Veikiausiai nesuklysiu pasakydama, kad Arvydo gyvenime apylyge vieta dalijasi dvi stichijos – oro ir ugnies. Trakų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jau septynerius metus vyras dirba ugniagesiu gelbėtoju.
O štai šuoliai parašiutu Arvydui susižavėjimą kėlė nuo ankstyvos paauglystės. Pirmąjį šuolį atliko būdamas 16-os: „Tada supratau, kad norėsiu tuo užsiimti“, o rimtai į šį sportą pasinėrė sulaukęs 21-ų. Tiesa, be šuolių parašiutu, jis dar užsiimdavo ir šuoliais su virve: „Buvo gera praktika ir geras laiko praleidimas.“
Atlikus 200 šuolių parašiutu, galima ne tik pasvajoti, bet ir realiai išbandyti vadinamąjį sparnuotąjį kostiumą. „Tada iš lėktuvo gali iššokti su kostiumu ir, aišku, su instruktoriumi, kuris praveda kursą.“ Nuo 2014-ųjų šuolius vilkint sparnuotąjį kostiumą Arvydas vadina savo pagrindiniu užsiėmimu.
Prieš leidžiantis į pokalbį su Arvydu, norisi trumpai praskleisti istorijos šydą ir pasakyti, kad vienas pirmųjų šuolių vilkint savos gamybos sparnuotąjį kostiumą buvo atliktas 1912 m. Paryžiuje. Tam ryžosi austrų kilmės prancūzų siuvėjas Franzas Reicheltas. Deja, jo bandomasis šuolis nuo Eifelio bokšto buvo pražūtingas.
Pirmą tų laikų sparnuotąjį kostiumą 1930 m. išbandė 19-metis amerikietis Rexas G Finney. Ankstyvieji sparnuotieji kostiumai buvo gaminami iš tokių medžiagų kaip drobė, medis, šilkas, plienas ir banginių kaulas.
Moderniu sportu šuoliai sparnuotaisiais kostiumais tapo praėjusio amžiaus pabaigoje. Čia kitas prancūzas – Patrickas de Gayardonas – XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje pasiuvo pirmą modernų sparnuotąjį kostiumą.
Na, kur daugiau galima tokį dalyką patirti? Tik sapne turbūt.
„Modernus – tai reiškia, kad kostiumas turi ertmes, per kurias jis prisipildo oro ir prisipučia, todėl ir laiko žmogų. Oras kostiume nuolat palaikomas, iki šuolininkas išsiskleidžia parašiutą, – paaiškina Arvydas ir priduria, kad kostiumas suformuoja tarsi sparno formą (todėl ir vadinamas „wingsuit“: angl. wing – sparnas, suit – kostiumas): – Šis dalykas nusikopijuotas iš gamtos – ne kiek iš paukščių, kiek iš voverių skraiduolių – kaip tam mažam gyvūnėliui, taip ir žmogui čia yra pritaikyti sparnai.“
– Arvydai, kodėl jūs susidomėjote šiuo sportu, kas jus sužavėjo?
– Tiesą sakant, anksčiau jis man visai nepatiko, atrodė nelabai natūralu ir pernelyg manęs netraukė. Bet vis girdėdavau atsiliepimų ir ėmė darytis įdomu. O kai pabandžiau, supratau, kad tai – visiškai mano.
Iš tiesų visai kitoks pats šuolio pojūtis, o ir skrydis pailgėja, palyginti su šuoliu parašiutu. Sakykime, iš 4 km aukščio žmogus krenta apie minutę, aišku, dar priklauso nuo kūno pozicijos, iki išsiskleidžia parašiutą, o su šiuo kostiumu skrydis pailgėja tris keturis kartus, iki išsiskleidi parašiutą. Būtent tai labai žavi.
Kitas dalykas – realiai jauti, kad skrendi. Na, kur daugiau galima tokį dalyką patirti? Tik sapne turbūt. O čia vienintelė galimybė, kur gali tai įgyvendinti nesapnuodamas. Tai ir žavėjo, ir kiekvieną savaitę tik ir laukdavai savaitgalio, kai galėsi tą sparnuotąjį kostiumą apsivilkti.
– Kur įvyko pirmasis šuolis ir kokiose vietose apskritai skraidote?
– Pirmas šuolis įvyko Lietuvoje, Kauno parašiutininkų klube, tuo metu buvo vienintelis oficialus lietuvis instruktorius – Linas Palovis, kuris galėjo pravesti tokį kursą.
