Jo pacientų galerijoje puikuojasi tokių pasaulinio garso asmenybių pavardės – dabar jau šviesaus atminimo menininkai: smuikininkas ir dirigentas Y.Menuhinas, M.Rostropovičius, dainininkas L.Reedas, baleto šokėja A.Danilova; taip pat kompozitorius A.L.Webberis, beisbolo žvaigždė M.Wilsonas, baleto šokėja N.Ananiašvili, aktorė K.Turner ir kt. Tačiau pats S.Tacas nesureikšmina savo pacientų ir net gali atsisakyti juos gydyti, jeigu mato, kad šie patys nesistengia.
Lietuvoje jis vieši savo naujos knygos, parašytos kartu su bendraautore Inga Liutkevičiene, „Trigubas gyvenimas“ pasirodymo proga. Tai autobiografinė knyga, kurioje telpa visa šios charizmatiškos asmenybės patirtis, kuri tikrai neeilinė.
S.Tacui likimas lėmė būti trijų šalių – sovietų Lietuvos, Izraelio ir JAV gyventoju. 2014 m. pasirodžiusi kartu su ta pačia bendraautore parašyta knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų. Filomenos Taunytės mokinio patarimai“ tapo Lietuvos bestseleriu, todėl smalsu, kuo S.Tacas nustebins skaitytojus šįkart.
– Iš Lietuvos išvykote sovietmečiu. Kas lėmė šį sprendimą ir kaip pavyko įgyvendinti? Juk tais laikais emigruoti buvo beveik neįmanoma.
– Gimiau žydų šeimoje. Nuo vaikystės girdėdavau namuose, o ir gatvėje man primindavo, kas toks esu. Vėliau išsiaiškinau, kad esu Jėzaus Kristaus giminaitis (merkia vieną akį). Pradėjau klausinėti, o kur tas Jėzus Kristus gimė (vėl gudriai šypsosi). Sužinojau, kad Izraelyje. Tuomet teko išsiaiškinti, kas tas Izraelis. Ir pasakiau sau, kad noriu važiuoti ten, kur mano giminės ir protėviai. O jei rimtai, kaip tik tais laikais L.Brežnevas gavo daug pinigų iš amerikonų, kad žmonės, kurie turėjo giminių Izraelyje, galėtų išvykti. Taigi gavome tokį leidimą ir mes.
Tai buvo 1973-ieji. Išvykau būdamas 27 metų – jau baigęs mokyklą Alytuje, atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, baigęs Kūno kultūros institutą ir porą metų padirbęs Druskininkuose bei Vilniuje.
Gyvenimu Izraelyje buvau labai patenkintas. Per pusmetį išmokau kalbą, vėl atitarnavau kariuomenėje, gavau darbą. Jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Rytais dirbdavau ligoninėje, po pietų užsiimdavau futbolininkais, kartu su jais vykdavau į rungtynes. Dirbdavau maždaug po 12 valandų per dieną.
Kai Lietuvoje kineziterapeutai skundžiasi, kad mažas jų atlyginimas, jie neįsivaizduoja, kiek aš gaudavau Izraelyje. Vieno atlyginimo užtekdavo tik mašinai išlaikyti. Todėl dirbti teko daug. Tačiau oras ten labai geras, aplinka puiki.
– Kaip keliai atvedė į Ameriką?
– Buvau vedęs žydaitę iš Vilniaus Goldą Vainberg. Ji pianistė. Kai baigė konservatoriją Izraelyje, vienintelis kelias judėti į priekį buvo vykti į Ameriką, į Juilliardo mokyklą Niujorke. Tokia jau buvo mada: reikia būti Niujorke, nes ten renkasi visi svarbiausi žmonės, ten koncertų salės. Teko viską, ką susikūriau per 10 metų, palikti. Kita vertus, jau turėjau patirties, rekomendacijų, žymių klientų.
Izraelyje kineziterapijoje daugiausiai dirba moterys, o pagal senovės žydų kanonus moteriai nepatartina liesti vyrą. Pusė Izraelio gyventojų – giliai tikintys ir laikosi šių normų, nesvarbu, kad jos sukurtos prieš 2000 metų. Beje, vyrams kineziterapeutams moteris liesti galima.
Taigi nors tuo metu nebuvau toks geras specialistas, pas mane lankėsi aukščiausi rabinai ir net šalies prezidentas. Kai sulauki tokių garsių žmonių, tavo įvaizdis iš karto kyla.
Beje, daug izraeliečių pusę metų gyvena Izraelyje, pusę metų – Amerikoje. Todėl kai atvykau į Niujorką, nereikėjo pradėti visiškai nuo nulio. Praktiškai vos atvykęs į Niujorką Brodvėjuje sutikau savo seną klientą. Paklausė, ar dirbu. Buvo pirmoji mano atvykimo diena, todėl tik gūžtelėjau pečiais, bet jis pasakė, kad po pietų jau turėsiu darbo. Taip prasidėjo mano praktika.
