Agnė, šiuo metu pradedanti savo kelią kaip komercinių keleivinių lėktuvų pilotė, sako, kad nė vienas iš jos šeimos narių nėra susijęs su aviacija ir ji pati niekada neturėjo minties, kad kada nors norėtų pilotuoti lėktuvą.
„Baigiau studijas turizmo srityje, nes visą laiką tikrai žinojau, kad noriu dirbti turizme, tad iškart po mokslų įsidarbinau ir kelerius metus dirbau turizmo vadybininke. Nutiko taip, kad mane persiviliojo kita turizmo įmonė. Iki to laiko aš dirbau slenkančiu grafiku, o dabar teko priprasti prie 8–17 val. ritmo, tad po poros mėnesių supratau, kad tai – ne man. Taip nutiko, kad visiškai netikėtai vieną dieną įsijungiau darbo skelbimų puslapį ir pamačiau, kad avialinijos ieško stiuardesių“, – prisimena Agnė.
Pirmas prisilietimas prie aviacijos
Ji nusprendė nueiti į stiuardesių atranką ir išbandyti savo jėgas. „Taip nutiko, kad mane atrinko, pakvietė dirbti, tad šis gyvenimo pokytis buvo naujas ir labai svarbus mano žingsnis bei prisilietimas prie aviacijos. Aš suvokiau, ką noriu daryti ir tai buvo tikrai svarbu man pačiai. Ilgainiui aš supratau, kad noriu tapti pilote, tad visą laiką šalia mokymosi valdyti lėktuvą paraleliai dirbau ir stiuardese“, – pasakoja Agnė.
Ji priduria, kad kriterijų, kuriuos turi atitikti skrydžių palydovai, tikrai yra ne vienas, reikalinga ne tik anglų kalba, bet ir daugybė kitų žinių – nuo psichologijos iki gebėjimo suvaldyti įvairias ir netikėtas situacijas. „Man šis darbas labai patiko, be to, dirbau su užsakomaisiais reisais, tad skrisdavome dirbti kelioms savaitėms į įvairias pasaulio šalis tiek Šiaurės Europoje, tiek Pietų Amerikoje. Būtent buvimas stiuardese mane vedė į pilotavimą. Po metų stiuardesės darbo aš supratau, kad noriu tą darbą tęsti ir kad tęsti noriu kaip pilotė – taip ir pradėjau mokytis pilotavimo“, – sako Agnė.
Meilė ir didžiulis noras išmokti pilotuoti lėktuvą Agnę atvedė į aeroklubą: „Girdėdavau tuos garsus, kuriuos skleidžia lėktuvas, ten tvyrojo tokia ypatinga aura, o pilotai man atrodė kaip supermenai, mąsčiau, kaip jie valdo tą lėktuvą? Atrodė tikrai sudėtinga. Ta meilė atėjo po truputį, nes aš sau ir aplinkiniams bijojau garsiai pasakyti, kad noriu mokytis pilotavimo. Atrodė, kad nepasitikiu savimi ir tų vidinių klausimų sau keldavau labai daug – ar galėsiu, ar sugebėsiu? Tačiau galiausiai tas balsas viduje nutilo ir tada išdrįsau sau sakyti garsiai, kad aš būsiu pilotė“, – juokiasi Agnė.
Gyvenimas ir mokslai Italijoje
Agnės mokymosi pradžia buvo Italijoje, kai ji persikraustė į Bergamą. „Įstojau į universitetą, mokiausi italų kalbos, dirbau. Dabar, kai pasižiūriu atgal, tai laikas buvo labai įtemptas, o pilotavimo noras niekur nedingo. Pasakiau sau, kad metas pradėti mokytis ir susiradau aeroklubą, kuris buvo nutolęs 100 km nuo mano namų – Veronoje. Teorijos mokymai truko pusę metų, tekdavo važinėti pirmyn atgal, tad vien kelionė užimdavo porą valandų per dieną. Be to, teorijos mokymai buvo tokie, kad negalėjau praleisti nei vienos paskaitos. Jeigu netyčia nutinka taip, kad negali sudalyvauti, turi eiti su kita grupe ją išklausyti.
