15min GYVENIMO pašnekovas tikina, kad nors tai buvo pati vienišiausia jo kelionė, nė karto nesijautė vienišas. Nors buvo įstrigęs toli nuo namų neribotam laikui, niekada taip nesijautė, priešingai nei mes, likę savo namuose.
Kaip pats sako, grįžo nusigramdęs nuo savęs visas kasdienes kaukes, visus ritualus, kuriais kasdienybėje apaugame, tačiau parsivežė sielos ramybę ir neįkainojamas patirtis, parodančias, kiek nedaug žmogui reikia, kad jis jaustų gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, kiek daug reikia – pačiam Nariui prireikė 10 metų, kad išsiruoštų į šią kelionę.
– Kuo ypatingas šis piligriminis kelias?
– Tai aplink Šikoku salą besidriekiantis daugiau nei 1000 metų senumo 88 šventyklų kelias, kurio pradininkas – vienas svarbiausių Japonijos budizmo mokytojų Kobo Daishi, pats kilęs iš šios salos. Nors salos plotas mažesnis nei Sardinijos (Italijoje), tačiau daug kur stūkso kalnai, šventyklos išsibarsčiusios labai įvairiai, todėl praeiti tiesiai neįmanoma.
Šio kelio esmė – aplankyti visas 88 šventyklas ir į specialią knygą surinkti jų antspaudus. Vieni piligrimai keliauja pagal laikrodžio rodyklę, kiti – prieš. Tikima, kad einant prieš laikrodžio rodyklę gaunama dvigubai daugiau sėkmės, tačiau šis kelias, sako, sunkesnis, kalnai iš tos pusės yra statesni. Aš ėjau pagal laikrodžio rodyklę, man atrodė, kad ir taip užteks sunkumų ir iššūkių. Tačiau dauguma japonų, kuriuos sutikau, ėjo priešinga kryptimi.
– Kaip apskritai gimė mintis eiti piligriminiu keliu ir kodėl pasirinkote būtent šį kelią?
– Turiu keistą tradiciją kas penkerius metus leistis vienu iš piligriminių kelių. Šįkart tai buvo mano paties sau dovana knygos išleidimo proga. Rugsėjo pabaigoje kaip tik išėjo mano romanas „Toliau nei vandenynas“, kuriame taip pat plėtojama piligrimystės tema, tik Europoje. Be to, tai buvo sena mano svajonė.
Kai 2010 m. ėjau Šv. Jokūbo keliu, sutikau senuką japoną, kuris man padovanojo brošiūrą apie 88 šventyklų kelią. Nuo tada sėkla ir įsimetė, tik jai išaugti prireikė 10 metų.
– Kai jūs išvykote, pasaulį kaip tik sukaustė koronaviruso pandemija. Kaip pasijutote supratęs, kad tam tikra prasme įstrigote?
– Paprastai kelio įveikimo trukmė priklauso nuo pasirinkto tempo. Automobiliu jį galima įveikti per 3–4 dienas, dviračiu – per 2–3 savaites, einant pėsčiomis – per 40–55 dienas. Aš planavau įveikti kelią per 45 dienas ir jau turėjau atgalinį bilietą namo. Nors buvau visiškai atsijungęs nuo išorinio pasaulio, neskaičiau jokių žinių, artimieji ir draugai pradėjo su nerimu rašyti, kad pasaulis griūna.
Tačiau iš pradžių ir toliau ėjau savo ritmu – kad jį atrastum, reikia maždaug savaitės. Vieną dieną gali nueiti 16 km ir tai labai daug, nes eiti kalnais beprotiškai sudėtinga – jie pakankamai statūs, atrodo, vienas žingsnis į šalį ir gali nugarmėti į prarają, o kitą dieną įveiki 45 km.
Bet kai pasaulyje viskas pradėjo trupėti, tempą pradėjau lėtinti. Jeigu atsirasdavo galimybė kažkur pabūti ilgiau, taip ir padarydavau. Keliaujant apsistoti galima šventyklose, specialiuose viešbučiuose, tačiau yra nemažai ir nemokamų nakvynės vietų, kurias suteikia patys vietiniai gyventojai. Tai labai sena tradicija, kuri, tiesa, šiandien jau nyksta, bet tokių vietų vis dar galima rasti. Kiek įmanoma, jas ir stengiausi išnaudoti.
