15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.
Alkoholį vartojo siekdamas maištauti
Prisimindamas savo vaikystę, D.Jarmalavičius pasakoja, kad kurį laiką ji atrodė visiškai normaliai: tėvai turėjo darbus, rūpinosi vaikais, o alkoholio išgerdavo tik švenčių metu. Vis dėlto Dariui sulaukus 5-erių, tėvų gyvenimas pasikeitė.
„Jie pradėjo dažniau gerti, prarado darbus, tėtį pasodino į kalėjimą, o mama, likusi viena, ėmė dar daugiau gerti, vestis svetimus vyrus namo. Išgėrusi ji tapdavo labai agresyvi, imdavo smurtauti. Man sulaukus 12-os, iš jos atėmė motinystės teisę ir aš buvau atiduotas į vaikų namus“, – sako D.Jarmalavičius.
Darius alkoholio pirmą kartą paragavo dar vaikystėje, tėvų išgertuvių metu, tačiau rimti išgėrinėjimai prasidėjo persikėlus gyventi į vaikų namus. Savaitgaliais, kai nedirbdavo direktorius ir jo pavaduotojai, D.Jarmalavičius, sumokėjęs papildomai, prašydavo vyresnių žmonių nupirkti vyno.
„Atrodo, tik nekaltai išgerdavau vynelio, alaus, nesusimąstydavau, kad pamažu brendu vis giliau. Kadangi buvau neklausantis, maištaujantis chuliganas, 14-os mane išvežė į specialiąją mokyklą. Kai po dvejų metų paleido, į vaikų namus manęs nebepriėmė, neturėjau, kur grįžti, todėl davė valdišką butuką ir ten prasidėjo gyvenimas. Paauglių kompanijoje keturias dienas per savaitę gerdavau, o tris taisydavau sveikatą“, – pasakoja Darius.
Be mamos ir močiutės, kuri vėliau mirė, D.Jarmalavičius kitų giminių, galėjusių jį sustabdyti nuo beprasidedančios priklausomybės, neturėjo. Maištaudamas Darius pradėjo vartoti alkoholį ir galvojo, kad tai jam padės išsiskirti iš kitų.
„Aš nemokėjau jaustis laimingas nepavartojęs. Būdamas kompanijoje jaučiausi mažiau vertingas, protingas, ne toks gabus kaip kiti... Buvau kompleksuotas, o kai išgerdavau, atsirasdavo daugiau drąsos“, – sako Darius.
Paauglių kompanijoje keturias dienas per savaitę gerdavau, o tris taisydavau sveikatą
Netrukus D.Jarmalavičius susipažino su mergina, su kuria ruošėsi tuoktis, laukė gimstančios dukros. Atrodė, kad gyvenimas galbūt nors šiek tiek ims taisytis. Tačiau vestuvės įvyko kitaip nei planuota – už nuolatines vagystes Darius atsidūrė nepilnamečių kolonijoje.
„Man visada atrodė, kad pinigų gauti galima apgaunant, išlošiant arba vagiant. Dar būdamas 10-ies, pradėjau vogti pinigus iš rūbinių, maistą iš parduotuvių. Niekada nemokėjau būti atsakingas, – prisimena Darius. – Kai mane uždarė į koloniją, mums buvo suteiktos sąlygos ir vestuvės vyko aktų salėje. Mano žmona vilkėjo baltą suknelę, ant kurios bėgo juodos nuo tušo ašaros.“
Pataisos namuose pradėjo vartoti narkotikus
Per savo gyvenimą Darius į kalėjimą buvo pasodintas ne kartą – iš viso jame praleido apie 20 metų. Jis niekada neieškojo darbo, nes nematė prasmės – gyvenant 1992-aisiais, kaip pats sako, buvo itin lengva apvogti silpnesnį, pinigų prasimanyti kitais būdais. Kelis kartus nuteistas už vagystes, po kurio laiko jis beveik 7-eriems metams sėdo į kalėjimą už turto prievartavimą.
