Iš smurto ir alkoholio rato ištrūkusi Renata rado jėgų atsitiesti – tapo priklausomybių ligų konsultante

Tęsiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

– Reintegracijos centras – koks jis, kam skirtas?

– Centras skirtas moterims. Išskirtinis tuo, kad priimame ir mamas su vaikais. Dabar jis veikia Anykščių rajone Kurklių kaime, tačiau nebetelpame, todėl norime persikelti į Gerkonių kaime įsigytą sodybą. Šiuo metu centre gyvena penkios moterys ir trys vaikai. Gavome paramą iš Šveicarų bendruomenės, mus remia asociacija „Myliu Lietuvą“.

– Kodėl centras skirtas būtent moterims?

– Pirmiausia planavome steigti mišrų centrą, o ateityje atskirti, tačiau taip susiklostė, kad pirmiausia atsirado dvi moterys ir pamačiau, kad būtent to reikia.

Vyrų reabilitacijos centrų yra nemažai, o moterų, ypač tokių, kur jas priimtų su vaikais, trūksta. Su moterimis dirbti sunkiau, todėl nedaug kas imasi. Moterys emocingesnės nei vyrai. Kai jų nuolat yra kelios ir dar su vaikais vienoje patalpoje, niekada nežinai, kada kuri gali pratrūkti.

Be to, kad jos priklausomos nuo alkoholio, visos yra patyrusios vienokį ar kitokį smurtą. Todėl sveikti tenka ne tik nuo priklausomybių, bet ir kaip smurto aukoms. Vyrai paprasčiau priima pagalbą, o moterys – nepasitiki. Jos nepasitiki savimi ir kitais.

– Kodėl svarbu, kad vaikai liktų šalia mamos, kada ji eina sveikimo keliu?

– Aš įsitikinusi, kad vaikų paėmimas iš šeimos neveiksmingas. Šeima turi sveikti kartu.

Alkoholizmas yra liga. Mirtina. Atimti iš sergančios motinos vaikus yra smurto aktas prieš vaiką ir prieš moterį. Per savo darbo praktiką esu pastebėjusi, kad moterys nemoka žaisti su savo vaikais, apskritai, nemoka bendrauti su vaiku. Tokių įgūdžių jos neturi, nes pačios niekada to nepatyrė.

Užaugusi disfunkcinėje šeimoje puikiai žinau, ką reiškia ilgėtis mamos, ką reiškia laukti ir nesulaukti.

Jeigu moteris emociškai stipri ir sveika, tikiu, kad ji gali pasirūpinti vaikais. Šeimos vertybės didele dalimi priklauso nuo moters. Vyras atsakingas už šeimos materialinę gerovę, moteris – už emocinę. Tačiau jeigu ji pati nemoka mylėti savęs, jei tos meilės nepatyrė, tai kaip ji gali duoti meilę kitam?

– Kodėl jūs esate tokio centro įkūrėja? Ar tai susiję su jūsų pačios patirtimis?

– Nežinau, kodėl aš. Mane taip veda Dievas. Ir per patirtis. Užaugusi disfunkcinėje šeimoje puikiai žinau, ką reiškia ilgėtis mamos, ką reiškia laukti ir nesulaukti. Nesvarbu, kokia mama bebūtų, per savo pačios patirtį žinau, kaip skauda būti be mamos.

– Disfunkcinių šeimų gali būti įvairių. Kas negerai buvo jūsų šeimoje?

– Šeimoje buvo alkoholio problema. Išsiskyrusi šeima. Tėčio nemačiau dvidešimt penkerius metus, kol susiradau jį pati. Keturi vaikai kurį laiką augome pas močiutę. Su mama pradėjome gyventi, kai buvau jau ketvirtoje klasėje.

– Ar teko matyti smurtą?

– Smurtą teko ir matyti, ir pati buvau mušamas vaikas. Mane „lupdavo“ pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Mano pirmasis prisiminimas apie tėvus: mamai iš ausies bėga kraujas, ji laiko mane ant rankų, o priešais mus – tėvas. Smurtas buvo kasdieninis mūsų gyvenimo palydovas.

Po to, kai mama išsiskyrė su tėvu, ir vėliau gyveno su kitu vyru, vaikų akivaizdoje jis sukapojo kirviu baldus, susprogdino televizorių. Bėgimas iš namų slėptis nuo smurto buvo nuolatinis dalykas.

Žinau, ką reiškia, kai įtūžęs tėvas pernakt žingsniuoja po kambarį pirmyn ir atgal, ir turi visai nemiegojusi ryte eiti į mokyklą; žinau, ką reiškia, kai neturi ką apsirengti ir apsiauti, todėl vaikštai su per mažais batais...