Taigi jei man pasiūlydavo pailsėti ir pabūti dar vieną dieną, jau neatsisakydavau. Poilsio man nereikėjo, kūnas stebėtinai gerai reagavo į fizinius iššūkius, tiesiog nebemačiau prasmės taip skubėti, nes pradėjau įtarti, kad mano lėktuvą atšauks.
Nusprendžiau neskubėti ir atsiverti galimybėms, kurios nutinka kelyje.
Jaučiau, kad mano kelionė gali užsitęsti neribotą laiką, o kadangi atvykau čia visgi dėl šio piligriminio kelio, nusprendžiau neskubėti ir atsiverti galimybėms, kurios nutinka kelyje. Savaitę savanoriavau šventykloje, beveik tris savaites už maistą ir stogą dirbau kalnų sodyboje.
– Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Apskritai ši kelionė buvo viena ypatingiausių mano gyvenime. Be kita ko, ji vyko dar ir išskirtinėmis aplinkybėmis, kai visi, nepaisant to, kur buvo, jautėsi esą padidintų išgyvenimų zonoje. Daugelis įvardija labai panašius dalykus – nežinomybę, bejėgystę, kai negali nieko pakeisti, vienatvę ir baimę.
Aš šiuo atveju esu labai dėkingas keliui ir jaučiuosi savotiškai privilegijuotas, gal net palaimintas, nes galėjau eiti. Mano draugas iš Niujorko rašė, kad kelias savaites pro langą mato sunkvežimius, į kuriuos kraunami negyvi žmonės, o pats niekur negali išeiti. Aš turėjau šią prabangą – saulė šviečia, vandenynas atsiveria...
Manęs žmonės vis klausia, kaip jaučiausi įstrigęs. Bet aš nė karto nesijaučiau įstrigęs. Kaip tik atrodė, kad įstrigę yra kiti.
Reikia pabrėžti, kad Japonijoje karantino nebuvo, tik nepaprastoji padėtis, todėl viskas funkcionavo, taigi smulkių buitinių nepatogumų, kad nerastum, kur prisisėsti pavalgyti, tikrai nebuvo. Tačiau balandžio pabaigoje, pirmą kartą per daugiau nei tūkstantį metų, užsidarė visos šventyklos. Tuo metu buvau praėjęs 63 iš 88 šventyklų. Jeigu būčiau ėjęs toliau, nebūčiau surinkęs visų antspaudų ir negalėčiau aplankyti šventyklų. Todėl nusprendžiau padaryti ilgesnę pertrauką ir palaukti, kol jas vėl atidarys.
Kai atnaujinau kelionę, visuomet miegodavau iš vieno sutikto prancūzo skolintoje palapinėje, nes pas žmones prašytis jau buvo nejauku – nesinorėjo jų gąsdinti savo atvykimu. Jie gi nežino, kad sėdžiu čia jau du mėnesius.
Aš nė karto nesijaučiau įstrigęs. Kaip tik atrodė, kad įstrigę yra kiti.
Kita vertus, ši situacija man leido dar giliau apmąstyti piligrimystės sąvoką. Lotyniškai piligrimas reiškia pašalietį, svetimšalį. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, idealesnių sąlygų piligriminei kelionei nebūtų, nes kaip niekada aiškiai suvokei, kad esi svetimšalis. Juolab kad einant šiuo keliu, tu persimainai ir išoriškai – užsivelki baltą liemenę, užsidedi kepurę, ant kurios yra mokytojo ženklas, pasiimi lazdą, ir jau iš tolo tave identifikuoja, kad esi piligrimas. Beje, patys japonai einančiųjų šiuo keliu piligrimais nevadina. Jie turi specialų terminą – henro arba ohenro-san.
– Kaip atrodė savanorystė šventykloje?
– Iš pradžių jaučiau antropologinį smalsumą – kada gyvenime dar išpuls galimybė pagyventi šventykloje ir pamatyti, kaip ji funkcionuoja? Tiesa, Japonijoje nėra savanorystės sąvokos – dirbdamas tu vis tiek ką nors gauni. Jie turi specifinį žodį šiai situacijai – otetsudai, kuris reiškia „padėti darbe“, asistavimą.
