Spalio 15 d. iš namų savo motociklu „Harley Davidson“ išvykęs motociklininkas A.Kilkus, pravarde Kumpis, priklausęs baikerių klubui „Vorai MC“, taip į juos ir negrįžo. Po keturių dienų, spalio 19-ąją, dėl įtarimų neteisėtu asmens laisvės atėmimu buvo sulaikytas kitas motociklininkas – minėto klubo prezidentas L.Baltrūnas-Oblius. Teigiama, kad jis buvo paskutinis žmogus, bendravęs su dingusiuoju. Pareigūnai rado tik netoli nuo Varėnos miške numestą A.Kilkaus motociklą, jo telefonas rastas Vilniaus pakrašty, o pats baikeris tarsi dingo skradžiai į vandenį. Gausios paieškos rezultatų nedavė.
Įtariamasis, kuriam įtarimai neteisėtu laisvės atėmimu buvo perkvalifikuoti į įtarimus tyčine žmogžudyste, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleido keturis mėnesius. Visą tą laiką L.Baltrūnas-Oblius naudojosi savo teise neduoti parodymų ir nuo teisėsaugos bei žiniasklaidos atsitvėrė tylos siena. O teisėsaugininkai, tirdami baikerio A.Kilkaus dingimo ir, kaip teigiama, nužudymo bylą, rankų nenuleido.
Ilgainiui įtarimai bendrininkavus šiame nusikaltime ir slėpus įkalčius buvo pareikšti dar trims asmenims: L.Baltrūno-Obliaus bičiuliui Dariui Matusevičiui, žmonai Daivai Baltrūnienei ir geriausiam draugui Kazimierui Jakui. Tiesa, šiuo metu įtariamųjų sąraše likęs pats L.Baltrūnas-Oblius, jo žmona Daiva ir bičiulis K.Jakas.
Suprasti akimirksniu
- 2017 m. spalio 15 d. apie 17 val. Aivaras Kilkus motociklu „Harley-Davidson“ išvyko iš namų Vilniuje ir negrįžo, o jo buvimo vieta iki šiol nėra žinoma. Varėnos rajone buvo rastas A.Kilkaus motociklas ir jo šalmas.
- Baikerių gretose Kumpiu vadinto vyro ne vieną dieną įnirtingai ieškojo ne tik šeima, policija, bet ir būriai savanorių, dalis kurių nė nepažinojo Aivaro, tačiau neliko abejingi šiai dramai.
- Spalio 20 d. įtarimai dėl neteisėto A.Kilkaus laisvės suvaržymo buvo pateikti Laurynui Baltrūnui, o Vilniaus apylinkės teismas leido jį suimti dviem mėnesiams. Gruodžio 14 d. suėmimo terminą leista pratęsti dar dviem mėnesiams.
- Gruodžio pradžioje šiame tyrime padaugėjo įtariamųjų, jų sąrašą papildė L.Baltrūno bičiulis Darius Matusevičius. Šis baikeris buvo įtariamas tik tuo, kad išvežė A.Kilkaus motociklą į Varėnos rajoną. Jam įtarimai bendrininkavus šiame nusikaltime ir slėpus įkalčius panaikinti.
- Gruodžio 15 d. policija netikėtai išsivežė apklausai L.Baltrūno žmoną. Moteris, įtariama įkalčių slėpimu, už grotų praleido dvi paras.
- 2018 m. vasario 19 d. L.Baltrūnas po keturių mėnesių, praleistų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, paleistas į laisvę ir šiuo metu laukia tyrimo pabaigos namų arešto sąlygomis.
- Spėliojama, kad tarp L.Baltrūno ir buvusio klubo „Vorai“ nario A.Kilkaus galėjo būti nesutarimų, susijusių su pinigais, garažais. Aplinkybes tyrėjai dar aiškinasi.
- Baikerių pasaulyje L.Baltrūnas turi Obliaus pravardę. Jis vadinamas žinomiausiu Lietuvos baikeriu. Jau beveik 20 metų gyvuojančiam baikerių klubui „Vorai“ jis vadovauja nuo pat klubo veiklos pradžios.
- Oblius yra turėjęs nemalonumų su teisėsauga, kai per koncertą Aukštadvaryje apmėtė kiaušiniais homoseksualumo neslepiantį atlikėją Ruslaną Kirilkiną.
Daugiau kaip prieš tris savaites, vasario 19-ąją, lydimas policijos pareigūnų, L.Baltrūnas-Oblius iš Lukiškių buvo paleistas ir palydėtas namo į Škilietų kaimą (Trakų r.). Griežčiausia kardomoji priemonė pakeista į namų areštą.
Išskirtiniame interviu 15min L.Baltrūnas-Oblius su žmona Daiva papasakojo, kokia yra laisvė namų arešto sąlygomis; kaip ir kuo gyveno žmona ir vaikai, kol vyras buvo įkalintas; kokius metodus naudoja teisėsauga, kad išgautų prisipažinimą; apie garsiai nuskambėjusį D.Baltrūnienės sulaikymą ir savaitgalį areštinėje; baikerių klubo padėtį ir tai, ką reiškia būti kaltinamam tokiu sunkiu nusikaltimu.
– Praėjo daugiau kaip trys savaitės, kai grįžote namo. Papasakokite, kaip ir kuo dabar gyvenate, kokia ta laisvė namų arešto sąlygomis?
Laurynas: Gera grįžti namo po keturių mėnesių „sanatorijos“, būti su šeima. Džiaugiuosi ir tuo, kad teismai objektyviai įvertino bylos medžiagą. Dabar per dieną iš namų galiu būti išėjęs tris valandas – nuo 9 iki 12 val. Per tą laiką galiu eiti, važiuoti, kur noriu, bet tik šalies teritorijoje.
Man prie kojos pritvirtinta apykojė, tad pareigūnai nuolat stebi mano buvimo vietą. Tas tris valandas su savimi nešiojuosi tokį aparatą (matyti žemiau esančioje nuotraukoje – red.), nuo jo negaliu nutolti daugiau kaip tris metrus, o kai esu namie – beveik parą laiko nuo 12 iki 9 val. – jis turi būti įdėtas į štai ten ant spintos viršaus sumontuotą įrenginį. Jei tokios tvarkos nesilaikyčiau – kontroliuojantys pareigūnai centre iškart tai pamatytų.
