Sena svajonė išsipildė prieš dvejus metus – tuomet Edvardas kartu su Adakave sutikta gyvenimo drauge apsigyveno apsaugotame būste. „Pagaliau, sulaukęs 53-ejų, gyvenu taip, kaip visada svajojau“, – neslėpė dar vienas projekto „Žingsniai“ herojus.
Iš Vilniaus – į kitą Lietuvos pusę
„Savęs iki 7-erių metų nelabai pamenu. Gal kažkiek gyvenau su tėvais, bet anksti patekau į kūdikių namus Vilniuje, vėliau – internatinę mokyklą“, – sakė Edvardas. Apie tą gyvenimo laikotarpį vyriškis kalba aptakiai. Tačiau užtenka ir trumpų sakinių, pavienių žodžių, kad suprastum – vaikystėje gyvenimas nelepino. „Iš internato išėjau į profesinę mokyklą. Nenorėjau ten, bet užrašė, teko mokytis. Buvau našlaitis, todėl dažniausiai likdavau bendrabutyje ir per atostogas“, – pasakojo Edvardas.
Paauglystę ir jaunystės laikotarpį jis apibūdina kaip maištą prieš sistemą: „Pankavau, maištavau, visko buvo.“ O pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus Edvardas prisimena kaip be galo sunkius. „Vilniuje ypač jautėsi blokada, – prisimena. – Tuo metu man buvo 18-a. Buvau našlaitis ir neturėjau kur gyventi. Pažįstami priėmė į vienos įmonės bendrabutį. Tačiau neilgam: įmonė paskelbė bankrotą, tad mane išmetė į gatvę. Iki 1998-ųjų vos ne visą laiką gatvėje ir praleidau“, – apie vieną sunkiausių savo gyvenime etapų papasakojo Edvardas.
Jis neslėpė ir to, kad tuo metu buvo įklimpęs į priklausomybes. Teko pabuvoti ir psichiatrijos ligoninėje. Paradoksalu, tačiau mėnesius joje vyriškis vadina išsigelbėjimu: „Man kartais pasisekdavo ten pakliūti – bent žiemą turėjau kur šiltai gyventi“.
Į gatvę grįžti nebenorėjo
Edvardas atvirai sako, jog tuo gyvenimo metu ne kartą galvojo apie savižudybę. Kas padėjo pakilti? „Atvirai pasakius, nežinau. Tuo metu neturėjau motyvacijos gyventi. Mažai kuo gelbėjo ir grįžimas į globos įstaigas. Jose neradau nieko naujo – viskas buvo taip pat, kaip palikau vaikystėje“, – prisipažino pašnekovas.
Didieji pokyčiai prasidėjo nuo Švėkšnos, į kurią vyriškis nuvažiavo dalyvauti Minesotos programoje.
„Sunku paaiškinti, bet įvyko tarsi kažkoks spragtelėjimas. Supratau, kad psichologiškai ir fiziškai aš esu baisiai pavargęs. Ir jeigu toje duobėje murkdysiuosi, prarasiu visiškai save. Tai buvo mano atsispyrimas“, – pasakojo jis. Tiesa, stebuklingo pasveikinimo nebuvo: kaip ir daugeliui priklausomų asmenų, einančių blaivybės keliu, Edvardui teko patirti atkryčių. Tuo metu jis gyveno Šilutėje veikusioje globos įstaigoje. Čia pateko iš psichiatrijos ligoninės Vilniaus rajone. „Turėjau du kelius: į gatvę ir į pensionatą. Pasirinkau šį variantą. Gatvėje labai sunku. Ten neįmanoma išlikti socialiu žmogumi. O aš tokiu norėjau būti“, – sakė vyras.
