Iš žurnalistės – į virtuvės šefes: Virginija – apie karštį „pragaro virtuvėje“, klientų įgeidžius ir gyvenimą Bulgarijoje

Prieš šešerius metus Virginija Pupeikytė-Dzhumerova (32 m.) susikrovė lagaminą ir meilės vedama išvyko gyventi į Bulgariją. Prisijaukinti svečią šalį nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nuo vaikystės apie žurnalistės karjerą svajojusi Virginija, ja daug metų dirbo ir Lietuvoje, ir iš Bulgarijos rašė straipsnius lietuviškiems portalams. O vėliau teko ieškoti kitų sprendimų – taip prieš trejus metus ji į savo gyvenimą įsileido naują nuotykį – studijas kulinarijos akademijoje Sofijoje ir virtuvės šefės amplua. „Mokytis, įgyti naujų įgūdžių ar net keisti profesiją – niekada nevėlu“, – įsitikinusi Virginija, pastaruosius pusantrų metų dirbusi šefe viešbučio „Four Seasons“ restorane Anglijoje.
Virginija mėgaujasi „Napoleono“ tortu ir kava Vilniuje
Virginija mėgaujasi „Napoleono“ tortu ir kava Vilniuje / Asmeninio archyvo nuotr.

Virginija Lietuvoje baigė žurnalistikos studijas, semiotikos magistrą, dirbo laisvai samdoma žurnaliste, paskui pasuko į komunikacijos sritį. O išvykusi gyventi į Bulgariją, vėl grįžo prie žurnalistikos, Lietuvos spaudai rašė straipsnius apie šią šalį, kalbino ten gyvenančius lietuvius ir net parašė knygą „Prisijaukinti Bulgariją“.

Vis dėlto pritapti svečioje šalyje nėra lengva: pasikeičia aplinka, gyvenimo pobūdis, situaciją apsunkina ir tai, kad neturi nuolatinio darbo, daug laiko leidi namuose. Tačiau kartais gyvenime tam tikri dalykai išties nutinka tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje.

Atsitiktinė pažintis su dviem lietuvėmis lėmė kitą Virginijos gyvenimo kelią – mokslus Bulgarijos sostinėje Sofijoje esančioje kulinarijos akademijoje (HRC Culinary Academy), o iš ten – stažuotę Nyderlanduose ir Anglijoje, darbą viešbučio „Four Seasons“ restorano virtuvėje.

Su Virginija pasikalbėjome apie tai, kaip bulgarams sekasi grįžti į įprastą gyvenimą karantino kontekste, kokie gyvenimo vėjai ją pačią atpūtė į Bulgariją, kas padėjo išgyventi sunkųjį laikotarpį persikrausčius svetur, ką reiškia dirbti šefe aukštos klasės restorane ir viešbutyje, kurio vardas žinomas visame pasaulyje, ir kodėl darbas kulinarijos akademijos restorane Sofijoje priminė darbą „Pragaro virtuvėje“.

Asmeninio archyvo nuotr./Virginija prie „Four Seasons“ svečiams paruoštų tradicinės angliškos popiečio arbatėlės stendų
Asmeninio archyvo nuotr./Virginija prie „Four Seasons“ svečiams paruoštų tradicinės angliškos popiečio arbatėlės stendų

– Virginija, pastaruosius pusantrų metų gyvenote Anglijoje ir dirbote šefe viešbučio Four Seasons“ restorane. Dar prieš šalyje pasklindant koronavirusui išėjote iš darbo, planavote pailsėti ir ieškotis kito. Tačiau paskelbtas karantinas pakoregavo jūsų planus. Kaip išgyvenote tą laikotarpį?

– Iš tiesų prasidėjus koronaviruso pandemijai, jos taip rimtai nevertinau, maniau, kad tiesiog visi panikuoja. Išėjau iš darbo, maniau, pailsėsiu, susirasiu kitą ir dar kurį laiką liksiu Anglijoje, nes man ten visai patiko. Tačiau netrukus ėmiau panikuoti ir pati, kai Anglijoje ėmė viską uždarinėti, darbo tuo metu jau nebeturėjau, buto nuomą reikėjo mokėti, vyras buvo kitoje šalyje (Bulgarijoje – aut.), ėmė uždarinėti sienas, atšaukinėti skrydžius, išsigandau, kad nežinia, kiek viskas tęsis, ir galiu čia ilgam įstrigti.

Taigi balandžio viduryje parskridau į Bulgariją, kad būtume drauge su vyru, nes pastaruosius pusantrų metų gyvenome atskirai ir matydavomės tik kartą per mėnesį – buvo gana sunku.

Bulgarijoje dvi savaitės karantino buvo kaip kalėjime – išvis negali niekur išeiti. Ir geriau to nedaryti, nes bauda siekia 50 tūkst. levų (25 tūkst. eurų).

O grįžusi turėjau laikytis griežtos saviizoliacijos. Jau ir Anglijoje atsakingai dvi savaites prasėdėjau namuose, be reikalo niekur neidavau, o Bulgarijoje dvi savaitės karantino buvo kaip kalėjime – išvis negali niekur išeiti. Ir geriau to nedaryti, nes bauda siekia 50 tūkst. levų (25 tūkst. eurų).

– Oho, apvali sumelė. Kaip dabar atrodo Bulgarija, ką kalba ir kaip jaučiasi vietiniai?

– Šiomis dienomis visi labai atsipalaidavę, visiems atsibodo sėdėti namuose, dėvėti kaukes, visi nori būti kavinėse, restoranuose, saulės atokaitoje, mėgautis gyvenimu. Įdomi patirtis buvo, kai į Bulgariją iš Anglijos buvau sugrįžusi savaitei kovo mėnesį, kai viskas ir prasidėjo.

Su draugais buvome suplanavę važiuoti į kalnus, ir tada per vieną dieną viskas pasikeitė. Žmonės visiškai supanikavo, ištuštino parduotuvių lentynas. Man tada kilo aliuzija į sovietinius laikus, kai valdžia pasakė ir visi pakluso taisyklėms – šiuo atveju, kad reikia saugotis, sėdėti namuose, ruoštis vos ne karo padėčiai. Buvau labai nustebusi, nes visi labai laikėsi karantino, o bulgarai šiaip labai atsipalaidavę žmonės.

Iš savo draugų virtuvės šefų žinau, kad jie sugrįžo į darbus, maždaug prieš mėnesį buvo leista kavinių, restoranų lankytojus priimti lauko terasose, o nuo praėjusios savaitės jau leidžiama ir viduje. Sakyčiau, kad po truputį viskas sugrįžta į normalias vėžes.

– Tikiu, kad pamažu visur tas įprastas gyvenimas sugrįš į savo vėžes. O dabar nusikelkime šiek tiek į praeitį – prieš šešerius metus išvykote gyventi į Bulgariją pas savo vyrą. Kur judu susipažinote ir kaip užsimezgė tie santykiai?

– Baigusi studijas dirbau Zarasų viešosios bibliotekos atstove ryšiams su visuomene, Zarasuose labai daug kultūrinių renginių, rengdavau daug visokių projektų. Vienas jų buvo Europos savanorių tarnybai – kad pas mus į biblioteką atvažiuotų dirbti savanoriai.

Taigi parengiau tą projektą ir gavau vyrą (juokiasi). Aš buvau jo mentorė ir lietuvių kalbos mokytoja. Zarasuose jis paviešėjo mėnesį, per tą laiką susipažinome, pajutome ryšį, jam išvykus metus susirašinėjome laiškais. Ta draugystė augo, vystėsi, o po metų nutarėme, kad norėtume gyventi kartu – taigi persikrausčiau į Bulgariją.

– Ar iki Bulgarijos jums yra tekę svetur pagyventi ilgesnį laiką?

– Nėra, net studijų metais man nebuvo įdomios tos mainų programos, nes labai patiko Lietuvoje, visada planavau gyventi tik čia ir visada sakiau, kad mano vyras bus tik lietuvis (juokiasi). Ne veltui tas posakis nespjauti į šulinį.