Įrenginys kažkodėl įtvirtintas ypač nepatogiai – palubėje ant spintos, tad net atvažiavęs patikrinti policininkas pats jo nepasiekia apžiūrėti ir paskaityti įrašų ekranėlyje, todėl turi kabarotis ant spintos.
Man asmeniškai tai visiškai nejuokinga, nes kiekvieną kartą, kai aparatas supypsi, turiu patikrinti, ar taip fiksuojamas pažeidimas – turiu ir pats lipti ant spintos ir nuspausti mygtuką. Kai tai vyksta naktį, turiu keltis, užsidėti kojos protezą, ateiti čia, užlipti ant kėdės, pakalbėti su tuo aparačiuku ar atsiliepti, jei skambina iš centro, paskui eiti gulti ir neretai už pusvalandžio vėl keltis pasigirdus pypsėjimui.
Kodėl už pusvalandžio? Pavyzdžiui, vien kovo 8-osios naktį fiksuoti septyni įrenginio suveikimai, tarsi „pažeidimai“. Deja, įrenginys pypsi kelis kartus per parą nepriklausomai nuo to, kad esu kambaryje ir niekur neišeinu. Liūdniausia tai, kad teoriškai užfiksavus tris pažeidimus galiu būti grąžintas atgal į „sanatoriją“. Dabar tokių įrangos suveikimų, tariamų „pažeidimų“, priskaičiuota 94, vien kovo 8-ąją – 11 jų buvo, ir daugiausia, kaip tyčia, vakare ir naktį, nors iš namo niekur neišeinu.
Dėl tokių neva „techninių“ nesklandumų man kyla klausimas, ko verta tokia policijos naudojama sistema šiame skaitmenizuotame amžiuje, kuri įrengiama taip, kad ne kontroliuotų mane, o verstų padaryti priežiūros sąlygų pažeidimą neapsikentus poreikio dieną ir naktį laipioti ant spintos. Kiek girdėjau, baudžiamojo proceso įstatymas netgi tiesiogiai draudžia taikyti kankinančio ir žeminančio pobūdžio procesinę prievartą. Man net kyla klausimas – ar visi taip fiksuojami tariami „pažeidimai“ nėra užprogramuoti tam, kad mane vėl galėtų išsiųsti į „sanatoriją“?
Liūdniausia tai, kad teoriškai užfiksavus tris pažeidimus galiu būti grąžintas atgal į „sanatoriją“. Dabar tokių įrangos suveikimų, tariamų „pažeidimų“, priskaičiuota 94.
O „pažeidimų“ fiksuojama įvairių, pavyzdžiui, neva nutolau nuo įrenginio toliau, nei leista, nors esu tame pačiame kambaryje. Net dukart buvo fiksuotas neva apykojės dirželio „pažeidimas“, buvo ir toks kartas, kai policijos kontrolės centre rodė, kad neva yra atidarytas ir sugadintas įrenginys.
Pareigūnai atvyko patikrinti, bet jokių pažeidimų nerado, nes tokių tikrovėje ir nebuvo. Įdomiausia tai, kad pareigūnams dėl viso pikto pakeitus apykojės dirželį, prietaisas jų akivaizdoje užfiksavo dar vieną „pažeidimą“. Tad jiems ir vėl teko keisti dirželį.
Taigi dabar kas kartą, kai fiksuojamas dar vienas tariamas „pažeidimas“, atsiliepiu pagal instrukcijas ir einu prie kompiuterio: rašau elektroninį laišką tyrėjai, prokurorui, į policijos centrą ir advokatams, kad visi matytų, jog aš neturiu nuo ko slėptis ir nustatytų sąlygų nepažeidinėju.
Šie nuotykiai su įrenginiais yra tiesiog kankinantis nesusipratimas, bet man labiausiai norisi reabilituoti žmoną, nes kiek žmogus gali su nepagrįstais įtarimais gyventi. Dabar ji yra įtariamoji, įtarimai nepanaikinti, paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Liūdniausia, kad policija puikiausiai žino, jog ji niekuo nėra prisidėjusi prie Aivaro dingimo. Kai mane po suėmimo pratęsimo atvežė į areštinę, pareigūnai pranešė, kad suimta žmona ir mano geriausias draugas, klubo įkūrėjas Kazimieras Jakas. Ir dar tiesiai šviesiai pasakė: prisipažink arba kreipiamės į teismą ir žmoną bei K.Jaką suims, skirs trijų mėnesių sankciją.
Man labiausiai norisi reabilituoti žmoną, nes kiek žmogus gali su nepagrįstais įtarimais gyventi. Liūdniausia, kad policija puikiausiai žino, jog ji niekuo nėra prisidėjusi prie Aivaro dingimo.
Daiva: Mano nuomone, svarbiausi Laurynui žmonės buvo panaudoti kaip jaukai, kad padarytų psichologinį spaudimą.
– Ką radote grįžęs namo?
Laurynas: Įrankių nėra, kastuvų, kirvių, darbinių drabužių, batų – viskas išvežta ekspertizei. Aš suprantu, viską reikia patikrinti, net jei tuos daiktus susirenki po dviejų mėnesių nuo tyrimo pradžios, bet jei padarei ekspertizę, tai atiduok.
Daiva: Visa tai buvo paimta vykdant antrą kratą, kai buvau sulaikyta gruodžio 15 d. Kaip ir istorija su liemene – ilgiausiai kabojo namie, paskui pas anytą, per pirmą kratą dar spalio mėnesį ją pareigūnai apžiūrėjo, čiupinėjo, bet nepasiėmė. Laukdama vyro nusivežiau liemenę į Vilnių ir staiga gavau kaltinimą, kad ją neva slėpiau. Mano nuomone, tai visiškas nesusipratimas.
– Kaip manote, kodėl teisėsaugai staiga ta liemenė tapo tokia svarbi?
