Į Čadą dešimties žmonių grupė keliavo ne tik norėdami pažinti šalį, tačiau sukurti filmą. Visi ekspedicijos dalyviai – patyrę savo srities profesionalai – keliautojai po pasaulį, tinklaraštininkas, automobilių meistras, operatorius ir kiti. Tarp jų – Aleksejus Kamerzanovas, – žurnalistas, prodiuseris, verslininkas ir keliautojas, odisėjos aplink pasaulį „Mir naš“ („Mūsų pasaulis“) iniciatorius, nuo 2010 metų įveikęs ne vieną sudėtingiausių ekspedicinių šalių – Pakistaną, Afganistaną, apkeliavęs Euraziją, Šilko kelią.
Tačiau ekspedicijos dalyviai buvo sulaikyti, iš jų atimti daiktai ir dokumentai.
Marijos kelionė namo taip pat buvo su nuotykiais – Europą ji pasiekė turėdama laikinus asmens dokumentus, padedant Rusijos ir Prancūzijos diplomatams.
„Problemos prasidėjo nuo įvažiavimo į oro uostą, kai ant COVID-19 testo atsakymo, kurį turėjau pasidaryti, kažkas pamiršo uždėti antspaudą. Laimei, ji gauti pavyko oro uoste.
Tačiau netrukus išgirdau, kad mano laikinas dokumentas neteisingas –nėra Čado vizos. Išgelbėjo feisbuke buvusi Čado vizos nuotrauka.
Tada paaiškėjo, kad gaunu įlaipinimo dokumentus tik iki Etiopijos. Mano kantrybė seko ir šypsena niaukėsi, o prancūzų diplomatas reikalavo viršininko. Abu supratom, kad be tolimesnių įlaipinimo dokumentų aš neišskrisiu, o vėl būti sulaikyta nenoriu“, – pasakojo Marija.
Prieš patenkant į lėktuvą, Marijai teko aiškintis ir dėl to, kodėl ji neturi paso, kurį buvo atėmę ir iki kelionės pradžios negrąžinę Čado pareigūnai.
„Galiausiai Čado pasieniečiai, matyt, nusprendę, jog visgi aš jiems nereikalinga, uždėjo išvykimo antspaudą ant vienintelio padoraus kelionės dokumento – bilieto į Etiopijos sostinę Adis Abbebą.
Tada paskambinau rusams ir pasakiau, kad viskas gerai, o jie man sako: atvažiavo pareigūnai, grąžina daiktus ir pasus. Tada vėl skambinu Europos Sąjungos diplomatui, o jis patekęs į avariją. Mane jau sodina į lėktuvą, o aš dar skambinu Rusijos konsului ir stabdau lėktuvą.
Netrukus suprantu, kad mes jau kylam, o pilotas man atnešė telefoną. Pasirodė, jog pareigūnai vėl surinko visų pasus ir neatidavė. Kylu. Galvoj tuščia. Pagaliau Etiopija. Į kitą skrydį patenku be problemų. Pakvimpa Europa.
Galva dega, man labai bloga. Bet aš jau lėktuve. Svarbu neapalpti. Užmiegu. Pabundu, kai leidžiamės Frankfurte. Labai laukiu vaikų apkabinimo“, – taip savo įspūdžiais apie kelionę namo dalinosi Marija.
15min GYVENIMO pokalbis su Marija – apie jos Kelio dievus, nuotykių emocijas, pažintis su kitomis šalimis ir iššūkius, kai atsiduri ties savo galimybių riba.
– Marija, gera grįžti į namus?
– Man namai yra ne tie, į kuriuos sugrįžtu, o tie, iš kurių išeinu. Kalbant apie keliones, jos mano gyvenime prasidėjo dar vaikystėje, kai šilko fabrike dirbęs tėtis vykdavo į Uzbekiją, Armėniją, Tadžikiją. Į kai kurias keliones kartu važiuodavau ir aš.
