Šiandien jų sodyboje gyvena avys ir vištos. Pora gerai jaučiasi ir tarp Manhatano dangoraižių, ir dabartiniuose savo namuose Ukmergės rajono vienkiemyje. Vienkiemyje, į kurį neveda GPS.
Kartais, klausantis Arūno, ne tik išgirsti, tačiau, regis, ir matai Joną Meką – menininką, pas kurį Arūnas dirbo bemaž dešimtmetį. Atrodo kažkuo panašūs jų pasaulių kampai. Galbūt dėl to, kad sutikti žmonės iš tiesų palieka pėdas.
Iš JAV sugrįžę gyventi į vienkiemį Ukmergės rajone sutuoktiniai čia rado savo Ameriką. Tiesą sakant, nežinau, ar šios mano pačios sugalvotos frazės Arūnas nepavadintų egzotine („Čia tokie klausimai – egzotika“, – pasakė kartą).
Iš pirmo žvilgsnio
Veprių seniūnija, Sližių kraštas. Arūno ir Oksanos namas – kiek atokiau nuo kelio. Privažiavus arčiau prie vartų, pasitinka užrašas „Parking“ ir istorinė Lietuvos vėliava.
Tai – tarsi simbolis, kad pasaulis yra vienas. „Kai aš buvau Peru, kur buvo surengta mano paroda, vietiniai žmonės manęs klausė: na, kaip jums atrodo, kaip mes čia gyvename?
Bet aš ir sakau: atvažiavau čia ne pažiūrėti, kaip jūs gyvenate, o kaip mes gyvename. Jei kas nors kur nors ką nors nuskriaudė, tai vienaip ar kitaip tai palies mane“, – sako Arūnas.
Buvusią seną trobą, kurioje anksčiau gyveno vieniša moteris, Arūnas su Oksana įsigijo vos pamatę.
Patiko iš pirmo žvilgsnio. Net vidun, sako, nebuvo įėję. Netoliese gyvena jų draugai, o iš kiemo nužiūrėję parduodamą namą abu pasakė: perkam.
Pasiūlę kiek didesnę kainą, nei buvo prašoma, sutuoktiniai tapo naujais šeimininkais.
Taip po ilgų metų, praleistų Niujorke, iš naujo prasidėjo jų Lietuva.
„Amerikonai“
Dabar pora augina vištas, avis ir aktyviai įsiliejo į vietos bendruomenę, o pačioje Ukmergėje – jų iniciatyva įkurta meno galerija.
Nes žmonės praeina pro tuščias sienas ir to nepastebi. Bet jei jiems imi rodyti meną, jie su laiku ims jį pastebėti, ir menas juos keis. Tokių erdvių, kur galima rengti parodas, menininkai Ukmergės rajone atrado ne vieną.
„Amerikonai“ – taip iš pradžių juos vadino vietos žmonės.
A.Kulikausko darbų neseniai vėl įsigijo MO muziejus, jų yra privačiose kolekcijose, o Arūno nuotraukas spausdinęs ir „New York Times“ dienraštis.
Į Lietuvą Arūnas ir Oksana sugrįžo kartu su vaikais – tuo metu aštuonmečiu sūnumi Vincuku ir trejų metų dukra Uršule.
Ukmergės rajonas abiem jiems buvo ne gimtasis – Arūnas užaugęs Kaune, o Altajuje gimusi Oksana pieš išvažiavimą į JAV gyveno Žemaitijoje.
„Amerikonai“ – taip iš pradžių juos vadino vietos žmonės.
„Bet jei tu ateini į bendruomenę ištiestomis rankomis ir atvira širdimi, tave priima. Čia nuostabus kraštas. Čia žmonės susirenka ir savo malonumui dainuoja dainas“, – sako Arūnas ir Oksana.
„Labas“ Jonui Mekui
Į JAV Arūnas išvyko 1990 metais. 1991-aisiais grįžo: „Nes jaučiau, kad bus kažkas. Sausio įvykiams grįžau, filmavau Kaune, Baltijos kelyje stovėjau. Paskui, kai Islandija pripažino mūsų nepriklausomybę, išvažiavau vėl. Į pasaulį.“
„Kaip buvau latras, taip ir buvau latras. Aš niekada neturėjau darbo nuo–iki, buvau laisvas menininkas Lietuvoje, buvau ir laisvai samdomas statybininkas, ir menininkas Niujorke. Turėjau visokiausių darbų“, – kalba Arūnas.
Gyvendamas Niujorke A.Kulikauskas nuėjo pas menininką Joną Meką. Tiesiog paprastai.
„Man įdomu – aš nueinu ir pasakau „labas“. Jei tam žmogui esi neįdomus – nesusidraugauji, jeigu esi įdomus – taip.
Pasakiau jam, kad čia jaučiuosi šiek tiek vienišas. Parodžiau savo nuotraukas. Jis pasakė, kad mano nuotraukos yra labai liūdnos, ir pasiūlė surengti parodą“, – apie pažinties pradžią pasakoja Arūnas.
Vyno kultūra
Pas J.Meką antologijoje A.Kulikauskas dirbo dešimtmetį.
„Buvau grafikos dizaineriu, fotografu ir viskuo. Buvau vienintelis, kuris turėjo automobilį, ir, kai reikėdavo, važiuodavau.
Išmaniau elektros darbus, tad tvarkydavau elektrą, jei sugesdavo kranas, tvarkydavau kraną. Mes ten labai draugiškai gyvenome, – sako Arūnas, prisiminęs ir vyną, kurio J.Meko gyvenime netrūko.
– Gėriau ne iš nevilties, ne žudančiai, o iš linksmumo. Ir pas Meką daug nepriblaivininkausi. Ten buvo vyno kultūra. Jonas irgi gerdavo iš linksmumo, ir tas mus labai suvienijo.“
Jonas turėjo gerų sūrių, dar prisimena. O vyno būdavo tiek, kiek norėdavo.
Vėliau A.Kulikauskas įkūrė savo fotografijos studiją ir įsikūrė prie pat Rockefellerio centro, Manhatane. Čia fotografuodavo garsių dizainerių kuriamus labai brangius papuošalus.
Grįžęs į Lietuvą, dar dvejus metus menininkas gaudavo tikrą amerikietišką algą, mat studijoje palikęs dirbti asistentę ir jau gyvendamas Lietuvoje, jis tvarkydavo nuotraukas.
Ten buvo vyno kultūra. Jonas irgi gerdavo iš linksmumo, ir tas mus labai suvienijo.
Dabar jau 14 metų Arūnas visiškai nebevartoja alkoholio. Jo atsisakius, sako, atsirado daugiau kantrybės ir kruopštumo.
„Galėčiau kortų namelius statyti“, – sako.
Metė ir rūkyti.
Kalnai ir moteris
Kartą Arūno gyvenime atsirado Oksana. Įėjusi pro duris, liko visam. „Kai pamačiau, tai buvo likimas į akis. Jau septyniolika metų, nesigailėjau niekada“, – sako jis.
Tačiau prieš tai buvo kalnai – su kuprine ant pečių. Altajaus kalnus pamilęs Arūnas pasakoja, kad buvo ir kituose, tačiau didžiausia meilė liko Altajaus kalnams.
Apie Altajų jis kalbėdavo ir draugams. „Nori, aš tave supažindinsiu su moterimi, kuri yra altajietė, bet kalba lietuviškai?“ – paklausė bičiulis.
„Tu manęs nenervink“, – atkirto Arūnas.
Bet tai nebuvo tušti draugo žodžiai. Su Oksana Arūnas susipažino maždaug po dviejų savaičių.
Altajuje gimusi ir Tytuvėnuose užaugusi Oksana į JAV buvo atvykusi atsiimti laimėtos žaliosios kortos.
Tai buvo 2001-ieji.
Į grubią laisvę
„Kai sukaliau šuniui aptvarą, pažiūrėjau, kad per lygus išėjo. Tai išklaipiau. Kad labiau derėtų prie bendros aplinkos“, – kalba Arūnas, kuris gyvenime nemėgsta nei blizgučių, nei perdėm lygių paviršių. Visur kur.
„Kodėl?“ – klausiu Arūno ir Oksanos. Kodėl šunys? Avys kodėl, vištos? Kodėl Lietuva?
„Nes, savo nelaimei, aš esu gimęs čia. Kai 50 sueina, pradedi galvoti, kad tos energijos ten tau gali pritrūkti.
Kada rinkomės vietą, kur gyventi, rinkomės iš vietų: Pensilvanijos kalnų, žalių Vermonto kalnų, Meksikos pakrantės, Kanados indėnų, Altajaus ir Lietuvos.
Altajuje vos nenusipirkome namo, kur norėjome laikyti bites. Oksanos teta, kuri ten gyvena, jau buvo pradėjusi bičių ieškot.
Vakarai yra gera vieta dirbti, bet nėra pati geriausia vieta gyventi. Man nepatinka draudimai, apribojimai, taisyklės, nepatinka dideli mokesčiai.
Tokie tie civilizacijos aspektai, kurie man visiškai nepatinka. Norėjau tokios paprastos, grubios, neapdirbtos laisvės. Ir jos čia yra.
Ačiū Dievui, kad Lietuva tiek „neišsivysčiusi“ šalis. Civilizacija, progresas man yra sąlyginio džiaugsmo šaltiniai“, – vardija Arūnas.
Vakarai yra gera vieta dirbti, bet nėra pati geriausia vieta gyventi.
Gyvenimas eina
„Kai pagyveni Niujorke, tada gali gyventi ir kaime. Kitaip gal ne“, – sako Oksana.
Būtent todėl šeima išsirinko namus kaime, o ne mieste. Nes jei norisi gyventi mieste – tam labiausiai tinka Niujorkas.