Laurynas: Spėju, kad turėtų ieškoti DNR arba kraujo pėdsakų. Bet kadangi jos prireikė praėjus net dviem mėnesiams nuo tyrimo pradžios, galiu įtarti, kad jos prireikė ne tiek pėdsakų paieškai, kiek mano kaip motociklininko žlugdymui. Juk liemenė motociklininkui, priklausančiam konkrečiam klubui, yra pats brangiausias atributas. Neretai užsitarnauti liemenę su pilnu komplektu antsiuvų užtrunka ne vienus metus, ir daug kam tai yra gyvenimo tikslas.
Ir kai vyrą uždaro į belangę, o liemenę atima iš žmonos per kratą, rodo, kad jie šiek tiek susipažinę su judėjimu ir žino, ką daro. Žmogus, praradęs liemenę, iš klubo yra šalinamas automatiškai, nesvarbu, kokias pareigas ėjo klube. Policija taip man ir sakė: taigi tu nebe klube, nes nebeturi liemenės. O ar gali vėl užsitarnauti liemenę, priklauso nuo klubo ir priežasčių, kaip tą liemenę praradai.
Kadangi liemenės prireikė praėjus net dviem mėnesiams nuo tyrimo pradžios, galiu įtarti, kad ne tiek pėdsakų paieškai, kiek mano kaip motociklininko žlugdymui.
Pareigūnai dabar turi trijų klubo žmonių liemenes. Gerai, suprantu dėl formalaus manosios paėmimo, bet kodėl paėmė dar dviejų klubo narių? Paėmė, padarė ekspertizę, tai kodėl negrąžino?
Būdamas „sanatorijoje“ spaudoje skaičiau pareigūnų pasisakymus, kad dabar yra tokia praktika, jog nuteisia už nužudymą neradus dingusio žmogaus kūno.
Tai vėlgi man skamba kaip spaudimas pripažinti tai, ko nepadariau, nes buvo prisimintos istorijos, kaip atsirasdavo įslaptinti liudytojai, neva girdėję pasakojimus apie nusikaltimus, mainais už lengvesnį nuosprendį už padarytus nusikaltimus. Vis dėlto tikiu, kad visos aplinkybės laikui einant bus teisingai nustatytos.
– Dirbote Beižionių vaikų globos namuose. Kokia dabar yra padėtis – jūsų veikla ten sustabdyta?
Laurynas: Kai buvau išleistas, sulaukiau globos namų direktoriaus skambučio, kalbėjome apie darbus, klausė, ar norėčiau grįžti. Buvome su juo susitikę. Po to susitikimo direktorius ir vienas auklėtinių kažkodėl be jokių konkrečių motyvų buvo įtraukti į asmenų, su kuriais man draudžiama bendrauti, sąrašą. Taigi dabar ten negaliu važiuoti, negaliu tęsti darbo, nors kodekse numatyto teisinio sprendimo dėl nušalinimo nėra.
– O kaip netekote darbo – buvote atleistas?
Laurynas: Pats išėjau. Lukiškėse iki teismo iš viso gali laikyti pusantrų metų. Kai suėmė dviem mėnesiams, galvojau, gerai, tegul tiria, niekuo netrukdau, ištirs, pamatys, kad nepadariau jokio nusikaltimo, ir paleis.
Tačiau, kai sankciją pratęsė, pamaniau, kad nežinia, kiek viskas tęsis. O žiniasklaida savo indėlį irgi padarė: pradėjo linksniuoti globos namus, kur dirbau, ką dariau ir pan. Todėl, kad nepakenkčiau darbovietei, nes ten iš tiesų dirba nuostabūs žmonės, gruodžio vidury, kai pratęsė antrąją sankciją, pats parašiau prašymą išeiti iš darbo.
Teisme, sprendžiant dėl sankcijos suėmimui, yra vertinami žmogaus socialiniai ryšiai. Kuo jie stipresni, t. y. jei žmogus dirba, yra vedęs, turi šeimą, vaikų, juos išlaiko, turi gyvenamąją vietą ir t. t., tuo kardomoji priemonė gali būti švelnesnė. Darbovietės nebeturiu, nes jau nebedirbu, ir nebegaliu grįžti, nes uždraudė bendrauti su direktoriumi.
Kitus žingsnius vertinu kaip siekį sugriauti šeimą. Tiesiai šviesiai pasakysiu: kokia turi būti stipri moteris ar vertinti ir mylėti savo vyrą, kad nepalūžtų girdėdama pareigūnus aiškinant, jog vyras neva yra žmogžudys, o tave pačią uždarysim į kalėjimą ir atimsim vaikus? Kiek moterų norėtų toliau taip gyventi?
Tarkime, sugriūva šeima, vaikų nematai, nes dabar gyvenu žmonos sodyboje, neturiu gyvenamosios vietos, staiga per keturis mėnesius tampi be socialinių ryšių, tiesiog niekuo – be darbo, be šeimos, neišlaikantis vaikų ir be gyvenamosios vietos.
Tiesiai šviesiai pasakysiu: kokia turi būti stipri moteris ar vertinti ir mylėti savo vyrą, kad nepalūžtų girdėdama pareigūnus aiškinant, jog vyras neva yra žmogžudys, o tave pačią uždarysim į kalėjimą ir atimsim vaikus?
– Turėjote ir vaikų motociklininkų būrelį Aukštadvaryje. Kaip viskas baigėsi su šia veikla?
Laurynas: Taip, turėjau dvi grupes po 15 vaikų. Klubas rėmė tą veiklą, buvo nupirkęs motociklų, o mechanikai juos remontuodavo. Man dabar uždrausta bendrauti su visais mechanikais, kurie vaikams motociklus tvarkydavo, taip pat ir su kelių būrelio vaikų tėvais. Kaip suprantu, dėl to, kad niekaip būrelis „neužsikurtų“, o aš negalėčiau dirbti įprasto darbo.
Daiva: Man tų vaikų mamos pasakojo, kad vaikams irgi buvo šokas, jie labai išgyveno. Vieno vaiko mama pasakojo, kaip jos sūnus apsidžiaugė sužinojęs, kad Lauryną išleido, atbėgo jai džiugiai šaukdamas, kad pagaliau bus būrelis. To būrelio visi vaikai laukia.
Laurynas: Tokia ir realybė: šiuo metu esu tik įtariamas, ne nuteistas, lyg ir turi galioti nekaltumo prezumpcija, bet, deja, jau sudarytos sąlygos visiems socialiniams ryšiams sukarpyti.
