Su 40-mečiu Aleksu Orlovičiumi susitinkame Partizanų gatvės 5 numeriu pažymėtame pastate Kaune. Be visų kitų organizacijų čia įsikūręs taip pat „Carito“ dienos centras, kuriame prieglobstį, paramą ir šilumą randa sugrįžę iš įkalinimo įstaigų ir kituose kasdienybės paribiuose atsidūrę žmonės.
Aleksas, pavyzdžiui, sugrįžęs iš Didžiosios Britanijos. Jį deportavo. Be to, jis turi priklausomybę – daug metų vartojo narkotikus.
Dešimtukas – tiesiai į svajonę
Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Pirmą kartą Alekso vardą pamačiau beskaitinėdama praėjusią savaitę Kaune vykusio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programą bei aptikusi, kad į ekskursiją po Dainavos rajoną kviečia šio dienos centro lankytojas.
Maždaug prieš mėnesį „Carito“ dienos centre vyko vienas iš edukacinių užsiėmimų. Tąsyk centro lankytojai su socialiniais darbuotojais kalbėjosi apie tai, ką gyvenime norėtų veikti.
„Po to užsiėmimo prie manęs priėjo Aleksas ir pasakė: Virginija, kaip norėčiau būti gidu“, – pasakojo socialinė darbuotoja Virginija Tamošiūnaitė.
Tąsyk juodu pasikalbėjo, jog gidui reikia aukštojo išsilavinimo. Tada Aleksas nuliūdo: „Esu baigęs tik šešias klases.“
„Bet tu nenusimink. Visko būna“, – pasakė Virginija, ir jau kitą dieną sulaukė „Cirkuliacijos“ organizatorių žinutės.
Aleksui buvo vos dvylika, kai jis puolė gelbėti iškrypėlio užpulto vaiko.
Kadangi cirko festivalis vyko Dainavos mikrorajone, todėl, kurdami tampresnę sąsają su mikrorajonu, netradicinio sprendimo ieškojo ir polėkio nestokojantys Kauno menininkai.
Jie ieškojo žmogaus, galinčio papasakoti dar negirdėtų istorijų apie Dainavos rajoną. Tai buvo tarsi šūvis į dešimtuką – į Alekso svajonę.
Pasakojimai – ir apie iškrypėlį, ir apie meilę
„Aleksai, ar nori būti gidu?“ – jau kitą dieną jo paklausė Virginija. Taip prasidėjo pasiruošimas, ir galiausiai atėjo diena, kada Aleksas po Dainavą lydėjo grupę žmonių, pasakodamas jiems savo gyvenimą, kuris buvo neatsiejamas nuo Dainavos mikrorajono.
Čia, „Bermudų trikampyje“ – tarp trijų dvylikaaukščių – tada nebuvo labai ramu. Aleksui buvo vos dvylika, kai jis puolė gelbėti iškrypėlio užpulto vaiko.
Septynerių metų vaikas važiavo liftu, kai į tą patį liftą įlipo ir vyras. Vėliau jis berniuką įstūmė į vieną iš butų, o Aleksas išgirdo vaiko pagalbos šauksmą. Tada pasikvietė sportininką kaimyną, kuris išspyrė duris. Vaiką rado pakištą po sofa, tačiau iškrypėlis buvo dingęs. Gal, svarsto Aleksas, iš dešimtojo aukšto nusileido kokiais balkonais?
Dar pasakojo apie tai, kaip būdamas 21-erių Dainavos parke sutiko žavią čigonaitę. Jai buvo tik 16. Ji sužavėjo čečėnų ir romų kraujo turintį Aleksą. Tai buvo tikroji meilė. Jau po metų ji tapo Alekso žmona.
Narkotikai – stipresni už meilę
Tačiau Alekso gyvenime yra daug kitokių puslapių. Kalbėdamas jis žodžiais ir sakiniais varto juos tarsi knygą, vardija lyg išmoktas pamokas.
