulę minią pritraukti (žmones) arčiau.

Tuomet vykdavo perkėlimas. Vienas žmogus įšoka į kanalą, perkelia savo šeimos narius – perduoda mums. Taip ir susirinkome juos.

– Kokie buvo afganistaniečių atpažinimo ženklai, kuriuos jie rodydavo jums?

– Pasakysiu tiek, kad tai, kariškai kalbant, buvo vizualaus atpažinimo signalai, kurie suprantami kaip mūsiškiai.

– Minėjote trispalvę. Ją, žinoma, vežėtės iš Lietuvos?

– Dvi net.

– Abi panaudojot?

– Taip. Vėliava buvo labai dirbantis elementas.

– Kabule jums teko susirasti ir automobilį, kuriuo važiuosite? Tai irgi – atskira istorija?

– Taip, buvo du automobiliai su lietuviškais simboliais. Kabulo visas oro uosto miestelis yra ganėtinai nusiaubtas. Radome išdaužytus pastatus, langus, išdraskytas kavinukes, atidarytus sandėlius, taip pat – daug paliktų automobilių-vaiduoklių. Be raktelių, išdaužytais langais, atidarytais variklių dangčiais. Tarsi autolaužynas.

Du automobilius prikėlėme trumpam antram gyvenimui.

Mes žmones turėjome ir atsivežti pakilimo taku, o atstumas didelis – apie 5–7 kilometrai. Atvesti mamą su šešiais vaikais per tokį karštį būtų neįmanoma, dėl to automobilis buvo tiesiog būtinybė.

Pradėjome ieškoti, kuriuos galima dar šiek tiek prikelti. Suradome du. Aišku, reikėjo improvizacijos, reikėjo susiveikti vieną ar kitą įrankį, bet du automobilius prikėlėme trumpam antram gyvenimui.

– Juos ir išpiešėte lietuviškais simboliais?

– Kiti kariai davė du flakonėlius dažų. Išpiešėme LTU raides, tada priekyje ir šonuose pagrindinę kariuomenės simboliką ir visiems žinomus Gedimino stulpus ir, aišku, neapsiėjome be Vyčio (dvigubo) kryžiaus. Jis yra Specialiųjų operacijų pajėgų vėliavos pagrindinis elementas.

Kai operacija buvo baigta, simbolius užpaišėm dėl savaime suprantamų priežasčių – negali žinoti, kas jais gali pasinaudoti. Lietuviškos simbolikos niekam nepalikome.

Automobiliai buvo užpaišyti tamsiais kvadratais ir virtualiomis šypsenėlėmis: du taškiukai ir skliaustelis.

– Ieškodami vertėjų tarp masės žmonių vizualiai galite atskirti, kuris yra talibas?

– Dažniausiai taip. Kai kurie yra labai akivaizdūs atvejai, kadangi jie stovi ginkluoti. Buvo atvejų, kai stovi žmogus, apsirengęs tvarkingai, ir stebi aplinką iš aukščiau. Greičiausia jis atvyko ne evakuotis. O kas dar ten gali turėti interesų?

Talibai aiškiai matėsi prie vartų, kur buvo pagrindinis žmonių ištraukinėjimas. Galiausiai paskutinę dieną vienoje vietoje stovi Lietuvos karys, o už dešimties metrų, kitapus kanalo, stovi talibas su šovinių juosta ir granatas prisikabinęs. Visi daro savo darbą, nekreipdami vieni į kitus dėmesio.

Teko girdėti, kad sąjungininkai derina veiksmus su talibais ir kiekvienas savo pusėje reguliuoja žmonių eismą. Vyksta koordinavimas, ir tai nėra išvengiama be jokio teigiamo ar neigiamo paveikslo. Tad taip, talibų ten buvo.

Bet mes gi nevažiavome kaip pažeidžiami kačiukai – mes buvome ginkluota karinė jėga.

– Kada ir kaip atsirado pavadinimas „Kabulo vienuoliktukas“?

– Man rodos, kad autorystė priklauso krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui. Jis sugalvojo, bent jau aš pirmą kartą perskaičiau jo feisbuko žinutėje, o galbūt kažkam davė interviu. Bet prigijo fantastiškai.

– Kaip filmo pavadinimas.

– Kaip filmo. Sukėlė smagią šypseną, jis (pavadinimas – aut.) visai žavingas. Retai taip būna, kad tokios operacijos yra tiek matomos. Ir ypač operacijos, kur dalyvauja Specialių operacijų pajėgų ar Antrojo operatyvinių tarnybų departamento kariai. Tai kariai, kurie turi slėpti savo veidus. Aš dėl to ir esu tas, kuris duoda interviu – esu vienas iš tų, kuriems veido slėpti nėra būtina.

– Jūs pasakėte labai įdomią mintį, kad ši operacija buvo tam tikra prasme vieša, ji buvo visuomenės dėmesio centre, kai paprastai mes nematome Specialiųjų operacijų pajėgų karių, tiesa?

– Taip.

– Kaip patys kariai reagavo į tokį viešumą?

– Tikrai nėra lengva nukreipti fotoobjektyvą į specialiųjų pajėgų karį, o jam – iš to objektyvo nepabėgti. Tai yra žmonės, kurie – tylūs profesionalai, be to, jų tarnybiniai įpročiai yra visiškai atvirkšti viešumui.

