Stuburas į šipulius
Vilniuje jau kurį laiką gyvenantis palangiškis pasakoja, kad gyvenimas jį sustabdė pačiame sėkmingiausiame etape. „Daug sportavau, gyvenau įdomų gyvenimą, po interjero dizaino įstojau į architektūros magistrą, apie kurį svajojau. Viskas tikrai neblogai klojosi“, – kuo gyveno iki nelaimės, pasakojo Edvinas.
Lemtingo vakaro eigą pašnekovui nupasakoti nelengva. Po kritimo žemyn kelias valandas vyras tiesiog pragulėjo apačioje. Atsibudęs, kaip pats sako, gal dar buvo šoko būsenos, todėl skausmo neįvertino, tik suvokė, jog pajudėti visiškai negali. Išmaniuoju laikrodžiu paskambino netoliese gyvenančiam draugui. „Nežinau, kaip veikia organizmas, tada lyg dar net pokštaudamas pasakiau, kad atsitiko bėdelė“, – prisiminė Edvinas.
Kadangi pats atsistoti ir pajudėti negalėjo, o durys buvo užrakintos, medikus, gaisrinę ir kitą pagalbą, kuri išlaužė šarvuotas duris, iškvietė bičiulis. Greitajai atvykus ir jau gabenant Edviną į ligoninę, jis vėl neteko sąmonės, o pabudo jau gerokai vėliau.
Iš atostogų kaip tik tądien grįžę Edvino tėvai sulaukė nemalonių naujienų ir nuskubėjo į ligoninę. Mamai paklausus, kada sūnų perkels į palatą, medikai atsakė – iš pradžių laukim, ar išgyvens, ar pabus, tada šeima suprato, kokia rimta iš tiesų padėtis.
Medikų verdiktas – daugybiniai kaukolės lūžiai, pažeisti, lūžę stuburo slanksteliai – nuo antrojo iki šeštojo, o vienas – sutrupintas visiškai. Laimei, po trijų dienų Edvinas pabudo iš komos ir buvo perkeltas į reanimaciją. „Medikai neteikė jokių vilčių. Apie atsistojimą ar kažkokį funkcionavimą net nebuvo kalbama, galvojo, kad jei pabusiu, atsigausiu, galiu būti kaip daržovė“, – tikino pašnekovas.
Pabudęs Edvinas suprato, kad yra paralyžiuotas nuo krūtinės žemyn – visiškai nejaučia pusės savo kūno: „Aišku, buvo šokas, bet galvoju, kad tada tiesiog nesupratau, kad taip gali būti visam gyvenimui. Smegenys kažkaip nepripažino tokios informacijos, atrodė, na kelioms savaitėms gal.“
Palangiškis tikina labai aiškiai prisimenantis, jog šokas ir neviltis dėl būsenos buvo didžiuliai, bet tuo pačiu neapleido mintis – ačiū Dievui, kad likau gyvas.
Begalinis ryžtas
Kiek atsigavęs Edvinas iškeliavo į 100 dienų reabilitaciją Palangoje, kur pradėjo jaukintis naująjį savo gyvenimą. Iš pradžių vyrui pagalbos reikėjo visiškai kiekviename žingsnyje.
„Kaip ir sunku apsakyti, aš rankas judinti galiu normaliai, bet nuo krūtinės mano kūnas visai suglebęs. Aš dabar jau privažiuoju prie stalo, galiu viena ranka pavalgyt, nes kita turiu remtis, jei to nedarysiu, krisiu į priekį ar šonus. Reabilitacija sekėsi neblogai, kiekvieną dieną dirbau, gydytojas net nustebo, kad po trijų mėnesiu pats išvažiavau vežimėliu – be niekieno pagalbos. Aišku, vis tiek kasdienoje reikia pagalbos. Pavyzdžiui, net lovoje apsiversti nelabai galiu“, – kasdienos iššūkius pasakojo vyras.
Išvykstant iš ligoninės ir iš reabilitacijos, tiek Edvinui, tiek jo šeimai esminis klausimas buvo – tai ar pavyks susigrąžinti gyvenimą? Kiek šansų, kad galėtų atsistoti ant kojų?
„Jie tiesiog nesako nieko. Suprantu, kad jei pasakys, kad yra galimybė, o nepavyks – tai kaip tada? Nenori suteikti vilties, bet vis tiek yra ta viltis, kad ir vaikščiosiu. Todėl daug su šeima domėjomės ir dabar esu išvykęs į pažangią reabilitacijos kliniką Lenkijoje, aišku, savo ir gerų žmonių, kurie prisideda, lėšomis.