Narkotikus vartoti pradėjo būdamas penkiolikos. „Pavartosiu dar vieną dieną, ir viskas. Taip praeina pusmetis. Tada galvoji: na, ir kas tas pusmetis, juk galiu bet kada mesti. Taip ir praėjo 18 metų. O jau po metų atsiranda stipri priklausomybė, lomkės “, – kalbėjo kaunietis.
Tačiau narkotikai nesitraukė. Jie buvo stipresni už meilę žmonai, stipresni už jausmą ką tik gimusiai dukrai.
Kai susipažino su būsimąja žmona ir po metų draugystės pasiūlė tuoktis, ši nesutiko – pasakė, kad Aleksas tada turi mesti narkotikus. Tada jaunas vaikinas bandė gydytis nuo priklausomybės, kaip sako pats, užrišo. Netrukus pora atšoko vestuves, abu išvažiavo gyventi ir dirbti į Angliją. Abu – jauni, gražūs ir mylintys.
Tačiau narkotikai nesitraukė. Jie buvo stipresni už meilę žmonai, stipresni už jausmą ką tik gimusiai dukrai.
Šeimos namuose besilankę britų socialiniai darbuotojai pasiūlė Aleksui metadono programą. Ir jis sutiko. Tiesa, kartu su metadonu vis tiek vartodavo heroiną, kokainą, žolę ir kartu – stiprius raminamuosius.
Į Didžiąją Britaniją atvykusi Alekso žmonos mama, sako jis, pasistengė, kad dukra su Aleksu išsiskirtų.
„Padėjo jai susipažinti su turtingu arabu. Jis turėjo devynias degalų kolonėles“, – sako jis.
Be teisės sugrįžti – dešimt metų
Bėgant metams nutrūko ir santykis su vienturte dukra. Anglijoje Aleksas dirbo įvairius pavienius nelegalius darbus, gyvendavo iš pašalpų: „Per visą savo gyvenimą legaliai esu dirbęs tik maždaug metus. Pašte, prie siuntinių. Aš vidutiniškai moku anglų kalbą, todėl mane ir priėmė.“
Tačiau maždaug prieš trejus metus Aleksą iš Didžiosios Britanijos deportavo be teisės sugrįžti dešimt metų. Šioje šalyje jis buvo praleidęs 24 metus.
Į Lietuvą Aleksas buvo sugrąžintas dėl to, kad susimušė su lenku, kuris įžūliai priekabiavo prie merginos, su kuria po skyrybų Aleksas tuo metu buvo.
„Aš jam užvožiau, ir taip išėjo, kad nosį sulaužiau. Jis paskambino pareigūnams“, – sako.
– Aleksai, dėl muštynių išties gali išsiųsti iš šalies?
– Jei būtų kokia smulki vagystė, tai dar būtų atleistina. Bet aš jam sutrupinau nosį ir dar šiek tiek žandikaulį. Stipriai, daug laiko jis praleido ligoninėse. Siūlėm ir gražiuoju tartis, ir pinigais.
– Ką darėte grįžęs į Lietuvą?
– Kai išlipau iš autobuso Kaune, visų pirma nuvažiavau į Giedraičių gatvę. Ten priklausomybės ligų centras. Aš buvau ant metadono programos. Kai medikai ten pamatė mano dokumentus, priėmė be eilės ir davė metadono. Mano buvo labai didelis kiekis. Jei dar vieną dieną būčiau jo negavęs – širdis galėjo neatlaikyti.
– Paaiškinkite, kas nežino. Kas yra metadono programa?
– Tai yra narkotikų pakaitalas. Jį reikia vartoti be narkotikų, o iš karto aš vartojau su. Su heroinu, kokainu, stipriais raminamaisiais.
Aš jam užvožiau, ir taip išėjo, kad nosį sulaužiau.
– O dabar?