– Įsikūrėte Manhatane – prestižiškiausiame ir brangiausiame Niujorko rajone. Kodėl?
Izraelyje kineziterapijoje daugiausiai dirba moterys, o pagal senovės žydų kanonus moteriai nepatartina liesti vyrą. Beje, vyrams kineziterapeutams moteris liesti galima.
– Amerikiečiai mėgsta sakyti, kad Niujorkas yra pasaulio centras. Iš tiesų pasaulio centras yra Manhatanas. Aš visada domėjausi menu ir muzika, o šių sričių koncentracija yra taip pat Manhatane – svarbiausius muziejus galėjau pasiekti pėsčiomis, nereikėjo turėti mašinos. Ir dauguma mano pacientų gyveno Manhatane. Taigi jei gali sau leisti, nėra abejonių, kur nuomotis butą. O aš juk atvykau ne iš Sovietų Sąjungos su 100 dolerių kišenėje, bet jau su visai kitomis santaupomis.
Žinoma, gyventi Manhatane brangu. Puslitris vandens Niujorke kainuoja 50 centų, o Manhatane – 3 dolerius. Kainos tokios, kad laikykis – ne tik kavinėse, bet ir paprastose parduotuvėse.
– Netrukus pas jus pradėjo lankytis šou pasaulio žvaigždės, kurias mes matome tik scenoje ar filmuose. Kaip jos atrodo iš arti?
– Kaulai, raumenys, vidiniai organai – visų yra tie patys. Nesvarbu, žvaigždė tu ar ne. Man teko savo rankomis čiupinėti 20–30 tūkst. žmonių kūnų. Tikrai viskas tas pats. Skirtinga tik kaulų ir raumenų kokybė, ir nė vieno žmogaus kūno dalys nejuda taip pat.
Muzikantų gyvenimas nepavydėtinas – mes jiems plojame, grožimės jų atlikimu, bet jie turi daugiau skausmų už įprastus žmones, nors turi daugiau pinigų.
Dar būdamas Jeruzalėje pradėjau dirbti su žymiais žmonėmis. Daugelis pasaulio muzikantų nori pasirodyti ir pabuvoti Jeruzalėje. Kadangi ir aš sukausi muzikos pasaulyje, pas mane ateidavo daug muzikantų, taip pat ir iš Niujorko. Kai jie sužinojo, kad atvykau į Ameriką, susirado mane čia.
Dirbti su jais, aišku, sunku, nors ir įdomu. Labiausiai mėgstu pacientus, kurie dirba nuo devynių iki penkių, turi įprastą gyvenimo ritmą, kur nors išvyksta daugiausiai tris kartus per metus. Su jais galima suplanuoti gydymo kursą. Tuo tarpu muzikantų gyvenimas nepavydėtinas – mes jiems plojame, grožimės jų atlikimu, bet jie turi daugiau skausmų už įprastus žmones, nors turi daugiau pinigų.
Šokėjai, kaip ir sportininkai, savo karjerą visada baigia dėl sveikatos problemų. Muzikantai kenčia nuo nemigos, nes nuolat kaitalioja laiko juostas, nuo nuolatinių kelionių, lagaminų jiems skauda nugarą.
Be to, jie turi specifinių skausmų. Kartą atėjo pas mane smuikininkas, kuris skundėsi, kad jam skauda dešinį petį. Paskutinis gydytojas jam patarė kaitalioti grojimą rankomis – groti tai kaire ranka, tai dešine. Esą šis metodas labai padeda tenisininkams. Tačiau smuiko juk taip paprastai nepaimsi į kitą ranką ir juo nepagrosi, tad gydytojo patarimas buvo niekinis.
Manimi muzikantai pasitiki labiau vien dėl to, kad aš gerai išmanau muzikos pasaulį ir suprantu tokias subtilybes. Netgi žinau, koks repertuaras sukelia daugiau kūno problemų.
– Su kokiomis problemomis pas jus ateina kino garsenybės?
– Jų problemos – kaip ir visų žmonių. Paskutinis aktorius, kuris pas mane buvo, – R.S.Dreyfussas. Jam atliktos penkios nugaros operacijos, tačiau vis tiek blogai. Aš jam pasakiau, kad galiu pabandyti padėti, jeigu jis du mėnesius pas mane lankysis kasdien. O jis sako: „Rytoj man filmavimas, manęs laukia 100 žmonių.“
Garsūs aktoriai negali būti savo laiko ir kūno šeimininkai. Tuo naudojasi kai kurie mano kolegos, siūlydami greitą nuskausminimą injekcijomis. Taip, kelioms filmavimo dienoms skausmas numalšinamas, bet tai stiprūs nuodai organizmui, ateityje sukelsiantys tik dar daugiau skausmų. Kiti mano – pakeisiu kelio sąnarį, ir vėl bus gerai. Ne, nebus.
