Iš Černihivo ištrūkusi Katia planuoja įkurti vaikų dienos centrą: „Nėra laiko svajoti“

„Jūs ne bėgliai, ne pabėgėliai, jūs nesislapstote. Jūs išvažiavote ne pagalbos, ne prieglobsčio prašyti. Jūs išvažiavote pasisemti patirties!“ Taip iš Ukrainos į Lietuvą atvykusias moteris drąsina ginti šalies likę vyrai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Katerina su sūnumi ir draugės ukrainietės vaikais
Katerina su sūnumi ir draugės ukrainietės vaikais / Algirdo Kubaičio nuotr.

Tai girdėdama bei labai daug palaikymo ir pagalbos iš lietuvių sulaukusi Katerina iš Černihivo supranta, jog, iš tiesų, atvyko patirties, kurios kitu atveju nebūtų gavusi – gerosios patirties, kaip priimti žmones, kaip jiems padėti, kaip duoti, kaip dalintis.

Šios patirties mamos iš Ukrainos semiasi ir vaikų dienos centruose, kuriuose priimami, pavalgydinami ir nuraminami ne tik jų vaikai, bet ir jos pačios.

Vaikais rūpinamasi lyg pas močiutę

„Kai kartu su manimi į Lietuvą atvykusi draugė netoliese susirado darbą ir jos kolegė papasakojo apie čia veikiantį vaikų dienos centrą, kreipėmės su klausimu, ar gali ir mūsų vaikai jį lankyti. Taip susipažinome su centro steigėja, darbuotojais, kurie pasirodė esantys labai malonūs žmonės.

Algirdo Kubaičio nuotr. /Vaikų dienos centras
Algirdo Kubaičio nuotr. /Vaikų dienos centras

Jie ne tik vaikus, bet ir mus maitina. Kai tik mes ateiname, visada klausia, ar gersiu kavos, ar valgysiu, ar noriu pasikalbėti. Čia šilta, kaip namie. Jei vaikas nenori valgyti sriubos, niekas jo neverčia, jei nenori lipdyti iš molio, gali piešti. Jam visada pasiūloma alternatyva“, – pasakoja Katerina, kurios devynmetis sūnus jau keli mėnesiai lanko Klaipėdoje veikiantį organizacijos „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą.

Trumpiau Katia vadinama moteris stebisi, kaip su nedideliu skaičiumi darbuotojų centras pajėgia ne tik pasirūpinti visais vaikais, bet ir suteikti jiems galimybę rinktis, ką jie nori veikti, kuo užsiimti.

„Pas mus, Ukrainoje, panašiuose vaikų centruose, viskas gana griežtai – valgoma vienu konkrečiu laiku, užsiėmimai taip pat organizuojami tiksliai pagal grafiką ir galimybės rinktis dalyvauti juose ar ne nėra, vaikai turi būti atvedami ir pasiimami konkrečiu laiku. Tuo tarpu čia vaikais rūpinamasi kaip pas močiutę, kuri be galo myli, kuri viską leidžia, rūpinasi, kad jie būtų būtinai pavalgę, tinkamai apsirengę, švarūs“, – stebisi ukrainietė.

Didžiuojasi miestu, iš kuriuo buvo priversta bėgti

Katerina jau turi planą: kai tik Ukrainoje bus galima, bus taika, ji steigs tokį centrą savo gimtojoje šalyje, Černihive, kurį paliko kovo pabaigoje.

„Mūsų miestas – tarp dviejų šalių: ribojasi su Rusija ir Baltarusija. Iki karo mūsų apskrityje birželio 25 d. buvo minima trijų kaimyninių šalių šventė „Trys seserys“. Šventėje dalyvaudavo ir ukrainiečiai, ir rusai, ir baltarusiai, vykdavo koncertai, šventę vainikuodavo fejerverkai. Šiais metai birželio 25 d. Rusija paleido 48 raketas iš Baltarusijos į Černihivą, o pas mus, ukrainiečius, labai specifinis humoro jausmas –sako, jog tokių fejerverkų birželio 25 dienos proga dar nematėme“, – su liūdna šypsena pasakoja Katia.

Ji be galo didžiuojasi miestu, iš kurio buvo priversta bėgti: „Tai miestas, kuris parodė savo išdidumą. Nors visiškai neapsaugotas nuo oro atakų ir kiekviena jų reiškė 100 proc. pataikymą į miesto objektus, karo metu, kas dvi-tris dienas, važinėjo šiukšliavežės ir vyrai su apsauginėmis liemenėmis rinko šiukšles – miestas griūna, raketos krenta, o vyrai tvarkosi. Tol, kol mieste buvo laidų atsargų, tiek buvo tvarkomas ir atstatomas elektros tiekimas. Esu be galo dėkinga merui ir žmonėms, kurie tai darė. Nepaisant to, kad miestą naikino ir jis buvo sugriautas 70 proc., švara buvo palaikoma, gatvėse nesiautėjo marodieriai.“

18 žmonių slėpėsi viename rūsyje

„Jei ne sūnus, būčiau ir likusi Ukrainoje. Yra žmonės, kurie iki karo norėjo išvykti į Europą ir karas lyg atvėrė jiems vartus tai padaryti. Yra žmonės, kurie bėgo, nes visko neteko ir dabar jiems nėra skirtumo, kur viską pradėti iš nuo nulio. Yra žmonės, kaip mano mama, kurie stresinėse situacijose panikuoja – jiems geriau pasilikti vietoje, užsidaryti rūsyje, nei išvažiuoti. Tuo tarpu aš Ukrainoje ir karo metu jaučiausi gerai, jaučiausi reikalinga – vežiojau, dalinau vaistus, kroviau humanitarinės pagalbos sunkvežimius, tvarsčiau rankas kareiviams“, – pasakoja Katia.

