Tačiau visa tai praeityje. Šiandien ji tarptautinės įdarbinimo platformos YOOPIES atstovė Lietuvoje, padedanti šeimoms surasti aukles, nuotoliniu būdu galinti dirbti bet kurioje pasaulio šalyje.
– Net įstojusi į psichologijos studijas Olandijos universitete, nusprendėte mokslus tęsti Lietuvoje. Turėjote gerą, perspektyvų darbą. Taigi kas nutiko, kad priėmėte sprendimą išvykti iš Lietuvos?
– Vasarą baigiau organizacinės psichologijos magistro studijas ir dirbau mokymų ir konsultacijų kompanijoje pardavimų vadybininke. Tai buvo perspektyvus darbas – aš labai norėjau vesti mokymus, vadovai tai žinojo ir ateityje tikrai būčiau tapusi konsultante, tačiau lapkritį eilinį kartą apsilankiau Londone.
Sunku paaiškinti, bet grįžus po šios kelionės mano galvoje viskas pradėjo verstis aukštyn kojomis. Tarsi viską turiu čia, Lietuvoje, viskas yra gerai, žinau ko noriu, darau karjerą, bet kažko iki pilnos laimės trūksta. Supratau, kad noriu išvykti patyrinėti kitas kultūras ir tuo pačiu giliau pažinti, patyrinėti save.
Tokios mintys sukosi galvoje apie porą savaičių ir galiausiai supratau, kad tai nėra vienadienė užgaida, kad viduje gimsta rimtas sprendimas. Pasakiau apie tai tėvams. Gerai prisiminu tą pokalbį, nes tai jiems buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Taip pat pradėjau apie tai kalbėtis su kolegomis, su draugais. Galiausiai su gera drauge susikrovėme lagaminus ir išvykome į Ispaniją. Viskas įvyko labai greitai – per keletą savaičių.
– Kodėl pasirinkote Ispaniją?
– Kadangi niekada nenorėjau nutraukti ryšių su Lietuva, vienas iš pagrindinių kriterijų renkantis šalį buvo, kad ji būtų Europoje ir lengvai pasiekiama. Kitas kriterijus buvo, kad ten būtų šilta. Tai nebuvo sprendimas išvykti ieškoti karjeros. Iš tiesų ir Lietuvoje jaučiausi daug pasiekusi, bet nesijaučiau kažko padariusi dėl savęs.
Tuo pačiu norėjosi ir tam tikros naudos – susipažinti su ispanų kultūra, išmokti ispanų kalbos. Tai patiko mano tėvams – esą bent jau naują kalbą parsivešiu iš savo klajonių.
Mums buvo pažadėtas apgyvendinimas ir maitinimas, o mes už tai turėjome pusę etato atidirbti vežiojant turistus po Barseloną.
Pradžiai susiradome darbą pagal mainų programą – hostelyje mums buvo pažadėtas apgyvendinimas ir maitinimas, o mes už tai turėjome pusę etato atidirbti vežiojant turistus po Barseloną. Pasiūlymas atrodė viliojančiai, kadangi ir pati norėjau pažinti tą miestą.
– Tačiau, kaip supratau, atvykusios į žadėtą darbo vietą, patyrėte šoką?
– Pirmasis šokas buvo, kas mus su drauge išskyrė, apgyvendino skirtingose vietose. Teko gyventi belangiuose kambariuose su tarakonais. Draugė apskritai pateko į pastatą su dvylika žmonių, kur dvigulės lovos, taigi jai teko miegoti su nepažįstamais žmonėmis vienoje lovoje, karšto vandens nebuvo, tualetas apgriuvęs, rajonas nesaugus, o mes visgi ne studentės, mums buvo po 26 metus. Tikrai buvo šokas.