„Alytaus pataisos namuose prasidėjo kitas gyvenimas. Vieną dieną apsipykau su žmona, buvau slogesnės nuotaikos, o šalia buvę nuteistieji man pasiūlė narkotikų. Užsikabinau, pajutau, kad juose randu paguodą, galiu numalšinti skausmą. Narkotikų ten gauti lengviau nei Marijampolėje: kas nors permesdavo, atnešdavo artimieji ar patys pareigūnai... Pilna variantų. Ten nelabai kas gaudo ir seka“, – teigia D.Jarmalavičius.
Pradėjęs nuo opiatų, neilgai trukus Darius perėjo prie heroino. Visą laiką, kol buvo kalėjime, jis nuo žmonos slėpė narkotikų vartojimą ir buvo įsitikinęs, kad išėjęs į laisvę, jų galės lengvai atsisakyti.
„Žmona manęs laukė, rašė laiškus, lankė. Grįžus namo, pasitikdavo kone išskėstomis rankomis. Kai gimė pirma dukra, sėdėjau kalėjime, o gimus antrai dukrai, jau buvau laisvėje, bet aktyviai vartojau narkotikus. Žmonai išvažiavus gimdyti į Kauną, likau namie ir per tą laiką sugebėjau parduoti vežimėlį, kuris buvo nupirktas gimusiai dukrai, nes reikėjo pinigų narkotikams. Gimus sūnui, jau vėl sėdėjau kalėjime“, – pasakoja Darius ir pridūrė, kad žmona jo iš viso laukė apie 13 metų.
Žmonai išvažiavus gimdyti į Kauną, likau namie ir per tą laiką sugebėjau parduoti vežimėlį, kuris buvo nupirktas gimusiai dukrai, nes reikėjo pinigų narkotikams
Nors žmona ne kartą bandė vyrą sustabdyti, įtikinti, kad jis yra priklausomas, naudos nebuvo. Vos išeidavęs iš kalėjimo, Darius toliau intensyviai vartojo narkotikus. Dėl savo elgesio jausdamas kaltę ir gėdą, jausmus numalšinti padėdavo tik svaigalai.
„Žmona naiviai tikėjo manimi ir mano kuriamomis pasakomis. Turbūt pats tuo tikėjau. Visada grįždavau į tą patį vartojančių draugų ratą, ėmiau nešti daiktus iš namų, vogdavau žmonos pinigus. Vėliau susiradau kitą moterį, išdaviau žmoną ir mes galutinai išsiskyrėme“, – sako D.Jarmalavičius.
Pagalbos kreipėsi, kai nebematė prasmės gyventi
Dariaus gyvenimo lūžis įvyko 2015-ųjų pabaigoje, kai pajautė, kad nebeliko nori gyventi. Jis neturėjo artimų žmonių, nebendravo su vaikais, vienintelis rūpestis būdavo sugalvoti, iš kur gauti eilinę dozę.
„Nieko neturiu, nebesinori keltis, problemos su teisėsauga, laukiantys teismai, gaudanti policija ir žmonės, kuriuos esu apgavęs – nuo visko pavargau. Žiūriu, jog visur tuštuma. Man atrodė, kad jeigu kelias dienas, sukaupęs visas valios pastangas, nevartosiu, niekas nepasikeis. Galvojau, jog priimčiau bet kokią pagalbą, kurią kas nors pasiūlytų, bet jos nebuvo“, – pasakoja D.Jarmalavičius.
Nebenorėdamas toliau gyventi, Darius tris kartus bandė nusižudyti. Jam atrodė, kad iš gyvenimo pasitraukti reikia susileidus auksinę adatą.
„Kai paskutinį kartą bandžiau nusižudyti, susileidau 8 kartus didesnę dozę nei įprastai. Nepavykus, šaukiau į visatą: „Dieve, jeigu tu esi, bandyk mane ištraukti, nes aš nesugebu nei gyventi, nei mirti“. Po kurio laiko narkotikus vartojantis pažįstamas man pasakė, kad turi reabilitacijos centro telefono numerį ir pats ruošiasi ten važiuoti. Pasiūliau vykti kartu, sutarėme, kad važiuosime atšventę Naujus metus. Galiausiai jis nusprendė dar palūkėti, o aš nuvykau. Po pusantrų metų sužinojau, kad tą žmogų rado perdozavusį“, – sako D.Jarmalavičius.
