Su 28-erių Edvinu susitikome vienoje Kauno kavinių, į kurią įėjęs, jis savo plačia šypsena ir garsiu bei emocionaliu pasisveikinimu atkreipė visų ten buvusių ir kavą gurkšnojusių aplinkinių dėmesį.
Visada ryškus, energingas ir savimi pasitikintis – tokį Edviną matome šiandien, tačiau vaikinas pripažįsta, kad paauglystėje jis buvo visai kitoks, o kelias, vedantis link dabartinio gyvenimo, buvo kupinas psichologinių išbandymų ir sunkaus darbo.
Susidūrė su patyčiomis
Daugiau kaip šešerius metus gyvenęs ir mokęsis nedideliame Ispanijos miestelyje, Edvinas su šeima grįžo gyventi į Kauną. Kaip jis pats sako: „Viskas atrodė kitaip. Kaip dabar aš suvokiu, man tai buvo išlikimas.“
Vaikinas pasakoja, kad pradžioje viskas atrodė smagu, vaikai džiaugėsi nauju klasės draugu iš Ispanijos, tačiau neilgai trukus tai baigėsi ir prasidėjo su mokslais susijusios problemos. Didelę dalį vaikystės praleidus svetur, sunku buvo kalbėti lietuviškai, atotrūkis buvo jaučiamas ir kituose dalykuose.
„Beveik viskas nesisekė. Atrodė, kad noriu mokytis, noriu stengtis, bet prasidėjo įvairios klasiokų patyčios, kad mano rezultatai yra blogi. Šiokią tokią įtampą kėlė ir pedagogai, raginę mokytis, daryti kažką, bet išėjo taip, kad tiesiog bijojau eiti į mokyklą, nes iš manęs tyčiojosi. Dėl to nepavykdavo namie susikaupti mokytis ir viskas darėsi nevaldoma. Buvo baisu pasakyti tėvams, kreiptis į mokyklos psichologą“, – apie problemos pradžią paatviravo pašnekovas.
Bijojau eiti į mokyklą, nes iš manęs tyčiojosi.
Edvinas sako, kad dabar su buvusiais klasiokais prakalbus apie patirtas patyčias, jie nepamena tuomečio savo elgesio, tačiau žmogui, iš kurio buvo tyčiojamasi, tai lieka visam gyvenimui.
Vaikinas prisimena tą momentą, kai jautėsi vienas, nežinojo, kur kreiptis, ir tenorėjo vieno – kad ši kančia greičiau pasibaigtų. Jam buvo gėda girdėti, kaip vienas vaikas pradeda tyčiotis, tada ir likusi aplinka taip elgiasi, vengia bendrauti.
„Draugų tikrai nebuvo. Mačiau, kad Lietuvoje labiau atsipalaidavęs jaunimas, daugiau nei Ispanijoje vartoja alkoholį, rūko. Ispanijoje aš to nemačiau, nes gyvenau mažame miestelyje, gal miestuose ir yra kitaip. Buvo sunku, nes nenorėjau sau kenkti, kad turėčiau draugų, bet norėjosi su kuo nors bendrauti“, – apie tai, į kokią kryžkelę buvo pakliuvęs, prisipažino pašnekovas.
Net situacijai gerėjant, Edvinui prireikė laiko, kol tapo drąsus ir pasitikintis savimi – dar ilgai jautėsi silpnas, net matydamas, kad yra tyčiojamasi iš kitų, nedrįsdavo nieko pasakyti, nes vis dar bijojo.
Vaikinas prisimena, kad tik vėliau, 9-oje ar 10-oje klasėje, atsirado drąsos ginti kitus ir stabdyti patyčias. Stengiasi jis tai daryti ir dabar.
Pagalbos nesulaukė
Šiuo metu Edvinas dalyvauja projektuose, per kuriuos vyksta į mokyklas ir ten su vaikais atvirai kalbasi apie patyčias, pasakoja savo istoriją, skatina juos būti bendruomeniškais ir atjausti vienam kitą.
Jis teigia, kad bendraujant su jaunimu, nesunku pastebėti tuos, kurie patiria tai, ką teko išgyventi ir jam. Vaikinas stebisi, kad jo pagalbos šauksmas nebuvo išgirstas.
„Aš trejus metus iš eilės anketose žymėdavau, kad iš manęs tyčiojamasi. Kai įeini į mokyklą, matai, kad ji dalyvauja programoje prieš patyčias, na, ir kas iš to – aš pildžiau tas anketas ir su manimi niekas nesusisiekė. Keista, kad psichologai nemato, nežinau, koks jų darbas. Pats mokinys nesikreips, žinom visi, kad jaunam žmogui atrodo, jog, jeigu nueis pas psichologą, tai jis kažkoks nesveikas. Pasąmonėje tikrai galvojau, kad man yra kažkas blogai, kažkas ne taip, nes manęs visuomenė nepriima tokio, koks aš esu“, – atvirai pripažįsta vaikinas.