– Už ką jus mušė? Ką tokio blogo gali padaryti vaikas?

– Šeimoje būtent man daugiausiai kliūdavo ir už vyresnių, ir už jaunesniojo brolio išdaigas. Vyresnieji išsisukdavo, sakydami, kad ne jie pridirbo, o mažesnio pagailėdavo, nes šis pravirkdavo.

Aš niekada neverkdavau. Burbėdavau, kad esu nekalta, nes žinojau esanti teisi. Tačiau niekas manęs nesiklausė. Aš savo išvaizda į brolius ir sesę nepanaši, todėl buvau „velnio nešta ir pamesta“. Mušdavo ir už tai.

Ingridos Pociūtės nuotr./Renata Šerelienė

– Ar jūsų brolių ir sesių santykiai buvo geri?

– Su mažyliu esame šiltame ir artimame ryšyje. Su sese, kaip mergaitės, augdamos ir pešėmės, ir konkuravome, tačiau jaučiau ir rūpestį manimi. Vyresnieji brolis ir sesė penkeriais, šešeriais metais vyresni už mus, jaunesnius. Mokykloje jie užstodavo mus, o jeigu turėdavome vieną kitą gražesnį rūbą, tai irgi tik jų dėka.

– Kokios vaikystėje matyto alkoholio ir patirto smurto pasekmės?

– Aš visada bijojau, kad galiu tapti tokia pati, kaip tėvai. Bijojau būti bloga mama. Mano didžioji baimė išsipildė. Aš pasidariau agresyvi ir priklausoma nuo alkoholio. Turėjau visus bruožus, kurie būdingi suaugusiems alkoholikų vaikams: tai kritikos baimė, nepritapimas, vienišumo jausmas ir kiti.

Į alkoholį įklimpau taip greitai, kad aštuoniolikos mane išmetė iš darbo už gėrimą.

Pagrindinė to priežastis – aplinka, kurioje augau. Patėvis (mes jį vadinome tėvu) blaivus būdavo dvi dienas metuose: per Velykas ir Kalėdas. Butelys ant stalo – tai, ką mačiau kone kasdien, todėl gėrimas bet kokia proga ir be progos buvo norma.

– Kaip tapote priklausoma nuo alkoholio? Ar jums tėvai duodavo jo dar kūdikystėje? Yra tekę girdėti, jog taip elgiamasi, siekiant, kad vaikas užmigtų.

– To neprisimenu. Tačiau tėvas pildavo „Žigulinio“ alaus su grietine, kad geriau valgyčiau. Vaikystėje buvau labai liesa.

Mano pirmasis savarankiškas prisigėrimas buvo penkiolikos metų. Butelį išgėrėme trise. Dviem iš mūsų kompanijos pasidarė bloga, o aš norėjau dar. Tai buvo patys geriausi šokiai mano gyvenime. Jaučiausi laisva, gera, graži ir protinga. Alkoholis suveikė kaip priemonė, atpalaidavusi nuo kompleksų, baimių, nerimo.

Į alkoholį įklimpau taip greitai, kad aštuoniolikos mane išmetė iš darbo už gėrimą. Jau buvau ir ištekėjusi. Žinoma, kad turėjau išeiti iš darbo, niekam nepatiko... tačiau aš vis tiek nesusimąsčiau apie tai.

Mano pirmasis prisiminimas apie tėvus: mamai iš ausies bėga kraujas, ji laiko mane ant rankų, o priešais mus – tėvas.

– Suaugusi ir ištekėjusi taip pat patyrėte smurtą?

– Taip. Visų formų, koks tik įmanomas. Tačiau buvau pasiekusi tokią ribą, kada fizinis smurtas nebekėlė jokių emocijų, atrodė, kad neskauda. Mano fizinio skausmo slenkstis pasidarė labai aukštas. Kur kas labiau žeidė psichologinis smurtas. Ne keiksmažodžiai, o kartojimas, kad esu nevykusi, kvaila...

– Kas išprovokuodavo smurtą?

– Mano pačios agresija. Su vyru gėrėme kartu, tačiau tai nepateisina smurto. Aš pati buvau tapusi labai agresyvi, sukeldavau konfliktus, ieškodama progų išeiti iš namų, gerti...

– Kokie jausmai lydėjo smurtą?

– Didžiausias noras – numirti. Galvodavau: „Nu ir užmušk!“.

– Ar nejautėte mirties baimės?

– Mirties baimės nebebuvo. Bijodavau visai kitų dalykų.

– Kada ir kaip nutraukėte šį smurto ir alkoholio ratą? Kas pastūmėjo pasakyti „stop?“

– Puikiai atsimenu tą dieną. Palydėjau savo brolį pas mamą. Jie susėdo už stalo, gėrė kavą ir neturėjo apie ką kalbėtis. Tada tarsi kokią haliucinaciją pamačiau save pačią ir sūnų po daug metų šitaip sėdinčius ir neturinčius vienas kitam ką pasakyti. Ši vizija viską pakeitė.

Tai buvo pirma mano blaivi diena. Paprašiau vyresniojo brolio pagalbos. Jis mane užregistravo į Minesotos programą, apmokėjo gydymą ir pasakė: „Dovanoju tau kelialapį į naują gyvenimą. Koks jis bus, priklauso tik nuo tavęs.“ Tai buvo prieš šešiolika metų.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per tuos šešiolika metų?

– Per juos buvo ir baisių, ir labai gerų dalykų. Man nustojus gerti, smurto nebeliko, pati jį nutraukiau, labai tvirtai pasakiau: „Ne, taip daugiau nebebus.“ Vyrui mano naujas gyvenimo būdas netiko, ir tai įrodo, kad šeima turi sveikti kartu. Po trijų metų blaivybės su vyru nusprendėme skirtis.

Iš karto, kai padavėme dokumentus skyryboms, pateikiau dokumentus ir studijoms. Jaučiau, kad galiu. Vytauto Didžiojo universitete baigiau psichologijos studijas, įgijau bakalauro laipsnį.

Ingridos Pociūtės nuotr./Renata Šerelienė

– Įstojote į Vytauto Didžiojo universitetą. Vadinasi, nepaisant to, kad gyvenote sudėtingomis sąlygomis, mokykloje mokėtės gerai?

– Taip, vidurinėje mano vidurkis buvo 9,5 balų. Kaip ir minėjau, buvau iš tų, kurie atitinka visas suaugusiems alkoholikų vaikams būdingas savybes. Mokiausi gerai, nes buvau gabi. Namuose sąlygų neturėjau. Tai, kad baigiau vidurinę, – vyresnio brolio nuopelnas. Pati norėjau po devynių klasių stoti į aukštesniąją (ar profesinę) mokytis medicinos, tačiau jis įkalbėjo užbaigti dvylika.

Vyrui mano naujas gyvenimo būdas netiko, ir tai įrodo, kad šeima turi sveikti kartu. Po trijų metų blaivybės su vyru nusprendėme skirtis.

– Per tuos šešiolika metų įvyko ir daugiau gerų dalykų.

– Taip. Antroji santuoka. Nors klaikiai bijojau, tačiau tai pats geriausias mano gyvenime pasakytas „taip“.

Kad pasveikčiau, su savimi dirbau labai daug. Ilgai lankiau psichoterapiją. Ketverius metus kas savaitę eidavau į individualias konsultacijas, taip pat – grupinę terapiją, saviugdos grupes.

Pasitraukus alkoholiui, kažkas turi užpildyti jo vietą. Išmokau vairuoti ir išsilaikiau teises. Vedžiau radijo laidą „Gyvenimo spalvos“. Pradėjau maudytis žiemą upėje. Su vyru atradome didžiausią pirties malonumą.

Taip pat abu ėmėmės verslo ir kurį laiką mums sekėsi, tačiau paskui vėl „kritom ant užpakalio“ – bankrutavome ir praradome viską.

– Ar nebuvo atkryčių, ypač po nesėkmių?

– Atkryčio nebuvo nei sykio. Bankrotas tam tikra prasme buvo pats geriausias dalykas, kas mums nutiko. Kai viską praradome, susėdome ir ėmėme svarstyti, o kas gi mums iš tiesų sekasi, ką mokame geriausiai. Tada supratome, kad galime dalintis savo patirtimi.

Žmonės atvažiuoja pas mus į pirtį ir mėgaujasi ja, džiaugiasi. Dabar abu su vyru esame pirtininkai. Vedame pirties savaitgalius, taip pat seminarus „Kelionė pas vidinį vaiką“ . Ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Anglijoje.

Žinoma, ir dabar dar mokausi. Viskas, kas vyko, – tai ieškojimų kelias.

– Ar jūsų juodžiausiais laikais jums kas nors padėjo?

– Mes nesulaukėme pagalbos iš šalies, tačiau visa šeima susitelkė, buvome kaip komanda. Vyras, dukra, sūnus – visi palaikė mane. Palaikėme vienas kitą.

Svarbiausia, ko nedarome: kas benutiktų, nepradedame kaltinti vieni kitų.

Bankrutavome kaip tik tada, kai aš dar studijavau. Kad galėčiau susimokėti už mokslą, vasarą važiavome su dukra į miškus ir uogavome. Diplominį darbą rašėme kartu – sūnus padėjo versti tekstus iš anglų kalbos, dukra ruošė kavą. Į gynimą taip pat važiavome visi. Pagalba vienas kitam mus ir išlaikė. Svarbiausia, ko nedarome: kas benutiktų, nepradedame kaltinti vieni kitų.

– Ką galėtumėte patarti kitoms moterims, kurios susiduria su priklausomybėmis ar smurtu artimoje aplinkoje?

– Dirbdama su moterimis pastebėjau, kad jų, kaip ir manęs vaikystėje, niekas nesiklauso, jomis netiki. Ir jos pačios nebetiki savimi. Pagalbos jos neieško ne dėl to, kad nesiryžta, bet nesivilia, kad kas nors gali padėti. Jos įsitikinusios, kad yra blogos, ir netiki, kad gali būti kitaip. Aš tikiu jomis, tikiu, kad jos gali būti nekaltos.

Dabar Lietuvoje randasi vis daugiau priklausomybių ligų konsultantų. Tai nauja, tačiau reikalinga specializacija, tad svarbu, kad ją pagaliau patvirtino. Tiems, kas dirba su į priklausomybes linkusiomis moterimis, patarčiau į savo komandą pasikviesti žmogų, kuris supranta problemą ir gali išklausyti.

Ingridos Pociūtės nuotr./Jausmų ratas

Visą darbą su šeima reikia pradėti nuo pokalbio su priklausomybių konsultantu, nes su moterimis reikia dirbti ir kaip su smurto aukomis, o ne vien nuo vaikų paėmimo. Savivaldybės turėtų daugiau dėmesio skirti ir investuoti ne į vaikų namų išlaikymą, o į pirminę pagalbą šeimai, galbūt šeimos centrų kūrimą, kas padėtų visai šeimai išlikti ir sveikti kartu. Tada bus ir rezultatas.

Pagalbos moterys neieško ne dėl to, kad nesiryžta, bet nesivilia, kad kas nors gali padėti. Jos įsitikinusios, kad yra blogos, ir netiki, kad gali būti kitaip.

Savo mergaitėms kalbu, kaip svarbu atpažinti smurtą. Kai nuo vaikystės gyveni smurte, suaugusi net nebeatpažįsti, kad tai smurtas. Pastūmė, trenkė – ir kas čia tokio?.. Kitos moterys gyvena nuolatinėje baimėje. Dirbu su viena mergina, kuri iki šiol krūpčioja. Vien garsiau ją pašaukus vardu, ji jau bijo. Iš baimės prasideda melas. Tas ratas sukasi toliau.

– Jūs esate tas žmogus, į kurį priklausomybių turinčios moterys gali kreiptis pagalbos.

– Taip, esu priklausomybių ligų specialistų asociacijos narė. Asociacija laimėjo projektą dėl priklausomybių konsultantų savivaldybėse. Anykščiuose dirbu aš, tačiau mūsų su vyrų įkurtame reintegracijos centre sveikti gali moterys iš bet kurios savivaldybės. Susisiekti galima paspaudus ČIA.

– Ką moterys veikia centre?

– Mokosi paprastų, šeimos gyvenime kasdien reikalingų socialinių įgūdžių – gaminti maistą, konservuoti, megzti, siūti, velti vilną, prisirinkti žolelių, bendrauti.

– Kiek laiko reikia, kad moteris atsitiestų?

– Beveik metų. Po pusės metų vyksta lūžis, po kurio moteris arba toliau sveiksta, arba išeina, viską meta ir grįžta prie senų įpročių.

– O ko reikia jums? Ko trūksta jūsų kuriamam centrui?

– Viskas ateina per tai, ką darome. Vesdami seminarus užsidirbame. Stefano ir Karen Bolingerių padedami įsigijome sodybą. Centrui įsteigti reikalinga renovacija, kuri priklauso nuo finansavimo. Jau pateikėme sąmatą ir laukiame patvirtinimo. Tikimės kitais metais įsikurti Gerkonių kaime.

Už paramą esame dėkingi Šilutės miesto Evangelikų bažnyčios bendruomenei ir pastorei Ingridai Engelkienei, Airijos lietuvių bendruomenei ir Lietuvos dukterų draugijai. Daugėja žmonių, kurie glaudžiasi ir padeda, kas kaip gali.

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.