Pora dalinasi, kad grįžimą į Lietuvą nulėmė nemažai aplinkybių – vaikų mokslai, vyro sveikata ir pačios Eglės pokyčių gyvenime troškimas.
„Airijoje dirbau pamaininį darbą, o gimus vaikams jaučiau, kad visiškai jų nemačiau – tiesiog grįžti namo, o jie jau miega. Man labai norėjosi su vaikais praleisti kuo daugiau laiko, norėjau matyti, kaip jie auga. Kadangi mano vyras dirbo iš namų, jo darbo valandos buvo lanksčios, todėl jis galėjo prižiūrėti vaikus ir juos matyti tikrai dažniau nei aš. Ilgainiui supratau, kad noriu savo beprotišką darbo ritmą pristabdyti“, – kalba Eglė, pridurdama, kad oras ir klimatas Lietuvoje šiandien juos itin džiugina, kadangi yra kur kas malonesnis nei Airijoje, kur nuolat lyja.
Eglė ir Mike'as juokiasi, kad po dvejų metų Lietuvoje jau žino, kad oro prognozės ne visada pasiteisina ir net jeigu praneša lietų, jo dažnai ir nebūna: „Lietuvos oras tikrai palankus ir vyro astmai“, – kalba pašnekovė.
Šeima į Lietuvą grįžo karantino metu. „Turime ir vienaakę mini pinčerę, kuriai 13 metų ir kurią vadiname savo pirmuoju kūdikiu. Vien dėl jos pasirinkome vairuoti per Europą, o kadangi visur tuo metu buvo karantino suvaržymai – negalėjome turistauti, skubėjome į Lietuvą“, – prisimena Eglė.
Netikėta pažintis ir gimusi meilė
Paklausti apie pažintį, jie abudu nusijuokia. Pasirodo, Mike'as yra fotografas, o Eglė tuo metu dirbo ne tik viešbutyje, bet ir vietinėje parduotuvėje. Kaip sako, visai ne dėl pinigų, bet kad turėtų progą pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
„Mano nuotraukos, kurias padariau, atsidūrė moterų žurnale. Todėl natūralu, kad norėjau jų įsigyti daugiau, kad turėčiau ne tik sau, bet ir artimiesiems. Tačiau čia susidūriau su Egle“, – juokiasi Mike'as.
Eglė taip pat negali pamiršti jų pirmo susitikimo, kuomet moterims skirtus žurnalus norėjusį įsigyti Mike'ą išbarė – juk žurnalas skirtas moterims, tad kodėl jis nori įsigyti beveik visus numerius? Štai taip prasidėjusi pažinties istorija išsirutuliojo į šeimą ir santuoką.
„Iš pradžių kiekvieną sekmadienio rytą Mike'as ateidavo pirkti laikraščio, o jau kur kas vėliau aš pamačiau, jog tie visi laikraščiai taip ir liko net nepradaryti ant galinės jo automobilio sėdynės“, – juokiasi Eglė ir Mike'as, jau daugiau kaip dešimt metų esantys kartu.
Lietuvoje įsigijo sodybą, kurią tvarko savo rankomis
Šeima jau dvejus metus gyvena Lietuvoje ir tvarko įsigytą sodybą, kuri tiki taps jų namais ir verslu.
„Mes turėjome kelis tikslus, iš kurių vienus norėjome įgyvendinti kuo greičiau, o kitus nukėlėme ateičiai. Pirmasis noras buvo rasti sodybą ir ją įsirengus ten apsigyventi, o antrasis – ilgainiui sodyboje sukurti erdvę įvairiems renginiams ir edukacijoms“, – sako Mike'as.
Pora džiaugiasi, kad jų išsirinkta sodyba turi ir kluoną, kuris yra pakankamai didelis ir tarsi sodybos ašis – talpina daug žmonių, todėl čia gali vykti renginiai, ir kiti šeimos sumanymai, kurių jie turi su kaupu. Jau netgi šiais metais šeima spėjo surengti pirmuosius renginius renovuojamoje sodyboje: atvirų durų dieną, kurios metu vyko akordeonisto koncertas ir aplinkos architektės edukacija, bei Eglės giminių susitikimą.
„Sodyba buvo apleista, joje niekas negyveno daugiau kaip 15 metų, todėl mes čia tvarkomės, dirbame ir daug ką stengiamės daryti savo rankomis. Turėjome pinigų tik susimokėti už sodybą, kadangi į Lietuvą grįžome su 2 tūkstančiais eurų kišenėje. Grįžus buvo sunku, turėjau susirasti bet kokį darbą, kad galėčiau sumokėti sąskaitas. Įsidarbinau ofise, nes norėjau tiesiog pamėginti, ar man patiks. Supratau, kad tai visgi ne man! Išėjau į niekur, tačiau dabartinis darbas mane susirado pats ir aš čia esu labai laiminga, galėdama viską suderinti. Neturime jokių paskolų, todėl tas sodybos tvarkymas užtrunka. Kodėl mes norime viską daryti patys?
Tikiu ten anksčiau gyvenusių žmonių ir pačių namų energija, manau, kad patys įdėdami darbo mes tuos namus ir visą erdvę prisijaukiname.
Tikiu ten anksčiau gyvenusių žmonių ir pačių namų energija, manau, kad patys įdėdami darbo mes tuos namus ir visą erdvę prisijaukiname. Kai atsikraustėme, ten tarp rąstų gyveno ir kamanės. Skaičiau, kad kamanės apibūdinamos lyg protėvių dvasios. Tuo tikėjau, todėl nekraustėme jų – jos pačius gražiuoju rado namus kitur“, – pasakoja Eglė.