– Papasakokite apie dieną, kai suėmė vyrą, kaip į viską reagavote, kas vyko?
Daiva: Kai vyrą suėmė, jis man paskambino, kad pareigūnai jį pasiima. Pamaniau, apklaus ir paleis. Susitvarkiau kambarius, padariau valgyti, vaikus parsivežiau iš darželio. Vyras vis negrįžta. Ir staiga šuo pradėjo loti, išeinu iš namo ir matau daugybę mašinų. Jau temo, aš viena su vaikais, staiga visas kiemas prigužėjo mašinų. Širdis ėmė drebėti, nesuvokiau, kas čia darosi. Vaikams pasakiau, kad turime svečių, ir raminau, kad neišsigąstų.
Ir kaip gyventi – grįžti namo ir matai, kad čia kažkas buvo. Draugai sakydavo: pasikeisk spyną. O kam ją keisti, lyg mūsų šeima turėtų ką slėpti. Mes neturime ko slėpti.
Su pareigūnais atvyko viena socialinė darbuotoja, labai gera moteris. Tik po šio vizito tyrėjai sakiau, kad, kai vyksta į daugiavaikes šeimas, turėtų atsivežti ne vieną socialinį darbuotoją, jog užimtų vaikus, nes vienas žmogus to padaryti negali. Tą vakarą vyresnysis sūnus buvo kartu su manimi išėjęs į kiemą, matė viską, kas vyksta – tai čia, jei kalbame apie bandymus apsaugoti vaikus.
Viskas buvo apžiūrėta. Man, matyt, buvo šoko būsena, pareigūnams išvykus dar padėjau sūnui padaryti namų darbus, nuėjau miegoti su mintimis, kad vis tiek vyras greitai grįš.
Kitą dieną pas mane atėjo tas pats žmogus, kuris buvo atliekant kratą, grąžinti vyro daiktų. Tiesa, pirmi jo žodžiai buvo: o, visą naktį verkei. Grąžino vyro piniginę, mašinos raktelius, dar paklausiau, ar galiu mašiną parsivaryti, atsakė, kad joje yra šiek tiek chemijos, bet galiu parsivaryti ir naudotis. Pradėjo uždavinėti man klausimus. Įdomiausia, kad tarp grąžintų vyro daiktų nebuvo jo namų raktų.
Paskui taip ir būdavo: beveik kiekvieną savaitgalį išvažiuodavau į Vilnių, kas kartą grįždavau ir matydavau, kaip daiktai „vaikšto“. Ir kaip gyventi – grįžti namo ir matai, kad čia kažkas buvo. Draugai sakydavo: pasikeisk spyną. O kam ją keisti, lyg mūsų šeima turėtų ką slėpti. Mes neturime ko slėpti.
Laurynas: Dabar, kai buvo atvykę pareigūnai patikrinti įrenginio, šešiametė dukra klausė: „Tėti, ką dabar suims – tave ar mamą?“ Kam visa tai daryti prie vaikų? Gerai, suėmė mane, tai viena, bet kuo čia dėti mano žmona ir vaikai...
– Kaip vaikai reagavo, kai suėmė vyrą? Ką jiems sakėte?
Daiva: Visą laiką sakiau, kad tėtis grįš, reikia palaukti. Raginau rašyti laiškus, piešti piešinukus, tai nežinau net, kiek tų laiškų buvo išsiųsta (šypsosi). Vyresnieji žinojo, kur tėtis, mažieji dar nelabai ką ir supranta.
Vieną dieną mažiausiasis, toks pasipiktinęs, sakė: „Tai kur tas tėtis ir kada jis grįš?!“ Stengdavomės prie vaikų šiomis temomis nekalbėti, ir aš stengiausi neparodyti savo būsenos.
– Su kokiomis reakcijomis vaikams teko susidurti darželyje, mokykloje?
Daiva: Labai ačiū visai darželio-mokyklėlės administracijai. Direktorė jau pirmą dieną palinkėjo man stiprybės ir užtikrino, kad yra pakalbėta su visais darbuotojais, ir kad jie neleis, jog vaikai patirtų kokias nors patyčias, kad visomis išgalėmis mėgins apsaugoti mūsų vaikus. Sulaukiau labai didelio palaikymo, ir auklėtojos visą laiką klausdavo, kaip aš, kaip vaikai.
– O kaip aplinkiniai – draugai, pažįstami, kaimynai? Kokia buvo jų reakcija?
Daiva: Buvau priblokšta žmonių gerumo. Vieną kartą grįžtu iš Vilniaus, viena mamytė – mūsų vaikai lanko tą patį darželį – palikusi man raštelį, kad, jei ko reikės, skambinčiau, kreipčiausi, užrašė savo telefono numerį. Visos mamytės klausdavo, kaip laikomės, gal reikia kokios pagalbos.
Lauryno bendradarbiai – vaikų globos namų direktorius, auklėtoja – atvažiuodavo tiesiog mūsų aplankyti, pasikalbėti, psichologiškai palaikyti. Pasakojo, kad pas juos taip pat buvo atliekamos kratos, apklausinėjo ir vaikus, viena mergaitė po apklausos išėjo apsiverkusi. Šeima, giminės, bendruomenė labai palaikė ir palaiko.
Lauryno bendradarbiai – vaikų globos namų direktorius, auklėtoja – atvažiuodavo tiesiog mūsų aplankyti, pasikalbėti, psichologiškai palaikyti. Šeima, giminės, bendruomenė labai palaikė ir palaiko.
Laurynas: Kalbant apie draugus, nėra ko slėpti, dalis jų dingo skradžiai, ir bendravimas nutrūko. O tikri draugai ir liko tikrais draugais.
– Žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo vienas gruodžio penktadienių, kai jūs, Daiva, buvote atvežta į areštinę. Buvo garsiai kalbama apie jūsų ašaras ir tai, ar vyras girdėjo ar ne, kaip jūs verkėte. Papasakokite, kaip viskas vyko?
Daiva: Su vaikais buvau atvykusi į Vilnių pas vyro mamą. Einant namo prie lifto laukė du vyriškiai, galbūt šiek tiek imituodami, kad yra išgėrę, kažką kalbėjosi. Liftas jau buvo atidarytas, jie jį man su vaikais užleido. Geri žmonės, ar ne?
