Vienija gyvenimo būdas
Kadaise Kardokuose gyveno daugiau nei 200 žmonių, kaimas klestėjo, buvo gyvybingas. Bėgant metams sodybos tuštėjo, o miškų apsuptyje įsikūrusioje teritorijoje vis dažniau ėmė lankytis ne žmonės, bet laukiniai gyvūnai. Viskas pasikeitė maždaug prieš dešimtmetį, kai į Kardokus iš miestų vienas po kito ėmė keltis ramybės ir natūralios gamtos ieškantys gyventojai.
Jie nepirko ir neatgaivino seniai čia stovinčių apleistų sodybų, tačiau patys ėmė ręstis namus. Tiksliau – lipdyti. Būtent lipdyti iš molio ir šiaudų. Šiandien tokių namų Kardokuose stovi jau 10, o dar keli – sparčiai kyla.
Vieni iš pirmųjų į šią Kazlų Rūdos rajono vietą atsikėlę ir molinį namą pasistatę gyventojai – Aušra bei Rolandas Augučiai. Tikriausiai nesuklysime šią porą pavadinę Kardokų ambasadoriais. Iš viso šiame nedideliame kaime gyvena apie 30 žmonių. Iš pažiūros visi namai yra pakankamai nemažai nutolę vienas nuo kito, tačiau iš tikrųjų tokį įspūdį sukuria tik miškinga teritorija. Dėl gausybės medžių galima susidaryti įspūdį, kad visi kardokiškiai gyvena vienkiemiuose.
Vietinius žmones vienija ne tik meilė gamtai, bet ir gyvenimo būdas. Jų vaikai lanko prieš keletą metų duris atvėrusį gamtos darželį bei mokyklą. Čia gyvenantieji nevartoja alkoholio, ne maža dalis iš jų – vegetarai.
Patys kardokiškiai verčiasi kaip įmanydami: vieni laiko bites, kiti kepa ekologišką duoną, treti nuotoliniu būdu dirba valdiškus darbus ar turi sukūrę nuosavus verslus. Dalis žmonių veisia kates arba iš vilnos velia įvairius dirbinius. Tuo tarpu Augučiai veda aromaterapijos seansus, rengia šeimų stovyklas, veda kulinarinius mokymus ir šokių pamokas, kai kurias kitas edukacijas.
Patys kardokiškiai verčiasi kaip įmanydami: vieni laiko bites, kiti kepa ekologišką duoną, treti dirba nuotoliniu būdu.
Kaip pasakojo Rolandas, Kardokų gyventojai stengiasi kartu švęsti įvairias šventes: sykiu pasitikti Naujus metus, per Mindaugo karūnavimo dieną giedoti valstybės himną, paminėti mokslo metų pradžią ir kt.
Būtent vaikų ugdymas labai prisidėjo prie vietinės bendruomenės vienijimo. Atidaryti gamtos mokyklą buvo vienas iš pagrindinių jos tikslų. Šiandien Kardokų darželį lanko apie 20 mažylių, o pradinę mokyklą – daugiau nei 10. Į šias mokymo įstaigas savo atžalas leidžia ne tik vietiniai tėvai, bet ir suaugusieji iš aplinkinių rajonų, netgi iš Alytaus. Šiemet dėl vietų trūkumo į darželį net nebuvo priimti visi norintieji.
„Pagrindinė darželio ir mokyklos idėja – kuo daugiau laiko bet kokiu oru praleisti lauke. Sudarytos įdomios ugdymo programos, o mūsų mokytojai yra labai kūrybingi. Čia mokoma to, ko gali ateityje reikėti realiame gyvenime. Akcentuojama ne teorija, o praktika. Pavyzdžiui, vaikai su miškininku seka gyvūnų pėdsakais, mokosi atpažinti medžius, stebi, kaip kerpamos avys, patys iš medžio drožinėja įvairius dirbinius, ant laužo sau gaminasi pietus“, – pasakojo R.Augutis.
Trečius metus veikianti mokykla įsikūrusi sename mediniame pastate. Jį bendruomenės reikmėms padovanojo ir net padėjo įrengti Kaune gyvenantys buvę šeimininkai. Pagrindinis jų noras buvo, kad kaime vėl alsuotų gyvybė. Rolandas pasakojo, kad šioje Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje norima ateityje įsteigti ir vyresnių klasių vaikams skirtą mokyklą. Paties kardokiškio ir jo žmonos Aušros dukros, vienuolikmetė Melanija ir dviem metais jaunesne Sėlija lanko Kazlų Rūdos Valdorfo progimnaziją.
Apvalus namas
Augučiai į Kardokus atsikraustė maždaug prieš dešimtmetį. Kiek anksčiau Rolandas gyveno Kaune ir dirbo Laikinosios sostinės kriminalinėje policijoje. Su būsima žmona jis susipažino studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete.