Kai man suėjo 18 metų, įsiliejau į studentišką gyvenimą. Studijavau Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir turiu tris aukštojo mokslo diplomus.
Studentiškas gyvenimas leido atrasti draugų užsienyje, kartu su pussesere esame tranzavusios po Europą, Skandinaviją. Būdavo, išvažiuojam su 10 dolerių kišenėje ir su tais pačiais 10 dolerių grįžtame. Yra tekę tranzuoti į Paryžių nuo Garliavos, kur tėvelis mane išleido iš savo žiguliukų. Paryžių pasiekiau per pusantros paros. Mama tada vos neapalpo.
Kelionės yra mano gyvenimas ir aš moku susidėlioti savo prioritetus. Kai buvau studentė – keliaudavau per atostogas, su tarptautinėmis studentų organizacijomis, paskui su pussesere važiavome į Švediją skinti braškių, į Norvegiją kasti bulvių ir plauti tvartų. Kad tik galėtumėm keliauti, galėtumėm matyti.
Paskui atsirado šeima, vaikai, verslas. Daug metų mano darbas buvo susijęs su kelionėmis, tik kiek kitomis – lėktuvu, verslo klase.
Su vaikais ketinome keliauti į Aliaską, o kelionių agentūra paskaičiavo, kad vienam žmogui tokia kelionė kainuos 16 tūkst. eurų.
Tačiau dabartinės mano kelionės jau kitokios. Beje, jų biudžetai, sakyčiau, yra pigūs, nes jos yra labai egzotinės. Aš neperku siūlomų viešbučių, o visko ieškau pati. Į Peru pirmyn ir atgal sugebu nuskristi už 500 eurų, o už viešbučius moku po 10–20 eurų...
Kartą esu susiginčijus su viena kelionių agentūra. Tada su vaikais ketinome keliauti į Aliaską, o kelionių agentūra paskaičiavo, kad vienam žmogui tokia kelionė kainuos 16 tūkst. eurų. Ėmiausi organizuoti pati, ir visa kelionė trims žmonėms kainavo perpus tiek, kiek jie buvo paskaičiavę vienam.
Tačiau tai yra darbas. Norint išvažiuoti į tokią kelionę, turi ruoštis metus. O kalbant apie ekspediciją į Čadą, ji visiškai atitiko mano formatą ir aš iki šiol, iki negalėjimo kaifuoju.
– Turbūt norint geriau pažinti jus ir suprasti jūsų kelionių filosofiją, reiktų pasakyti, kad jūsų kelionių lagaminuose yra ypatingos patirtys. Kokios jos?
– Afrikoje pernai buvau rimtoje ekspedicijoje – 20 tūkst. kilometrų per Afriką, pradedant Europoje, o baigiant Keiptaune. Mūsų ekipažai važiavo Lietuvos geografo, keliautojo, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininko Kazio Pakšto keliu beieškant alternatyvios Lietuvos.
Kelionės metu nuo maliarijos mirė vienas mūsų ekspedicijos narys. Vėliau Kamerūne mus sustabdė COVID-19 pandemija, ir ekspediciją teko nutraukti.
Balio Bardausko komandoje du kartus esu važiavusi Dakare. Daug teko keliauti ir su vaikais, nes jie yra mano geriausi pakeleiviai – Kanadoje iki pat Aliaskos, laivu esame plaukę iki „Titaniko“ skendimo vietos. Taip pat buvau neturistiniame Vietname, visureigiais važiavau po Sacharą Egipte ir Šri Lankoje, esu apkeliavusi Keniją, Lotynų Ameriką, dalyvavusi oro balionų fiestoje Naujojoje Meksikoje.
Tačiau topų topas buvo plaukimas „Ambersail“ jachta su kapitonu Linu Ivanausku-Linkumi. Mes – 12 ar 14 asmenų komanda – esame apiplaukę Karibų salyną.
– Kaip patekote į ekspediciją po Čadą?