Ištvėrėme savaitę laiko. Mat, kaip lietuvės jautėmės įsipareigojusios, negalėjo taip imti ir išeiti, todėl vedžiojome turistus ir dirbome kitus darbus. Vietoj žadėtojo pusės etato turėjome dirbti pilnu etatu ir dar naktimis, be to, gaminti maistą 20-čiai žmonių už 20 eurų. Tu gaudavai 20 eurų, ir sukis, kaip nori. Tuomet eini į Lidl'ą, perki daržoves, kruopas, makaronus, mėsai, aišku, pinigų jau neužtenka, o grįžusi suki galvą, kaip tuose dideliuose puoduose pagaminti dvidešimčiai žmonių kažką valgoma.
Galiausiai mes tiesiog pabėgome. Išėjome nieko nepasakiusios, nors prieš išeinant pagal sutartį reikėjo įspėti prieš dvi savaites. Dar dviejų savaičių nebūtume ištvėrusios.
– Ką pabėgusios iš to košmaro darėte toliau? Kur iškeliavote su savo lagaminais?
– Kurį laiką gyvenome iš santaupų. Iš pradžių apsistojome kitame hostelyje ir pradėjome ieškoti kambario mieste. Tuomet labai intensyviai mokėmės ispanų kalbos, nes be jos išgyventi čia neįmanoma. Vietiniai gyventojai nekalba angliškai, tik turistinėse vietose, o be kalbos net gyvenamosios vietos išsinuomoti neįmanoma – nesusitarsi nei dėl sąlygų, nei pasiderėsi dėl kainos.
Ir dar toks paradoksas: jei nori gauti darbą, reikia turėti Ispanijos gyventojo numerį, bet tą numerį gali gauti tik turėdamas darbą. Žmonės šį numerį gauna, kai atvyksta jau su darbo pasiūlymu. Mūsų atveju situacija buvo kebli. Laimė, suradome pažįstamų, kurie mums padėjo – lydėjo į valstybines institucijas ir vertėjavo, fiktyviai priėmė į darbą savo įmonėje, kad gaučiau tą numerį.
Sumokėjusios už kambario nuomą 600 eurų depozitą, likome ir be pinigų, ir be kambario.
Taigi sukomės, kaip galėjome, likome ir apgautos – sumokėjusios už kambario nuomą 600 eurų depozitą, likome ir be pinigų, ir be kambario. Nuomos kainos ten labai didelės. Kambarys bute kartu su kitais gyventojais kainuoja 600 eurų.
Kadangi Lietuvoje profesionaliai užsiėmiau vandenlenčių sportu, maždaug po pusantro mėnesio pavyko gauti darbą jėgos aitvarų ir banglenčių parke. Tiesa, darbas buvo tik savaitgaliais, bet vis šis tas.
Tardamasi dėl darbo tuo metu jau sugebėjau pakalbėti ispaniškai, ir darbdaviai manė, kad aš susitvarkysiu, tačiau kai atsirado didesnis žmonių srautas, pamatė, kad man sudėtinga. Su darbu teko atsisveikinti.
– Taigi vėl nesėkmė ir vėl teko ieškotis darbo?
– Tuomet pradėjau ieškoti auklės darbo. Ir pirmą kartą pasinaudojau Ispanijoje populiaria YOOPIES platforma. Darbą suradau per vieną dieną. Turėdavau penktą valandą iš darželio pasiimti dvejų metų vaiką ir būdavau su juo iki aštuonių. Jis kalbėjo ispaniškai ir itališkai, bet šeima norėjo, kad su juo būtų bendraujama ir angliškai.
Taigi aš jiems labai tikau. Be to, tas vaikas vaikščiojo į kinų darželį, kur mokėsi kinų kalbos. Man buvo naujiena, kad Ispanijoje labai populiari kinų kalba – yra nemažai darželių, kuriuose vaikai nuo pirmųjų metų mokomi kinų kalbos. Motinystės atostogos Ispanijoje trunka tik apie pusmetį, taigi į darželius vaikai patenka labai anksti.