– Dabar ne, baikit jūs. Aš persigandęs. Per tuos trejus metus vieną kartą buvau pavartojęs. Perdozavau ir labai blogai buvo, atsibudau ligoninėje. Tada išsitraukiau tas visas lašines, atsistojau ir išėjau.
Narkotikai brangesni už auksą
– Metadoną vartojate iki šiol?
– Taip, ir didelę dozę. Bet jis irgi labai blogai, skaičiau, kad didelėmis dozėmis vartojamas gali net kauluose skyles padaryti.
– Kokia metadono esmė, jei tai – irgi narkotikas?
– Jei prie jo nieko nevartoji, nepiktnaudžiauji raminamaisiais, jis yra vaistas. Jo dozes reikia mažinti tiek, kol visai nereikės arba iki visai mažos dozės. Tai mano tikslas dabar – sumažinti.
– Kiek per gyvenimą pinigų išleidote narkotikams?
– Daug, labai daug. Neskaičiavau. Bet jie brangūs, narkotikai – daug brangesni už auksą.
– Ar bendraujate su savo dukra, žmona?
– Ne, su dukra kalbėjausi maždaug prieš trejus metus, prieš Kalėdas. Socialinė darbuotoja Virginija padėjo man susikurti feisbuką. Susiradau žmoną, parašiau jai. Ji labai gražiai atrašė, mandagiai. Parašė, kad galiu jai rašyti, ir tiek. Ir daugiau nieko.
– Bet su dukra taip ir nebendrauju. Žmonos mama kažkodėl nenori, kad mes bendrautume. O aš norėčiau atkurti santykius su dukra. Jai dabar 19 metų.
Padeda tėvas ir brolis
– Kur jūs gyvenate?
– Su savo močiute ir mama. O dieną būnu čia, centre.
– Kodėl?
– Nes čia sutinku daug gerų žmonių, veiklos. Pradėjau tikėti Dievą, čia Dievo žodį Veikliųjų žmonių bendrijos vyrai atneša. Anksčiau buvau netikintis, o dabar kažkas man pasidarė, pradėjau tikėti. Kyla klausimų. Ar didelė nuodėmė, jei jauteisi taip, kad nieko gyvenimui neduodi, kad esi nereikalingas?
– O iš tiesų, ar jaučiatės kitam žmogui kažką gero padaręs?
– Buvau Anglijoje daug lietuvių priėmęs iš gatvės, kai neturėdavo kur dėtis. Ne už pinigus, šiaip.
– Virginija pasakojo, kad jūs tapote. Pasakojo, kaip kartą edukaciniame užsiėmime pamatė drąsius jūsų potėpius, jokios baimės, tai, kad jaučiate spalvas, jų derinius ir kad turite talentą, kurį, sako, galėtumėte tobulinti.
– Taip. Man patinka tapyti. Esu nutapęs jau ne vieną paveikslą.
– Aleksai, esate jaunas vyras, o kaip reikalai su darbu?
– Sveikata neleidžia. Man dabar su kepenimis negerai. Čia nuo to praėjusio gyvenimo. Su širdimi problemos. Būna, kad traukuliai atsiranda iš nieko, einu gatve ir nukrentu. Atsibundu ligoninėje. Labai sudėtinga darbą susirasti.
– Iš kokių pajamų gyvenate?
– Tėvas, brolis yra Anglijoje, jie atsiunčia. Norėčiau atgal į Angliją. Gal kokioje mašinų plovykloje lengvesnį darbą gaučiau.
– O kokia jūsų svajonė?
– Kad būtų geri santykiai su dukra, normalų darbą susirasti, kad mama pasveiktų. Jos kulnas sutrupėjęs, neseniai priešinsultinės būklės į ligoninę vežiau. Tikslas ir metadoną mažinti.
– Ar turite artimą žmogų? Kalbu apie draugę?
– Ne. Kol neišsigydysiu kepenų, man ne tas galvoj.