– Šiuos rusų keliautojus žinojau, stebėjau juos, ypač Aleksejų Kamerzanovą. Jie – žmonės, važiuojantys bekelėmis.
Tai buvo jau aštuntoji jų ekspedicija po pasaulį, o filmus iš buvusių septynių ekspedicijų aš buvau mačiusi.
Pernai, keliaujant po Kamerūną, mes su kelionės bičiuliu Vyčiu šioje šalyje užstrigome. Žinojau, kad po šią šalį keliauja ir Aleksejaus komanda ir kad jie paliko automobilius Kamerūne, kai ten vyko pilietinis karas. Kaip tik tuo metu mums reikėjo įvažiuoti, kirsti tą šalį, ir aš susisiekiau su Aleksejumi pasitarti dėl saugumo.
Tokie rimti keliautojai sąžiningai tau atsako, nes jie žino, kad yra ypatingos situacijos, kuomet reikia tikro keliautojo patarimo, tikro kontakto.
Taip prasidėjo mūsų bendravimas, jie mums nemažai padėjo per tą kelionę. Mes susirašinėjome ir keitėmės informacija apie esamą situaciją, o vėliau susirašinėjimas tęsėsi. Jis mane labai sužavėjo kaip žmogus-eruditas, kalbantis penkiomis kalbomis. Aleksejus yra žurnalistas, prodiuseris.
Pradėjome kalbėti apie Lietuvą, aš jam pasakojau, kodėl į ekspediciją išvažiavome mes, pasakojau Kazio Pakšto istoriją, o Aleksejus man atsiuntė savo skaitomos knygos nuotrauką. Tai buvo knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.
Kartą Aleksejus parašė, kad atrado galimybę patekti į Čadą. Iš karto jam pasakiau, kad norėčiau kartu. „Leisk man vieną dieną pagalvoti. Ką tu gali duoti komandai?“ – paklausė jis.
Pradėjau vardinti, kad galiu važiuoti kaip paramedikė, kad turiu patirties išgyventi dykumose, valdyti resursus. Aš išvykau kaip žmogus, turintis socialinių įgūdžių sudėtingose kelionėse, taip pat turinti patirties su navigacinėmis sistemomis. Turiu satelitinį trekerį ir galiu naviguoti, kai nėra interneto, rasti kelius pagal koordinacinius taškus.
Taip pat mano pareigos buvo ir maitinti komandą, ruošti maistą. Norint išgyventi tokioje ekspedicijoje, turi būti griežta dienotvarkė. Tu negali ten numesti svorio, nes turi išlaikyti jėgas.
Kai išvažiuoji į dykumą dviem savaitėms, tavo resursai yra kuras, vanduo ir jėgos. Jei prasidės apendicitas, tu mirsi. Jei kitas rimtas uždegimas – irgi. Nes į dykumą neatskris lėktuvas, o tau nuvažiuoti iki artimiausios gyvenvietės reikia savaitės. Tu negali paskubinti ir padidinti greičio. Greitis yra toks, koks yra.
Kai išvažiuoji į dykumą dviem savaitėms, tavo resursai yra kuras, vanduo ir jėgos.
Aplinkui tūkstančiai kilometrų, kurių tu nepagreitinsi. Mokėk bet kokius pinigus – niekas tavęs negelbės. Komandoje turi būti ramybė, valia, ištvermė.
Ir dėl to, važiuojant dykuma, nieko nestebina, kai pamatai akmenų kalnelius. Vadinasi, ėjo karavanas, kažkas susirgo ir mirė. Tai gyvenimo ciklas. Kai tu su tuo susitaikai, tu geri vandenį, nes jį reikia gerti, valgai ne dėl to, kad jauti alkį, bet tu žinai, kad reikės jėgų stumti automobilį.
Žinot, kodėl man patiko ši komanda? Tai yra Sibiro žmonės. Kur mus vežė į tremtį – ten jie atostogauja. Jie yra išgyvenimo meistrai. Ir kai tu esi tokioje komandoje, tu supranti, kad privalai nesusirgti.