Pakilome, prie Lauryno mamos durų mūsų laukė keturi žmonės – du vyrai ir dvi moterys, bet neuniformuoti. Jie man sako: mes pas jus. O aš dar pasiūliau užeiti, nes maniau, kad gal pas anytą. Patikslino, kad jie pas mane ir nori su manimi pasikalbėti.
Paklausiau, ar galiu nuvesti į vidų vaikus, nurengti, atsakymas buvo „ne“. Vaikai užėjo į vidų, mažasis išbėgo atgal į laiptinę šaukdamas mane, prašiau, kad leistų užeiti bent ką nors vaikams paaiškinti, atsakymas vėl buvo „ne“. Sako, norim pasikalbėti, pasakiau, kad atsisakau kalbėti arba galim kalbėti čia. O jie: vis tiek važiuosi su mumis.
Pasiėmiau telefoną skambinti advokatui ir net nespėjus to padaryti telefonas man buvo išplėštas iš rankų. O paskui buvo sakoma, kad neva Baltrūnienės jokios teisės nebuvo pažeistos. Kai pasakiau, kad noriu paskambinti advokatui, kažkuris tų žmonių pasakė: advokatai prie jos neprieis tol, kol mes nenorėsime.
Savo telefone turiu vyro advokato Juzukonio žinutę, kurią pamačiau, kai jau buvau išleista iš areštinės: „Pareigūnai, būkit geri, atsiliepkit.“ Jis taip parašė tikėdamas, kad pareigūnai būtinai pažiūrės, kas man skambina, nes patys neatsiliepė į advokato skambučius.
Kiek žinau, advokatai lakstė po Vilnių ir ieškojo manęs, kur esu, nes niekas nesakė, kur aš, nieko prie manęs neprileido, nors kiekvienas žmogus nuo sulaikymo momento turi teisę į advokatą ir pasimatymą su juo be pašalinių. Keisčiausia, kad, kai pasodino į mašiną, kuri buvo be jokių skiriamųjų ženklų, jie mane nufilmavo, o kokiu tikslu – niekas man taip ir nepaaiškino.
Kai pasakiau, kad noriu paskambinti advokatui, kažkuris tų žmonių pasakė: advokatai prie jos neprieis tol, kol mes nenorėsime.
– Kas vyko nuvežus į areštinę?
Daiva: Nuvežė pradžiai į tyrimo skyrių, pasodino to vadinamojo pokalbio. Ne apklausos pagal įstatymą, o kažkokio neformalaus pasišnekėjimo. Mane buvo ištikęs didžiulis šokas. Sėdėjau ir nesuvokiau, kaip Lietuvoje – demokratinėje valstybėje, gali vykti tokie dalykai. Noriu, paimu, išsivežu, pasisodinu – kalbėk.
Daugybę kartų klausiau, ką aš čia veikiu? Atsakymas buvo: norime pasikalbėti. Pasakiau, kad nenoriu su jais kalbėti, nes jų nepažįstu, o apie Aivaro dingimą nieko nežinau. Gal dešimt kartų klausiau, ar čia apklausa, sakė, kad ne. Tada man sako: tu sulaikyta. Klausiu, ar esu kuo nors įtariama, atsakė: dar būsi. Buvau pakraupusi.
Ten būdama gavau lapą – visiškas romanas: surašyti įtarimai, kad neva buvome iš anksto su vyru susitarę slėpti nužudymą, ir klausia manęs, ką galiu pakomentuoti. O ką gali pakomentuoti, kai tokios nesąmonės, melagystės surašytos? Sėdėjau apšalusi.
Nebeištvėrusi to žmogaus paklausiau, ar jis pats tiki tuo, ką man šneka?! Jis taip supyko, visas išraudo, liepė pakviesti tą, kuris nuveda į apačią ir uždaro į narvą. Gerai, kad žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie kliudymą mano advokatui patekti pas mane, jį po kelių valandų laukimo įleido, bet jokios oficialios apklausos vis tiek nedarė ir išvežė mane į areštinę.
Kalbant apie savijautą, jaučiausi baisiai, o kaip kitaip galima jaustis? Nuolat sukosi mintys apie vaikus, apie tai, kas čia darosi. Iš tikrųjų labai verkiau, man buvo labai blogai.
– O areštinės kameroje buvote viena?
Daiva: Buvo dar viena moteriškė, iš tiesų labai maloni.
Laurynas: Turbūt su aukštuoju ir su tam tikra užduotimi. Aišku, įrodymų neturiu...
Daiva: Manau, kad taip. Bet man tikrai buvo gerai, kad ji ten buvo. Aišku, man iškart į galvą atėjo mintis, kad esu naudojama kaip įrankis prieš Lauryną. Kai manęs kažkas paklausė, kaip jaučiausi, sakiau, kad košmarą galima susapnuoti, bet košmarą galima ir išgyventi.
Laurynas: Ir apskritai, kam toks cirkas reikalingas? Šeši pareigūnai atvažiuoja moterėlės paimti. Gerai, kad nors vaikus močiutei paliko.
Esu istorijos mokytoja, vaikams pasakoju, kaip Stalino laikais smarkiai buvo naudojamas teroras. Gal ir pati nelabai gerai suvokdavau, kas tai yra, bet, kol mano vyras buvo kalėjime, labai gerai suvokiau, kas tai.
– Visą tą laiką, kai vyras buvo suimtas, buvote sekama?
Daiva: Žinote, aš esu istorijos mokytoja, vaikams pasakoju, kaip Stalino laikais smarkiai buvo naudojamas teroras. Gal ir pati nelabai gerai suvokdavau, kas tai yra, bet, kol mano vyras buvo kalėjime, labai gerai suvokiau, kas tai. Grįžti su vaikais, o kiemas – pilnas pareigūnų mašinų. Prašydavau, kad patrauktų, nes neturiu, ką pasakyti vaikams.
Kartą grįžusi mūsų pavėsinėje radau sėdinčius pareigūnus, pasistačiusius termosą kavos. Klausiau jų, ką jie čia veikia, atsakė, kad jie čia dirba ir kad žinau, kodėl jie čia. Kaip šlapiu skuduru per veidą.