– Išties. Ar lengva buvo pritapti svečioje šalyje?

– Nors ir pačiai norėjosi iššūkių, gal ir aplinką pakeisti, lengva išvykti ir pritapti svetur tikrai nebuvo. Laukdama šio interviu pasvarsčiau, kad, jei kas būtų pasakęs, kas manęs laukia, jokiu būdu nebūčiau važiavusi. Manau, išgyvenau visą tą vadinamąjį emigracijos, kultūrinio šoko ciklą.

Viename psichologiniame straipsnyje skaičiau, kad, kai atsikraustai gyventi kitur, viskas yra nauja, nepažinta, jauti didelį smalsumą, entuziazmą, o po kurio laiko prasideda atmetimas, pradedi matyti neigiamą pusę. Vėliau seka trečia fazė, kai viską priimi, pradedi piešti ne tik juoda ir balta, bet matai, kad yra ir kitų spalvų.

Užsikari ant kokio kalno, nuo jo atsiveria pieva, ten auga milžiniški pievagrybiai, o nusileidus į mišką – baravykai.

Ir aš visas tas fazes išgyvenau. Pirmoji irgi buvo rožinė, kai viskas nauja ir įdomu, pažintis su šalimi, vyro šeima, ruošimasis vestuvėms, nauja kalba – tiek visko daug! Galiausiai ir prie paties vyro reikėjo priprasti, tai irgi buvo iššūkis, nes iki tol nebuvau gyvenusi su partneriu, o čia dar ir kita šalis, tautybė, kultūra, pažiūros... Vėliau pamažu prasidėjo ir ta juodoji fazė, kai viskas ėmė atrodyti blogai.

– Ką darėte? Kaip sau tuo laikotarpiu padėjote?

– Stengiausi susidėlioti kuo griežtesnę dienotvarkę, ir vyras labai padėdavo, skirdavo man kokių nors mažų užduočių. Žinote, čia įdomios sąsajos su šiuo koronaviruso lemtu karantinu, kai daugelis žmonių buvo priversti įstrigti namuose. Man šis etapas visiškai nebuvo baisus, nes man priminė tai, ką jau teko išgyventi – tuos ilgus mėnesius, kai buvau įstrigusi namuose Bulgarijoje.

Tada neturėjau darbo, vyras išeidavo į savąjį, daug laiko leisdavau viena – galima išeiti iš proto! Todėl čia labai svarbi disciplina. Atrodo, nėra prasmės keltis, išsimaudyti, pasidažyti, nes lyg niekur ir nereikia eiti. Bet turi tai daryti, turi savimi rūpintis, prisižiūrėti, galvoti, ką paruoši vakarienei. Būtinas mažas kiekvienos dienos planas.

– Prieš keletą metų pačiai teko keliauti per Bulgariją automobiliu, šalis paliko labai malonų įspūdį. Kokia ji pasirodė jums? Kas ten jus žavi?

– Ten tikrai labai gražu. Architektūra, dideli miestai nėra mano mėgstamiausios kelionių kryptys, bet mane visada įkvepia gamta, kalnai. Būtent jie labiausiai mane ir žavi Bulgarijoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Virginija Bulgarijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Virginija Bulgarijos kalnuose

Po keleto gyvenimo Bulgarijoje metų su vyru atradome bendrą aistrą – grybauti. Anksčiau nė nemaniau, kad Bulgarijoje išvis auga grybai (juokiasi), nes tokia sausa šalis. Tačiau aukščiau kalnuose jie auga.

Užsikari ant kokio kalno, nuo jo atsiveria pieva, ten auga milžiniški pievagrybiai, o nusileidus į mišką – baravykai. Su vyru čia esame atradę daug puikių vietų, visiškai neturistinių, į kurias vykstame grybauti. Šis pomėgis – toks geras poilsis, taip atsigauna dūšia!