Šiltuoju sezonu skraidau Lietuvoje, šaltuoju vykstu ten, kur šilta. Įprastai Ispanijoje ar Portugalijoje stengiuosi praleisti bent mėnesį ir šokinėti kasdien. Ten labai geros oro sąlygos, galima šokinėti visą žiemą, o Lietuvoje nuo spalio iki balandžio šuoliai nevykdomi, nes šalta.
Į užsienį vykstu ir dėl tos priežasties, kad, jei praleisčiau neskraidęs visą žiemą, tas įgūdis labai greit pasimirštų. O norisi nuolat tobulėti, tad tenka išvykti. Be to, Lietuvoje yra nemažai parašiutininkų, kurie yra išbandę šį užsiėmimą, bet tokių, kurie tuo užsiimtų nuolat, yra labai mažai ir jų patirties lygiai skirtingi.
O mane domina didesnės formacijos – kai vienu metu šoka daugiau žmonių ir jie suformuoja kokią nors geometrinę figūrą, dėl to irgi tenka vykti į užsienį. Ten – ir kur kas daugiau tuo užsiimančių žmonių, ir organizuojami įvairūs renginiai, į kuriuos susirenka sparnuotaisiais kostiumais skraidantys žmonės iš viso pasaulio.
– Kaip atliekami šuoliai – kiek yra tekę matyti vaizdo įrašų, žmonės skraido kalnuose, tarp uolų, ar ir jūs tai praktikuojate?
– Taip, visiškai teisingai. Šuolius galima skirstyti į dvi dalis: vykdomus iš lėktuvo ir nuo uolų. Tie parašiutininkai, kurie yra patyrę šokinėdami iš lėktuvo ir nori aštresnių įspūdžių, keliauja ant uolų. Aš taip pat šokinėju nuo uolų, ne per seniausiai grįžau iš Italijos, kur atlikau tokius šuolius.
Kai šoki iš lėktuvo, erdvė yra labai didelė, yra gana saugu, nėra, į ką atsitrenkti. Tačiau nematai realaus atstumo, kurį nuskrendi, gali tik įsivaizduoti. O kai šoki nuo uolos, jautiesi tarsi teleportuodamasis. Sakykime, ryte išėjai nuo starto vietos apačioje, per kelias valandas užlipai į didelį kalną ir vos per minutę vėl atsiduri ten, iš kur ryte išėjai. Skraidant kalnuose viskas labai aiškiai matyti. Gali praskristi arčiau sienos, visai kitoks pojūtis ir daug įdomiau.
Parašiutas reikalingas bet kuriuo atveju. Per visą istoriją be parašiuto yra nusileidęs tik vienintelis žmogus.
Beje, „wingsuit'as“ yra BASE šuolių (atskira ekstremalių šuolių su parašiutu kategorija – aut.), kurie atliekami nuo pastatų, antenų, tiltų, skardžių, dalis. Šuoliai su sparnuotuoju kostiumu dažniausiai atliekami nuo uolų, nes jos yra aukščiausiai, šokant nuo pastatų neišeitų toli paskristi, nes dažniausiai jie nėra tokie aukšti. Aišku, nuo Dubajaus „Burj Khalifa“ pastato, kurio aukštis 800 m, būtų galima paskristi, bet dažniausiai uola, nuo kurios šokinėjame, yra 1,5 km aukščio. O tokio aukščio pastato ar tilto nerastume.
– Kokia įranga reikalinga šiam sportui?
– Sparnuotasis kostiumas, šalmas, parašiutas. Kostiumų yra įvairiausių dydžių. Pradedantieji vilki labai mažus, su mažais sparniukais ties rankomis ir kojomis, kad būtų lengviau jį valdyti. Čia tas pats kaip su automobiliais ar motociklais – pradedi nuo lėtesnio, paskui įsigyji greitesnį. Aš šiandien skraidau su vienu didžiausių kostiumų (sveria apie 3–4 kg – aut.), kokie šiuo metu yra parduodami.
Parašiutas reikalingas bet kuriuo atveju. Per visą istoriją be parašiuto yra nusileidęs tik vienintelis žmogus – 2012 m. tokį šuolį atliko anglas Gary Connery, kuris nusileido į 20 tūkst. kartoninių dėžių.
Jis labai daug treniravosi, kokiu momentu gali pristabdyti savo kostiumą tiek, kad greitis būtų lygus nuliui. Tai yra labai momentinis veiksmas, gali taip sustabdyti kostiumą, bet turi pataikyti. Jis pataikė, išgyveno, liko visiškai sveikas.