SUPRASTI AKIMIRKSNIU
- Minesotos programa yra 28 dienų psichologinė socialinė reabilitacija. Ji paremta 12 žingsnių programa, kurią 1935 m. JAV sukūrė patys priklausomi nuo alkoholio žmonės, susibūrę į anoniminių alkoholikų savipagalbos grupes. Dalyvauti joje gali nuo įvairių priklausomybių (narkomanijos, alkoholizmo, rūkymo ar net azartinių lošimų ir interneto) kenčiantys žmonės. Minesotos programa gydytis galima ambulatoriškai bei stacionare. Šią paslaugą Lietuvoje teikia kelios valstybinės gydymo įstaigos. Daugiau informacijos galima rasti puslapyje prevencija.lt
Sėkmės istorija, kuri įkvepia kitus
Po septynerių–aštuonerių metų Šilutėje Edvardas persikėlė į Tauragės rajone Adakave veikusius globos namus. Kaip pats sakė, norėjo pokyčio. Naujoje vietoje jis ėmė atsiskleisti, pavyzdžiui, pradėjo kurti scenarijus spektakliams ir vaidinti. Taip pat ilgus metus Edvardas buvo žinomas ir kaip talentingas giedotojas. Į paskutinę kelionę jis yra palydėjęs ne vieną Adakavo ir aplinkinių kaimų žmogų.
„Edvardo istorija – tokia, kuria norisi dalintis su visais. Kad pagaliau suprastų, jog globos įstaigos keičiasi, čia gyvenantys žmonės nori ir gali daugiau“, – pasakojo Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė Kristina Anulienė. Su Edvardu susipažino Adakave, čia pradėjusi dirbti. Matė – vyriškis turi didžiulį potencialą. Todėl prasidėjus projektui, suteikiančiam galimybę globos namų gyventojams apsigyventi apsaugotame būste, neabejojo, kad vienas iš pirmųjų ten turėtų patekti būtent Edvardas. Tiesa, pirmiausia jis persikėlė į grupinio gyvenimo namus.
Kas yra apsaugotas būstas?
- Apsaugotas būstas – tai konsultavimo, tarpininkavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos bei gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia.
- Nuomojamame bute gali gyventi 1–4 suaugę žmonės. Jiems teikiama individuali atvejo vadybininko-socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje. Taip plėtojami bei palaikomi žmonių socialiniai ir savarankiško gyvenimo įgūdžiai, siekiant visiško savarankiškumo.
- Kiekvienam apsaugoto būsto dalyviui skirtas atvejo vadybininkas koordinuoja visą teikiamą pagalbą: nuo apsigyvenimo apsaugotame būste iki išsikelto tikslo įgyvendinimo ir savarankiško gyvenimo bendruomenėje. Specialistai į apsaugotame būste gyvenančio žmogaus gyvenimą kišasi minimaliai, t. y. stengiamasi, kad žmonės įgytų kuo daugiau savarankiško gyvenimo įgūdžių ir galbūt ateityje galėtų gyventi įprastame būste, dirti ir mokytis.
Pasak K.Anulienės, Edvardas visada norėjo išsivaduoti iš institucijų globos, gyventi savarankiškai ir to sąmoningai siekė. Dar gyvendamas Adakavo socialinių paslaugų namuose, Edvardas savanoriavo Tauragės „Maltiečių“ organizacijoje, kuri aprūpina Tauragės miesto senolius karšta sriuba. Šią veiklą tęsia ir dabar – jau gyvendamas apsaugotame būste. Į jį Edvardas persikėlė 2020 m. liepą. Jis džiaugiasi, jog pagaliau yra savo paties gyvenimo šeimininkas. Svarbiausia – gali planuoti kasdienę rutiną pagal savo poreikius ir pomėgius. Pavyzdžiui, prasidėjus pandemijai, jis intensyviai tapė. Paveikslų buvo tiek, jog nebetilpo bute! Dėmesį mėgstantis Edvardas tyliai pasvajodavo, kad juos išvystų ne tik kartu gyvenanti gyvenimo draugė ar socialinė darbuotoja, apsaugoto būsto gyventojams padedanti spręsti įvairius iškylančius klausimus. Realybe svajonė virto netrukus – 2021 m. rudenį Tauragėje surengta personalinė Edvardo tapybos paroda. Vėliau ji keliavo po Lietuvą ir aplankė Uteną, Jurbarką bei Vilnių. Pastarajame mieste Edvardo kūrinius buvo galima apžiūrėti Lietuvos Respublikos Seime.
-
Pataisos namuose nuteistieji savo rankomis kuria žaliąją oazę: gražindami aplinką ruošia dirvą savo gyvenimui laisvėje
-
Pradinukų mokytoja Miglė: apie atsitiktinumus, svajonių profesiją ir nedingstantį norą tobulėti
-
Bitininkystė pakeitė jų gyvenimą: Aleksandros ir Jaroslavo istorijos
-
Gyventi į tėviškę sugrįžusi senjorė Danutė Zenė atrado sportą: „Daržo nepakanka“
Norėtų dirbti virėju
Šiuo metu Edvardas Tauragės profesinio rengimo centre mokosi virėjo profesijos. „Teorijos mokymuose tikrai pakanka. Tačiau, norint įsilieti į darbo rinką, ypač tokiems žmonėms, kaip neįgalieji, reikėtų daugiau praktinių žinių. Norėtųsi atėjus į kokią kavinę papasakoti, ką konkrečiai moku“, – apie naują gyvenimo etapą pasakojo jis. Mokslai truks pusmetį. Po to Edvardas tikisi susirasti darbą. Tai leistų gyventi dar savarankiškiau, ko jis ir siekia.
Gaminti valgyti jis išmoko dar gyvendamas globos įstaigose. „Pats juokaudamas sakau, kad kai atsibodo keptos bulvės, pradėjau mokytis kažką kito gaminti“, – neslėpė pašnekovas. Gyvendamas grupinio gyvenimo namuose Tauragėje jis kurį laiką buvo tapęs bendruomenės virtuvės šefu – kasdien gamindavo dvylikai žmonių.
Nepaisant to, Edvardas kuklinasi, paklaustas, ar turi firminį patiekalą. Tačiau galiausiai prisipažįsta, kad tai – sriubos. Jas giria visi, kas paragauja.
„Sekasi labai skaniai virti žuvienę. Sriubos – mano arkliukas. Dievas man davė dovaną – jausti prieskonių balansą. To neišmoksi, negali ir paaiškinti“, – pasigyrė Edvardas. Be to, išdavė ir tai, kad jam pavyksta skaniai pagaminti ir tokius lietuvių pamėgtus patiekalus kaip žemaičių blynai ar cepelinai.
Kaip ir piešimas, taip ir maisto gamyba man buvo „įdėta“ iš viršaus.
Paklaustas apie ateitį, Edvardas tvirtai žino atsakymą: „Noriu gyventi nuo nieko nepriklausydamas, nesijausti skolingas.“ Tuo keliu jis ir eina, o pirmieji žingsniai jau žengti: apsigyveno apsaugotame būste, mokosi pasirinktos profesijos, įsigijo individualios veiklos pažymėjimą, mokosi savarankiškai tvarkytis su finansais, planuoti savo pajamas ir išlaidas. Savo gyvenime patyręs ir šilto, ir šalto, Edvardas visuomet jautriai reaguoja į socialiai pažeidžiamiausius – kiek gali, stengiasi padėti.
„Man labai patinka savanoriauti. Tačiau iš to ir pašalpos, kuri siekia 150 Eur, neišgyvensi. Tačiau prisidedu, kiek galiu. Pavyzdžiui, parduodu paveikslų – kažkiek ir iš to uždirbu pats, bet dalį skiriu labdarai. Nueinu, kažką nuperku, nuvežu. Va, ir dabar – matau prekybos centre, kad renka paramą ukrainiečių vaikams. Negaliu praeiti“, – kalbėjo istorijos herojus.
Edvardas dalyvauja Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris – Adakavo socialinių paslaugų namai.