– Kadangi jau prakalbote apie grybus, papasakokite, kaip nutiko, kad žurnalistės profesiją iškeitėte į virtuvės šefės?

– Čia turėtume sugrįžti prie tų mano minėtų fazių, kurias perėjau atsikrausčiusi gyventi į Bulgariją. Kai pasiekiau trečią fazę – susitaikiau, kad aš, kaip žurnalistė, šioje šalyje neturiu, ką veikti. Per tą laiką jau buvau parašiusi apie visus įdomius lietuvius Bulgarijoje, apie visas įdomias lankytinas vietas, parašiau knygą apie Bulgariją ir atsidūriau tokiame taške, kad turiu imtis ko nors kita.

Atsitiktinai susipažinau su dviem lietuvėmis, kurios buvo baigusios Sofijoje esančią kulinarijos akademiją. Ir man toks nušvitimas su jomis bebendraujant: kodėl man nepabandžius ten pastudijuoti, man gaminti valgyti – malonumas. Ir su vyru, beje, labai mėgstame vaikščioti į skirtingus restoranus, einame tam, kad paskanautume, paragautume maisto, įvertintume šefų darbą. Tad ta maisto kultūra šeimoje buvo visada.

Taigi pasidalijau ta mintimi su vyru, jis mane palaikė, suprato, kad nebegaliu sėdėti namuose ir nieko neveikti. Nesu iš tų moterų, kurios susiranda turtingą vyrą ir gali gyventi atostogų ritmu. Man reikalinga veikla, esu aktyvus žmogus, labai smalsi, man visada norisi iššūkių, atrasti ką nors įdomaus. Taigi įstojau į tą akademiją, baigiau ją. Jau treji metai, kaip šis maisto nuotykis tęsiasi.

Asmeninio archyvo nuotr./Virginija su kulinarijos akademijos baigimo diplomu po įteikimo ceremonijos Sofijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Virginija su kulinarijos akademijos baigimo diplomu po įteikimo ceremonijos Sofijoje

– Papasakokite trumpai apie mokslus akademijoje ir kuo ji ypatinga?

– Sofijoje esančią akademiją lietuviai šefai labai gerai žino, apie 20–30 jų yra ją baigę. Ta mokykla yra labai populiari, nes mokslai ten – gana pigūs. Bulgarijoje šiaip viskas labai pigu, ir studijos, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai pigios. Aišku, nėra ko lygintis su „Le Cordon Bleu“ Londone, bet Sofijoje už nedidelę studijų kainą gali gauti labai geras praktikas – mokykla palaiko gerus ryšius su Europos ir JAV viešbučiais bei restoranais.

Per dvejus studijų metus tau priklauso dvi praktikos – viena Europoje, kita – Amerikoje. Aš irgi antros praktikos turėjau vykti į JAV, bet dėl šeimyninių aplinkybių pasirinkau likti Europoje. Taigi maniškės praktikos vyko Nyderlanduose ir Anglijoje, dėl to nė kiek nesigailiu, nes su vyru galėjome nuolat vienas pas kitą skraidyti ir matytis.

Pirmas studijų pusmetis – teorijos žinios, egzaminai, darbas virtuvėje nuo nulio: mokaisi lupti, pjaustyti daržoves, maišyti padažą, išdarinėti vištą ir t. t. Antrą pusmetį esi siunčiamas į praktiką įgūdžių užtvirtinti. Vykau į Nyderlandus.

Asmeninio archyvo nuotr./Virginijos praktika Nyderlanduose: didžiuliu smulkintuvu trina moliūgų sriubą
Asmeninio archyvo nuotr./Virginijos praktika Nyderlanduose: didžiuliu smulkintuvu trina moliūgų sriubą

Trečiasis mokslų pusmetis prabėgo akademijos restorano virtuvėje, ten dirba tik mokiniai ir jie daro viską: ir aptarnauja klientus, ir indus plauna, ir maistą gamina. Tai duoda labai gerą supratimą, kaip funkcionuoja restoranas. Jei esi geras šefas, bet nesupranti, kaip sunkiai dirba indų plovėjai, nebūsi geras šefas. Nes, jei indų plovėjas tave paliks šeštadienio vakarą, tau bus šakės.

Darbas čia labai priminė visus tuos Gordono Ramzio ar kitų šefų televizijos šou – visiška kariuomenė, mus treniravo kaip kareivius. Darbas sunkus – nuo 8 iki 23 val., iš pradžių turėdavome tik vieną išeiginę, paskui išsiprašėme dviejų per savaitę. Buvo labai sunku etapas, bet labai daug ko išmokau.

Na, ir ketvirtą studijų pusmetį dar viena praktiką, aš savąją atlikau Anglijoje, Hampšyre esančiame „Four Seasons“ viešbučio restorane.

– Gal galite palyginti tų dviejų praktikų – Nyderlanduose ir Anglijoje – ypatumus: aplinką, maistą, klientų įnorius?

– Skirtumas buvo didžiulis, nes Nyderlanduose dirbau visiškai fine dining restorane, kur naudojami labai aukštos kokybės produktai, o Anglijoje – viešbutyje. Visiškai skirtingas darbo pobūdis, skirtingos ir darbo valandos.

Į fine dining restoraną dažniausiai eina tie žmonės, kurių pajamos jiems tai leidžia. Kitas dalykas, jei eini į tokį restoraną, vadinasi, gerbi tą šefą ir eini valgyti jo sukurto maisto. Renkiesi iš valgiaraščio, ką siūlo šefas.

O viešbutyje yra kitaip, ten žmonės važiuoja ilsėtis. Viešbutis „Four Seasons“, kuriame aš dirbau, yra visiškoje Anglijos provincijoje, žmonės ten važiuoja praleisti savaitgalio, atvažiuoja šeimos, būdavo labai daug vaikų. Maistas ten yra antrame plane, nes svečiams svarbiau, kad būtų baseinas, SPA, kambarių servisas ir pan.

Esmė, kad pasakyti „ne“ svečiui negali, tad kartais būdavo, kad po dvylikos atidirbtų valandų eini dar dvi valandas kokio deserto gaminti.

Dirbdama Anglijoje tikrai patyriau svečių įnoringumą, jų fantazijai nėra ribų. Vienas dalykas, kai žmogus iš tiesų alergiškas, bet kitas – žmogaus kaprizai. Sumoka tūkstančius už kambarį, o atsibudęs ryte užsimano savo vaikystės deserto – pavyzdžiui, zefyrų, kurių mes neturime.

Pagaminti galėdavai viską, bet viskas atsiremdavo į tai, kiek laiko turi tam desertui paruošti. Yra įvesta tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, kad norėdamas torto, turi jį užsakyti mažiausiai prieš parą, o ne čia ir dabar. Bet esmė, kad pasakyti „ne“ svečiui negali, tad kartais būdavo, kad po dvylikos atidirbtų valandų eini dar dvi valandas kokio deserto gaminti.

Ruošdavau ten ir popiečio arbatėlę, du kartus esu ėjusi pas šefą klausti, ką daryti, nes gavau sąrašą, iš kurio atrodo, kad svečiai nieko negali valgyti, bet turi jiems ką nors patiekti. Čia būdavo duona kasdieninė, kai iš valgiaraščio svečiams niekas netinka, jie alergiški, ir turi sukti galvą, ką kita jiems paruošti.

Apskritai iš pradžių man buvo šokas, kad Anglijoje tiek daug alergiškų žmonių. Darbo atžvilgiu tai labai džiaugiuosi, kad kaip šefei teko tobulėti šiuo klausimu, skaityti daug knygų ir domėtis, kuo pakeisti miltus, kiaušinius, pieno produktus ir kokių desertukų tiems žmonėms pagaminti (šypsosi).

– Po šių įgytų patirčių, ar apsibrėžėte sau, kur dirbti norėtumėte, kur ne, ką dar būtų įdomu išbandyti?