– Kiek moterų buvo ekspedicijoje?
– Trys. Viena iš jų Aleksejaus žmona, jie buvo kūrybinė komanda. Dar buvo rusė Tasia, su kuria mes daugiausia ir bendravome. Beje, visoje komandoje aš buvau vyriausia.
Tarp ekspedicijos dalyvių buvo ir trys didelių įmonių vadovai. Bet ką reiškia, kai žmonės yra su tikromis vertybėmis? Tu niekada nepasakysi, kuris didesnis direktorius, o kuris mažesnis. Ir jiems nėra sunku surinkti visos grupės panaudotą tualetinį popierių. Buvo labai aiški tvarka dėl šiukšlių, mes jų niekur nepalikome ir visas šiukšles parsivežėm.
Kalbant apie pačią ekspediciją, svarbu suprasti, kad tai nėra trijų dienų išvyka. Užribis prasideda, kai tu pradedi eikvoti savo vidinius resursus. Jei išvažiuoji trims dienoms, tu esi ant bangos ir žinai, kad grįžęs išsimiegosi. Bet kai išvažiuoji 20 dienų, negali sakyti, kad išsimiegosi grįžęs. Tu turi išsimiegoti ten, pavalgyti, atsigerti.
– Kiek laiko praleidote dykumose?
– Apie 80 procentų. Be ryšio, be kontakto.
– Minėjote apie resursus. Kas yra jūsų visureigiuose, kai ilgam laikui išvažiuojate į dykumą?
– Šito daug kas klausia. Yra labai tikslūs matematiniai paskaičiavimai. Pirmas dalykas, resursas yra kuras, nes mašina yra tavo kojos. Antra, labai svarbus vanduo. Jis skirstomas į geriamąjį ir techninį. Turi paskaičiuoti, kiek jo reikia prausimuisi, maisto gaminimui, indų plovimui.
Tada – sausas davinys, t. y. kruopos, o jei pakelėje gauni – bulvė, morka, svogūnas ar česnakas. Česnakas ir lauro lapas yra vieninteliai prieskoniai, kurie suteikia skonį. Nes per daug daiktų ir produktų vežtis negali. Taip pat vežamės mėsos konservus.
Pusryčiams valgėme labai saldžias kaloringas košes (ryžių, kukurūzų, avižų ir grikių) su kondensuotu pienu ir džiovintais vaisiais – kad organizmas gautų fruktozės ir kalio.
Pietums yra angliavandeniai – tušonkės ir košės. Nors tu per karštį negali daug suvalgyti, bet valgyti reikia, nes turi atstatyti angliavandenių resursą. Kartais pietums būdavo makaronai. O vakare – tirštos sriubos.
Po vakarienės būdavo brifingas, kai Aleksejus pasakodavo istorijas. Man tai buvo dieviškiausia valanda. Jis kalbėdavo ir apie kitos dienos scenarijų – kur važiuosime, ką veiksime. Tada gerdavome juodą arbatą su pienu ir druska. To reikia, nes druska sulaiko skystį, o kai išgeri tokios arbatos, prarandi troškulio jausmą ir labai gerai jautiesi.
– Apie jūsų sulaikymą mes jau rašėme, tačiau kokios buvo kitos sudėtingos, jums įsiminusios situacijos?
– Aš nuo jų kaifuoju. Sulaikymas nieko ypatingo, nes sulaikyti juk gali bet kur ir apie tai filmuose rodo. Buvo kitų situacijų.
Save žinau – ištverti karštį man nėra sudėtinga. Kai būdavo 50 ir daugiau karščio, stengiausi užleisti savo šešėlį tiems, kas karštį ištveria sunkiau. Šešėliai čia yra riboti.
Kalbant apie sunkumus, man iš pradžių buvo sunku vienai prisiderinti prie devynių asmenų jau susiformavusios komandos. Bet kai integruojiesi, turi komandinių įgūdžių – viskas gerai.