Mama, Katerinos sūnaus tėvas, jo mama, taip pat kartu į Lietuvą atvykusios kaimynės vyras liko Ukrainoje. „Kai prasidėjo karas, sūnaus tėvas, vadovavęs statybų kompanijai, per parą laiko mūsų namo rūsyje išvedžiojo elektros laidus ir mes, 18 žmonių iš dviejų vieno namo laiptinių, slėpėmės viename rūsyje iki kovo vidurio. Tuomet persikėlėme į kitą rūsį, nes prie namo priartėjo miesto gynybos linija. Iš ten kovo 20 d. didžioji dalis žmonių automobiliais paliko miestą, nes tapo labai nesaugu.

Dėl prasidėjusių oro atakų tą dieną mes su bendradarbe Vera ir vaikais nespėjome išvažiuoti. Išvykome trimis dienomis vėliau automobiliu. Vairavau pati, o vairuotoja buvau ne kokia – iki tol toliausiai buvau vairavusi iš Černihivo į Kyjivą, 150 km“, – prisipažįsta Katerina.

Sėdėti kam ant sprando – ne ukrainiečių būdui

Kol važiavo su sustojimais skirtinguose miestuose, kuriuose juos priėmė ir nakčiai priglaudė svetimi žmonės, moterys visą laiką bendravo su lietuviu – vienos iš kartu rūsyje pasislėpusios kaimynės įbroliu, kuris kvietė visus ten buvusius atvykti į Lietuvą.

Kirtus Lenkijos sieną, Kateriną, jos bendradarbę ir tris jų vaikus taip pat pirmiausia pasitiko lietuvis savanoris, kuris pasirūpino ukrainiečių nakvyne Lenkijoje. Per parą pasiekus Lietuvą, Klaipėdą, čia laukė per visą kelionę bendraujant lyg senu pažįstamu jau tapęs klaipėdietis, kuris su savivaldybe sutarė dėl atvykusiųjų laikino apgyvendinimo Giruliuose. Vėliau moterys pačios susirado ir išsinuomojo nedidelį butą Klaipėdoje.

Algirdo Kubaičio nuotr. /Katerina
Algirdo Kubaičio nuotr. /Katerina

Uostamiestyje ukrainietės iš karto ėmė ieškotis darbo, kad galėtų pačios pasirūpinti vaikais ir savimi. „Sėdėti kam ant sprando – ne mūsų būdui, o ir kam sėdėti svetimoje šalyje? Paskelbiau socialiniame tinkle, kad turiu tokių ir tokių gabumų, turiu kompiuterį, esu ekonomistė. Po nakties po įrašu radau gal 200 komentarų – kažkam nepatiko mano norai, siūlė žemiau nuleisti kartelę ir eiti grindų plauti. Labai verkiau, pagalvojau, jog gal iš tiesų per daug noriu, nemokėdama kalbos. Uždariau kompiuterį ir, kai po kelių dienų vėl pasitikrinau paskyrą, tarp komentatorių jau virė diskusijos – patys lietuviai gynė mane sakydami, kas suteikė teisę spręsti, ko gali norėti žmogus, ir taip jį įžeisti. Taip pat po įrašu sulaukiau ir ne vieno pasiūlymo ateiti bent pasikalbėti apie galimą darbą“.

Karas – katalizatorius, paskata veikti

Tarp komentarų su siūlomomis darbo galimybėmis buvo ir jos dabartinės vadovės įrašas. Ji – taip pat ukrainietė, prieš kelis metus uostamiestyje atidariusi ukrainiečių IT kompanijos padalinį, kaip tik ieškojo pagalbininkės.

Algirdo Kubaičio nuotr. /Katerina su sūnumi ir draugės ukrainietės vaikais
Algirdo Kubaičio nuotr. /Katerina su sūnumi ir draugės ukrainietės vaikais

„Buvau įdarbinta kaip verslo plėtros vadovė ir dabar darau viską, pavyzdžiui, organizuoju ir vaikštau į susitikimus savivaldos, verslo paramos organizacijose. Jei anksčiau pagalvočiau, kaip pasibelsti į įvairių institucijų duris, kaip nepažįstamo žmogaus kažko paklausti ar paimti už rankos ir pasisveikinti, dabar, kai vadovė klausia, ar galėsiu kažką padaryti, iš karto sakau, kad galiu padaryti ką ir kur tik reikia. Viską, kas baisiausia, mano smegenys jau apdorojo, priėmė, suprato, kad svarbiausia – išgyventi“, – atvira Katerina.

Dabar ir jos svajonė Ukrainoje, Černihive, atidaryti vaikų dienos centrą nėra tik svajonė: „Tai jau labiau panašu į planą, veiksmų planą. Tiesiog nėra laiko svajoti“. Katerina sako jaučianti pareigą ten grįžti: „Mūsų miestas, jo žmonės labai garbingai laikėsi. Jie verti, kad po karo kiekvienas iš jo ištrūkęs gyventojas atvežtų kažką gero, gerąją savo patirtį. Mes grįšime ir atsivešime į Ukrainą tai, ko jai iki šiol trūko. Jei anksčiau, 2014 metais, man atrodė, kad karas atima, sugriauna galimybes, dabar suprantu, kad karas – tai katalizatorius, paskata veikti. Aš niekada nebuvau tokia tikra savo veiksmuose ir žodžiuose, kokia esu dabar.“

Organizacija „Galbėkit vaikus“ ragina nenustoti teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Daugiau galimybių paremti ir išsami informacija, kaip tai padaryti, skelbiama www.gelbekitvaikus.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų