Už naują profesiją dėkoja uošvienei ir skalbyklei
„La Pervalgą“ sovietinio betoninio milžino pašonėje įkūrusiam Jonui Lisauskui, pasirodo, jau yra tekę vadovauti net trims restoranams Kuršių nerijoje: „Pamario takui“ Juodkrantėje, „Tarp kitko“ Nidoje, bei iki šiol – „La Pervalgai“ Pervalkoje.
Vyras juokiasi, kad didžiulis profesinis pokytis įvyko uošvienei paprašius atvežti skalbyklę. Tuo metu jis dirbo banke, kasdien eidavo į biurą pasipuošęs oficialiu kostiumu. Ir tai tęsėsi maždaug aštuonerius metus.
Dabar, su kuo pasišneku iš ten dirbusių, visi jaučia gerą tos vasaros skonį, nors būdavo visko – santykių aiškinimosi, susirinkimų iki 5 ryto, prasto oro – nes tą vasarą iki liepos vidurio tiesiog lijo.
„Mano ilgametės draugės, o dabar jau ir žmonos mama kavinę „Pamario takas“ sukūrė nuo pamatų, jos pradžia yra turbūt prieš daugiau nei du dešimtmečius. Na, o aš po 8-erių metų darbo banke išėjau ir tuomet sekė sutapimų virtinė: uošvienė paprašė į kavinę atvežti skalbimo mašiną. Dabar jau galvoju, kad tai buvo ne atsitiktinumas, o likimas. Atvežiau skalbyklę, kaip tik buvo gražus gegužės mėnuo, pats „priešsezonis“. Uošvienė man sako: „Gal nori dirbti „Pamario take“? Klausiau: „O ką aš veiksiu?“. Sako: „Na, viską“. Taip ir likau čia“, – šypsosi J.Lisauskas.
Prie darbo biure pripratęs Jonas labai mažai ką težinojo apie maitinimo verslą.
„Juokiuosi, kad net nežinojau, kas yra „Fairy“ ir kaip jis naudojamas. Bet turėjau didžiulį norą daryti ir beribę laisvę, kurią man suteikė žmonos mama Alfonca. Prieš tuos aštuonerius metus ir ji pati keitėsi, ieškodama visokių naujovių, bet „Pamario tako“ tie pokyčiai dar nebuvo pasiekę. Patikėkite, sunku atsiplėšti nuo tų karbonadų ir cepelinų, nes na, juos šluoja. Kai praeitos vasaros gale pasiūlėme darbuotojams užsisakyti ką tik nori iš meniu, pasigirdo: „o galima kaip nors to karbonado užkepto sūriu kurio nėra meniu?“, – juokėsi J.Lisauskas.
Mados madomis, bet karbonadas išliks amžinai
Jonas kartu su visa šeima pamažu įvedė į kavinės meniu naujus receptus. Kaip sako, žiemos laikotarpis buvo ragavimų ir receptų bandymų metas. Na, o sezono metu šeimos restorane karts nuo karto įvykdavo chaosas ir tekdavo improvizuoti. Šį chaosą J.Lisauskas mėgindavo suvaldyti arba naudodamasis perskaitytais patarimais arba tiesiog savo intuicija, nuojauta.
„Įvedėme į meniu vegetariškus patiekalus. Pirmieji buvo daigintų grūdų kepsneliai. Žinote, pirmąjį sezoną per visą vasarą pardavėme jų gal 5-ias porcijas. Na, pasigamindavom sau pavalgyti“, – apie lėtus pokyčius ir poilsiautojų įpročiuose pasakojo J.Lisauskas.
Vis tik kepsneliai sulaukė savo eilės – praėjusiais metais jie populiarumu varžėsi su mėsos kepsniais. J.Lisauskas pastebi, kad ir visas Lietuvos gastronominis pasaulis per pastaruosius metus labai stipriai keitėsi. Ir vis tik – kodėl pokyčiai į Kuršių nerijos kavinių meniu ateina taip lėtai?
„Dažnai girdžiu apie Neringą sakant, kad čia nėra kur pavalgyti. Ir kodėl nėra kur? Juk Vilnius, štai, su maisto kultūra jau nužingsniavęs taip toli. Norėčiau paaiškinti: gyvendami Neringoje mes turime sezoną, o šis turi savų pliusų ir minusų. Sezonas trunka keturis mėnesius ir jų metu mes dirbam, dirbam, dirbam – ir uždirbam. Poilsiautojų yra tiek, kad jų visiems užtenka. Maišyk šaltibarščius, kepk tą patį karbonadą – vienintelis klausimas, kuris kyla sezono metu: kaip suspėti pagaminti visiems, kurie ateina?“, – sako J.Lisauskas.
Patikėkite, sunku atsiplėšti nuo tų karbonadų ir cepelinų, nes na, juos šluoja. Kai praeitos vasaros gale pasiūlėme darbuotojams užsisakyti ką tik nori iš meniu, pasigirdo: „o galima kaip nors to karbonado užkepto sūriu?