– Esate minėjęs, kad Jums didelis autoritetas buvo Filomena Taunytė. Kaip susitikote su ja?
– Pirmoji mano pažintis su F.Taunyte buvo per jos knygą. Vėliau mane supažindino su ja, mane pakvietė į svečius. Iš karto ant stalo atsirado cibuliai (svogūnai), česnakai, duonytė ir samagonas. Smagiai pasikalbėjome, o atsisveikindama ji pareiškė, kad vasarą turiu atvykti pas ją badavimui. Ji darydavo tokias stovyklas. Neturėjau jokių ligų, dėl kurių turėčiau badauti, bet atvažiavau. Septynios dienos praėjo be ypatingų sunkumų. F.Taunytė buvo tokia charizmatiška asmenybė, kad sugebėdavo uždegti visą grupę. Klausantis jos kalbų badauti buvo visiškai nesunku. Po šio karto dalyvavau jos stovyklose dar tris vasaras iš eilės.
Smagiai pasikalbėjome, o atsisveikindama F.Taunytė pareiškė, kad vasarą turiu atvykti pas ją badavimui. Neturėjau jokių ligų, dėl kurių turėčiau badauti, bet atvažiavau.
Įdomu, kad daugelis tiesų, susijusių su sveikata, atėjusios iš įvairių religijų. Šiandien mokslas jau įrodęs badavimo naudą, o, pavyzdžiui, žydai visada 5–6 dienas per metus badaudavo.
Dar vienas pavyzdys. Musulmonų meldimosi būdas, kai klūpima ant kelių ir nusilenkiama, yra vieni naudingiausių judesių kūnui. Kaip ir pravoslavų vaikščiojimas ant kelių – nėra geresnės profilaktikos nuo kelių ligų. Aš ir savo pacientams patariu apsirišti kelius, kad minkščiau būtų, ir kasdien penkias minutes pavaikščioti namuose ant kelių.
Taip pat F.Taunytė buvo prieš atvežtinį maistą, kuris mūsų organizmui svetimas. Patikėkite, kai atvykstu į Lietuvą, net gerdamas vandenį jaučiu, kad jis čia kitoks. Ir tokios duonos, ir tokių bulvių niekur kitur nerasi.
Kaip bemylėčiau Izraelį, kaip man bebūtų patogu gyventi Amerikoje, Lietuvoje mano kūnas džiaugiasi ir atsigauna, nes ryšys su šia aplinka iš kartos į kartą giliai įsišaknijęs mumyse.
– Kuo amerikiečiai skiriasi nuo lietuvių? Pavyzdžiui, mes patys save kritikuojame, kad esame viskuo nepatenkinti, daugiau skundžiamės nei daugelis kitų tautų. Ar tiesa?
– Iš dešimt klientų, kurie pas mane ateina Niujorke, septyni reguliariai lankosi pas psichoterapeutą, o likusiems trims taip pat būtų labai sveika pas jį lankytis. Taip yra todėl, kad į Niujorką žmonės suvažiuoja norėdami prasimušti, ko nors pasiekti, todėl jaučia didžiulę įtampą ir stresą. Gal todėl ten paplitusios įvairios meditacijos ir S.Freudo teorija pagrįsta psichoterapija.
Nors pats S.Freudas labai nemėgo Amerikos, bet jo teorija, kad reikia leisti žmogui išsikalbėti, ten prigijo labiausiai. Amerikiečiai turi didžiulį poreikį išsikalbėti, būti išklausyti. Šiuo metu Amerikoje psichiatrų paklausa tokia didelė, kad jų trūksta. Na, įsivaizduokite – ateina pas mane klientas ir skundžiasi: „Viskas, aš išvažiuoju iš Amerikos. Nebegaliu čia gyventi po to, kai išrinktas D.Trumpas.“ Galvoju, Dieve mano, prie ko čia tas D.Trumpas.
– Kaip šiandien matote Lietuvą, galėdamas į ją pažvelgti šiek tiek iš šalies?
– Papasakosiu vieną atsitikimą. Ryte vėlavau į susitikimą. Išsikviečiau taksi, bet jis taip pat vėlavo. Todėl išėjau į gatvę ir pradėjau stabdyti mašinas. Nemeluoju, sustojo penkios mašinos. Visiems paaiškinau situaciją ir pasakiau, kad man reikia į Konarskio gatvę. Keturi vairuotojai atsiprašė, kad jiems visai ne pakeliui, o penktas vaikinas, nors ir ne visai į tą pusę važiavo, sutiko mane pavežti. Amerikoje to per daug nebandžiau, bet abejoju, ar galėčiau tikėtis kažko panašaus. Tik Izraelyje buvo labai madinga taip keliauti.