Anot Dariaus, anksčiau jis turėjo pakankamai padorias sąlygas gyventi, vis rasdavo, kur apsistoti, sumanydavo, ką gali pavogti. Vis dėlto, pasak jo, galimybės apgauti žmones su kiekviena diena mažėjo.
„Jeigu šiandien turiu penkis žmones, iš kurių galiu pasiskolinti, po savaitės turėsiu du, nes kiti man nebeskolins. Anksčiau, susileidus dozę, man pavykdavo pamiršti problemas, o tuo metu buvau pasiekęs stadiją, kai man nepagerėdavo. Nukritau į dugną ir pilnai atsitrenkiau su galva. Nebemačiau net mažo spindulėlio, dėl ko turėčiau gyventi. Kai supranti, koks tu gyvenime esi šūdas, kiek visiems blogo pridarei... Tada nebėra sunku pripažinti, kad tau reikia pagalbos“, – atvirai sako D.Jarmalavičius.
Kai supranti, koks tu gyvenime esi šūdas, kiek visiems blogo pridarei... Tada nebėra sunku pripažinti, kad tau reikia pagalbos
Kreipęsis į „Alfa“ priklausomybių centrą, ten gydydamasis jis praleido apie metus. Dariaus dienotvarkė buvo pilnai sudėliota: vykdavo įvairūs užsiėmimai, terapijos, sportas, organizuotas poilsis. Anot jo, užimtumas buvo būtinas, kadangi priklausomybę turintys žmonės nemoka tinkamai naudotis laisvu laiku.
Minčių apie grįžimą prie jam įprasto lengvesnio gyvenimo D.Jarmalavičiui kilo tik pirmą mėnesį, tačiau joms atsispirti buvo lengva, kadangi žinojo, jog nėra kur grįžti. Išlikti stipriu ir nepasiduoti pagundoms Dariui padėjo ir šalia buvę žmonės, kurių patirtys buvo labai panašios į jo paties.
„Žiūrėdavau pro langą ir suprasdavau, kad jeigu grįšiu, kažkaip prasimanysiu pinigų, susileisiu dozę ir kas tada? Vėl tas pats. Matydamas savanorius, darbuotojus, pamažu gavau vilties, jog mano gyvenimas gali susitvarkyti. Po poros mėnesių sugrįžo ramybė, žinojau, kad man nebereikia nuo nieko bėgti, slėptis, meluoti. Supratau, jog galima gyventi kitaip“, – prisimena D.Jarmalavičius.
Artėjant reabilitacijos pabaigai, Darius suprato, kad bijo sugrįžti į už priklausomybių centro durų verdantį gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties, pasikalbėjęs su vadovu Vladislavu Pociumi, D.Jarmalavičius centre pasiliko dirbti kaip savanoris. Nors jis nevaržomai galėjo išvykti į miestą, didžiąją laiko dalį praleisdavo padėdamas kitiems.
„Supratau, kad pagalba žmonėms yra mano pašaukimas. Per 20 metų kalėjime aš praradau viską, kas manyje buvo žmogiška: supratimą, atjautimą, gailestį. Į žmogų žiūrėdavau kaip į priemonę gauti kažką materialaus, o savanoriaudamas pajaučiau, jog galiu kitiems duoti ir pats. Naujai ateinantys, priklausomybę turintys žmonės neleido pamiršti, iš kur esu atėjęs ir kur galiu atsidurti, jei būsiu nesąžiningas. Be to, pradėjau kurti asmeninį gyvenimą, atsirado draugė, ėmė megztis santykiai“, – pasakoja Darius.
Per 20 metų kalėjime aš praradau viską, kas manyje buvo žmogiška: supratimą, atjautimą, gailestį. Į žmogų žiūrėdavau kaip į priemonę gauti kažką materialaus, o savanoriaudamas pajaučiau, jog galiu kitiems duoti ir pats
Nugalėjus priklausomybę, gyvenimas pasikeitė kardinaliai
Beveik 4-erius metus priklausomybių centre savanoriavęs Darius, šiandien jame jau dirba. Jis mėgaujasi kiekviena diena, ruošiasi vestuvėms, išsilaikė vairavimo teises ir įsigijo automobilį.