Jo nuomone, tai ir nužudo motyvaciją ieškoti naujovių.
„Vietiniai užsidirba visiems metams (teatleidžia man visi niurzgantys, kad vasara po vasaros vis blogyn ir blogyn) ir yra užtikrinti, jog prabėgus 9-iems mėnesiams niekas nepasikeis. Gali pasaulis eiti paskui kokias nori madas, bet karbonadas vis tiek liks. Nes jis iš esmės yra valgomas. O kai poilsiautojai nueina prie jūros, gerai pasimaudo, peralksta – nebegalvoja, koks maistas dabar madingas“, – sako pašnekovas.
„Kodėl aš ieškojau naujų patiekalų ir smulkių detalių? Nes jau atėjau iš „pasaulio“ į Neringą. Kita vertus, visuomet svarstau, kaip išsiskirti, kaip padaryti kažką kitaip?“, – svarsto Jonas.
Kolektyvui – ir „mama“, ir bosas
Pradėjęs nuo „Pamario tako“ Jonas atvėrė ir užvėrė dar kelių kavinių duris. Visos jos buvo išsidėstę kur nors pajūryje.
„Septynerius ar aštuonerius metus dirbau „Pamario take“, o šie metai bus pirmieji be „Pamario tako“. Per tuos metus dar buvo visokių patirčių: turėjome kavinukę Klaipėdoje, tačiau supratau, kad naktinis gyvenimas – ne man. Tada nutiko netikėta pažintis su virtuvės šefu Gian Luca Demarco ir taip pat netikėtai kartu su juo nusprendėme atidaryti restoraną Nidoje, kuris vadinosi „Tarp kitko“. Ta vasara...
Galėjau ne 12 metų eiti į mokyklą, o vieną vasarą padirbėti su Gian Luca“, – juokiasi J. Lisauskas. Jis sako, kad pats netikėčiausias darbo maitinimo versle privalumas – nebereikia eiti į svečius. Visi ateina pas tave! Ir tie „visi“ – ne tik draugai ar miestelio gyventojai, tačiau ir garsiausi muzikantai, Seimo nariai, premjerai ar žmonės su kuriais vienu ar kitu momentu pasvajodavai susitikt.
Patalpas kapitaliai suremontavome, išlaižėme, atsitvėrėme, ir štai – turim ne gyvybės, o maisto langelį.
Vis tik 30 kilometrų tarp Juodkrantės ir Nidos Joną ir Gian Lucą išvargino ir jie nusprendė stabdyt restoraną „Tarp kitko“.
„Tada, įkvėptas bičiulio Lucos atidariau piceriją Pervalkoje „La Pervalga“. Man ji labai patinka, nes čia jau viskas paprastai, nedidele apimtim, nebereikia išprotėti. Nidos restorane buvo beveik 30 žmonių, daug jaunimo. Jiems turi būti ir tėtis, ir mama, ir draugas, ir bosas. Dabar, su kuo pasišneku iš ten dirbusių, visi jaučia gerą tos vasaros skonį, nors būdavo visko – santykių aiškinimosi, susirinkimų iki 5 ryto, prasto oro – nes tą vasarą iki liepos vidurio tiesiog lijo“, – šypsosi Jonas.
Mažiausiame mieste, didžiausiame betoniniame komplekse – naujas maisto langelis
Kalbėdamas apie restoranus ir kavines, prie kurių veiklos teko prisidėti, Jonas prisipažįsta: „Aš visur lendu. Juk jei nedarysi, tai ką reikės anūkams papasakoti? Galų gale aš sakau tiems kurie vis nori, bet nedaro: Nueikite į prekybos centro, susiraskite vieno gamintojo, kurį greičiausiai žinosit, marškinėlius su užrašu „Just do it“, sumokėkit už juos, kiek paprašys, prie oat kasos juos užsivilkit – ir viskas!“
Pervalkos miestelyje pamažu senuosius sovietinius poilsio namus pakeitė naujos statybos butai ir projektai, o „Baltija“ taip ir liko nepajudinama, betoninė, su kiūrančiu stogu. Tokiose patalpose atidaryti jaunatvišką piceriją – drąsus žingsnis.
„Baltija“ merdėjo labiau dėl savo dydžio. Nes jei norėtum ją „užkurti“, turi įdėti labai dideles investicijas, – svarsto Jonas. – Juk tai – jei ne didžiausias objektas Kuršių nerijoje, tai vienas didesnių. Manau, dydis šį kompleksą ir pasmerkė. Tačiau vienas žmogus lyg ir pradėjo po truputį tvarkyti vieną „Baltijos“ korpusą, kelis poilsio kambarius ir tuomet pasiūlė man atgaivinti vadinamąjį valgyklos pastatą“.