Mano draugė tuo metu dažniausiai dirbdavo restoranams, ji taip pat šaunuolė – be ispanų kalbos susirado padavėjos darbą. Aišku, būdavo akimirkų, kai atrodydavo – imk ir grįžk į Lietuvą, juolab kad ir darbe man buvo pasakyta, kad jeigu grįšiu, mane priims atgal. Tačiau grįžti vis dar nesinorėjo, galbūt norėjau sau įrodyti, kad galiu.
Tuo metu atrodė, kad jeigu dabar grįšiu, nuvilsiu save, o aš kaip tik ir išvažiavau, kad paaugčiau kaip asmenybė, įveikčiau iššūkius. Taigi nors tas laikotarpis buvo labai sudėtingas, jame buvo labai daug pozityvo, kuris vertė judėti į priekį.
Visgi gyventi su minimaliomis pajamomis pavargau, reikėjo ieškotis rimtesnio darbo. Pavyko įsidarbinti vienos technologijų kompanijos pardavimų komandoje. Kompanija buvo labai rimta, bet tai buvo visiškai ne mano sritis, mane supo IT žmonės. Išdirbau čia pusmetį. Per tą laiką susigulėjo pajamos. Tuomet jau galima buvo pagalvoti apie tai, ką aš pati norėčiau toliau veikti.
Nors tas laikotarpis buvo labai sudėtingas, jame buvo labai daug pozityvo, kuris vertė judėti į priekį.
Supratau, kad tikrai dar noriu likti Barselonoje, nes dar nuveikiau tik mažą dalį to, ką norėčiau nuveikti. Ir prisiminiau, kaip studijuodama Lietuvoje kartais dirbdavau aukle ir svarstydavau apie auklių agentūrą, nes iš tų šeimų, kuriose dirbau, mačiau tokį poreikį. Ir man toptelėjo mintis – YOOPIES platforma, su kuria susidūriau Ispanijoje, yra kaip tik tai, ko trūksta Lietuvoje.
Iš pradžių maniau susikurti panašią platformą savo vardu, bet kai pradėjau kalbėtis su įmonėmis, kurios tokias platformas kuria, ir išgirdau, kiek tai kainuoja, nusprendžiau parašyti jos įkūrėjui. Internete pasiskaičiau apie jį, apie tai, kaip vyko įmonės plėtra, ir pagalvojau, kad gal jis susidomės mano pasiūlymu.
Ši platforma buvo dvidešimtyje šalių, bet Lietuvoje jos nebuvo. Taigi susiradau jį LinkedIn tinkle ir labai paprastai pasiūliau ją įsteigti ir Lietuvoje. Nieko nesitikėjau, todėl labai nustebau jau kitą dieną gavusi atsakymą. Po kurio laiko sutarėme sąlygas, aš išėjau iš ofisinio darbo ir pradėjau dirbti nuotoliniu būdu iš namų. Jau balandžio mėnesį platforma Lietuvoje pradėjo veikti.
– Kokiu principu ši platforma veikia?
– Siūlome keletą paslaugų, bet auklės kol kas yra pagrindinė sritis. Pas mus užsiregistravusios auklės yra patikrinamos, visada raginu įkelti nuotrauką bei visus dokumentus ir sertifikatus, kuriuos auklė turi.
Tėvai gali filtruoti auklių profilius pagal gyvenamąją vietą, amžių, išsilavinimą, norimą atlyginimą, darbo patirtį ir pan.
Nieko nesitikėjau, todėl labai nustebau jau kitą dieną gavusi atsakymą.
Iš pradžių buvo baimės, kaip čia viskas seksis, nes dirbau pagal franšizę, o tai reiškia, kad aš investuoju savo laiką negaudama atlyginimo iš kompanijos, bet pajamos iš šios veiklos yra mano.
Pradžia buvo sunkesnė, bet jau matau, kad besiregistruojančių žmonių skaičius auga natūraliai ir gana sparčiai. Jeigu šeima platformoje atranda ją dominančių auklių, ji turi sumokėti mėnesinę įmoką. Mokančiųjų skaičius taip pat didėja. Nors tai Lietuvoje dar tik startuolis, tikiu ateitimi.
