Mano pašnekovas – Italijos mitybos mokslų asociacijos (Società Italiana di Scienza dell’Alimentazione) prezidentas, tarptautinės premijos „Foyer des Artistes“ laureatas, daugybės straipsnių apie dietą ir teisingą mitybą autorius, svarbiausių Italijos televizijos kanalų mitybos temų apžvalgininkas Pietro Migliaccio.
– Profesoriau, jūsų biografijoje nemažai akademinių dietologijos titulų. Kaip pats save trumpai apibūdintumėte?
– Klinikinis dietologas.
– Paaiškinkite, kam apskritai reikalingos dietos ir dietologai? Ar tam, kad padėtų mums atsikratyti kilogramų? Tam, kad būtume lieknesni?
– Jokiu būdu. Esama įvairių tipologijų dietų. Yra liekninančių dietų. Bet yra atvirkštinis variantas – dietos, kurios padeda priaugti svorio. Vis tik svarbiausia dietologo užduotis anaiptol nėra paciento svoris, o jo sveikata. Galų gale turėtume suprasti, kad yra dvi pakankamai skirtingos mitybos reikalų pareigybės: „nutrizionista“ mitybos specialistas ir dietologas.
Apskritai nerekomenduoju drastiškai atsisakyti pieno produktų. Ypač vyresniame amžiuje.
– Į ką reikėtų kreiptis?
– Žiūrint, kokios problemos. Svorį sureguliuoti gali padėti mitybos specialistas. Na, o jeigu yra kažkokių patologijų, tada neišvengiamai eisime konsultuotis pas dietologą. Jeigu šeimos gydytojas pastebėjo, kad kraujo tyrimas nėra geras, yra tam tikrų nukrypimų, tarkime, padidėjo cholestorolis, tada vienareikšmiškai sakau: jokių improvizacijų! Pirmyn pas medicinos mokslus baigusį gydytoją – dietologą.
– Vilniuje pasakojote apie Viduržemio jūros dietą. Mums, šiauriečiams, kartais susidaro įspūdis, kad ši dieta išėjo iš mados. Nebesuprantame, kurį maisto produktą reikėtų išbraukti iš mūsų raciono.
– Nereikia išbraukti nieko. Tai ir yra esminis Viduržemio jūros dietos principas. Šioje mitybos sistemoje yra visko, ko mums reikia. Kitas klausimas – kiek reikia.
– Jūs, Italijos superdietologas, be kokio produkto negalėtumėte gyventi?
– Be ko negalėčiau? Be kasdienio gabalėlio parmezano (parmigiano reggiano) sūrio burnoje. Apskritai nerekomenduoju drastiškai atsisakyti pieno produktų. Ypač vyresniame amžiuje.
– O vaikai? Nuo kokio amžiaus galima pradėti vaikui duoti parmezaną?
– Pradėkite nuo kūdikystės. Penkių–šešių mėnesių kūdikio mitybą galima praturtinti parmezano sūriu. Netiesa, kad motinos piene yra visko, ko užtenka kūdikiui. Į košeles drąsiai dėkime tarkuotų obuolių, kriaušių.
– Sakoma, kad pietiečiams tinka jų mitybos tradicijos, o šiauriečiams derėtų valgyti šiaurietiškai. Ar tiesa?
– Nelabai. Viduržemio jūros dieta tinka ir pietiečiams, ir šiauriečiams. Žinoma, su tam tikrais adaptacijos niuansais. Mes, dietologai, sakome: maistas prisitaiko prie genetikos. Ir atvirkščiai – genetika prisitaiko prie maisto.
Kalbant apie sudėtingus biocheminius procesus, vis dėlto reikėtų pripažinti: enzimų – baltyminių fermentų – funkcija vienodai svarbi tiek šiauriečiams, tiek pietiečiams. Klausimas yra kitas: ar šiauriečiai liko šiauriečiais...
– Kuria prasme, profesoriau?
– Matote, vienas dalykas, jeigu aš žiemą važiuoju rogėmis. Arba einu į mišką skaldyti malkų. Tais atvejais iš tiesų reikia kaloringo, riebaus maisto. Kitas dalykas, kai šaltą žiemą aš šiltai sėdžiu prie kompiuterio.
– Pas mus dažnai sakoma: mano senelis kasdien valgė lašinius ir gyveno šimtą metų.
– Dabar medkirtys darbuojasi elektriniu, o ne mechaniniu pjūklu. Ir į darbą šiauriečiai vyksta ne rogėmis, o automobiliais. Šiltai. Paskui eina į šiltą biurą, paskui vėlgi grįžta į šiltus namus.
Pavyzdžiui, Vilniuje pastebėjau: viduje visur labai šilta. Kalorijų kiekis, kurio anksčiau reikėdavo šiauriečiams, dabar nelabai reikalingas. Tačiau daugelio šiauriečių mityba ir toliau lieka tokia, tarsi reikėtų gintis nuo šalčio.
Lašiniai yra puikus sočiųjų riebalų produktas. Retkarčiais – gerai. Kasdien – ne.
Šių laikų mitybos problema yra ši: nebeliko natūralaus, metų laikų nulemto energijos išeikvojimo. Vasarą įjungiame oro kondicionierius ir gyvename vėsumoje. Žiemą – apšildymas, šiluma.
– Rezultatas?
– Rezultatas mityba, kurią reikia koreguoti. 50 proc. anksčiau reikalingų riebalų dabar nebereikalingi. Galvokime apie sezoniškumą, tą tikrąjį, o ne įsivaizduojamą. Jo nebeliko. Juk klimatas akivaizdžiai keičiasi, medžiagų apykaita irgi keičiasi. Viduržemio jūros dieta tampa svarbi visiems.
– O kaip su angliavandeniais? Dabar vyksta nuožmus karas su angliavandeniais.
– Išmokę suvaldyti angliavandenius, valdysime energiją. Būtent angliavandenių vartojimą racionaliai aptaria Viduržemio jūros dieta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Viduržemio jūros dieta gali sumažinti depresijos riziką
– Bet daugelis dietų ir dietologų angliavandenius stumia į užribį.
– Žinau. Ar jūs girdėjote apie tokį dalyką kaip acetoneminis sindromas? Tai tokia, ypač vaikams, būdinga liga, kuri reiškiasi nesulaikomo vėmimo priepuoliais. Jeigu vaikas maitinamas riebiu, mažai angliavandenių turinčiu maistu, organizme susikaupia daug ketoninių medžiagų. Jų poveikis – toksiškas. Ir jį sukelia angliavandenių badas.
Dietos, kurios riboja angliavandenius, yra efektingos – greitai krinta svoris, bet jos pavojingos inkstams, kepenims. Todėl norintiems angliavandenių sąskaita greitai sublogti patarčiau pamąstyti – apie sveikatą ir netolimą ateitį.
– Ką galite pasakyti apie picą, lazaniją? Išteisinsime ar paliksime kaltinamųjų suole?
– Pica ir lazanija yra kaloringas maistas. Dėl to neverta ginčytis. Bet jeigu pažiūrėsime į teisingai iškeptos itališkos picos dietologinius rodiklius, matysime, kad jie nėra blogi. Netgi labai neblogi – angliavandeniai, riebalai, baltymai, skaidulos. Problema slypi kitur: tai vieno patiekalo valgiai. Jeigu po lazanijos dar sukirsime mėsos, tada jau blogai.
– O kaip su riebalais? