15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.
Sulaukęs 13-os, įsisuko į naktinį gyvenimą
K.Grinius pirmą kartą cigaretę į rankas paėmė būdamas vos 6-erių, o netrukus paragavo ir alkoholio. Prisimindamas vaikystę, Karolis mano, kad netinkamu keliu pasuko dėl draugų ir tėčio įtakos, kuris jaunam vaikinui buvo pavyzdys.
„Mano tėtis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir negalėjo man skirti tiek laiko, kiek norėjau. Jis vis išgėrinėdavo, rūkė, mačiau pavyzdį šeimoje ir tą dariau pats, – sako Karolis. – Motina svaigalų nevartojo, tačiau su ja neturėjau artimo ryšio, todėl mūsų santykiai buvo šalti.“
K.Grinius vartodamas svaigalus norėjo ne tik pritapti prie draugų, bet ir patenkinti savo smalsumą, kuris jį lydėjo visą gyvenimą. Būtent dėl jo vaikinas vis norėjo išbandyti ką nors naujo ir dar nepatirto.
„Jeigu žinodavau, kad kažkaip elgtis negalima, vis tiek galiausiai tą padarydavau. Man negaliojo jokios taisyklės, aš visą laiką visur atsidurdavau pirmas ir būtinai viską išbandydavau. Savo tikslų pasiekdavau bet kokia kaina“, – pripažįsta Karolis.
Į klystkeliais pasukusį sūnų tėvai griežtai nežiūrėjo – kelis kartus pamoralizavę ar piktu tonu aprėkę, jie daugiau priemonių nesiėmė. K.Grinius prisimena, kad į mamos žodžius net nekreipdavo dėmesio, nes jam jos nuomonė ne itin rūpėjo. Taip jaunas vaikinas, nevaržomas taisyklių, vis labiau niko į svaigalus, kurių įsigydavo, kaip pats sako, paprastai: vogdamas ir manipuliuodamas.
„Iš pradžių nebuvau didelis alkoholio mėgėjas, todėl jį vartodavau tik retais savaitgaliais, kai susitikdavau su draugais, norėdavau pritapti, atsipalaiduoti. Bet beveik visą laiką rūkydavau“, – pasakoja Karolis.
Vis dėlto nuo 13 metų jo gyvenimas pradėjo krypti į dar blogesnę pusę – įsisukęs į naktinį gyvenimą, Karolis ėmė rimtai ne tik rūkyti, gerti alkoholį, bet ir vartoti narkotikus. Iš pradžių vartojęs amfetaminą, vėliau jis pradėjo narkotikus leistis adata, rūkė žolę, svaiginosi vaistais.
„Atsirado netinkami draugai iš gatvės, prasidėjo nusikaltimai. Tuo metu man viskas atrodė faina, buvo smagu turėti krūvą draugų, linksmintis. Tačiau kartu atsirado pykčiai su šeima, baimės, kai atsikeli, ir nežinai, kas tavęs laukia – ar būsi pasodintas už nusikaltimus, ar dėl konfliktų tave kas nors pagaus. Tikrai nėra malonu visada gyventi baimėje“, – pripažįsta Karolis.
Atsirado pykčiai su šeima, baimės, kai atsikeli, ir nežinai, kas tavęs laukia – ar būsi pasodintas už nusikaltimus, ar dėl konfliktų tave kas nors pagaus.
K.Grinius nuo pat vaikystės užsiimdavo vagystėmis, o tuo metu, kaip pats pripažįsta, net atsipalaiduodavo, nes jam tai atrodė lyg malonumas. Iš pradžių iš parduotuvių vogdavęs saldainius, augdamas perėjo prie rimtesnių vagysčių, tačiau niekada taip ir nepagalvojo, jog dėl tokio elgesio gali laukti rimtos pasekmės.
„Svaigalų visada galėdavau nusipirkti tiesiog gatvėje, o kad galėčiau prasimanyti pinigų, pačiam teko pardavinėti narkotikus. Į šitą verslą įsisukau 15-os metų, tačiau kai visą gyvenimą taip gyveni, sukiesi tarp tokių pačių žmonių, jau esi pritapęs ir tuo užsiimti atrodo normalu. Niekada nesielgiau kaip įprastas žmogus – jei kiti dirbdavo, kad turėtų už ką nusipirkti maisto, aš žinodavau, jog turiu vogti, kad galėčiau pavalgyti ar pavartoti. Apie rimtą darbą negalvojau ir man jo nereikėjo“, – neslepia Karolis.
Gatvėse prekiaudamas ir perpardavinėdamas narkotikus, K.Grinius užsidirbo tiek, kad galėjo viskuo apsirūpinti ir įsigyti ko tik norėdavo. Kaip pats sako, pinigų gaudavo lengvai, o dėl to beveik net nereikėdavo dirbti.
„Nuo 15-os metų atsirado kazino, o tada pinigų turėjau tiek, kad nelabai galėjau jų rodyti namie, nepirkdavau geresnių daiktų ir nenešdavau jų namo. Nenorėjau tėvams kelti įtarimų“, – sako Karolis.
Paauglystėje paliko tėvų namus
Būdamas paauglys, Karolis savo svaiginimąsi nuo tėvų stengėsi slėpti. Suprasdamas, kad klimpsta į liūną, jis namie visada slėpdavosi po kauke ir vaidindavo.
„Kai tėvai paklausdavo, kur išeinu, negalėdavau jiems pasakyti, kad pardavinėsiu narkotikus. Niekada namie nebūdavau savimi. Kiekvieną žingsnį turėdavau apgalvoti – kur padėsiu savo daiktus, kur eisiu, ką jiems sakysiu. Mane visą laiką supo baimė, jog gali aptikti, ką veikiu“, – prisimena K.Grinius.
Vis dėlto kai būdamas 14-os Karolis pirmą kartą namo grįžo visiškai girtas, jis iš tėvų nesulaukė reakcijos, kurios galėjo tikėtis – nebuvo sudrausminimo, moralų, konflikto ir net elementaraus pokalbio apie tai, kas įvyko.
„Kitą rytą atsikėlęs prie lovos radau padėtą sidro butelį. Man tai buvo tarsi paskatinimas, jog taip elgtis nėra blogai, ir dar davė kuo pataisyti sveikatą. Niekada nejaučiau pasekmių – man atrodė, kad visur dega žalia šviesa ir galiu gyventi, kaip noriu“, – sako Karolis.
Įsisukęs į nesibaigiančias linksmybes, sulaukęs 15-os, K.Grinius paliko tėvų namus ir persikėlė gyventi į draugės paskolintą butą. Tačiau už jį mokesčių nemokėjo, o butas, kaip pats sako, atrodė tragiškai, todėl ten grįždavo retai ir vis prisiglausdavo skirtingose vietose.
„Didžiąją laiko dalį praleisdavau kazino, o į lauką išeidavau tik vakare, kad žmonės negalėtų manęs pamatyti. Tuo metu atrodžiau tragiškai: svėriau apie 60 kg, buvau perdžiūvęs, drabužiai per dideli, rankos subadytos ir nusėtos mėlynių... Atsikeldavau ryte ir žinodavau, jog turiu prasimanyti pinigų, kad galėčiau lošti ir pavartoti narkotikų. Daugiau jokių minčių neturėjau“, – pasakoja Karolis.
Praėjus metams, K.Grinius pripažįsta ėmęs jausti nuolatinio vartojimo pasekmes – jis suprato prarandantis šeimą ir norintis rytais atsibusti ne gatvėje, o namie. Tačiau vieną dieną, kai rado savyje jėgų prisipažinti tėčiui apie priklausomybę, pagalbos iš šeimos nesulaukė.
„Vartodavau 4-5 paras iš eilės ir kitą rytą pabusdavau pievoje, mieste ant suoliuko ar nukritęs už garažų. Vieną kartą mane ištiktą komos rado kazino tualete, bet man nebuvo baisu mirti, net negalvodavau apie tai – viskuo rizikuodavau, kad galėčiau pavartoti, – neslepia Karolis. – Tačiau išaušo diena, kai supratau, jog esu bejėgis, ir paprašiau tėčio pagalbos. Jis buvo išvykęs dirbti, todėl pranešė mamai, kad aš grįšiu namo. Grįžau, galvojau, jog viskas bus gerai, o ji mane išvadino narkomanu ir liepė dingti iš namų.“
Vieną kartą mane ištiktą komos rado kazino tualete, bet man nebuvo baisu mirti, net negalvodavau apie tai – viskuo rizikuodavau, kad galėčiau pavartoti.
Karolis sako, kad net pripažinus sau, jog yra bejėgis, pasikeisti buvo sunku. Negaudamas tinkamos pagalbos, jis kurį laiką pagyvendavo be svaigalų, o tuomet vėl imdavo vartoti. Tačiau visą šį laiką jį itin palaikė sesuo, kuri, išvykusi į užsienį, ištiesė pagalbos ranką ir ten atvažiuoti pakvietė savo brolį.
„Sulaukęs 18-os, išvažiavau į Norvegiją ir pakliuvau į stebuklų šalį – visi žmonės šypsosi, vaikšto laimingi. Tokios aplinkos niekada nebuvau matęs, pradėjau dirbti, bet neilgai trukus, vėl įnikau į priklausomybę“, – pasakoja K.Grinius.
Dirbdamas įvairiuose fabrikuose ir sandėliuose, Karolis pripažįsta, kad priprasti prie tokio gyvenimo buvo sudėtinga. Anot K.Griniaus, iki tol jis nežinojo, ką reiškia dirbti, buvo įpratęs pinigų gauti kitaip, todėl susidūrė su dideliais iššūkiais, kuriuos pamažu lydėti ėmė alkoholis.
„Vartojimas buvo kaip savęs apgaudinėjimas, kai galvodavau, kad išgeriu tik savaitgaliais – kodėl negalėčiau po darbo atsipalaiduoti ir šiek tiek pagurkšnoti brendžio? Buvo tik laiko klausimas, kol vėl įklimpsiu ir nuo 50 g brendžio per dieną pereisiu iki litro“, – prisimena K.Grinius.
Po gyvenimo lūžio atvyko gydytis į priklausomybių centrą
Po kurio laiko Karolis susipažino su mergina, su kuria kartu apsigyveno, vystė sėkmingus santykius. Abu, grįžę po darbų, mėgdavo išgerti alkoholio – kol jo mergina gurkšnodavo alų, Karolis sau įsipildavo brendžio.
„Mes smagiai sėdėdavome, plepėdavome, atrodė visai nepavojinga. Pirmus dvejus metus gyvenome kaip pasakoje, nebuvo jokių pykčių, daug laiko praleisdavome kartu. Tačiau vėliau gimė vaikai, paaštrėjo mano vartojimas ir aš šeimoje ėmiau pasuoti“, – sako K.Grinius.
Prasidėjus nuolatiniams pykčiams su žmona, Karolis suprato, kad santykiai nebedžiugina nei jo, nei partnerės. Jie dar kurį laiką bandė taisyti padėtį dėl vaikų, tačiau K.Grinius matė, jog kartu gyventi jiems nebepavyks. Taip po 7-erių metų Norvegijoje jis sugrįžo į Lietuvą.
„Tuo metu mane priklausomybė jau buvo sugraužusi, aš žiauriai kaltinau save, jaučiau baimę, buvau tuščias ir sugniuždytas. Galvoje sukosi mintis, kad jeigu mane partrenktų automobilis, tai būtų didžiausia svajonė, nes aš nebenorėjau gyventi, stotis ant kojų“, – pripažįsta Karolis.
Galvoje sukosi mintis, kad jeigu mane partrenktų automobilis, tai būtų didžiausia svajonė, nes aš nebenorėjau gyventi, stotis ant kojų.
Vis dėlto netrukus K.Griniaus gyvenime įvyko lūžis, po kurio jis atsidūrė „Alfa“ priklausomybių centre. Šį kartą vėl pagelbėjo sesuo, kuri pasiūlė vykti gydytis. Dabar Karolis atvykimą į centrą vadina didžiausia gyvenimo dovana.
„Vieną dieną tiek prisigėriau, kad atėjau pas nepažįstamą žmogų į butą, atsiguliau į jo lovą. Pradėjome konfliktuoti su šeimininkais, galvojau, jog ten yra mano namai, aplink laksto mano vaikai. Jie iškvietė policiją ir tada pagalvojau, kad šakės, uždarys mane. Bet žmonės pareiškimo nerašė ir po įvykio parašiau sesei, papasakojau, kas įvyko, o ji man patarė važiuoti į priklausomybių centrą“, – prisimena K.Grinius.
Karolis neslepia, kad pripažinti apie savo priklausomybę buvo itin sunku. Kaip pats sako, kol visko neprarandi ir nepasieki dugno, tol nepripažinsi, jog turi ligą – jam pačiam dėl to reikėjo praeiti ilgą kelią.
Priklausomybių centre gyvena kartu su savo vaikais
Karolis pripažįsta, kad atvykus į centrą, jo galvoje tvyrojo sumaištis – jis nežinojo, kaip reikės toliau gyventi ir ką besigydantys žmonės veikia priklausomybių centre. Tačiau praėjus pirmai dienai, jis buvo nustebęs, kaip visi su juo gražiai elgėsi.
„Aš galvojau, kad čia yra nerealu. Per priėmimą manęs klausinėjo apie patirtas problemas, pasakiau, jog esu nestabilus, impulsyvus alkoholikas, narkomanas, vagis, o jie palaikė mane, aprodė, kur gyvensiu. Niekas nerūkė, nesikeikė... Mane tai sužavėjo. Gavau labai daug šilumos, meilės ir tikriausiai niekada nesu jautęs tokio palaikymo“, – pasakoja K.Grinius.
Vis dėlto Karolio susižavėjimą netrukus pakeitė nerimas dėl prasidėjusio naujo gyvenimo. Priklausomybių centre jam viskas buvo nepažįstama, reikėjo laikytis griežtos dienotvarkės, disciplinos, kurios anksčiau niekada neturėjo.
„Buvo sunku, nes atsikeldavai ir žinodavai, kad tavo diena yra suplanuota. Reikėjo keisti save, senus įpročius, o tai ilgą laiką atrodė nereikalinga ir kvaila. Tačiau tai yra dalis sveikimo, todėl teko lipti per save, – sako K.Grinius. – Važiuodamas čia, nežinojau, ko tikėtis, bet man tai atrodė kaip paskutinis šiaudas, į kurį įsikabinus bus arba geriau, arba ne. Atvykęs vis galvojau, ką aš čia veikiu, kokiomis nesąmonėmis reikia užsiimti, bet visada prisiminiau, kokiame dugne buvau iki tol.“
Aiškus suvokimas, kur tektų grįžti, jei mestų gydymą, Karolį vedė į priekį. Dėl to jis priprato prie terapijų, užsiėmimų ir mokymosi spręsti įvairias situacijas. Šiandien K.Griniaus gydymas jau eina į pabaigą ir netrukus jo laukia integracija.
„Palaipsniui pradėjau jausti didelius pokyčius, mokausi būti sąžiningas su savimi ir kitais, stengiuosi viskuo dalintis, neslėpti. Dabar mane džiugina paprasti dalykai, nes anksčiau nevertindavau šviečiančios saulės, čiulbančių paukščių, kaip aplink būdavo šilta ir smagu“, – teigia Karolis.
K.Griniaus gydymesi daug pozityvo ir laimės įnešė į jo gyvenimą sugrįžę vaikai. Šie kurį laiką Lietuvoje gyveno su aukle, tačiau kartą aptikus ją neblaivią, buvo svarstoma tolimesnė vaikų ateitis. Jų mama noro auginti nerodė, todėl Karolis priėmė sprendimą pasirūpinti 5-erių dukra ir 4-erių sūnumi.
„Jau metus laiko gyvename kartu ir man nereikėjo ilgai svarstyti, kad suprasčiau, kaip noriu būti kartu su vaikais ir viską dėl jų daryti. Anksčiau aš nemokėjau džiaugtis tėvyste ir savo vaikais, o šiandien matau, kaip jie keičiasi, auga, šypsosi... Visai kitaip į viską žiūriu, pasikeitė mano prioritetai ir vertybės. Mes kartu leidžiame laiką, juokiamės, žaidžiame, tobulėjame. Tai yra nerealu ir neįkainojama“, – tikina Karolis.
Jau metus laiko gyvename kartu, ir man nereikėjo ilgai svarstyti, kad suprasčiau, kaip noriu būti kartu su vaikais ir viską dėl jų daryti.
Priklausomybių centre vaikai su tėčiu jaučiasi tarsi namie, tik čia jie apsupti nuolatinės meilės ir šilumos. Pasikeitusiomis vertybėmis besidžiaugiantis K.Grinius pasakoja, kad pamažu taisosi ir jo santykiai su šeima, su kuria vėl bendrauja.
„Su broliu ir tėčiu bendraujame, susiskambiname, o sesuo man yra kaip geriausia draugė, labai artimas žmogus. Tik su mama yra šaltesnis ryšys, galima sakyti, beveik nepalaikome santykių“, – teigia Karolis.
K.Grinius pripažįsta, kad iš pradžių dėl savo klystkelių kaltino visus aplinkinius, tačiau šiandien yra priėjęs etapą, kai neigiamus jausmus padėjo į šalį. Karolis sako susitaikęs, jog tuo metu buvo ligonis, nesugebantis blaiviai priimti sprendimų.
„Kurį laiką save vis graužiau, kaip gyvenau, kiek nesąmonių pridariau... Bet dabar noriu tai pasiimti kaip gerą pamoką, nes į ankstesnį gyvenimą grįžti tikrai nenorėčiau. Palyginus su vartojimu, kiek dabar visko turiu... Meldžiu Dievo, kad niekada negrįžčiau atgal“, – atvirai sako K.Grinius.
Dugną gyvenime pasiekęs Karolis pripažįsta – vartojime laimės tikrai nėra ir tai veda į pražūtį. Prisimindamas skaudžią praeitį, jis sako, kad priklausomybę turintis žmogus tą supras tik tada, kai suvoks esantis beviltiškoje padėtyje.
„Kiek mačiau pavyzdžių, alkoholikų ir narkomanų artimiesiems patarčiau jiems nepadėti. Jie turi nusisukti nuo to žmogaus ir leisti jam trenktis į dugną. Kažkas turi atsitikti, kad žmogus suvoktų, kur yra ir ką daro. O kai artimieji vis duoda pinigų, sumoka už skolas ir galvoja, jog taip padeda... Tai nėra pagalba, o tik dar didesnis skandinimas“, – sako Karolis.