Bet įprastai visada yra naudojamas parašiutas, nėra taip, kad žmogus šoka tik su sparnuotuoju kostiumu ir nusileidžia kaip paukštis. Šuoliams iš lėktuvo naudojamas būtent tam pritaikytas parašiutas, kuris susideda iš pagrindinio ir atsarginio, o šuoliams nuo uolų naudojamas tik vienas parašiutas, nes ten atsarginio jau nebepanaudosi – nėra tam laiko.
Taigi praskridus tam tikrą atstumą, sakykime, jei iššokama iš 4 km aukščio, praskrendama iki 1 km, ir tada likusi kelionė iki žemės tęsiama po išskleistu parašiutu. Šokant nuo uolų parašiutas skleidžiamas šiek tiek žemiau.
Bėda, dėl ko negalima „wingsuit'o“ nuleisti ant žemės, nes vertikalus greitis dėl kostiumo pereina į horizontalų. Greitis niekur nedingsta, o jį visiškai sustabdyti – kaip ir sakiau, per visą istoriją kol kas yra tik vienintelis atvejis.
– Kokį greitį galima išvystyti skrendant sparnuotuoju kostiumu?
– Galima išvystyti 180–220 km/h greitį, o leidžiantis vertikaliai (į žemę) greitis sumažėja iki 50 km/h.
– Šis sportas – gana ekstremalus. Kokios čia galimos rizikos?
– Pradėkime nuo šuolių iš lėktuvo. Jie šiais laikais yra stipriai reglamentuoti ir maksimaliai saugūs. Erdvė yra labai didelė, nėra, į ką atsitrenkti, nebent šokdami dviese šuolininkai gali atsitrenkti vienas į kitą, nes kūnai juda labai greitai ir kokia nors klaidelė galėtų tai lemti. Bet tai labai retas atvejis, nes visi šuoliai planuojami. Net jei kas nutiktų iššokus iš lėktuvo, yra specialus prietaisas, kuris tam tikrame aukštyje išskleidžia atsarginį parašiutą.
Visai kitas dalykas yra šuoliai nuo uolų, daugiausia nelaimių ten ir nutinka. Jei žmogus, nušokęs nuo uolos, stengtųsi kuo toliau nuo jos nuskristi, nutikti nelaimei yra labai mažas šansas. Bet blogybė ta, kad labai greit tampa nebeįdomu šokti nuo uolos ir kuo toliau nuskristi (šypsosi). Norėdami įspūdžių žmonės pradeda skraidyti palei uolas, palei žemę, tas mažas atstumas ir lemia arba gali lemti nelaimę.
Galima išvystyti 180–220 km/h greitį.
– Kokia tikimybė, kad šuoliams nuo uolų skirtas parašiutas gali neišsiskleisti?
– Nuo šuolių iš lėktuvo parašiutų jie skiriasi dydžiu – yra kur kas didesni, nors vizualiai atrodo labai panašiai, ir daug geriau sukonstruoti – panaikinti visi įmanomi veiksniai, kurie galėtų lemti susipynimą, susisukimą ir pan. Jie pritaikyti leistis labai žemai.
Pats nuo uolų esu šokęs apie 300 kartų, iš jų – apie šimtą su sparnuotuoju kostiumu. Esu sutikęs labai daug žmonių ir savo akimis matęs labai daug šuolių, labai retas atvejis, kad pavestų įranga, todėl, sakyčiau, 99 proc., o gal ir daugiau, yra žmogiška klaida.
– Ar pasaulyje rengiamos kokios nors būtent šio sporto – sparnuotųjų kostiumų – varžybos? Kaip jos atrodo? Ar jums yra tekę jose dalyvauti?
– Net nustebtumėte, kiek visokios veiklos vyksta su šiais kostiumais, jau nekalbu apie parašiutus, nes toje srityje vyksta visos įmanomos varžybos. Prieš keletą metų atsirado specialus tunelis, kuriame galima skraidyti vilkint šiuos kostiumus. Yra laisvo kritimo tuneliai, kur sugeneruojamas oro srautas ir žmogus tokioje kapsulėje gali skraidyti. Jie vertikalūs, o „wingsuit'ams“ skirtas yra labiau horizontalus.
Toks tunelis yra Švedijoje – kol kas vienintelis pasaulyje. Ten galima treniruotis saugiausiomis sąlygomis, taip pat ten vyksta įvairių akrobatinių figūrų varžybos: žmonės mokosi skristi ant nugaros, ant pilvo, dviese atlikti kokias nors formas. Man dar neteko ten būti.
