Saloje trūko metų laikų
Anot E.Bradūnaitės, nors iš pradžių Havajuose gyvenimas atrodo tobulas, vėliau tarsi pametama laiko nuovoka: „Pasijunti atsidūrusi lyg kokioje užkerėtoje pasakoje ar užburtame rate. Ten man trūko pajutimo, kad gyvenimas vyksta.“
Moteris sako, kad gyvenant rojumi žemėje vadinamoje saloje labai greitai tampa nuobodu, nes gamta niekada nesikeičia: „Viskas žalia visus metus. Audrius vis pjauna ir pjauna ir keikiasi – būtų gerai, kad nors vieną sezoną neaugtų ta žolė. Visą laiką taip pat rengiesi, visą laiką tą patį darai, o tada laikas, kaip kokioje pasakoje, sustingsta. Ir nepajunti, ar dvi savaitės prabėgo, ar du mėnesiai, ar dveji metai.“
Gyvenant rojumi žemėje vadinamoje saloje labai greitai tampa nuobodu, nes gamta niekada nesikeičia.
Kyla natūralus klausimas, kaip ir kodėl E.Bradūnaitė atsidūrė Havajuose? Nuo pat mažens gyvenusi ir užaugusi Amerikoje, persikėlė į Havajus, kur susituokė su vyru gydytoju Audriumi Aglinsku. Anot pašnekovės, nei jos tėtis poetas Kazys Bradūnas, nei ji pati neįsivaizdavo savo santuokos su kitataučiu.
„Aš neįsivaizdavau, kad prie Kūčių stalo galėčiau sodinti svetimkalbį. Yra labai gerų žmonių, aš tikrai nieko prieš, bet mačiau, kad tėveliams būtų visai blogai, jeigu jie negalėtų pasakoti, kalbėti lietuviškai. Jie tiek daug perdavė savo kalba“, – sako moteris.
Dukrą lietuvių kalbos mokė taip, kaip ją mokydavo tėtis
Pasak E.Bradūnaitės, būtent tėvai įskiepijo meilę kalbai ir Lietuvai. Puikiai lietuviškai kalbanti moteris prisimena, kad tėvų namuose net negalėjusi kalbėti angliškai. O ir pati savo vienturtę dukrą Vaivą mokiusi pagal savo metodus. Taip pavyko net trečiosios išeivių kartos atstovų lūpose išsaugoti lietuvių kalbą.
„Mes su broliu pareidavome iš mokyklos, tada lietuvių kalba turėdavome pakartoti viską, ką angliškai išmokome: daugybos lentelę, geografijos pamokas ir t. t. Įsivaizduojate tėvų kantrybę po juodo darbo fabrikuose? Sėdėti su vaikais ir dar 2 valandas klausyti, kaip jie aiškina... Bet dėl tokio mokymo mūsų žodynas tapo turtingas“, – pasakoja E.Bradūnaitė.
Kita vertus, tvirtina ji, jos tėvelis poetas K.Bradūnas daug įtakos turėjo renkantis profesinį kelią. Humanitarų šeimoje užaugusi, nuo pat mažens supama rašytojų, ji pati pasirinko antropologės profesiją. Gyvendama Havajuose tyrė etninių grupių gyvenimą, skirtingų kultūrų sankirtas, o šeštadieniais dirbdavo lietuviškoje mokyklėlėje.
Rodydama fotografijas iš tėvų gyvenimo Amerikoje, E.Bradūnaitė prisipažįsta gyvenusi dviejų kultūrų sankirtoje, supama ryškių literatūros asmenybių. Nuotraukose taip pat matyti Lietuvos poetai ir literatūros kritikai – Vytautas Mačernis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas. „Aš klausdavau tėčio, kaip jis gali ir dirbti, ir kurti, ir užsiimti visuomenine veikla. O jis sakydavo – užnugaryje stovi trys išėjusieji mano draugai ir jie įkrauna mano akumuliatorių,“ – prisimena E.Bradūnaitė.
Lietuviams reikėtų išmokti džiaugtis
E.Bradūnaitė atvira – lietuviai vis dar išgyvena menkavertiškumo kompleksą. Trejus metus keliaujanti po Lietuvą antropologė pastebi, kad jie nemoka pasidžiaugti mažais, bet išskirtiniais dalykais. O štai amerikiečiai, priešingai nei Lietuvoje, pamažu atsigręžia į išsilavinimą.
„Menkavertiškumo kompleksas yra likęs – Amerikoj to niekad nejutau. Man amerikiečiai tik pavydėdavo, jog aš kitą kalbą moku, kad kitą kultūrą pažįstu, aš daug turtingesnė jų akyse buvau“, – sako pašnekovė.
Liepos 6-ąją E.Bradūnaitė-Aglinskienė už patriotinių idėjų sklaidą buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Dar kiek anksčiau, per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – Kalbos premija. Pasak moters, apdovanojimai skirti ne jai, o jos tėveliams. Visuomenės veikėja tikina, kad ketina nesustoti ir toliau skleisti lietuvybę, išeivijos ir savo tėvelių istoriją. Anot E.Bradūnaitės, tėveliai ją išmokė dalytis gerumu su kitais, tad tai ji ir daranti.