– Lietuvoje vis dar vyrauja auklės paieškų modelis per pažįstamus ir gimines. Ar tikrai manote galinti pakeisti šį požiūrį?
– Mes turime ir rekomendacijų skiltį, kurioje raginame šeimas palikti atsiliepimus. Kuo daugiau šeimų naudosis auklių paslaugomis, tuo daugiau bus atsiliepimų. Ispanijoje šeimos visiškai pasitiki paslaugomis internetu ir, skirtingai nei Lietuvoje, nebijo dažnai keisti auklių. Jiems tai netgi patinka.
Taip pat nėra ilgo vaiko pratinimo prie auklės. Pavyzdžiui, aš savo vaiką vieną kartą pamačiau namie, mes pakalbėjome penkiolika minučių, ir jau kitą dieną jį viena pasiėmiau iš darželio. Kita vertus, ir tie vaikai nuo mažumės pripratę prie nepažįstamų žmonių, greičiausiai tai susiję su trumpomis vaiko priežiūros atostogomis.
Jie tiesiog ieško auklės tam kartui ir pernelyg nesureikšmina paieškų. Galbūt jų pasitikėjimas kitais žmonėmis yra didesnis nei Lietuvoje. Įdomu ir tai, kad jie mielai įsileidžia svetimšalius, ypač kalbančius angliškai, nes nori, kad jų vaikai mokytųsi anglų kalbos.
– Nors dirbdama nuotoliniu būdu galite gyventi bet kurioje šalyje, nusprendėte kol kas likti Ispanijoje?
– Man kol kas labai patinka taip, kaip yra. Kadangi dirbu nuotoliniu būdu, galiu dėliotis savo laiką taip, kaip noriu, turiu galimybę išnaudoti ispanišką orą. Dirbu tikrai labai daug, bet tai kompensuoja laisvas grafikas. Aš mėgstu dieną ką nors nuveikti savo malonumui, bet po to ilgiau padirbėti vakare.
Ispanijoje susiradau draugą – mes kartu jau daugiau nei metus. Jis yra iš Pietų Afrikos. Taip, labai egzotiška! Nuo 17 ar 18 metų jis gyveno Londone, vėliau atvyko į Ispaniją. Jis taip pat dirba nuotoliniu būdu, todėl mums labai patogu planuoti bendrą veiklą, galime ir keliauti, kadangi kelionės metu taip pat galiu dirbti. Pavyzdžiui, septynias valandas kėlėmės keltu į Maljorką. Kelte aš dirbau.
Dirbu tikrai labai daug, bet tai kompensuoja laisvas grafikas.
Matau labai daug savo darbo privalumų, o tai skatina dar labiau stengtis. Žinau, kad didesnės sėkmės dar teks palaukti, bet aš tikiu, kad šis projektas pasiteisins.
– Turbūt išvykdama į Ispaniją nesitikėjote, kad susikursite būtent tokį gyvenimą?
– Dabar jaučiu, kad man tikrai nieko netrūksta, jaučiu pilnatvę ir labai džiaugiuosi, kad galiu dirbti Lietuvai, nes esu didelė savo šalies patriotė. Išvykus man buvo būtina sąsaja su Lietuva, o dabar tikrai nesijaučiu nuo jos nutolusi, juolab kad dažnai čia ir grįžtu.
Kaskart atvažiavusi įsitikinu, kad Lietuva – nuostabus kraštas, mes tikrai augame, tobulėjame. Visa tai taip pat skatina netgi gyvenant svetur galvoti apie tai, ką nauja aš galėčiau sukurti Lietuvoje.
Užsienyje galima prisigaudyti daug puikių idėjų. Turiu ne vieną pažįstamą, kurie, kažko išmokę užsienyje, sugrįžta į Lietuvą ir kuria savo šaliai. Tad nereikėtų baimintis, kad jaunimas išvažiuoja.