Žinau, kad pirmi metai yra labai svarbūs, turiu padaryti viską, kas tik mano jėgoms, kad atsistočiau ant kojų“, – apie stebuklą, kurio labai tikisi, kalbėjo Edvinas.
Deda viltis į kamienines ląsteles
Per visą šį laiką Edvinas labai daug domėjosi, kaip gydosi ir sveiksta panašias traumas patyrę žmonės. Nors gydytojai nenori suteikti Edvinui tuščių vilčių, vis tik ir nepasmerkia, o pats vyras yra skaitęs apie ne vieną atvejį, kai tikrai pavyko.
„Žinau, kad mano atveju kiek padeda tai, jog nervas nebuvo visiškai nutrauktas. Taip, jį teko atstatinėti, gydyti net keliose vietose, bet vis tiek dėsiu visas įmanomas pastangas“, – kalbėjo optimizmo neprarandantis vyras.
Šiandien Edvinas jau yra sutaręs gydymą kamieninėmis ląstelėmis, kurį Lietuvoje jam atliks gydytojas, atvyksiantis iš Šveicarijos. „Iš mano kaulų čiulpų bus paimtos kamieninės ląstelės, o vėliau suleistos. Tikimasi, kad jos paskatins regeneracinius procesus, bet tam kūnas turi būti kuo stipresnis, kuo sveikesnis, šia kryptimi ir judu“, – apie netrukus įvyksiantį vizitą su mediku kalbėjo vyras.
Tiesa, pastangos sugrįžti į gyvenimą Edvinui kainuoja ne tik beprotiškai daug valios, bet ir finansinių išteklių. Valstybė iš dalies kompensavo vyrui vežimėlio įsigijimą, buto pritaikymą, bet kitą dalį susimokėti tenka pačiam, o kur dar reabilitacija ir svajojamas gydymas, kurio kaina viršys 6000 Eur. Edvinas tikino esantis labai dėkingas žmonėms, kurie padeda jam aukodami į specialiai jo vardu sukurtą paramos fondą.
Koncentruotis į priekį
Išgyventi tokią nelaimę psichologiškai, pasak Edvino, labai sunku, nes labai puikiai prisimeni dar ką tik vykusį visai kitokį gyvenimą. Ypač, kai matai nuotraukas, atsiduri vietose, kur ėjai ar lėkei riedučiais, ką labai mėgo.
„Dabar esu Lenkijoje, bet kažkiek bijau grįžimo į Vilnių, nes žinau, kad jis nėra labai patogus miestas žmogui su vežimėliu. O ir kiti dalykai. Neseniai važiavau vežimėliu pro vietą, kur dar ką tik laksčiau riedučiais. Toks jausmas apėmė, net verkiau“, – emocijomis dalinosi Edvinas.
Bet vyras pabrėžia, kad jį labai palaikė ir iki šiol palaiko šeima bei artimiausi bičiuliai. „Nė vienas iš mano rato neiškrito, gal net sustiprėjo. Aišku, lankau ir psichoterapiją. Kadaise ir anksčiau esu ją lankęs, o dabar, nutikus šiai nelaimei, grįžau pas tą patį specialistą. Vienam įveikti tokius gyvenimo posūkius tikrai labai sunku. Aš stengiuosi negalvoti nei kodėl, nei kodėl man? Šiek tiek tikiu likimu ir galvoju, matyt, taip turėjo nutikti. Gal jei ne tai, būtų kas nors kita. Bet iš kitos pusės, kai dabar prisimenu tuos savo depresyvius epizodus, suprantu, kad nelabai galima palyginti su tuo, ką išgyvenu dabar“, – kalbėjo pašnekovas.
Edvinas tikina, kad esminis jo uždavinys šiandien – judėti į priekį, galvoti, kad netrukus vėl atsistos ant kojų ir padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad taip nutiktų. „Galėčiau sėdėti ir gailėti savęs, klausti, kaip, kas ir kodėl. Bet žinau, kad esant tokioms traumoms – labai svarbus laikas. Noriu jį išnaudoti.
Aišku, nesakau, minčių būna visokių, kaip ir kiekvienam žmogui, bet labai stengiuosi, kad ši trauma nepalaužtų paties mano gyvenimo“, – dalinosi mintimis vyras ir pridūrė, kad kažkodėl šiandien, per reabilitaciją pirmą kartą nubraukė ašarą ne iš skausmo, ne iš nevilties, bet iš kažkokio vidinio tikėjimo – turi pavykti.
„Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondas“
Sąskaitos Nr. / Account No.: LT177189900010700330
Bankas / Bank Name: AB Šiaulių bankas
Banko kodas BIC/SWIFT: CBSBLT26
Pervedimo paskirtis: parama