Man pasisekė, kad tuo metu ten pat savanoriavo prancūzas, kuris kalbėjo japoniškai, ir tai buvo didžiulė pagalba, nes susikalbėti angliškai šventyklose sudėtinga. Jis vedęs japonę, kuri dėl karantino užsiliko Europoje, o jis – Japonijoje. Tokia kurioziška situacija.
Japonijoje nėra savanorystės sąvokos – dirbdamas tu vis tiek ką nors gauni.
Taigi su juo ir dar vienu piligrimu japonu, kuris ten savanoriauja jau dvejus metus, dirbdavome laukuose. Taip praleidau septynias dienas. Mane perspėjo, kad darbas bus sunkus. Man darbas nėra baisus, bet nesitikėjau, kad jis bus po 12 ar daugiau valandų ir be poilsio dienų.
Dienotvarkė atrodė taip. Keliesi penktą valandą ryto, šeštą eini į rytinę ceremoniją, po jos maždaug per 10 minučių papusryčiauji, tada šventykloje plauni vonias, tvarkai tam tikrus kambarius, o nuo aštuntos važiuoji į laukus. Grįžęs vėl šventykloje valai tualetus, tvarkai aplinką, kitus darbus dirbi. Apie septintą vakaro pavakarieniauji, šiek tiek pasėdi, pabendrauji ir eini miegoti.
Viena maloniausių dalių būdavo vakarinis prausimasis, kadangi šventykloje buvo karštųjų versmių, kurias japonai labai vertina, baseinas. Kai baseine būdavo ir kitų šventykloje už pinigus apsistojusių žmonių, leisdavo ir mums jame nusiprausti.
Nors buvau apsisprendęs pabūti 7 dienas, jau po 4–5 dienų atrodė visko gana. Ne dėl paties darbo, darbo aš nebijau. Dėl prieštaravimų, kurie glūdėjo šventykloje.
Kitas prieštaravimas: nors piligrimams tiekiamas vegetariškas maistas, patys vienuoliai valgo mėsą.
Budizmas deklaruoja atjautą ir vegetarizmą, tačiau ten nieko panašaus nebuvo. Pavyzdžiui, vienuoliai medžioja gyvūnus – šernus arba usūrinius šunis, kurie laikomi kenkėjais, todėl savivaldybė už juos moka po 100 eurų. Jie uždarydavo juos nedideliuose narvuose ir ne visada iš karto nužudydavo, palaikydavo dar 2 ar 3 dienas, per kurias gyvūnas kankindavosi. Niekam nerūpėjo sumažinti jo kančią.
Kitas prieštaravimas: nors piligrimams tiekiamas vegetariškas maistas, patys vienuoliai valgo mėsą. Visa tai matydamas supranti, kad fasadas ir vidus labai nesutampa.
Širdies sutroje, kurią jie gieda kiekvieną rytą, pagrindinė mintis yra apie tai, kad forma yra tuštuma ir tuštuma yra forma. Taigi ir susimąstai – kiek jų žodžiai yra tušti ir kiek jie kažką reiškia.
– O kokius darbus dirbdavote išvežtas į laukus?
– Laukuose tekdavo dirbti įvairius darbus – nuo akmenų tąsymo, kai nesugalvoja kito darbo, iki ravėjimo, griovių kasimo, plastiko rinkimo, augalų sodinimo ir pan. Jie ten dirba visi, vyriausias šventikas savo ritualinę aprangą užsivelka tik per rytinę ceremoniją, o visą dieną vaikšto su kombinezonu, kaip paprastas darbininkas.
Darbas jiems yra vertybė ir gyvenimo prasmė. Visi vienuoliai dirba, nėra taip, kad vieni juodadarbiai, o kiti nieko neveikia.