– Pati sau atsakėte į klausimą, kodėl panorote dalyvauti šioje ekspedicijoje?
– Taip. Aš važiavau į šalį, į kurią negalėčiau išvažiuoti, net jeigu turėčiau 20 milijonų, nes tai uždara šalis. Manęs nedomina miestai, nes aš aplankius apie 60 procentų pasaulio. Miestuose viskas iš principo atsikartoja. Mane domino tos vietos, kurių nematė žmogus.
Aš žinojau, kad bus sudėtinga, bet to norėjau. Man patinka užribis, man patinka suprasti, kiek aš galiu. O galiu daug. Beje, ir patys rusai sakė, kad ši kelionė buvo sudėtinga.
Tokiose kelionėse žmogus su kreditine kortele neišgyvens. Mane domina žmonės, kurie išgyvena savimi ir dėl savo savybių, žmonės, kurie geba kūrybiškai orientuotis sudėtingose situacijose.
Aš žinojau, kad bus sudėtinga, bet to norėjau. Man patinka užribis, man patinka suprasti, kiek aš galiu. O galiu daug.
Kalbant apie ypatingas situacijas, viena iš jų, matyt, yra tada, kai išeini iš 4G zonos ribų ir tampi beryšis. Tada viską lemia komandos darna ir bendri tikslai.
Tokioje kelionėje tu daug ko privalai nejausti. Pavyzdžiui, kai dykumoje be perstojo tris dienas kankina smėlio audros, smėlio būna pilnos ausys, akys, burna, maistas irgi su smėliu, jo yra ant dantų šepetuko, tualetinio popieriaus. Smėlis visur – tarp pirštų, po drabužiais, po liemenėle. Tu turi tiesiog su tuo susigyventi.
Aš pirmą sykį tokioje kelionėje 13 dienų neploviau galvos, nes nėra tam skirto vandens resurso. Jei tave namuose erzina kelios dienos nesiprausus, tai ten yra tik servetėlės, kuriomis nusišluostai prakaitą ir toliau gyveni. Jau nekalbant apie specifinius moteriškus dalykus, pavyzdžiui, mėnesines.
Naktimis tvyro didžiuliai karščiai ir dėl to miegas – prastas. Bet tu turi miegoti, nes kitą dieną privalai turėti jėgų.
Tokios tos situacijos, kurių nereikia maišyti su savaitinėmis kelionėmis į Maroką. Ten yra ta pati Sachara, bet tuo pačiu – ji visiškai kita ir visiškai kitos aplinkybės.
Buvo dienų, kai teko visą dieną per dykumą stumti automobilius – fiziškai. Nes jie negalėjo pravažiuoti. Lauke – apie 60 laipsnių karščio, o tu visą dieną stumi mašiną. Žmogaus protas bando ieškoti kaltininkų, kodėl taip yra. Gal blogai pripūsta padanga? Bet ne. Taip yra dėl to, kad tu esi čia ir dabar, dykumoj. Ir kaltų ieškoti nereikia – reikia dirbti. Tokiose situacijose tu turi save priversti daryti tai, ko nedarytum civilizuotame pasaulyje.
– Kokie buvo jūsų pačios šios kelionės atradimai?
– Per šią kelionę daug galvojau apie vandenį. Labai aiškiai suvokiau, kad vanduo yra gimimas ir mirtis viename. Esu plaukusi „Ambersail“ jachta, kada yra per daug vandens ir žmogus gali paskęsti, ir buvusi dykumoje, kur nėra vandens. Kiek vanduo yra stiprus žmogui!
Buvome labai keistoje vietoje, kuri man pasirodė pradžių pradžia. Aš manau, kad kai Dievas sukūrė pasaulį, ten, toje upės deltoje, pasaulis toks ir likęs. Ten sueina žmonės iš aplinkui esančių dykumų. Jie čia girdo gyvulius, ši vieta yra jų pauzė išgyventi. Jie čia pildosi vandens atsargas.
Kad mes pamatytume šį pradą, kalnynais kopėme apie 10 kilometrų, nešdamiesi visą filmavimo įrangą. Kai atėjome – aš verkiau. Bet ne aš viena, nes buvo didžiulis jaudulys. Ten tu išgirsti garsus – nuo gimstančio kūdikio iki kupranugariuko mekenimo. Ir viskas toje vienoje erdvėje. Aš nežinau, kas man galėtų ją užgožti.
Kai atėjome – aš verkiau. Bet ne aš viena.
Maždaug po pustrečios valandos kažkas bandė Aleksejui sakyt, kad reikia dirbti, filmuoti, nes niekas net nepasijudino. Nes tai buvo... Ten buvo mūsų Žemės pradas, kur viskas prasideda ir iš kur išeina.
Arba Tibesčio kalnyno krateris, kur prieš 1000 metų išsiveržė lava. Ši vieta iki šiol nemačiusi nei žmonių, nei automobilių, o tu esi ten – eini ir matai. Ten niekas nepažeista, nėra šiukšlių, nėra plastiko. Nes ten nėra žmogaus, nėra civilizacijos. Tai mane žavi.
Man patinka gamtos taisyklės, kai mūsų vertybės ateina iš gamtos, o ne sukurtos civilizacijos, sugadintos. Būdama tokiose vietose aš bandau suprasti, ką mus duoda išsilavinimas, kavinės, restoranai, mašinos?
Taip, mes turime komforto zoną, mes išgyvename daugiau, nei duota gamtos. Bet kas būtų, jei būtų kitaip? Aš nenorėčiau gyventi Čade, bet pamačiusi, kaip čia išgyvena žmogus, suprantu, kad žmonija gali egzistuoti ir be visų vaistų, farmacijų ir išsilavinimo.
Kai aš matau gražias moteris, jų atsargumą, moteriškumą net tokiomis aplinkybėmis, tada suprantu, kad ne kirpykla ir ne manikiūrininkė padaro iš mūsų moteris.
Jų vaikai kalba trimis kalbomis – anglų, prancūzų ir savo kalba. O kiek mes turime skirti pastangų, kad savo vaikus priverstume mokytis? Čade vaikai eina į mokyklą, nes jei jis eis į mokyklą, jis bus daugiau nei piemuo. Mes savo gyvenime daug ką sukuriame, bet ir daug kam tarnaujame.
Mano silpnybė yra moterys ir vaikai. Kai aš matau gražias moteris, jų atsargumą, moteriškumą net tokiomis aplinkybėmis, tada suprantu, kad ne kirpykla ir ne manikiūrininkė padaro iš mūsų moteris.
Man moteris visų pirma yra motina. Dar aš manau, kad moteris bet kurį vyrą padaro vyru. Jei tai vyras, jis moteryje nenužudo moteriškumo.
– O kiek moteriškumo, Marija, yra tokioje ekspedicijoje? Kiek ten esi moteris?
– Tokioje komandoje niekas nepuola tau žarstyti komplimentų. Bet kai mes su Tasia dvi valandas per smėlio audrą nesugebėjome pastatyti palapinės, vyrai atėjo ir padėjo. Jie padeda be prašymo ir dar atneša vandens.
Kai važiuoju su mišria arba vien vyriška komanda, aš stengiuosi tapti belyčiu asmeniu su lygiavertėmis pareigomis. Ir didžiausia klaida, jei tu nepajėgi savęs išlaipinti iš moters statuso. Bet tuo pačiu tokiose kelionėse tu jauti, kad vyrai niekada tavęs nepaliks, kad jie yra šalia. Kad jie yra tavo buferis.
– Kalbėjote apie moteris ir vaikus. Jūs ir pati esate mama?
– Užauginau tris vaikus, iš jų vieną įvaikintą mergaitę. Tačiau esu globojusi ir daugiau vaikų. Visi mano vaikai jau užaugę, turi antras puses.