Tuo metu „Baltijos“ viduje mėtėsi seni baldai, šaldytuvai, restorano įrangos likučiai. Jonas prisipažįsta pasivaikščiojęs po „šiukšlyną“ ir vis vien nusprendęs įkurti piceriją komplekso koridoriuje, kuris yra maždaug 100 kvadratinių metrų ploto. Su šiuo sprendimu ir pastato savininkai rodos ėmėsi darbų: visas vidus buvo idealiai išvalytas, išdaužyti langai pakeisti, žodžiu, pastatas sutvarkytas, kad bent jau nekristų į akis.
„Atrodo, kad mes nedideli, tačiau investicijos, bliamba, buvo nemažos. Dalyje, kurią pasirinkome nebuvo absoliučiai nieko – net elektros. Mes patalpas kapitaliai suremontavome, išlaižėme, atsitvėrėme, ir štai – turim ne gyvybės, o maisto langelį“, – linksmai pasakoja J. Lisauskas.
Už kitoniškumą sulaukė kritikos
Ir nors naudojamas pastatas yra geriau už dūlantį ir griūnantį, ne visiems tokie pokyčiai patiko. Jonas sako sulaukęs kritikos, kodėl kavinė tokia ryški („La Pervalgos“ eksterjere vyrauja švytinti ryškiai žydra spalva), kodėl ji taip iš niekur nieko atsirado prie pat įvažiavimo į miestelį.
Taip, bandau realizuoti save kitose kryptyse, norisi naujų iššūkių. Kokia tai sritis? Paskambinkite po 8-erių metų, ir viską papasakosiu.
„Kartais užverda kraujas ir norisi pasakyti: „Taigi viskas aplink griūva! Juk viskas į gerą?“ Matai, kad gali kažką padaryti, tuomet eini, ir darai. Ir įdedi dūšią, o sulauki kritikos. Nors supranti, kad viskas ne tik juoda ar balta, bet visvien užknisa. Kartais pagalvoju, kad mano buvę kolegos bankininkai turbūt nelaikytų manęs sveiko proto žmogumi“, – sako Jonas.
Jo teigimu, vien „La Pervalgos“ virtuvę įrengti kainavo pakankamai daug lėšų, žmonių pasodinimas ant kėdžių ir šakučių, šaukštų, peilių įsigijimas šią sumą būtų padvigubinęs – tą vyras žinojo iš patirties su ankstesnėmis kavinėmis. Todėl vietoje kėdžių pasitarnavo dėžės nuo alaus ar limonado butelių, atostogų nuotaiką kuriantys šezlongai, hamakai. Picos patiekiamos popierinėse dėžutėse.
„Galvojau, kad juk ateityje visuomet galime nusisukti vieną sieną ir „paimti“ tą vieną 100 kvadratų salę. Bet nemanau, kad Pervalkos poilsiautojams to reikia. „Pamario takas“ yra Juodkrantėje, o Juodkrantė – tranzitinis miestelis. Taigi telieka klausimas – kiek iš tų pravažiuojančių tu pasiimsi? O Pervalkoje ateina tie, kurie yra iš Pervalkos. Na, gal dar mes esame vieta tiems, kurie mina dviračius – toks pusiaukelės taškas“, – svarsto J. Lisauskas. Kol kas jis planuoja išplėsti picerijos meniu, tačiau nesiplėsti į „Baltijos“ vidų.
„Būsim toks „spotukas“ , kur ateini, pasišūkauji, pasėdi vakare – ir tiek“, – šypsosi pašnekovas.
Neria į naujus vandenis
Paklaustas apie didesnius planus šiam sezonui J.Lisauskas išlieka paslaptingas: „galbūt atsiras nedidelės apimties vieta Nidoje, jei visi mėnuliai sustos į vieną liniją“.
Šiuo metu pašnekovas visus metus gyvena Juodkrantėje ir teigia visiškai įsimylėjęs šį, didžiajai daliai metų apmirštantį miestelį ir nesuprantantis, kodėl žmonės nepastebi, kad Kuršių nerija yra nuostabi vieta nuolat ten gyventi.
„Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet rugsėjo mėnesį norėčiau ... nebebendrauti su jais. Tuo metu jau net nebežinai, kaip pajėgsi nunešti dar vieną patiekalą. Iš tiesų, labai pavargsti, išsisunki, net ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Ta tyla, visiška tyla, paskui labai reikalinga. Praeina mėnesis, du, šventės ir jau pradedi galvoti: „na, gerai, jau reikia ruoštis sezonui“, – sako pašnekovas.
Šiuo metu jis ir vėl ieško naujų iššūkių – ne banke ir ne naujame restorane.
„Taip, bandau realizuoti save kitose kryptyse, nes jau 7-8-erius metus pradirbau viešojo maitinimo srityje ir norisi naujų iššūkių. Kokia tai sritis? Paskambinkite po 8-erių metų, ir viską papasakosiu“, – šmaikščiai pokalbį užbaigia J.Lisauskas.