Amerikiečiai turi didžiulį poreikį išsikalbėti, būti išklausyti. Šiuo metu Amerikoje psichiatrų paklausa tokia didelė, kad jų trūksta.
Man sunku spręsti apie visą Lietuvą. Aš pats sukuosi specifiniame rate – mano draugai, tiek senieji, tiek nauji, užsiima veikla, kuri jiems patinka, ir yra joje daug pasiekę. Tai žmonės iš meno, muzikos, mokslo srities. Taip, aš girdžiu, kad atlyginimai Lietuvoje ne tokie kaip Amerikoje, bet ir kainos kitos. Čia aš galiu išgerti kavos už vieną eurą, Manhatane moku 5–6 eurus. Net ta pati duona žymiai pigesnė. Žmoniškai papietauti Niujorke galima už 25 dolerius – ir tai nebus prašmatnūs pietūs. Lietuvoje kukliai pavalgyti galiu už 5 eurus.
Niujorke gyvenu nuosavame bute, tačiau vien už komunalines paslaugas kas mėnesį sumoku po 2 tūkst. dolerių.
Žinau, kad Lietuvoje mediciną studija apie 100 izraeliečių, kadangi metų studijos čia kainuoja 5–10 tūkst. dolerių, o Amerikoje – apie 100 tūkst. dolerių.
Nesuprantu, kaip pensininkai išgyvena už 150 eurų per mėnesį, bet jie neina į gatvę garsiai pasipiktinti, neprotestuoja. Amerikoje žmonės tuoj pat išeitų į gatves ir kovotų už savo teises. Jeigu tylėsi, nieko nepakeisi.
Drabužių kainos, aišku, panašios, kaip turbūt ir bananų, nes jie visi iš tos pačios vietos. Tačiau F.Taunytė pasakytų, kad bananai – ne lietuvių maistas. Daug sveikiau mums valgyti obuolius, raugintus kopūstus, agurkus.
Žinoma, nesuprantu, kaip pensininkai išgyvena už 150 eurų per mėnesį, bet jie neina į gatvę garsiai pasipiktinti, neprotestuoja. Ką tai reiškia? Kad už tuos pinigus jie kažkaip išgyvena. Amerikoje žmonės tuoj pat išeitų į gatves ir kovotų už savo teises. Jeigu tylėsi, nieko nepakeisi.
– Gyvenote keliose skirtingose kultūrose. Ar vis dar atrandate savyje lietuviškų bruožų?
– Su manimi daug metų dirba kineziterapeutas Robertas Glemža. Aš vis juokauju su juo: „Robertai, aš žinau, kad lietuviai užsispyrę, tačiau aš dar ir žydas, vadinasi, dvigubai užsispyręs. Tad kodėl tu su manimi kariauji?“ Žinoma mes, žydai, išaugę Lietuvoje, perėmėme lietuviškų savybių ir tik čia jaučiamės iš tiesų namuose.
Tai pajaučiau atvykęs į Izraelį. Nors ir tikras žydas, buvau ten svetimas. Pirmiausiai turėjau aiškintis, kad nesu rusas. Kai pavyko tai įrodyti, tai jau buvo geriau, bet vis tiek negerai. Amerikoje žmonės visiškai susipainiojo, kas aš esu, nes kalbu hebrajiškai, bet su kažkokiu akcentu, kalbu gerai rusiškai, bet nesu rusas, kalbu angliškai, bet ne amerikietis.
Iš dalies pavydžiu vienam savo draugui, kuris Alytuje gimęs, Alytuje išaugęs, Alytuje vedė, dirbo, kūrė, įsigijo sodybą ir, eidamas per miestą, su kas antru praeiviu sveikinasi, jį vadindamas vardu. Kita vertus, esu daugiau pamatęs, daugiau išgirdęs, pačiupinėjęs. Nežinau, kas yra geriau.
Izraelyje pavydėdavau vietiniams, nes mačiau, kaip jie kalba tarpusavyje ir kaip kalba su manimi. Nebuvau jiems iki galo savas, nors ir žydas. Ir Amerikoje jaučiu skirtumą, kaip su manimi bendrauja amerikiečiai. Nors jie ir labai mane gerbia kaip specialistą, vis dėlto kalbasi kitaip nei tarpusavyje.
Tiesa, mano draugas Zenonas iš Alytaus apkeliavo visą pasaulį. Tikrai didelė laimė, kad dabar jau lietuviai turi galimybę nuvykti į bet kurią pasaulio vietą. Tačiau išvykti kažkur kitur gyventi? Nežinau, ar tai visada gera mintis. Kitoje šalyje niekada netapsi savas. Tiesiog tai buvo mano kelias.