– Sprendžiant iš nuotraukų, teko bendrauti ir su vietiniais žmonėmis, su vaikais. Kokį įspūdį šie susitikimai paliko, kuo apskritai jums yra žavi Afrika?
– Pati Afrika yra dinamiškai kintantis žemynas, man jis yra kaip kūdikis, kuris bando rinktis. Per istorijos prizmę matai, kaip kiekvieno kolonizatoriaus įtaka daro pokyčius žemyne.
Afrika man miela savo tikrumu, man labai įdomūs jos žmonės ir jų įpročiai. Pavyzdžiui, jie įsitikinę, kad randai puošia žmones. Keliaudama bandau visus tuos ypatumus, gentis ir jų istoriją suprasti.
Afrika yra turtinga šalis, kurioje yra ir deimantų, ir naftos, ir aukso, ir jūrų gėrybių. Tai žemynas, kuris turi viską ir tuo pačiu – neturi įgūdžių.
Čadas yra labai sudėtinga valstybė, jei kalbėtume apie fotografavimą ir filmavimą. Dėl to mums buvo iššūkis, nes žmonės vis dar tiki, kad fotografuojant iš jų bus atimtos dvasios. Fotografija ir svetimšalis Čade yra labai nemėgstami.
Kai esi arčiau sostinės – žmonės labiau agresyvūs. Bet kuo toliau nuo civilizacijos – tuo žmonės kitokie, nes jie tiesiog nematę kitataučių. Pavyzdžiui, merginos subėga žiūrėti, jos klega, dengiasi veidus, kikena. Vyrai sėdi ir svarsto. Tai būtų tas pats, jei Laisvės alėjos viduryje nusileistų ufonautas. Ką mes darytume? Tikriausiai labai arti neitume, bet iš toliau fotografuotume ir aptarinėtume. Ar jis valgo žmones ar ne, ir ką jis darys? Ar eis į aludę, o gal į fontaną maudytis? Taip ir ten – jie nesupranta mūsų funkcijos savo erdvėje.
– Rodos, žmogus yra vienas. Visi gimstame tokie patys – nuogi ir turėdami vienodą širdį. Tačiau kaip mus skiria aplinka, kurioje esame.
– Aš irgi apie tai galvoju. Pamenu, kai Gambijoje pamačiau prašančią išmaldos gražuolę moterį. Bandžiau jos akyse įžvelgti kažką, kas yra už paslapties ribų.
Ir vaikuose lygiai taip pat. Jų laimėje. Tada kyla kiti klausimai. Ar mūsų vaikai, turėdami viską, yra laimingi? Pati auginau tris vaikus ir eidavau iš proto, jei, sukilus temperatūrai, gydytojas neatvažiuodavo per parą. Bet ką turi išgyventi moteris, kurios vaikai miršta, nes nesulaukia pagalbos?
Šioje šalyje, žiūrėdama į kiekvieną mergaitę, galvojau ir apie tai, kad pagal tradicijas didžioji dauguma jų yra apipjaustytų. Ką jaučia tos moterys ir kodėl jos šypsosi? Visada galvoju, kad norėčiau jas suprasti.
Aš matau jų grožį, jų moterystę – be išverstų papų ir be pripūstų lūpų. Kažkas tokio ten yra, ten grožis atrodo nepavaldus mūsų grožio supratimui.
– Ar jau galvojate apie kitas keliones, Marija?
– Manau, kad su šia ekspedicija aš keliausiu į Lotynų Ameriką ir pamatysiu kitą, ne Dakaro, jos pusę. O dabar noriu į Sibirą, Baikalą, Kurilų salyną. Noriu pasiekti Magadaną. Aš juk esu keliautoja.
– O kalbant apie baimes? Žmogus visada ko nors bijo. Mirties, vorų, skrydžio. O jūs?
– Aš bijau neprognozuojamų žmonių. Melagių ir manipuliatorių. Dar bijau, kad kas nors nutiks mano vaikams.