Yra formacijos, kur kuo daugiau šuolininkų su sparnuotaisiais kostiumais stengiasi suformuoti kokias nors formas. Arba vienu kartu iššokti kuo daugiau žmonių ir sulipę skristi. Kol kas didžiausia yra 61 žmogaus, vilkinčio sparnuotąjį kostiumą, formacija.
Kalbant apie šuolius nuo uolų yra varžybos, kur varžomasi, kas nuskris didesnę distanciją. Šokant iš lėktuvo į sportininko šalmą įdedamas specialus navigacijos prietaisas, kuris skaičiuoja, kas išvystys didžiausią greitį, nuskris didžiausią atstumą arba per trumpiausią laiką įveiks tam tikrą atkarpą.
Paskutinis mados šauksmas yra skraidymas kartu su lėktuvu.
Taigi tų varžybų yra įvairiausių. Lietuvoje dar niekad tokių nebuvo, bet kitose Europos šalyse, Jungtinėse Valstijose jos rengiamos nuolat. Arba organizuojami tokie „Wingsuit boogie“. Per juos susirenka daug žmonių, stengiamasi padaryti kokias nors formacijas, kartu skristi. Man pačiam yra tekę juose dalyvauti Olandijoje, Ispanijoje, Portugalijoje.
Paskutinis mados šauksmas yra skraidymas kartu su lėktuvu. Tarkime, iššokame iš lėktuvo, jis prie mūsų priskrenda ir kartu skrendame. Man irgi jau teko dalyvauti tokiame skrydyje. Gal tai mane kol kas labiausiai ir žavi – labai neįprastas vaizdas žmogaus akiai, nes, kai paprastai iššoki su parašiutu, lėktuvas lieka kažkur viršuje ir tolsta, o čia visą laiką jį matai – apima toks mistinis jausmas, net nežinau, su kuo sulyginti.
– Kaip nusakytumėte pojūtį žmogui, kuris niekad nėra to patyręs, – ką reiškia skristi vilkint sparnuotąjį kostiumą? Koks tas jausmas?
– Geras klausimas. Na, sakykime, palyginti su potyriu, kai greit krenti žemyn, čia viskas sulėtėja. Tau labai lengva iki kur nors nuskristi, tarkime, matai debesį, sugalvojai ir skrendi link jo. Galėčiau tą potyrį sulyginti su paukščiais – kai paukštis sklendžia, neplasnodamas, atrodo, lyg skristų, kur nori. Bet kartais paukščiai paima ir neria žemyn – tada sparnus atlošia atgal. Lygiai tą patį galima padaryti ir skrendant su sparnuotuoju kostiumu.
Šiaip labai nenusakomas jausmas, tarsi būtum sapne. Kartais net ir pačiam sunku patikėti, kad tuo užsiimi (šypsosi).
Iš pradžių adrenalinas mane čia ir atvedė. Atrodė, kad man trūksta įspūdžių. Bet ilgainiui tai išnyko ir adrenalino nebeieškau.
– Ką sako artimieji, ar nebaisu jiems už jus? Nesiūlo mesti ir kuo kitu užsiimti?
– Prieš daug metų teko tokių dalykų girdėti. O dabar artimieji ir draugai jau tiek žino apie šią veiklą, kaip ją mėgstu, šuoliai, ačiū Dievui, yra sėkmingi, manau, per visą laiką pavyko įrodyti, kad gebu saugiai juos atlikti, tad tų klausimų ir nebekyla. Be to, atsirado daug draugų iš tos pačios bendruomenės. Dabar tiek artimieji, tiek draugai, kurie tuo neužsiima, palaiko, džiaugiasi.
– Arvydai, ar laikote save adrenalino, ekstremalumo ieškotoju?
– Iš pradžių adrenalinas mane čia ir atvedė. Atrodė, kad man trūksta įspūdžių. Bet ilgainiui tai išnyko ir adrenalino nebeieškau. Nežinau, gal čia su amžiumi ateina. Dvidešimtmečiui labai įdomu neturėti baimės, siekti patirti aštrius pojūčius, o dabar mane labiau domina bendras tikslas, kurį galima pasiekti su kitais, koks nors bendras projektas, kurį atlikęs su draugais gali pasidžiaugti, kad pavyko jį įgyvendinti. Nuvykęs ant uolų gali pasidžiaugti gamta. Mane pradėjo žavėti grožis ir bendras tikslas su bendraminčiais.
– Labai ačiū jums už pokalbį. Sėkmingų skrydžių, kuo daugiau grožio ir įgyvendintų tikslų!