Pažintis vystėsi neįtikėtinu greičiu: jau pirmame studijų kurse abu suprato, kad yra skirti vienas kitam, taigi nedelsdami ėmė mąstyti apie bendrą ateitį. Supratę, kad nori nuosavo būsto, Aušra ir Rolandas išvyko uždarbiauti į Airiją. Tuomet jie buvo tvirtai apsisprendę, kad užsienyje praleis ne ilgiau nei penkerius metus.
Pažintis vystėsi neįtikėtinu greičiu: jau pirmame studijų kurse abu suprato, kad yra skirti vienas kitam.
„Porą kartų net buvo apėmusios mintys pasilikti ilgesniam laikui. Kai po daugiau nei metų pirmą kartą grįžome į Lietuvą aplankyti giminaičių, skirtumai tarp šalių buvo ypač ryškūs. Ne veltui sakoma, kad prie gero lengva priprasti, o prie blogesnių sąlygų – sunkiau“, – pasakojo R.Augutis.
Nepaisant visko, šeima po kiek daugiau nei penkerių metų grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Jau tada jie tvirtai buvo apsisprendę statytis ekologišką būstą. Tuomet Lietuvoje labai stipriai reiškėsi vadinamųjų anastazijiečių judėjimas, raginęs palikti miestą ir gyvenamąja vieta rinktis gamtos prieglobstį, kuo mažiau paliestą civilizacijos. Anastazijiečių idėjos Augučiams buvo labai priimtinos.
Iš pradžių jie buvo girdėję tik apie rąstinius namus, tačiau vėliau sužinojo apie statinius iš šiaudų bei molio. Būtent tokiame name šeima ir nusprendė įsikurti. Rolandas pasakojo, kad prieš 12-13 metų visoje Lietuvoje buvo organizuojami nemokami seminarai apie šiaudinių namų statybą. Viename iš jų šeima susipažino su šių būstų pradininku Lietuvoje Petru Devižiu. Būtent jis ir pamokė visų statybos subtilybių, nuolat konsultavo įvairiais su šia tema susijusiais klausimais.
Namas buvo statomas iš šiaudų ryšulių, naudojamų tarsi plytų. Vėliau jie tiek iš vidaus, tiek iš išorės aptinkuoti keliomis eilėmis molio. Namą Augučiai statė apvalų. Kaip patys juokavo, toks sprendimas priimtas dėl to, kad apvalus būstas traukia svečius, kurių jų namuose niekada netrūksta.
„Net statybos buvo kiek komplikuotos, nes nelabai galėjome atsiginti besidominčiųjų. Būdavo baigi kalbėti su vienais, ateina kiti. Taip ir dirbti nėra kada. O jei rimtai, viena iš priežasčių yra ta, kad apvalus namas – šiltesnis. Jame oras nuolat cirkuliuoja, o ir iš išorės vėjas neatsimuša į plokščias sienas. Įprastai apvalūs namai statomi vėjuotose vietose“, – pasakojo Kardokų gyventojas.
Jo teigimu, šilumą ir jaukumą namams taip pat suteikia sienų viduje esantys šiaudai. Jie puikiai sugeria šaltį. Jei sienos būtų vien iš molio, jos būtų daug šaltesnės. Kad Augučių namo pagrindą sudaro šiaudai, galima nesunkiai pamatyti vos įžengus į būsto vidų. Tai padarius prieš akis atsiveria „teisybės langas“, pro kurį matosi sienų viduje stūksantys šiaudai. Anot R.Augučio, tokie atributai privalomi kiekviename tokio stiliaus name.
Apvalus šiaudinis namas, kuriame gyvena ši šeima, užima maždaug 90 kvadratinių metrų plotą. Čia įrengti du aukštai. Vos įžengus į Augučių namus, užplūsta šiluma ir nepaprastas jaukumas. Kuomet šeimininkai pakviečia arbatos puodelio, supranti, kad laikas čia tarsi sustoja, nejučia imi pamiršti savus rūpesčius bei problemas. Nesinori niekur skubėti. Atrodo, jog galėtum klausytis ir klausytis įdomių šeimininkų pasakojimų apie jų gyvenimo patirtis ir atradimus pabėgus iš miesto į atokesnį gamtos kampelį.
Maloniai besišnekučiuojant nori nenori akys užkliūva už įvairių simbolių, kurių Aušros ir Rolando namuose netrūksta. Vienoje erdvėje puikiai dera ir krikščionių, ir budistų, ir pagonybės, ir įvairūs rytietiški fragmentai.
„Aš negaliu būti vientisas. Matau daug tiesos įvairiose religijose ir kultūrose, todėl stengiuosi iš jų paimti tai, kas geriausia“, – teigė R.Augutis.
