Kaip prieš kelionę pasakojo Genadijus, šiam nuotykiui jis ryžosi visų pirma norėdamas pakeisti gyvenimo būdą – vyras svėrė net 155 kilogramus.
Pirmą kartą piligriminį kelią Genadijus išbandė 2017 metais – norėjo trumpam prisijungti prie „Camino de Norte“ einančio draugo. Tačiau dėl netinkamo pasiruošimo ir fizinės formos šis bandymas baigėsi visišku fiasko – sudėtingais „Camino de Norte“ keliais jam nepavykdavo net įveikti atstumo tarp nakvynių vietų.
Tuo tarpu prieš išeidamas į šių metų kelionę vyras jai nemažai ruošėsi. Apie tai, kokia buvo kelio pradžia, jis pasakojo nuėjęs 400 kilometrų, kai prieš akis jų buvo dar keli tūkstančiai.
Balandžio pradžioje savo kelionę Genadijus pradėjo Lietuvoje, „Camino Lituano“ piligriminiu keliu, kuris Lenkijoje prisijungia prie per Europą besidriekiančio Šv. Jokūbo kelių tinklo ir veda į Santjago de Kopostelą miestą, kurio katedroje, po didžiuoju altoriumi, manoma, yra palaidotas šv. Jokūbas.
Šią savaitę Genadijus, eidamas pėsčiomis, pasiekė Saint-Jein-Pied-De-Port miestą. Šis Vakarų Prancūzijos miestas yra populiariausia piligrimų starto vieta. Ironiška, kad Genadijui tai – kelio pabaigos pradžia. Šiuo metu vyras jau nužingsniavo apie 3,8 tūkst. kilometrų.
Genadijus praėjo Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją: „Liko praeiti Ispaniją. Mano tikslas – Santjago de Kompostela ir Atlanto vandenynas, Muksijos miestelis.“
– Genadijau, kaip sekasi kelionė, kokios jūsų nuotaikos?
– Dabar jau nuotaika gera, bet buvo visko. Sunkiausia buvo įveikti vienatvę – pusę metų teko eiti vienam. Pirmus piligrimus ir pakeleivius sutikau eidamas nuo Ženevos, o įpusėjus Prancūziją piligrimų padaugėjo, tad eiti tapo žymiai lengviau.
– Nueita jau didžioji dalis kilometrų. Kaip apibendrintumėt savo kelionę?
– Tai didžiausias gyvenimo nuotykis. Tam neįmanoma pasiruošti, nes iššūkiai, kuriuos tenka patirti, yra sunkiai nuspėjami.
– Ar buvo pertraukų, poilsio stotelių?
– Taip, pertraukų buvo gerokai daugiau, nei planuota. Dėl įvairių priežasčių: fizinio, emocinio nuovargio, kartais norėjosi pasižvalgyti gražiose vietose, pabūti ilgiau. Buvo ir priverstinių pertraukų dėl traumų ar pritrintų kojų.
– Tad kiek nuospaudų ant kojų? Kiek pakeistų batų?
– Mažai. Ko gero, pasisekė su batais. Tačiau buvo rimtų nutrynimų. Teko ir pailsėti kelias dienas, kad galėčiau tęsti kelionę.
Per šį laiką sunešiojau keturias batų poras. Dabar matau, kad į pabaigą ir penkta. Reikės šeštos poros. Už batus ir drabužius esu dėkingas savo rėmėjams, kurie man juos padovanojo, – įmonei „Hiatus Lietuva“.
– Eiti buvo sunkiau ar lengviau, nei tikėjotės?
– Sunkiau.
– Nebuvo minčių kelionę baigti?
– Buvo, ir ne kartą. Be savo palaikymo komandos būčiau palūžęs dar Lenkijoje.
– Kokie etapai, dienos buvo sunkiausi ir kodėl?
– Buvo daug sunkių periodų. Pirmas rimtas šokas – Vokietijoje, kai kelias dienas iš eilės teko miegoti palapinėje. Atsikeli ryte ir supranti, kad eisi iki vakaro, nakvoti nėra kur, teks statyti palapinę bet kur.
Pasistačius palapinę miške pradedi girdėti, kaip miškas naktį atgyja: žvėrys, paukščiai girdisi geriau nei dieną. Vienam labai nejauku.