„Praėjusį mėnesį atšvenčiau 5-erius metus blaivaus gyvenimo, atsirado dar didesnė motyvacija eiti toliau. Neturiu jokių minčių apie svaigalų vartojimą, išmokau gerai jaustis kompanijoje be alkoholio ir narkotikų. Nėra pagundų, mano draugai blaivūs, atsirado visai kitokie pomėgiai. Neturiu net menkiausių pažeidimų, gyvenu sąžiningai, mokausi mylėti, neteisti ir atleisti“, – džiaugiasi D.Jarmalavičius.
Išsigydžius priklausomybę, Dariui pavyko užmegzti ryšį su vaikais ir buvusia žmona. Jis pripažįsta, kad pirmi žingsniai buvo itin sunkūs, tačiau šiandien santykiai su šeima, nors kartu negyvena, yra puikūs.
„Jie turėjo teisę ant manęs pykti, nebendrauti. Mane slėgė kaltė ir baimė, kad atstums, tačiau santykis su vaikais labai greitai atsistatė. Jie man sakė, kad ir koks bebūčiau, vis tiek esu reikalingas. Prisimenu, kaip nedrąsiai šnekėjau telefonu su vyresne dukra, kuri suprato, jog jaučiu gėdą, ir sakė: „Tėti, tu su manimi bendrauji kaip kačiukas, prišlapinęs ant kilimėlio. Pamirštame viską ir einame toliau“, – prisimena D.Jarmalavičius.
20 metų narkotikus vartojęs Darius svarsto, jog tokį kelią jam praeiti buvo lemta tam, kad šiandien būtų pavyzdys išgyvenantiems tą patį. Dar vaikystėje į klystkelius pradėjęs eiti vyras tikina, jog dėl to nekaltina nei savęs, nei kitų.
„Kaip aš galėjau mokėti mylėti, būti atsakingas, jeigu niekada nemačiau pavyzdžių? Mano šeimoje to nebuvo. Iš kur mano mama galėjo rodyti pavyzdį, jeigu jos gyvenimas buvo panašus? Nemanau, kad ji mokėjo tvarkytis su problemomis blaiviai, todėl negalėjo manęs to išmokyti“, – mano D.Jarmalavičius.
Kaip aš galėjau mokėti mylėti, būti atsakingas, jeigu niekada nemačiau pavyzdžių?
Darius neslepia, kad išsigydžius nepriklausomybę, gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Jeigu anksčiau atsikėlęs jis galvodavo, kaip gauti narkotikų, šiandien jis svarsto, ką gali gero padaryti dėl aplink esančių žmonių.
„Anksčiau nieko gyvenime neturėjau, nebuvo nė vieno numerio, kuriam galėčiau paskambinti, jeigu reikėtų pagalbos. Šiandien tokių numerių yra daug. Atsirado ramybė, viltis, pasitikėjimas. Iki tol viską imdavau iš kitų, o dabar daugiau stengiuosi duoti pats“, – teigia D.Jarmalavičius.
Jeigu galėtų sutikti tą paauglį, kuris dar tik buvo bepradedantis klimpti į svaigalus, Darius jam patartų nežlugdyti savo gyvenimo. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad priklausomybę įveikti galima tik norint pačiam – jeigu gydomasi dėl artimųjų noro, pasveikti nepavyks.
„Artimieji dažniausiai nelabai supranta, kaip padėti žmogui, kuris ritasi žemyn ir turi problemų. Jų didžiausia pagalba būtų, jeigu jie jos nesuteiktų, tačiau taip turbūt neišeina. Būna, kad mamos ar žmonos ima mokėti už mus skolas, pradeda dangstyti, teisinti – tai nėra pagalba. Žmogus turi pats suprasti, jog turi ligą. Tiems, kurie vartoja, palinkėčiau greičiau atsitrenkti į dugną, nes tada prasidės sveikimas“, – sako Darius.