Laurynas: Vaizdas toks, kad demonstratyviai sekė, tarsi tam, kad įbaugintų. Šiaip juk prieitų vienas, parodytų pažymėjimą ir paprašytų vykti į apklausą su advokatu, kaip priklauso. Galiausiai gavusi šaukimą ir pati nueitų į apklausą.
– Laurynai, papasakokite iš savo pusės apie viešnagę areštinėje, kada jus informavo, kad ir žmona čia? Kas dar buvo sakoma, daroma?
Laurynas: Pokalbių areštinėje buvo nemažai, bet nė vienas jų nebuvo protokoluojamas kaip priklauso pagal įstatymą per tas penkias paras, kai mane ten išvežė, o advokatų apie tuos pokalbius net neinformavo. Man pasakė, kad atveš žmoną, geriausią draugą, ir kad jie važiuos į kalėjimą, jei aš neprisiimsiu kaltės dėl Aivaro.
Iš tiesų juos atvežė, buvo sudaryta galimybė būti šalia ir girdėti, nes buvome gretimose kamerose. Man net sakė, kad mano vaikus perdavė vaikų teisių apsaugos tarnybai ir po savaitgalio – pirmadienį – bus įforminti dokumentai vaikus perduoti į vaikų globos namus, nes abu tėvai nusikaltėliai ir uždaromi į kalėjimą. Net tokia netiesa buvo naudojama verčiant mane pripažinti, ko nepadariau.
– Grįžkime į praėjusių metų rudenį, spalio vidurį. Papasakokite, kaip jus suėmė?
Laurynas: Nesu aš specialistas, bet ta istorija tai vėl mirk juokais. Žmogus dingo sekmadienį, buvau suimtas ketvirtadienį, o pradėtas sekti nuo antradienio. Tad visa policija turėjo įsitikinti, kad tomis dienomis neslėpiau jokių įkalčių.
Kai atvežė, pasakė: esi įtariamas pagrobimu, slėpimu ir dabar tave suimame dviem mėnesiams. Sakau, tai puikiai žinot, kad nei grobiau, nei slėpiau. Jie sako: žinom, bet uždarysim.
Dėl suėmimo galėjo gi atvažiuoti namo ar į darbovietę, pasakyti važiuojam, ir viskas. O jie mane suėmė prie mašinos kartodrome, kai prie mašinos buvo prikabinta priekaba su trim vaikiškais motociklais, kuriuos turėjau vežtis į Beižionių vaikų globos namus, į būrelį. Mane išvežė į Vilnių, o mašina su priekaba ir motociklais liko aikštelėje.
Daiva: Ir kai po Lauryno sulaikymo pas mane buvo atvykęs žmogus grąžinti vyro daiktų, atidavė ir mašinos raktelius, leido ją parsivaryti.
Vieną dieną grįžtu iš Vilniaus, žiūriu, kad prie to kartodromo nebėra mašinos. Skambinau į policiją, pasirodo, jie, niekam nepranešę, man grąžinę raktelius, išsivarė automobilį.
Laurynas: O paskui skambina žmonai, kuri viena su vaikais namie už 60 km, kad atvažiuotų pasiimti.
– Kokie pokalbiai vyko su pareigūnais?
Laurynas: Iš pradžių mane suėmė už žmogaus pagrobimą gyvybei, sveikatai pavojingu būdu. Norėčiau pamatyti tuos, kurie sugebėtų sveikata nesiskundusį, stipraus sudėjimo Aivarą pagrobti, paslėpti. Kai atvežė, pasakė: esi įtariamas pagrobimu, slėpimu ir dabar tave suimame dviem mėnesiams. Sakau, tai puikiai žinot, kad nei grobiau, nei slėpiau. Jie sako: žinom, bet uždarysim.
Sakau, jei tokiais kaltinimais mane uždarysit, tai aš pagrobiau, o jūs Aivarą nužudysit. Klausia, kaip suprasti? Sakau, tai jei aš pagrobiau, o jūs mane uždarysit, tai kas paduos pagrobtajam vandens, valgyti? Juokiasi.
Žodžiu, visi supranta, kad kaltinimas yra absoliučiai iš piršto laužtas. Sako, nesijaudink dėl to pagrobimo, šiomis dienomis pakeisime į nužudymą. Man tai pasakė spalio 19 d. Tačiau įtarimą į nužudymą pakeitė tik gruodį, likus kelioms dienoms iki sankcijos suėmimui pabaigos.
Dabar paišo reketą, nusikalstamos grupuotės organizavimą ir veiklą prieš penkerius metus, ir sakė, kad dar man pripaišys net susišaudymą. Klausiu, kokį susišaudymą? Jie vėl juokiasi ir sako: sužinosi.
Antrą sankciją gavau taip: atvežė į teismą ir vienintelis argumentas buvo tas, kad pakeisti kaltinimai į nužudymą. Prokuroras prašė, kad būtų pratęsta trims mėnesiams, bet teismas vertino bylą ir pratęsė tik dviem.
O paskui pareigūnai pradėjo „siūti“ dar vieną bylą, apie kurią negaliu kalbėti, nes esu pasirašęs pasižadėjimą, kad negaliu atskleisti informacijos, ypač žurnalistams. Priešingu atveju būtų pažeidimas ir vėl grėstų „sanatorija“.
Dabar paišo reketą, nusikalstamos grupuotės organizavimą ir veiklą prieš penkerius metus, ir sakė, kad dar man pripaišys net susišaudymą. Klausiu, kokį susišaudymą? Jie vėl juokiasi ir sako: sužinosi.
– Pareigūnams pasakėte, kad su asmens pagrobimu, laisvės atėmimu ar nužudymu neturite nieko bendra, ir visus tuos mėnesius laikėtės savo teisės tylėti, nedavėte parodymų. Kodėl buvote priėmęs tokią poziciją?
Laurynas: Aš niekada ir neslėpiau, kad su Aivaru buvome susitikę – ir spalio 13, ir 15 d., pasikalbėjome ir draugiškai išsiskyrėme. Todėl su jokia žmogžudyste, grobimu ar sveikatos sutrikdymu nesu susijęs. Visa tai teisėsaugai pasakiau dar spalio 19-ąją. Tą susitikimą su Aivaru ir žmonės matė, nes susitikome kartodrome. Mes pakalbėjome, aš išvažiavau ir jį palikau. Iš viso to bandoma išgalvoti tariamą konfliktą tarp mūsų, ir apskritai policijos žiniasklaidai skleidžiama informacija, kad tik juodintų mane.