Įkūrė „Laimės namus“
Aušra ir Rolandas savo valdose iš molio bei šiaudų statosi ir dar vieną būstą. Šįkart jis nebus apvalus. Anot sutuoktinių, stačiakampėse patalpose lengviau paskirstyti patalpas. Paklausti, kam bus skirtas naujasis statinys, Kardokų gyventojai dar negalėjo tvirtai pasakyti.
Jie neatmetė galimybės ir patys ten persikelti, o taip pat svarstė, kad ten galėtų priimti savo svečius. Ypač lankytojų vizitai padažnėjo, kai šeima įkūrė „Laimės namus“. Pagrindinis jų tikslas – skleisti pozityvų gyvenimo būdą.
„Tai vieta, iš kurios kiekvienas išvažiuoja laimingas arba bent jau laimingesnis nei buvo prieš čia atvykdamas. Norėjome savo pavyzdžiu parodyti, kad net ir kaime gyvenantys žmonės gali būti laimingi. Prieš persikeldama į kaimą šiek tiek nerimavau, kad gali trūkti bendravimo. Tada supratau, kad žmones galima kviestis ir pas save.
Veiklą pradėjome nuo šeimoms skirtų stovyklų, vėliau ėmėme rengti įvairias edukacijas, tad pas mus ėmė važiuoti mokinių bei suaugusiųjų žmonių grupės. Rengiame paskaitas apie eterinius aliejus, bendradarbiaujame su įvairiais sveikatos biurais, prisidedame prie jų veiklos. Pastaruoju metu tenka dažnai išvykti iš namų ir vesti pasaulių tautų šokius. Kviečiame ir į vegetariško maisto gaminimo pamokėles, mokome pasigaminti įvairius patiekalus, pradedant sriuba ir troškiniu, baigiant duona ir desertais“, – pasakojo A.Augutienė.
Šias pamokėles šeima rengia neatsitiktinai. Jie taip pat yra vegetarai. Šio pasirinkimo pradininkas – Rolandas. Prieš išvažiuodamas iš Airijos į Lietuvą, vyras lankė „Gyvenimo meno“ kursus, kurių dalyvių buvo paprašyta penkias dienas nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, negerti arbatos ir kavos. Tą padarė ir Rolandas, bet vegetaru iškart netapo, o ėjo į šį kelią palaipsniui.
Jo žmona Aušra dar iki jų pažinties taip pat kurį laiką buvo tapusi vegetare, tad šią gyvenimo kryptį pasirinkus vyrui ir pati nusprendė sugrįžti į anksčiau jau pramintą kelią. Poros dukros taip pat natūraliai tapo vegetarėmis, jų niekas to daryti nevertė.
Šeima į daugelį dalykų ėmė žvelgti kitaip. Atsirado palaima, nusiraminimas, jie ėmė pastebėti tikrąjį gamtos grožį.
Po kelių metų gyvenimo Kardokuose šeima į daugelį dalykų ėmė žvelgti kitaip. Rolando teigimu, atsirado palaima, nusiraminimas, jie ėmė pastebėti tikrąjį gamtos grožį. Augučiai beveik kas vakarą mėgaujasi žvaigždėmis nusėtu dangumi, džiaugiasi nuolat prie namų atklystančiais įvairiais miško gyvūnėliais.
Ypač pas juos dažnai užsuka stirnų būrys. Labiausiai sutuoktiniams smagu, kad jų dukros gali basos bėgioti po kiemo žolę, nevaržomos maudytis kūdroje, praleisti tiek laiko lauke, kiek tik geidžia. Gyvenant didmiestyje tikriausiai nieko panašaus daryti nebūtų galima.
Atradus sielos ramybę, po kurio laiko jiems natūraliai atsirado noras visu tuo pasidalinti ir su kitais žmonėmis.
„Daug kas klausdavo, iš ko mes gyvename, o aš net nežinojau, kaip atsakyti į šį klausimą. Mes pinigų išleidžiame labai mažai, dėl to dirbti daug nereikia. Dabar, kai dukros paaugo, poreikiai šiek tiek pasikeitė. Bet tikroji „Laimės namų“ idėja ir buvo parodyti žmonėms, kad jie gali gyventi kitaip: taip, kaip jie iš tikrųjų nori, kaip liepia jų širdis.
Šiais laikais dažnai žmonės gyvena dėl gerai apmokamo darbo, nors jis suteikia vien kančias. Visi nori gyventi patogiai ir dėl to aukoja brangiausius dalykus. Būdami čia mes patys renkamės savo gyvenimą, patys esame sau šeimininkai, darome, ką norime ir kada norime. Būtent taip aš suprantu laimę“, – kalbėjo R.Augutis.