Mes jų vardų, jų veidų nežinome, iš kurio konkrečiai padalinio jie yra – irgi ne. Bet kalbant apie šią operaciją, yra ir kitų svarbių žinių esamiems ir būsimiems mūsų sąjungininkams – kad mes žmonių nepaliekame ir tą žinią privalu paskleisti siekiant Lietuvai naudingų tikslų ateityje.

– Tik patikslinkim: nuotraukos prieš viešinimą yra redaguojamos ir jose karių veidų nesimato?

– Be abejo. Kario tapatybė ir priklausomumas pajėgoms yra tarnybos paslaptis.

– Pokalbio pradžioje sakėte, kad nekalbate apie savo emocijas. Bet jūs esate tie, kurie patys pirmieji matėte kitų žmonių – afganistaniečių – emocijas. Kokios jos? Jūs bendravot?

– Taip. Iki lėktuvo palydėdavome, be to, dieną ar dvi jie gyveno mūsų improvizuotoje bazėje. Todėl bendravome, o ir vakarais buvo laikas, kai jau niekur nebevažiuodavom. Tada nueini pas juos ir kalbiesi apie gyvenimą, apie planus. Ir liūdnesnių klausimų buvo. Norisi paklaust, ką jie čia palieka. Daug istorijų.

– Jos, žinoma, skaudžios?

– Sunku pasakyti. Ir taip, ir ne. Bet aš manau, kad visiems žmonėms yra sunku palikti namus. Įsivaizduokit, jei žmogui – apie 45 metus, jis toje šalyje jau buvo susikūręs (gyvenimą – aut.).

Bet reikia nustoti taip galvoti, nes stogą rauna.

Tada natūraliai bandai modeliuoti save tokioje pačioje situacijoje. Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei viską turėčiau palikti? Arba su savo vaikais turėčiau stovėti nuotekų kanale ir laukti, kol ištrauks? Bet reikia nustoti taip galvoti, nes stogą rauna. O ir negali daug apie tai galvoti, nes tai trukdytų užduoties vykdymui. Bet čia kalbu tik apie save, čia mano, o ne kitų karių mintys.

Bet yra ir kita tokių istorijų pusė. Kad visgi jau patekę į oro uosto perimetrą žmonės šypsodavosi, sveikindavo vieni kitus. Vieną dalį jų ištraukiame, antrą. Jie susitinka saugesnėje teritorijoje, jie sveikinasi, net pajuokauja. Buvo ir to. Ne tik niūruma.

Bet ištrūkus iš tos aplinkos, iš kurios buvo verta ištrūkti, – buvo daug emocijų.

– Jautrūs vaizdai, klausant jūsų pasakojimo.

– Taip. Viskas būtų gerai, jei nebūtų vaikų – taip pasakyčiau. Čia iš mano asmeninės perspektyvos. Kuo čia dėti maži vaikai? Suaugę žmonės gali daug pakelti.

– Patys žmonės netiki talibų pažadais dėl amnestijos, kad jie nesulauks bausmių, keršto?

– Kiek man teko bendrauti – ne. Jokių iliuzijų nėra. Žmonės pasakojo, kad jie (talibai) eina nuo durų iki durų, siuntinėja bauginančias žinutes. Iliuzijų apie amnestiją nėra.

– Viešoje erdvėje buvo kalbėta ir apie tai, kad Lietuvos kariams Kabule padėjo sąjungininkai. Kokia buvo ta parama?

– Paprasčiausias dalykas. Išlipame su savo visa ekipuote iš lėktuvo, sustojame pakilimo tako pakraštyje. Ekipuotės – nemažai, taip pat reikia pradėti ieškoti, kur gyventi. Prieš tai buvome turėję nedidelį kontaktą su Vokietijos kariais, ir pirmas žmogus, kuris pavežė mūsų daiktus, buvo Vokietijos karys. Labai paprasta parama. Mums padėjo surasti vietą, kur galėtume apsigyventi. Taip pat padėjo su sausais daviniais, su vandeniu, daugybe kitų buitinių smulkmenų.

Visi kariai žino, kur jie vyksta. Ne į skautų stovyklą važiuojam.

Lenkijos kariai irgi, su jais važiavome ieškoti automobilių. Galų gale, maltos „Arabikos“ kavos pakelį gavau į rankas iš Lenkijos kario, kas yra neįsivaizduojama prabanga Kabule mums, lietuvaičiams, įpratusiems prie kavos.

Tokia ta žmogiška parama, kuri buvo labai svarbi. Jau nekalbant apie tai, kad visi žmonės, įskaitant mus pačius, skrido Lenkijos kariniais lėktuvais.

– Netrukus po to, kai išvykote iš Kabulo, čia įvykdytas teroristinis išpuolis. Skrisdami į Afganistaną, žinojot, kad jų gali būti ir jūsų buvimo metu?

– Žinoma. Visi kariai žino, kur jie vyksta. Ne į skautų stovyklą važiuojam. Apskritai Kabule šūviai yra kasdienybė. Oro uoste – serija šen, serija ten. Tų šūvių buvo, bet dėl to šie kariai ir buvo siunčiami. Jie yra pasirengę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“