Aš nepripažįstu įtarimų tuo, ko nepadariau, dėl to neturiu, ką ir paaiškinti.
– Teigiama, kad anksčiau jūsų ir dingusiojo A.Kilkaus šeimos bendravo, draugavo. A.Kilkaus žmona Jurga Bradauskaitė išreiškė apmaudą, kad buvo bandoma su jumis susisiekti, bet nesėkmingai, kad jūsų šeima per visą laiką jų nė nepasiteiravo, kaip laikosi mažametės mergaitės, penkis mėnesius namie nesulaukiančios tėčio.
Laurynas: Pasakysiu tiek, kad nesinori per spaudą dabar tų skalbinių skalbti. Visada buvau tas žmogus, kuris kitam tiesiai gali pasakyti, jei kas nepatinka, o ne už akių kalbėti ar per tarpininkus bandyti tai padaryti. Tai tiek galiu atsakyti šiuo klausimu.
– Praėjus dviem dienoms po to, kai dingo A.Kilkus, miškuose Varėnos rajone buvo rastas jo motociklas. Per apklausas jūsų bičiulis Darius Matusevičius pareigūnams teigė, kad esą jūs prašėte sunaikinti A.Kilkui priklausantį motociklą. Ką galite pasakyti apie šią situaciją?
Laurynas: Šiuo metu nieko komentuoti negaliu, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.
– Kalbant apie dingusįjį, sklando versijos, kad A.Kilkus gali būti išvykęs į užsienį. Ką apie tai žinote?
Laurynas: Šio klausimo dabar irgi negaliu komentuoti.
– Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad dėl nesutarimų klubą „Vorai MC“ praėjusį rudenį paliko dauguma jo narių ir kad tai įvyko, nes vyrai buvo nepatenkinti jūsų vadovavimu?
Laurynas: Žiniasklaida yra įsikandusi, kad klubą paliko 80 proc. narių, bet kad ir kaip skaičiuoju, daugiau kaip 64 proc. man neišeina. Labai gražiai piešiama, kad žmonės išėjo. Paklauskit kurio buvusio nario, jis niekada nepasakys, kad yra išmestas iš klubo. Taigi iš tų procentų dalis žmonių buvo išmesti iš klubo, dalis išėjo savo noru.
Dėl nepasitenkinimo manimi ar mano vadovavimu. Turbūt demokratiškesnės bendruomenės nei baikerių klubas nėra, nes visi sprendimai priimami balsavimu. Ir tas teiginys, kad 80 proc. narių išėjo, tai klausimas, kodėl jie neišmetė manęs, jeigu neva kenkiu klubui ir darau neigiamą įtaką? Prezidentas renkamas kiekvienais metais, taigi gali mane perrinkti, o jei jis apskritai nevertas būti klube, nubalsavai, atėmei liemenę, pendelis į subinę, ir laisvas. Jeigu taip teigiama, tai kodėl to neįvyko?
Nežinau, kodėl tiek daug žiniasklaidoje pilama purvo prisidengiant anoniminiais buvusiais klubo nariais. Su klubo nariais esu pažįstamas daug metų, yra buvę visko kaip ir kiekviename kolektyve, tačiau viešai tikrai neskalbsiu apatinių.
– Kokia padėtis klube dabar?
Laurynas: Dalis klubo narių, kai mane suėmė, išėjo iš klubo, nes irgi teko apsilankyti valdiškuose namuose. Kadangi man uždrausta bendrauti, galima tik spėti, kokie pokalbiai ten buvo. Kai kurie asmenys buvo vežami į policiją, kai kuriems teko ir areštinėje pabūti.
Man pareigūnai pasakė, kad mūsų organizacija bus pripažinta nusikalstama, į visus klubhauzus bus atsiųsta statybų inspekcija, priešgaisrinės tarnybos ir t. t., viskas bus likviduota ir išnyks nuo žemės paviršiaus. Iš tiesų atsiuntė, viskas tiriama. O pats negaliu ten lankytis ir negaliu su niekuo bendrauti. Dabar pagaliai kaišomi į viską: renginių organizavimą, mano ir klubo narių veiklą.
Klubui šįmet bus dvidešimt metų. Per visą šį laikotarpį nė vienas iš klubo narių nėra baustas už tikrą kriminalą. Tai gal tai pakankamai gera iliustracija, kad tai nėra nusikalstama organizacija. Šventų nėra, pachuliganavodavom, bet nusikalstama veika niekas neužsiėmė.
– Teigiama, kad tarp palikusiųjų klubą buvo ir A.Kilkus. Visoje šioje istorijoje minimi ir garažai, dėl kurių dalybų neva ir buvote susitikęs su dingusiuoju A.Kilkumi, ir kad dėl jų konfliktavote nuo praėjusių metų vasaros?
Laurynas: Kaip tuos garažus padalyti, jeigu iš trijų garažų yra padaryta viena patalpa? Kaip tai turėtų atrodyti? Jis atvažiavo ir sako man, kad atiduočiau? Viskas klube sprendžiama tik per susirinkimą, turtas oficialiai registruotas.
Prezidentas nėra tas, kuris žmogų gali išmesti, įsigyti ar išdalyti klubo turtą be bendro sprendimo. Tad jokio konflikto nebuvo. O mes susitikę su Aivaru padavėme vienas kitam ranką, ir išsiskirdami padavėme. Nežinau, ar tai aplinkiniai matė ar nematė. Su žmogumi sveikindamasis duodi ranką, motociklininkai sveikinasi dar ir iš dalies apsikabindami, tai ir mes elgėmės taip kaip visada.
– Būdamas suimtas iš labai arti matėte teisėsaugos darbą – kaip jį vertinate?
Laurynas: Veža policija mane pas save į Organizuotų nusikaltimų tyrimų skyrių neoficialiai apklausti, nes oficialiai bylą tiria kitas skyrius. Ir policijos pareigūnas, kaip didžiausias draugas, pradeda klausinėti, kaip sveikata, kaip man sekasi. Visiems gi aišku, kad tai jam tikrai neįdomu. Ir tada klausia, kaip su protezu, juk vis tiek kokius nors daiktus galiu pakelti?