Pirmomis naktimis miegojau su ausinukais – kad nieko negirdėčiau ir nebijočiau. Prie palapinės pripratau maždaug per mėnesį ir joje jau miegu jau ne blogiau, nei lovoje. Tačiau vis viena, kai nėra numanomos nakvynės vietos, einasi visai kitaip, nei kai žinai, kad vakare bus kur nusiprausti ir šiltai išsimiegoti.
Antras šokas buvo Šveicarijoje. Labai aukšti ne tik kalnai, bet ir kainos. Nežinau, dėl ko buvo sunkiau. Šveicarijoje lovoje pasisekė miegoti tik tris kartus per visą mėnesį. Teko skaičiuoti pinigus ir nakvynėms, ir maistui. Dėl mokestinių šalies ypatumų ir riboto maisto produktų importo, kokybiškas maistas piligrimui čia neįkandamas.
Antras šokas buvo Šveicarijoje. Labai aukšti ne tik kalnai, bet ir kainos.
Dar sunku buvo išsiskirti su draugais, kurie mane aplankė per savo atostogas. Kelias dienas kartu buvome kemperyje, aplankėme kelis Šveicarijos miestus, žygiavome Alpėse. Kai jie išvyko, apėmė keistas jausmas: jie štai grįš namo, o aš dar tris mėnesius eisiu.
Tačiau apibendrinus, sunkiausia buvo nuo Lietuvos iki Prancūzijos, nes visą tą laiką ėjau vienas.
– Ar tenka bendrauti su kitais piligrimais, sutinkamais žmonėmis?
– Dabar – taip, nes jų jau sutinku.
– Kokie tie pokalbiai būna?
– Kelyje tenka sutikti daug ir skirtingų žmonių, ne tik piligrimų. Ne kartą buvo, kad žmonės mane pasiveja, duoda vaisių, uogų, duonos, kitų vaišių. Lenkijoje kelis kartus gatvėje sutikti žmonės primygtinai prašė pas juos užsukti pavalgyti.
Nakvynės vietų šeimininkai dažnai pakviečia vakarienės prie jų šeimos stalo. Kartą nakvojau šaunios jaunos šeimos namuose, o vyras pakvietė kartu vakare pažaisti regbį. Pamenu, bijojau susitraumuoti, bet šiek tiek žaidžiau.
Vienas sutiktas garbaus amžiaus vyras kartu ėjo visą dieną. Pasakojo apie savo jaunystės dienas, kai jis taip pat ėjo į Santiago de Kompostelą. Sakė, jei sveikata leistų, eitu kartu ir dabar.
Prancūzijoje sutinku daug piligrimų. Jiems yra įprasta susipažinti ir paklausti, iš kur ir į kur žmogus eina. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės nustemba, kad jau septynis mėnesius einu iš Lietuvos (juokiasi).
Kadangi aš einu lėčiau nei vidutinis piligrimas, žinia apie einantį storuliuką iš Lietuvos yra mane gerokai aplenkusi. Pastaruoju metu, atėjus į nakvynės vietą, šeimininkai mane pasitinka žodžiais: aš apie tave žinau, tu tas piligrimas, kuris iš Lietuvos eina.
Kartais ir už nakvynę iš manęs neima pinigų, dažnai pavaišina. Kelyje sutinkami žmonės yra labai draugiški ir malonūs.
– Prabilote apie svorį, apie storuliuką iš Lietuvos. Kaip ir pasakojote anksčiau, vienu metu svėrėte 155 kilogramus. O kaip dabar?
– Deja, seniai neturėjau progos pasisverti, tačiau jaučiu, kad sveriu iki šimto kilogramų. Tiek svėriau vienuoliktoje klasėje (juokiasi).
– Kokios mintys aplanko einant tiek dienų?
– Kai ėjau vienas ir nesprendžiau piligrimiškų problemų (nakvynės, maisto, navigacijos), galvojau daug: apie savo gyvenimą ir artimus žmones, apie tai, kaip greitai bėga laikas ir kaip turėčiau gyventi sugrįžęs namo.
– Žmogaus viduje, mintyse einant tokį atstumą išties nutinka keistų dalykų?
– Kai pradedi kelionę, daug galvoji apie nepadarytus darbus ir viską, ką palieki. Galvoji, kas gi bus be tavęs? Po kelių savaičių supranti, kad žemė toliau sukasi, niekas negriūva. Tam tikra prasme – net niekas tavęs nepasigedo. O kas pasigedo – tie paskambina ar net suranda progą aplankyti. Po mėnesio galvoje lieka tik svarbiausi dalykai, visi antraeiliai – nublanksta.