Šventikas, kuris dabar vadovauja vienuoliams, atvyko čia būdamas dar jaunas ir iš apleistos šventyklos be vandens ir elektros, pavertė ją modernia ir patogia vieta. Tačiau darbo sąvoka dabar tapo šiek tiek iškreipta, nes pradedi dirbti tik dėl paties darbo: pavyzdžiui, sodini citrinmedžius, nes žmonės dovanoja šventyklai žemes ir reikia su jomis kažką daryti. Kai citrinos sunoksta, jų niekas nenurenka. O usūriniai šunys medžiojami, nes jie apgraužia tuos vaismedžius, kurie niekam nereikalingi. Tokia beprasmių veiksmų virtinė.
Tačiau paskutinis lašas man buvo, kai vieną dieną nebuvo aiškaus, konkretaus darbo, todėl gavome užduotį tiesiog pertempti akmenis iš vienos krūvos į kitą. Raminau save prisimindamas posakį – laikas rinkti akmenis ir laikas juos mėtyti, bet jeigu kasdien reikėtų rinkti akmenis iš vienos krūvos kitą, nepadėtų jokia filosofija.
Ir visai priešingas įspūdis buvo sodyboje kalnuose, kur apsodinome medžiais kalną – prasmė jautėsi kiekviename veiksme. Be to, buvo labai draugiška atmosfera, palaikymas, nebuvo jokios vertikalios hierarchijos, skirtingai nuo šventyklos, kur niekas nevyksta, kol šventikas nepasakys.
Paskutinis lašas man buvo, kai vieną dieną nebuvo aiškaus darbo, todėl gavome užduotį tiesiog pertempti akmenis iš vienos krūvos į kitą.
Šie paprasti žmonės – vyras ir žmona – paklausę šamanės raginimo, atsikėlė į šią salą, įsikūrė vidury kalnų ir savo rankomis stengėsi atkurti suniokotą mišką. Mat po karo Japonija buvo labai nusiaubta ir, norint viską atstatyti, buvo masiškai kertami miškai. Vėliau šios teritorijos apsodintos pramoninėmis pušimis. Iš esmės tai negyvas miškas, paukščio jame neišgirsi, nors beprotiškai gražus, ypač rūke.
– Kokį įspūdį paliko vietiniai žmonės?
– Tai buvo mano pati vienišiausia kelionė iš visų patirtų. Nepaisant to, niekada nesijaučiau vienišas. Šio kelio esmė, kad tu tarsi eini kartu su Kobo Daiši. Net ir ant kepurės esantis užrašas reiškia „keliaujantys dviese“. Tačiau ten, kur sutikdavau žmonių, buvo labai gražių pažinčių.
Japonai yra labai šilti ir svetingi žmonės, o šioje saloje, kurioje lankosi piligrimai, – ypač. Salos gyventojai turi tokį terminą – osettai, kurį galima išversti kaip „dovaną“. Kitaip tariant, vietiniai žmonės piligrimams ką nors dovanoja – tai gali būti nuo maisto iki nakvynės, esu gavęs ir pinigų, nors išmaldos nesu prašęs. Kita vertus, ir nereikėjo.
Pinigų išleidau mažiau nei būdamas Vilniuje, nes už nakvynę dažniausiai mokėti nereikėdavo, maistas ten sąlyginai pigus, papietauti galima už 4–5 eurus. Tiesa, po kurio laiko jau imi tikėtis osettai kiekviename žingsnyje, todėl norėdamas, kad mano sąmonė išliktų sveika, stengdavausi ką nors padovanoti mainais. Iš pradžių dalindavau gintariukus, o kai jie baigėsi – saldainius ir pan.
Norėdamas, kad mano sąmonė išliktų sveika, stengdavausi ką nors padovanoti mainais.
Tačiau svarbiausia, kad nors siautė virusas ir kiekvienas svetimšalis galėjo atrodyti kaip potencialus ligos užkratas, niekada nejaučiau jokio priešiškumo, jokių šnairuojančių žvilgsnių, kad kas norėtų mesti akmenį. Taip, buvo anekdotiškų situacijų, kai ateini į karštą versmę, – vienas didžiausių malonumų būdavo po kelionės panardinti kūną į šiltą vandenį, – tik įlendi į baseinėlį, o jame sėdėję senukai gražiai atsistoja ir išeina. Tačiau negali ant jų pykti.
