Kiekvieną žmogų, užsukantį į Klaipėdoje, Sportininkų gatvėje, įsikūrusį „Maxima X“ prekybos centrą, kurio duonos skyriuje ir kasose Tatjana įprastai sutinkama, 15min pašnekovė teigia reginti vienodai.
„Stengiuosi kuo dažniau pirkėjams ištarti gerą žodį, nes nieko nekainuoja ir visiems patinka. O jo nusipelno kiekvienas – ir į parduotuvę užsukęs verslininkas su kostiumu, ir žmogus iš nakvynės namų, atėjęs nusipirkti duonos.
Negali smerkti kito, nes nežinai, kas tavęs paties laukia ateityje. Man žmogus, kad ir koks jis būtų, yra didžiausia vertybė“, – pabrėžia konsultantė-pardavėja.
Kranto darbuotojai liko už borto
Prekyboje jau trečiuosius darbo metus skaičiuojanti Tatjana gimė ir užaugo uostamiestyje. Ilgą laiką su laivais buvo susietas ir Tatjanos gyvenimas. Laivininkystėje prabėgo trys dešimtmečiai.
„Baigusi mokyklą, galvojau apie pedagogiką. Įsidarbinau vaikų darželyje, bet greitai pamačiau, kad esu šiam darbui per gera ir švelni. Iš tiesų, pedagogai privalo turėti išskirtinį pašaukimą, – pasakoja Tatjana. – Teko ieškoti alternatyvos. „Lietuvos jūrų laivininkystėje“ dirbo daug pažįstamų žmonių, įmonė buvo visai netoli tuometinių mano namų. Įsidarbinau skaičiavimo centre. Buvau tarsi buhalterė, bet su paturbintomis užduotimis.“
Įsidarbinau vaikų darželyje, bet greitai pamačiau, kad esu šiam darbui per gera ir švelni.
Tuo metu, pasak Tatjanos, „Lietuvos jūrų laivininkystės“ centras surinko itin profesionalią techniką ir tapo vienu geriausių šalyje. Užduotis jam pavesdavo ir kiti centrai bei gamyklos.
„Kolektyvas buvo labai geras, šaunūs žmonės dirbo. Aš ten užsiėmiau ne tik statistika ar skaičiavimais, bet ir stipriai tobulinau savo bendravimo su žmonėmis įgūdžius“, – pasakoja vėliau laivybos saugos valdymo sistemoje vidaus patikrinimo auditore dirbusi Tatjana.
Paskutinė įmonė, kurioje darbavosi moteris, galiausiai buvo uždaryta, todėl vadinamieji kranto darbuotojai liko už borto.
Tada supratau, kad gėdingų darbų nebūna.
Tiesa, be veiklos darbšti, atsakinga moteris ilgai neliko – kitoje laivininkystės įmonėje įsidarbino valytoja.
„Tada supratau, kad gėdingų darbų nebūna. Koks bebūtų darbas, jeigu žmogus atlieka jį sąžiningai, gėdytis visiškai nėra ko. Man vienintelė problema buvo tai, kad jau gyvenau kitoje vietoje, ir važinėti iki darbo tiesiog buvo labai toli“, – sako Tatjana, tuo metu prižiūrėjusi ir sergančius savo tėvus.
Prekyboje pravertė gebėjimas išklausyti žmogų
Kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo, patvirtina ir 15min pašnekovės istorija. Uostamiesčio Sportininkų gatvėje gyvenanti Tatjana pati dažnai lankėsi prie pat namų esančioje „Maxima“ parduotuvėje.
„Joje turėjau keletą pažįstamų darbuotojų, ir kartą viena iš jų mane paprotino: „Ko tau į kitą miesto galą važinėti? Ateik pas mus. Keturias dienas padirbusi, turėsi keturias išeigines, darbe tave maitins, gausi ir darbo aprangą, nereikės rūpintis drabužiais.“ Pagalvojau, o kodėl gi ne? Įsidarbinau“, – dėsto klaipėdietė.
Prekybos centro Klaipėdoje duonos skyriuje ir kasoje sutinkama Tatjana juokiasi, kad pokytis prieš beveik trejus metus įvyko nemažas.
Iš laivininkystės į prekybą moteris įkrito su tokiu trenksmu, kad netrukus savo optimistiška prigimtimi, be papildomų pastangų, užkariavo daugelio prekybos centro lankytojų simpatijas.
„Visi, dirbantys parduotuvėse – salėje, kasose – turi būti šiek tiek psichologai. Daugiausia į parduotuves ateina vyresnio amžiaus žmonės, kuriems labiausiai trūksta, turbūt, ne pinigėlių ar sveikatos, o bendravimo, dėmesio, žmogiško ryšio. Kartais jie tiesiog nori pasikalbėti, tad būna, kad į parduotuvę užsuka ir keturis kartus per dieną.
Daugiausia į parduotuves ateina vyresnio amžiaus žmonės, kuriems labiausiai trūksta, turbūt, ne pinigėlių ar sveikatos, o bendravimo, dėmesio, žmogiško ryšio.
O užsukę ieško akimis mylimiausio savo darbuotojo, prieina pasikalbėti apie pensijas, ligas, anūkus, gyvenimą, apie tai, ką planuoja į priekį ir ką pietums šiandien gamino. Man atrodo, kad trijų specialybių žmonės yra pagrindiniai „nuodėmklausiai“, tarsi kunigai – kirpėjai, manikiūrininkai ir pardavėjai“, – pasakoja Tatjana.
Nuo klientų širdžių tirpstantis ledas: tapo mėnesio herojumi
Prekybos tinklo „Maxima“ iniciatyvoje, kviečiančioje pirkėjus pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, klaipėdietė Tatjana jau yra pelniusi ir mėnesio herojės apdovanojimą.
„Manau, kad didele dalimi jį lėmė viena mūsų pirkėjų pora. Dažnai pas mus lankydavosi lietuvė su sutuoktiniu užsieniečiu. Kartais vyrukas ateidavo ir vienas. Kadangi laivininkystėje turėjau patirties bendraudama anglų kalba, lengvai su juo susikalbėdavau. „Žinote, gyvenu tolėliau, ir visai prie namų turime kitą prekybos centrą, tačiau ateinu apsipirkti tik čia.
Anoje parduotuvėje kolektyvas, atrodo, visada labai nepatenkintas gyvenimu. O jus sutikti kiekvieną kartą malonu, todėl man visai nesunku pasivaikščioti iki Sportininkų gatvės“, – man kartą pasakė jis. Po to pora parašė atsiliepimą apie mane į centrinį Vilniaus biurą“, – prisimena Tatjana.
Mėnesio herojai Tatjanai atiteko apdovanojimas ir solidus prekybos ir pramogų centro „Akropolio“ dovanų čekis.
„Dar jo nepanaudojau. Laukiu, kol atsidarys visos parduotuvės. Tada eisiu ir prisirinksiu visko“, – juokiasi Tatjana.
O kas gi, pačios konsultantės-pardavėjos manymu, padėjo jai nesunkiai atrakinti duris į pirkėjų širdis?
Didelių paslapčių ar sudėtingų receptų nėra. Kaip ir minėjau, blogas emocijas palieku užrakintas už namų durų.
Kaip Tatjanai pavyksta nuolat išlikti tokia empatiška, nepamesti šypsenos nuo veido ir, galiausiai, neišbarstyti gyvenimo džiaugsmo net sudėtingiausiais periodais?
„Didelių paslapčių ar sudėtingų receptų nėra. Kaip ir minėjau, blogas emocijas palieku užrakintas už namų durų. Matyt, esu optimistė iš prigimties, turiu tai genuose, nes paveldėjau tokį būdą iš savo mamytės“, – svarsto klaipėdietė.
Gražus gestas sugrįžta kvadratu
Vis dėlto ne dėl apdovanojimų ar įvertinimų Tatjana pasakoja dirbanti – apie juos moteris tikina net negalvojanti.
„Man svarbiausia, kad žmogus išeitų su gera nuotaika. Tam labai padeda pasakytas geras žodis. Kam jis nepatinka? Man geriausias įvertinimas yra žmonės, kurie sako ateinantys apsipirkti tik į mūsų pamainą, nes joje labai gera. Negaliu pasakyti blogo žodžio apie kitą pamainą, bet saviške labai didžiuojuosi.
Esame susidirbę. Diana, Vaidutė, Raselė – visos labai nuostabios. Raselė dažniausiai dirba prie savitarnos kasų. Kadangi jos veidą dengia kaukė, Raselė šypsosi tiesiog iš akių. Net neįsivaizduoju, kaip, pamatęs tokį žmogų, gali kažką grubaus pasakyti. Neįmanoma“, – savo komandai pagyrų negaili Tatjana.
Nors uostamiesčio Sportininkų gatvėje esančiame „Maxima“ prekybos centre didžiausia dalis pirkėjų – vyresnio amžiaus, pardavėjoms čia tenka pabendrauti ir su jaunimu. O šis fantazijos tikrai nestokoja.
„Kartą užsukęs jaunas vyrukas prasitarė, kad jam šiandien labai sunki diena. Nuoširdžiai palinkėjau, kad jam širdyje taptų lengviau. Taigi, sėdžiu kasoje, skaičiuoju jo prekes. Sulig paskutine jis atsiprašo pamiršęs pasiimti dar šį tą. Staigiai nulėkė, pačiupo tulpių puokštę.
Susimokėjo už viską ir sako: „Pirkiniai – mano, o tulpės – jums“. Ir padovanojo man tą puokštelę. Susigraudinau.
Susimokėjo už viską ir sako: „Pirkiniai – mano, o tulpės – jums“. Ir padovanojo man tą puokštelę. Susigraudinau. Geriausias įrodymas to, kad geras darbas ar žodis pas tave sugrįžta kvadratu“, – pasakoja 15min pašnekovė.
Laisvalaikis – dainoms ir skaitymui
Trečiuosius metus „Maxima“ prekybos tinkle skaičiuojanti konsultantė-pardavėja pasakoja netrukusi priprasti prie slenkančio grafiko, o laisvas dienas stengiasi išnaudoti kuo produktyviau.
„Prie ko negaliu priprasti, tai prie to, kad laisvadieniais gatvėje mane vis kalbina žmonės, prisimenantys mane iš parduotuvės. Labinasi, klausia, kaip man sekasi. Kartais jaučiuosi kaip žvaigždė, – juokiasi moteris. – O darbo grafikas man – idealus: keturias dienas dirbame, kitas keturias – ilsimės. Man tos keturios poilsio dienos – tarsi mini atostogos.“
O veiklos laisvomis dienomis, pasirodo, Tatjana turi iki kaklo. Iki karantino ji aktyviai dalyvavo Klaipėdos bardų klubo „Синий троллейбус“ (liet. – „Mėlynas troleibusas“) veikloje.
„Šiuo metu, tiesa, repeticijų neturim. Telefonu nesigautų, kompiuteriu irgi sudėtingai – technologijos neatstos gyvo bendravimo ir emocijos, energijos, kuri apima, kai dainuojame“, – pabrėžia Tatjana. Kelią į klientų širdis nesunkiai atradusi klaipėdietė yra ir didelė literatūros mėgėja – mėgsta skaityti, kaip sako pati, rimtesnę literatūrą. – Kartais, kai skaitymui nėra laiko, tiesiog pasižiūriu į lentyną, apžvelgiu knygų viršelius, žinau jų turinį, prisimenu tekstą – ir tą akimirką jau smagiau pasidaro.
O iš smagesnių knygų labai rekomenduoju Jerome K. Jerome „Trise valtimi (neskaitant šuns)“ ir Džeraldo Darelo „Mano šeima ir kiti gyvūnai“.“
Klaipėda – pasirinkimas numeris vienas
Anksčiau laisvalaikiu ir darbo reikalais Tatjana aktyviai keliavo, daugiausia – Europoje: teko ir laivu į atvirus vandenis išplaukti, ir autobusais su turistų grupėmis pasivažinėti.
Nors moteris savo akimis liudijo itin įspūdingas vietoves, Klaipėda visada išliko pasirinkimu numeris vienas.
„Esu pripratusi prie Klaipėdos, ji man pati gražiausia. Tai – viena. Antra, kur bebūčiau, dėl minties, kad grįšiu čia, visada jaučiuosi labai laiminga. Na o Baltijos jūra – atskira tema. Neįsivaizduoju, kaip Klaipėdoje gimę, augę žmonės po to gali gyventi neturėdami priėjimo prie jūros.
Man ji stebuklinga – ar vasara, ar žiema būtų. Apskritai mes, klaipėdiečiai, esame labai turtingi – turime jūrą, upę, ežerų“, – romantišką savo prigimtį atskleidžia Tatjana.
Užbaigdama interviu, prekybos centre „Maxima X“ Sportininkų gatvėje dirbanti moteris turi palinkėjimą uostamiesčio gyventojams. Ir ne vien jiems.
„Ir pirkėjams, ir mums, darbuotojams, norėčiau palinkėti to paties – kantrybės. Minkščiau, švelniau elgtis vienam su kitu. Kartais ir kasoje pastebiu, kad žmogus labai skuba pakuotis prekes – visada ramiu tonu stengiuosi padrąsinti, kad neskubėtų, nesinervintų, kad viskas yra gerai, o mes palauksime.
Norėtųsi, kad visuomenėje būtų mažiau skubėjimo, nekantrumo. Ir daugiau to gero žodžio, kuris nieko nekainuoja ir visiems patinka“, – pabrėžia Tatjana.