Apie problemas tuomet Edvinas vengė pasakoti artimiesiems. Stabdė baimė, kad tėvų įsikišimas gali sukelti dar daugiau nemalonumų mokykloje, tad jiems apie tai išdrįso papasakoti tik praėjus keleriems metams nuo patyčių pabaigos.
Vaikinas pasakoja, kad tėvams iki šiol yra sunku patikėti, ką jis tuo metu išgyveno ir kokios mintys tuomet sukosi paauglio galvoje.
Būtina garsiai kalbėti
Edvinas džiaugiasi, kad šiame sunkiame kelyje jis turėjo galimybę prisijungti prie jaunimo organizacijos, kuri padeda jauniems žmonėms spręsti jų problemas. Jis sako puikiai pamenantis susitikimą, per kurį išdrįso garsiai papasakoti apie patiriamas patyčias.
„Buvau labai kuklus. Visi sėdėjome ratu ant kilimėlių ir, kai pradėjo visų klausinėti, buvo labai smagu. Sėdėjo daug mano bendraamžių ir mentorių, jie gal buvo studentai, ir visi kalbėjome. Ir tada palietėme temą apie tam tikras problemas, ir visi pasakojo dalykus, artimus man. Kažkas per tą diskusiją atsitiko, tuomet suvokiau, jog aš ne vienas toks“, – jam padėjusia patirtimi pasidalijo vaikinas.
Pasąmonėje tikrai galvojau, kad man yra kažkas blogai.
Pasak jo, buvimas šioje organizacijoje, mentorių pagalba, įvairūs mokymai, stovyklos paskatino vidinį lūžį, kuris leido pamiršti savo problemas ir augino norą padėti kitiems.
Tuo metu situacija pradėjo gerėti ir mokykloje. Edvinas neabejoja – apie patyčias yra būtina kalbėti.
Dar mokykloje išleido knygą
Suprasdamas problemos aktualumą ir norėdamas padėti kitiems patyčias išgyvenantiems jauniems žmonėms, Edvinas dar mokykloje, per ekonomikos pamokas, sukūrė idėją išleisti knygą „Aš įveikiau, nebijok kovoti“, kurioje sudėjo daug sunkumus išgyvenusių paauglių istorijų.
„Manau, kad man būtų buvę naudinga, jei mokykla būtų davusi tokią knygą, kurioje – tikros, neišgalvotos istorijos iš Lietuvos. Kur jaunas žmogus aprašo, kaip ta problema prasidėjo, ką jis patyrė, kaip viską įveikė. Ją skaitydamas būčiau galėjęs pasisemti patirties. Ir man būtų to užtekę per akis, gal nebūtų reikėję kažkokių mokymų ar panašiai“, – knygos išleidimo tikslą įvardijo jis.
Tuomet vaikinas subūrė komandą, dalyvavo respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, per kuriuos laimėti pinigai suteikė galimybę išleisti knygą. Ši, jo nuomone, buvo paveikesnė Lietuvos skaitytojams nei užsienio literatūra, nes pasakojo apie mūsų kultūros kontekste kylančias problemas.
Edvinas pasakoja, kad po šio projekto sulaukė nemažai žinučių iš „Aš įveikiau, nebijok kovoti“ skaitytojų. Vieni dėkojo, kiti klausė patarimų.
Vaikinas džiaugiasi, kad knyga pasiekė tiek jaunimą, tiek suaugusiuosius: „Nebuvau susimąstęs, kad ta knyga ypač padės tėvams. Iš tikrųjų suaugę žmonės, mokinių tėvai, nežino, kas vyksta mokyklose. Jie prisiskaito visokių nesąmonių, bet, kai perskaito knygą, pamato, kas vyksta iš tikrųjų, patiria emociją to žmogaus, tada stebi savo sūnų ar dukrą, kaip jis elgiasi.“
Šiuo metu knyga nebėra leidžiama, tačiau jos pagrindinis tikslas buvo, kad žmonės ja dalintųsi ir taip ji prisidėtų prie paauglių psichologinių problemų mažinimo: „Būtų smagu, kad bent vienam ta knyga būtų padėjusi. Neturėjau tikslo užsidirbti, aišku, kaip būsimam verslininkui, norėjosi ir užsidirbti, kad galėčiau išleisti daugiau tų knygų. Bet labai daug jų išdalinom, skatinom, kad skaitytų. Aš visada sakau, kad, jeigu perskaitot, tai nenumeskit į lentyną, perduokit kitam. Knyga turi keliauti iš rankų į rankas.“
Privačiose mokyklose geriau
Edvinas sako, kad vykdamas į mokyklas pastebi, jog privačiose mokymo įstaigose vaikų psichologinei sveikatai yra skiriama daugiau dėmesio: „Vienoje privačioje mokykloje kalbėjau su mokiniais, kurie buvo gal penktokai ar šeštokai. Sėdėjom lauke, piešėm ir aš jų paklausiau, ar iš jų tyčiojamasi. Dalis atsakė „taip“, bet taip būna tik valstybinėse mokyklose. Visi vienareikšmiškai pasakė, kad privačioje taip nėra. Tada suvokiau, kad privačiose yra numatytos taisyklės, ten skiriamas didesnis dėmesys mokiniams. Aišku, yra ir gali būti visko, bet vaikai nemeluoja.“
Pašnekovas teigia, kad, jo nuomone, švietimo sistemoje šiuo klausimu vis dar yra spragų, kurios neleidžia pedagogams efektyviai spręsti problemos, turėti tam laiko ir priemonių.