Jis tik uždavė klausimą, o aš jau suprantu, kaip jis mato, kad 100 kg sveriantį Aivarą užsimetęs ant pečių nešuosi.
Jis tik uždavė klausimą, o aš jau suprantu, kaip jis mato, kad 100 kg sveriantį Aivarą užsimetęs ant pečių nešuosi. Aš ir sakau: turiu sveikatos pažymą, nustatyta, kad galiu 5 kg nešti. Klausia, negi tik tiek? Sakau, jei reikia bulvių maišą į trobą įnešti, į kelias dalis nepilstau, vienu kartu įnešu. Ir svarsčiau, išlįs tai ar ne. Po penkių apklausų sako: nu, kad ne pats Kilkų nunešei, tai mes įsitikinom, nes gal bulvių maišą ir galėtum pakelti.
Arba, pavyzdžiui, penkias valandas vyksta neoficiali apklausa be advokato ir nerašant jokio protokolo, klausinėja keturiese, klausimai jau kartojasi, kad patikrintų, ką sakiau prieš tai, ar nesuklydau. Tai dėl to viskas gerai, gal taip turi būti, nežinau. Bet kai prasideda tokie: prisiek savo vaikų gyvybe, kad sakai tik tiesą. Tai ką tu gali į tai atsakyti?..
Iš viso to, su kuo teko susidurti, supratau, ko verti parodymai ir kokius juos gali duoti silpnesnis žmogus, moteris.
Daiva: Jeigu jie taip naudotų spaudimą, manau, kad pervargęs pasirašytum bet kokius popierius.
Laurynas: Su laiškais irgi įdomi situacija. Galėdavau rašyti laiškus, man sakė, kad galiu juos užklijuoti, neva jie yra netikrinami. Paskui patys pareigūnai išsiduodavo pasakę vieną ar kitą dalyką, kai supranti, kad tavo siunčiami laiškai buvo perskaityti. Kitas dalykas, visi tie, kurie siuntė man laiškus arba gavo juos iš manęs – arba važiavo į areštinę, arba pas juos darė kratą.
Vasarą organizuojamas vienas didelis renginys, parašiau jo organizatorei laišką – pas ją buvo daroma krata ir su ja uždraudė bendrauti. Kazimierui parašiau – tas į areštinę, žmonai – ir ji čia buvo. Motinos tik nesuėmė, turbūt jau nebedrįso. Tačiau artimiausiu laiku tas kaltinimų burbulas turi sprogti, ir Kazimierui, ir Daivai jie turi būti panaikinti.
Ir dar – esu kaltinamas tyčiniu nužudymu, nors niekas nematė, niekas nežino, nėra jokių įkalčių, kraujo balų, ginklų, nei kūno ar kūno dalies ar kokio pėdsako. Net įtarimo tekste pripažįstama, kad neva nužudyta nenustatytu būdu su nenustatytais asmenimis...
Ir dar – esu kaltinamas tyčiniu nužudymu, nors niekas nematė, niekas nežino, nėra jokių įkalčių, kraujo balų, ginklų, nei kūno ar kūno dalies ar kokio pėdsako. Net įtarimo tekste pripažįstama, kad neva nužudyta nenustatytu būdu su nenustatytais asmenimis...
– Kaip jaučiatės dėl visos šios situacijos, kad esate kaltinamas tokiu sunkiu nusikaltimu? Kokiomis nuotaikomis, mintimis dabar gyvenate?
Laurynas: Net nežinau, kaip čia vienareikšmiškai atsakyti. Tos dienos, kai nusitraukiau koją, rytą turėjau viską: darbą, svajones, motociklą, sveikatą, o po pietų nebeturėjau nei darbo, nei sveikatos, nei motociklo, nei dalies svajonių.
Ši situacija irgi tokia pati: darbo nėra, mėgstama veikla apribota, laisvės irgi nėra. Negalime traktuoti, kad tai yra paleidimas į laisvę, tai yra kardomosios priemonės sušvelninimas. Visoje šioje byloje esu pagrindinis įtariamasis, taigi niekas šiais klausimais nepasikeitė.
Kiekvieną minutę laukiu, kitaip ir nepavadinsi, provokacijos: dar vieno aparačiuko suveikimo ir „pažeidimų“ fiksavimo, suklastotų tyrimų, nes girdėjau, nors ir reta, tai vyksta, pavyzdžiui, dabar didelė grupė buvusių Šiaulių policininkų nuteista, o jie nekaltus žmones buvo apkaltinę.
Nežinau, ar čia laukimo momentas, greičiau pavadinčiau beprasmybe. Nekyla rankos pradėti užsiimti jokia ilgalaike veikla, kai nežinai, kas bus rytoj. Aš veiklos rasiu, visada jos turėjau, kad ir tas nedidelis versliukas – buvome įkūrę motokempingą. Visa tai buvo išviešinta su iškaba, su prierašais, kad tai Baltrūno sodyba ir pan. Pažiūrėkime į tai liaudiškai: kas norėtų apsistoti pas įtariamų žudikų šeimyną? Manau, šita veikla irgi jau yra uždaryta, nors į čia įdėta ne vieni metai įdirbio.
Daiva: Bent jau vaikai klausia, ar stovyklos dar bus. Yra norinčių, tai bent jas galėsime padaryti.
Laurynas: Bet jei tik tris valandas gali būti išėjęs iš namų, tai koks čia stovyklos vadovas, kuris iš namų žiūri, kaip stovykla vyksta. Kadangi mano viso gyvenimo veikla yra motociklizmo vystymas ir plėtojimas, nemanau, kad ji sustos. Lageryje gali rašyti mokymo programas ar straipsnius apie motociklizmą, su apribota laisve vis tiek dar turbūt pavyktų būrelį padaryti, radus mechaniką (šypteli).
– O jums, Daiva, tapo ramiau vyrui grįžus?
Daiva: Tapo ramiau, geriau jaučiuosi, tačiau nerimas niekur nedingęs. Tikėkimės, kad Aivaras greitai grįš, ir viskas sustos į savo vietas.