Dabar, artėjant finišui, jaučiu, kad vėl pradedu galvoti apie manęs laukiančią kasdienybę, darbus ir buitį. Bet gerai, kad pastaruoju metu daugiausia einu su kitais piligrimais. Mažai laiko lieka filosofiniams apmąstymams.
– Kiek ėjime yra monotonijos, o kiek – naujų atradimų?
– Pradėjęs kelią buvau visiškai nepatyręs keliautojas ir maniau, kad ėjimas yra monotoniškas užsiėmimas. Dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad monotonijos piligrimystėje yra mažai, ypač kai eini nepopuliariais keliais.
Naktį atėjo karvių banda ir pradėjo lipti ant palapinės.
– Gal kelyje buvo kokių nuotykių?
– O taip! Apie nuotykius gal reikėtų atskiro interviu. Vienas smagesnių – kai karvės atėmė mano palapinę.
Veiksmas vyko Šveicarijoje, lijo, buvo vakaras. Stačiau palapinę, o tuo metu atvažiavo ūkininkas. Jis kalbėjo vokiškai, sakė, kad galiu čia miegoti, bet gal nepatogu. Sakė dar kažką, bet visko aš nesupratau. Tad, pasistatęs palapinę, nuėjau miegoti.
Naktį atėjo karvių banda ir pradėjo lipti ant palapinės. Bandžiau jas vaikyti, stumdyti, pagalį pasiėmiau. Bet jos vis tiek užlipo ant mano palapinės, sutrypė ją. Turėjau naktį susipakuoti daiktus ir pereiti miegoti į kitą vietą.
– Iki finišo jums liko apie 900 kilometrų. O kas toliau?
– Planuoju grįžti į Lietuvą, apsigyventi Vilniuje, susirasti darbą, kuris leistų gyventi subalansuotai.
– Galbūt ėjimas atvėrė mintis, kalbant apie ateities planus, kaip kartais žmonėms nutinka?
– Nušvitimas neįvyko (juokiasi). Kelias nedaro pokyčių mūsų gyvenime. Juos darome patys. Bet taip, pasikeitė kai kurie mano prioritetai. Apie tai daug galvoju paskutiniu metu.
Kelionėje supratau, kad neverta viso gyvenimo aukoti dėl darbo ar pinigų. Aišku, be pinigų neišeina, tačiau daugiau neaukosiu dėl jų savo sveikatos.
Grįžęs džiaugiuosi paprastesniais, be ne prastesniais dalykais: kokybišku laiku su artimaisiais, draugais, sportu ir buvimu gamtoje. Galbūt pasiseks sukurti šeimą, juk man 35-eri. Dabar arba niekada (juokiasi).
– Jei reiktų patarti norinčiam, bet abejojančiam – ar eiti tokį ilgą kelią? Koks būtų jūsų patarimas?
– Nežinau. Tai labai asmeniška. Bet jei svajojate apie piligriminį kelią ir vis laukiate patogios gyvenimo progos, tai jos nebus. Patogiausia proga yra dabar.
Be abejo, nepatariu mesti šeimos, mažų vaikų ir iškeliauti. Sakydamas, kad laikas yra dabar, turiu mintyse, kad galima prisitaikyti ir neatidėlioti.
Sutinku daug piligrimų: garbaus amžiaus žmonių, šeimų, keliaujančių su mažais vaikais, jaunavedžių, kuriems kelias yra medaus mėnuo, studentų, žmonių, metusių darbą dėl to, kad eitu piligriminiu keliu.
Žmonės keliauja dviračiais, pėsčiomis, eina po 5 ar 50 kilometrų per dieną. Šveicarijoje yra net piligriminis kelias neįgaliesiems.
Kliūtys ir priežastys yra tik žmonių galvoje. Sakoma, kad ilgas kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Tad siūlau jį ir žengti. O toliau? Kelias sudėlioja viską taip, kaip reikia.
Stebėti Genadijaus – žmogaus, pasiryžusio savo gyvenimą pakeisti žygiu per Europą – nuotykius ir patyrimus galima jo feisbuko paskyroje „Genos kelias“.