Kiekvienoje paskaitoje turėjau būti fiziškai, o didžiausias iššūkis buvo tai, kad visos paskaitos vyko italų kalba. Nors kalbą jau mokėjau, tačiau profesinė kalba ir terminai buvo tikrai nelengvi. Prieš pamoką viską perskaitydavau anglų kalba, kad būčiau tikra, jog viską suprasiu ir italų kalba galėsiu patikslinsiu tai, kas man neaišku. Mokiausi tam, kad gaučiau privataus piloto licenciją ir tai tikrai buvo iššūkis“, – gyvenimą ir mokslus Italijoje prisimena Agnė.
Ji pasakoja, kad kelias iki kol ji pradėjo skraidyti savarankiškai, tęsėsi trejus su puse metų. „Dar Italijoje supratau, kad skraidymo ten per artimiausius metus nebaigsiu, be to, prasidėjo pandemija, tad pirmieji skraidymai startavo Lietuvoje.
„Pradžia buvo tokia intensyvi, kad po skrydžio su instruktoriumi išlipdavau visa šlapia – buvau labai įsitempusi. Ir aš tada savęs klausiau – ką aš čia darau, ar tikrai man tai patinka? Skraidymas reikalavo labai daug jėgų ir matydavau, kur man reikia pasitempti, kur darau klaidas. Reikalavau iš savęs labai daug, tačiau pati mačiau, kad dar kol viskas nesiseka taip, kaip norėčiau. Tačiau tai man buvo ir motyvacija, noras kas kartą padaryti kuo geriau, kad laukiantis skrydis būtų dar geresnis“, – kalbėjo pilotė.
Pirmasis skrydis buvo su Cessna 150 lėktuvu ir jis buvo visai kitoks nei palyginti dabar skraidau komerciniais lėktuvais.
Per pandemiją grįžusi gyventi į Lietuvą ji ir toliau tęsė mokslus, kad galėtų pereiti į komercinę aviaciją, tad teko mokytis Poznanėje, Vengrijoje. „Dabar kai atsuku laiką atgal, tikrai noriu padėkoti savo šeimai ir draugams, kad mane palaikė. Skaičiavau, kiek per paskutinį pusmetį buvau namuose ir tai buvo tikrai labai mažai dienų“, – juokėsi Agnė šiuo metu dirbanti komercinėje aviacijoje pilote.
Paklausta, o kaip reagavo artimieji į norą keisti karjeros kryptį, pilotė sako, kad jos sprendimai nustebino artimuosius, ypač mamą. „Mama galvojo, kad skraidysiu mažais lėktuvėliais, todėl kai pasakiau jai, kad eisiu į komercinę aviaciją, ji nustebo ir prarado žadą. Gal dėl to, kad tie pokyčiai įvyko labai greitai“, – kalbėjo Agnė.
Ji prisimena ir pirmąjį skrydį, kuris iki šiol gyvas jos atmintyje: „Pirmasis skrydis buvo su Cessna 150 lėktuvu ir jis buvo visai kitoks nei palyginti dabar skraidau komerciniais lėktuvais. Didžiausias iššūkis buvo tada, kai išlipo instruktorius ir aš likau viena. Supratau, kad jau niekas šalia manęs nebesėdi ir viskas mano rankose. Instruktorius išlipo, uždarė duris, o aš nuvažiavau į pakilimo kelio pradžią su besidaužančia širdimi. Tačiau kai pakilau, buvo visiškai ramu – aš žinojau, ką reikia daryti. Pirmas skrydis vienai buvo tikrai ypatingas ir iki šiol jis išliko kaip didžiausias įspūdis“, – sakė Agnė.
Nori įkvėpti moteris
Pilotė kalba, kad moterų ir vyrų santykis aviacijoje krypsta vyrui naudai, tačiau ji tikisi, kad ateityje moterų tik daugės: „Ir dabar pastebiu, kad moterų tikrai daugėja, o tai labai džiugina. Ir nors didžioji dauguma vyrų palaiko moteris, pasirinkusias šią kryptį, tačiau tikrai teko susidurti su stereotipais, skaudžiais ir nemaloniais komentarais, ar požiūriu, kad esu moteris ir dėl to kažko nesuprasiu ar nesugebėsiu. Būtent su tuo susidūriau Vengrijoje – komentarai buvo nekorektiški ir neetiški, todėl nusprendžiau netylėti ir tvirtai bei aiškiai išdėsčiau savo poziciją“, – prisimena Agnė, siekianti ir savo pavyzdžiu paskatinti moteris rinktis aviacijos sritį.
Nors Agnė turi ne vieną licenciją, tačiau mokytis, kaip ji sako, reikia visą gyvenimą.
Nors Agnė turi ne vieną licenciją, tačiau mokytis, kaip ji sako, reikia visą gyvenimą tam, kad galėtų pilotuoti lėktuvą su keleiviais, todėl įvairūs mokymai yra jai labiausiai patinkanti kasdienybės dalis. „Mokėmės Taline ir Vokietijoje, aiškinomės, kaip veikia lėktuvas, nagrinėjome įvairias avarines situacijas – galima būtų tęsti ir tęsti. Dabar jau pradedu skraidyti su keleiviais ir man tikrai nėra lengva, bet žinau, kad ateityje bus vis geriau“, – sako Agnė, skraidanti į Amsterdamą, Varšuvą, Kopenhagą, Helsinkį bei kitus miestus.
Kokios gali nutikti pavojingiausios situacijos pilotuojant lėktuvą? Pašnekovė atsako, kad išmatuoti to – neįmanoma: „Būtent dėl to pilotų mokymas yra toks ilgas – simuliatoriuose mes gauname išspręsti tokias sudėtingas situacijas apie kurias keleiviai net nepagalvotų. Tad tol, kol išeiname valdyti lėktuvo, esame labai stipriai apmokomi, kad galėtume skraidinti keleivius. Kritiniai momentai yra tada, kai lėktuvas kyla ir leidžiasi, tačiau iš kitos pusės verta prisiminti, kad lėktuvai yra saugiausias transportas“, – sako Agnė.
Svajonė – tapti kapitone
Agnė sako, kad nori būti geriausia ten, kur šiuo metu yra: „Procesas mano kelyje yra tikrai ilgas, per kelis mėnesius lėktuvo tikrai neišmoksi valdyti gerai. Šiuo metu noriu kuo daugiau išmokti ir tapti pirmąja pilote, o vėliau – kapitone. Tai reiškia, kad mokysiuosi visą gyvenimą, bet mane aviacijoje tai žavi labiausiai – kaskart tobulėji.
Šiuo metu noriu kuo daugiau išmokti ir tapti pirmąja pilote, o vėliau – kapitone.
Šiandien mane labai džiugina tai, kad esu aviacijoje, ta mintis, kad esu ten, kur visą laiką norėjau, mane motyvuoja eiti savo keliu, kad ir kaip būtų sunku. O sunku tikrai yra – žinau, kur noriu pasitempti, kur reikia savo žinias pagilinti. Nors nelaikau savęs perfekcioniste, tačiau čia, aviacijoje, aš noriu būti geriausia savo pačios versija, nes būtent čia atrandu save. Ir jaučiu, kad būtent čia – mano vieta. Aš visą laiką svajojau skristi virš debesų ir dabar turiu tokią galimybę – matau saulėlydžius ir saulėtekius ir suprantu, kad svajonės pildosi“, – kalbėjo Agnė.