99 proc. japonų sąžiningai dėvi kaukes. Pavyzdžiui, šeštą ryto žmogus vienas visame lauke pjauna žolę, tačiau užsidėjęs kaukę. Tai jau kitas kraštutinumas, todėl Japonijos valdžia net ėmė priminti žmonėms, kad ne visada reikia dėvėti kaukes. Kai yra 30 laipsnių karščio, pagyvenusiam žmogui kaukė gali tapti net pavojinga.
– Kaip sekėsi adaptuotis grįžus?
– Kadangi man reikėjo saviizoliuotis, adaptacija buvo sklandi ir palaipsnė – iš karto nepuoliau socializuotis. Kitas dalykas, kad neturėjau labai didelių lūkesčių. Kai buvau jaunesnis, po ilgesnės kelionės atrodydavo, kad grįžęs kalnus versiu. Dabar tokios iliuzijos neturiu, žinau, kad kasdienybė diktuoja savo ritmą, kad reikia daryti tai, ką reikia daryti. Po Japonijos, tiesa, man buvo lengvas šokas, kad žmonės kaukių nedėvi.
Skristi namo teko per Pietų Korėją į Frankfurtą, iš ten – į Rygą, o tada keliauti namo pasirašius pasižadėjimą, kad niekur Latvijoje nestosiu. Japonijoje ir Korėjoje visų reikalavimų laikomasi griežtai: matuojama temperatūra, visi dėvi kaukes, laikosi atstumo. Vos tik išlipau Frankfurte – pasijutau sugrįžęs į liberalią Europą, kurioje niekas į taisykles skrupulingai nežiūri.
– Ir ką gi parsivežėte iš šios kelionės?
– Ramią sąmonės būseną. Neturiu didelių lūkesčių, tiesiog stengiuosi daryti tai, ką turiu daryti, aišku, visada norėtųsi daugiau laiko. Nežinau, kas bus rytoj, bet šiandien galiu įvardinti du fundamentalius dalykus, kuriuos prisijaukinau. Vienas iš jų – vienatvė, kai žmogus nustoja jaustis vienišas su savimi. Antrasis – mirties baimė. Teigiama, kad eidamas šiuo piligriminiu keliu tu tarsi eini mirties keliu, ruošdamasis mirčiai. Tačiau jį praėjęs tarsi atgimsti iš naujo. Iš to piligrimo su balta liemene ir skrybėle vėl tampi savimi, tačiau iš esmės nauju savimi.
Kai atsiguliau, prasidėjo žemės drebėjimas. Kaip bebūtų keista, buvo labai malonus jausmas.
Kiti įvardina labai stiprų apsivalymo procesą. Ir iš tiesų, jau vidury kelio jaučiausi, kad gremžiu nuo savęs visus kasdienius ritualus, nors pirmą naktį neatrodė, kad taip bus. Pačią pirmą naktį nakvojau šeštos šventyklos vartuose – anksčiau čia laikydavo palaikus: betono pagrindas, nulis laipsnių, o tu ką tik atvykęs iš patogaus pasaulio. Natūraliai kyla baimė: kaip čia nakvosiu, sušalsiu, numirsiu, o dar tuose vartuose mergaitė vaidenasi... Šiaip ne taip pernakvoji, ryte išeini, pliaupia lietus, o tavęs dar laukia daugiau nei tūkstantis kilometrų.
Tačiau po kurio laiko komforto poreikis išnyksta. Pasiekęs paskutinę šventyklą ir užbaigęs kelią, visiškai nusikamavęs kalnuose prie upelio pasistačiau palapinę. Kitoje upės pusėje su manimi kalbėjo beždžionės. Kai atsiguliau, prasidėjo žemės drebėjimas. Kaip bebūtų keista, buvo labai malonus jausmas. Tu miegi ant tos žemės, jauti, kaip ji dreba, ir atrodo, kad taip turi būti. Jeigu tai būtų nutikę pirmą kelionės naktį, turbūt eičiau iš proto. Taigi galiausiai pradeda reikėti labai mažai – pageidautina, kad ant galvos nelytų ir būtų šiek tiek maisto.
Žinau, kad po truputį kasdieniai ritualai sugrįš ir tame nieko nėra baisaus. Kita vertus, suprantu, kodėl žmonės vis nori ten sugrįžti.