„Tai miestas, kuris turi gerąsias savybes. Pasaulio širdis: ir meno, ir judėjimo, tikros gyvenimo srovės. Kai gyvenau Lietuvoje, Kaune, visą laiką jausdavau, kad gyvenimas kažkur ne čia. Kažkur jis eina, bet ne čia. Kažkas stovi. Tad nuvažiavęs į Niujorką, tu puikiai žinai, kad gyvenimas yra čia. Jis eina.
Tik tau reikia išmesti iš galvos kvailus provincijos drovumus. Išmokti šypsotis, ištiestomis rankomis eiti į žmones, nebijoti jų, nesidrovėti, klausti, kas neaišku“, – kalba Arūnas.
„O čia gyvenimas eina?“ – klausiu.
„Eina. Išmokęs gyvent gyveni. Čia kitoks gyvenimas. Gyvenimas eina, kai atveri akis. Tada jis yra visur. Tada ir bitės yra gyvenimas, ir medžiai yra gyvenimas.“
Namai, kur šeima
Viskas ateina savaime, dar priduria Arūnas ir Oksana, kalbėdami apie sprendimą auginti avis, vištas, laikyti bites.
„Mes nieko neplanavom, nieko neplanuojam ir dabar. Gavau tris škudžių veislės avis dovanų. Buvo labai įdomu.
Jei jau gyveni kaime – tai gyvenk kaime, reikia pabandyt. Neišeis – tai neišeis. Paleidai, atidavei.
Gali golfo laukus pasidaryt, gali euroremontą. Aš nenoriu nieko daryti per jėgą, lygiai, tvarkingai, man patinka šabakštynai, man patinka išmėtyti akmenys.“
„O kaip Lietuvoje sekasi?“
„Gerai. Dejuoti galima visur. Būna, kad kai kas sako, kad slegia Manhatano dangoraižiai. Bet viskas yra mūsų galvose.“
„O ugdymo kokybė? Juk didmiesčiuose geresnė“, – klausiu, nors juokinga jiems, gyvenusiems pasaulio širdyje, sakyti žodį didmiestis.
„Bet čia saugiau, – sako Oksana. – Kai Vincukas paskutiniu autobusu turėjo važiuoti į muzikos mokyklą, vairuotojas jo tiesiog nevežė. Sako: „O kur tokiu laiku?“
Apskritai – gyvenimas mažoje bendruomenėje, kur vieni kitus pažįsta, yra kitoks. Saugesnis.
Kartą Oksana su Vincuku nuskrido į Niujorką atostogauti. Ir iš sūnaus pajuto ilgesį šiai vietai.
„Bet taip yra todėl, kad čia atostogos. Jei gyventume, taip nebūtų. Būtų darbas, mokykla, pareigos“, – kalba Oksana.
Su šeima nemažai po pasaulį keliavusi šeima vaikams įskiepijo kitką. Jausmą, kad namai yra ten, kur yra jie visi. Gal dėl to ir persikėlimas į Lietuvos kaimą jiems nebuvo skausmingas. O gal jie tada dar buvo per maži išgyventi.
Saulės brūkšnys danguje
Arūnas atneša skardinę dėžutę. Viduje – fotopopierius. Per nedidelę skylutę sklinda šviesa. Tai – jo fotografavimo priemonė.
Ją pakabinęs ant medžio Arūnas laukia net ir pusę metų. Tai yra gerokai rečiau fotografų naudojamas fotografavimo būdas.
„Dirbu su lėtomis kameromis. Tai yra specialios kameros, kurios fotografuoja dangų, saulės kelią. Man tokiose nuotraukose patinka filosofinis akcentas.
Į skardinę įsitiesia fotopopierius, įkeli į medį ir palieki. Per mažą skylutę vaizdas sunkiasi į vidų ir ten saulė kiekvieną dieną braukia brūkšnį danguje, ir tas brūkšnys čia matosi.
Lėtos kameros man patinka. Reikia prisiminti, kad mes sėdime ant planetos, ir ta planeta sukasi apie kitą, ir mes lekiam nežinia kur. Mes ne sukamės, o lekiame spirale. Tik dar nenukrentam. Pešamės dėl kažkokių niekų.
Šitos kameros man padeda prisiminti kosmoso buvimą aplinkui.“
Ant kraterio krašto
Jau vėliau, kai čia gyveno Arūnas ir Oksana, netoliese atsikraustė tikras amerikietis. Greta gyvena poros draugas menininkas.
„Šita vieta traukia lunatikus. Tikrai. Maždaug prieš 60 milijonų metų čia nukrito didžiausias kada nors Lietuvoje nukritęs meteoritas. Mes sėdime jo krateryje, kraterio krašte.
Krisdamas jis suformavo kraštovaizdį, įlenkė žemės plutą, ir teoriškai po juo galėtų būti ir deimantų“, – kalba Arūnas.
Ir priduria, kad tas meteoritas tikrai buvo nejuokingai didelis.