Atveskit žmogų, ne vyresnio amžiaus, tokio vaikai nesiklauso, o jauną, kuris tiesiai šviesiai pasakotų apie problemą.
Pasak jo, turėtų būti steigiamos efektyvios programos, kurios veiktų visose mokyklose ir taip iš tikrųjų padėtų jauniems žmonėms ir neapsiribotų anketų pildymu. Jis ir pats stengiasi tai daryti, tačiau be nuoseklios sistemos nėra paprasta.
„Slepiant niekas nepasikeis gyvenime, o kiek tokių kaip mes eina ir kalba? Juk nemoka už tai, reikia laiko turėti ir ruoštis, ir ne visos mokyklos nori. Nespėsi visų apimti. Tai jeigu būtų kažkas panašaus įsteigta, kad tiesiog būtų galima nueiti pakalbėti su mokiniais, papasakoti. Keista, kaip į mokyklas įleisdavo bankus, kur sakydavo pasidaryti bankų korteles. Tai atveskit žmogų, ne vyresnio amžiaus, tokio vaikai nesiklauso, o jauną, kuris tiesiai šviesiai pasakotų apie problemą, klaustų, nebijotų kalbėti“, – pasiūlė pašnekovas.
Nuvykęs pabendrauti su vaikais, jis pastebi, kad šie supranta jo istoriją, dažnai susimąsto apie patyčių padarinius: „Nesakau, kad, kai papasakoji tai jaunam žmogui, iškart jam viskas pasikeičia ir nebesityčios, bet tikrai manau, kad yra tokių, kurie išgirsta ir supranta. Aš matau veidus, kaip jie nuliūsta, kai aš pradedu pasakoti, tai yra liūdna istorija, tik su pozityvia pabaiga.“
Viskas laikina
Edvinas prisimena, kad mokykloje buvo skatinamas nelaikyti tam tikrų egzaminų, girdėjo kalbas, kad jam nepavyks įstoti į universitetą ir kartais net jautėsi lyg nurašytas. Tačiau nors kritiniu patyčių laikotarpiu ir buvo sunku mokytis, vėliau mokslų rezultatai gerėjo. Jis paneigė visas negatyvias spėliones, gerais rezultatais baigė universitetą ir šiandien džiaugiasi galėdamas dirbti ir siekti savo tikslų srityje, apie kurią svajojo.
Anot vaikino, patiriant sunkumus, svarbiausia yra suprasti, kad viskas laikina ir galiausiai praeis. Taip pat svarbu yra kalbėti garsiai ir apie problemas papasakoti savo šeimai, draugams, nelaikyti to savyje. Edvinas svarsto, kad galbūt, jeigu būtų išdrįsęs kalbėti, greičiau būtų atradęs teisingą kelią ir tinkamą situacijos sprendimą.
„Kad ir kaip liūdna būtų sakyti, reikia išlaukti, kol iš tavęs tyčiojasi. Taip yra, tą turime. Nežinau, gal ateityje pasikeis sistema ir nereiks taip kalbėti, bet visame pasaulyje yra tos problemos ir jaunas žmogus turi tai suvokti“, – priduria jis.
Edvinas sulaukia nemažai žinučių iš tėvų, kurie pasakoja savo vaikų problemas, tačiau dalyti patarimus vengia, nes nesijaučia tai galintis daryti. Jis tik pasakoja savo istoriją, skatina tai daryti kitus ir tikisi, kad jo mintys pasieks šiuo metu sunkumus išgyvenančius jaunus žmones: „Praėjo man, išgyvenau tai ir dabar viskas gerai. Viskas labai laikina.“