-
Šeima paliko Kauną ir persikėlė į vienkiemį, kuriame augo dilgėlės ir plytėjo griuvėsiai: niekas mūsų nesuprato
-
Nusipirkus namą, teko jį nugriauti: šeima dalinasi, kaip brūzgynai virto sodyba ir ką darytų kitaip
-
Senelių sodyboje gėlių ūkį įkūrusi Auksė: „Neskubėkite seno sklypo sulyginti su žeme – čia slypi augalų lobynai“
Šiuo metu šeima, kol renovuoja sodybą, gyvena Panevėžyje, tačiau pripažįsta, kad miestas – ne jiems. „Ir Airijoje mes gyvenome 15 km nuo miesto ir buvom visiškai įpratę – toks gyvenimas užmiestyje mums patinka ir yra priimtinas bei visiškai nevargina“, – sako pora.
Džiaugiasi sugrįžimu ir yra atviri gyvenimo iššūkiams
„Mano šeima yra laiminga, kad mes grįžome, kadangi mano močiutės patriotės, myli Lietuvą, proseneliai taip pat buvo emigravę į Ameriką ir pasirinko gimtinę, todėl ir man čia gera. Tačiau aš nesu prisirišusi prie vienos vietos, sakyčiau, kad mes pasauliečiai, tad gal kažkada įsigysime namelį ant ratų ir patrauksim į Europą?
Lietuva kol kas yra ta saugi bazė, kur galėsime visada sugrįžti. Esame atviri gyvenime ir niekada nesakome „niekada“. Man patinka atrasti, keliauti, patirti. Iš kitos pusės – visi mes esame skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi bei artimesni vienas kitam nei manome“, – mąsto Eglė.
Paklausti, kaip sekasi vaikams Lietuvoje, Eglė su Mike'u atsako, jog pradžia, ypač vaikams, pirmuosius 2–3 mėnesius nebuvo lengva ir reikėjo nemažai pastangų įsivažiuoti ir pritapti.
„Melissa buvo tarsi įmesta į šaltą vandenį – darželyje niekas nemokėjo anglų kalbos, o Kristupui prireikė išlyginamosios programos, per kurią jis mokėsi lietuvių kalbos. Sūnui buvo sunku, jis nenorėjo čia būti, tačiau mes surėmėme jėgas visi kartu, kalbėjomės ir drąsinome vaikus, o dabar – matome rezultatus. Vaikų mes nespaudžiame, o stengiamės juos padrąsinti, padėti jiems atrasti sritis – hobius, kuriose jie pamatytų kažką naujo, tobulėtų, apsiprastų ir taptų laimingais. Jie jau gali kalbėtis su savo seneliais lietuviškai ir tai yra puiku“, – patirtimi dalinasi Eglė ir Mike'as.
Laimę ir džiaugsmą pora atranda ir augindami savas daržoves. Eglė sako, kad dovanų iš močiutės gavo šiltnamį, o Mike'as padirbino pakeltas lysves, todėl dabar šeima turi vietos eksperimentams.
„Ateityje norėtume gyventi tvariai ir būti kaip įmanoma labiau nepriklausomi nuo parduotuvių bei sąskaitų. Todėl pirmiausia turime tikslą daržovių užsiauginti sau, tačiau kol kas vyksta mokymasis. Prisodinome visko – nuo svogūnų iki pomidorų, agurkų ir gėlių, todėl tikrai smalsu, kokio derliaus sulauksime. Šiek tiek turiu patirties, kadangi mano močiutės – miesto ir kaimo – mane pamokė dar vaikystėje, vežėsi į savo daržus, sodus. Žinių bagažas tikrai yra, bet reikia praktikos. Kad ir kaip sunkiai tenka dirbti, tai teikia mums didžiulį džiaugsmą, o kai tenka grįžti į miestą – ima liūdesys“, – sako Eglė.
Pora tikisi, kuo greičiau persikraustyti į sodybą, tačiau laukia dar ne vienas darbas – išbetonuoti grindis, uždengti stogą, vėliau – langai, kurių porai norisi ne plastikinių, bet kad derėtų prie bendro sodybos vaizdo. Jų tikslas – išlaikyti tradicijas sodyboje, tačiau viską pateikti moderniai.
„Šiandien Lietuvoje jaučiamės laimingi dar ir dėl to, kad supratome, kiek iš tikrųjų mažai žmogui reikia. Klimatas, kuris padarė didžiulę teigiamą įtaką sveikatai, tai, kaip dabar gyvename, gyvenimo būdas, nuostabi sveikatos sistema – už daug ką paprasčiausiai nereikia mokėti, kainos – kai palyginame viską su Airija, matome didžiulį skirtumą Lietuvos naudai. O dar ir sodyba, kuria džiaugiamės ir tikimės, kad žmonėms galėsime pasiūlyti daug įdomių dalykų – nes planų turime tikrai daug“, – kalba Mike'as.
„Jeigu nesi pats laimingas, negali ir kitiems žmonėms tos laimės duoti. Mes kuriame savo laimę ir ramiai džiaugiamės savo sodyba bei kasdien semiamės įkvėpimo. Matau progresą per tuos dvejus metus. Gyventi reikia dabar, laikas „kada nors“ neegzistuoja, nes mes negalime numatyti, kas laukia. Tikiu, kad ten, kur esame, mus vienaip ar kitaip nuneš ten, kur turime būti “, – sako Eglė.