– Man gana įdomi veganiška mityba, nes ten žmonės tikrai kūrybiški ir visko daug prisigalvoja. Aš pati kartais juokiuosi iš to skambaus pavadinimo „šefė“, ir viešbutyje tebuvau commis 2, tačiau, jei tu esi tik toks šefas, bet „Four Seasons“, tai tavo lygis tikrai aukštesnis už kurios nors kavinės šefo. Tai kalbant apie norus, dirbti kokioje paprastoje kavinėje nelabai norėtųsi.

Beje, kalbant apie darbą ir jo paieškas, dar dirbant „Four Seasons“ man buvo įdomu pažiūrėti, kokios yra kitos galimybės, tad ieškodavau pasiūlymų, aplikuodavau ir eidavau į darbo pokalbius. Buvo labai įdomi patirtis. Kai esi šefas, priėmimas į darbą vyksta kitaip nei į biurą, ateini ir iškart keliauji į virtuvę, apžiūri ją, o tave apžiūri, kaip dirbi. Visą dieną ten sukiesi, nes neužtenka žodžiu pasakyti, kad labai gerai moki tą ir aną, turi parodyti.

Man buvo įdomu pažiūrėti kitų virtuvių, kokia atmosfera jose ir pasitikrinti save, kaip man sekasi. Nes virtuvėje pradėjau dirbti gana vėlai ir turėjau tokių kompleksų, kad gal esu per lėta ir pan. Taigi vaikštant į tuos pokalbius susitvarkė pasitikėjimas savimi, pamačiau, kad su manimi viskas gerai (juokiasi).

Nenoriu dirbti virtuvėje, kurioje nešvaru, ant grindų pilna miltų ar pelės laksto, net jei man siūlo gerą algą ir aukštesnes pareigas.

Darbas „Four Seasons“ tikrai atveria duris ir daugiau galimybių, buvau priimta į visas šešias vietas, kuriose lankiausi, bet tų pasiūlymų atsisakiau pati, nes kiekvienoje vietoje buvo dalykų, kurie man nepatiko.

Mano standartai aukšti, nenoriu dirbti virtuvėje, kurioje nešvaru, ant grindų pilna miltų ar pelės laksto, net jei man siūlo gerą algą ir aukštesnes pareigas. Buvo ir tokių nutikimų, kad sutari vieną algą, nuvažiuoji, tau jau pasiūlo kitą – mažesnę, arba sužinai, kad nemoka už viršvalandžius.

– Kokių turite artimiausių planų?

– Dabar net sunku ką nors planuoti, nežinia, kaip čia viskas bus su tuo virusu. Turėjau pasiūlymą važiuoti dirbti į Kroatiją, bet kol kas tie planai irgi sustabdyti. Dar vienas variantas – likti Bulgarijoje ir čia ieškotis darbo. Tačiau karantinas pratęstas iki birželio pabaigos, viskas kasdien keičiasi, sunku ir planuoti. Tad kol kas realus planas paatostogauti pas tėvus Lietuvoje, nes jau metus ten nebuvau ir labai visų pasiilgau.

O dėl darbų neišgyvenu, žinau, kad viskas bus gerai, dabar turiu progą pailsėti. Ir labai norėčiau išreikšti palaikymą tiems žmonėms, kurie per karantiną neteko darbų, galbūt jaučiasi atsidūrę duobėje. Prieš ketverius metus irgi buvau gilioje krizėje, išgyvenau sunkų laikotarpį. Bet patirtis parodė, kad kartais reikia ryžtis ir pamėginti ką nors visiškai kita.

Žurnaliste norėjau būti nuo pirmos klasės, bet taip nutinka gyvenime, kad kažkuriuo metu neišeina dirbti norimo darbo. Tai labai norisi palinkėti žmonėms mokėti priimti tuos gyvenimo teikiamus iššūkius ir prisiminti, kad mokytis, įgyti naujų įgūdžių ar net keisti profesiją – niekada nevėlu.

Receptais ir maisto gamybos ypatumais Virginija dalijasi savo „Tekstorano“ puslapyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis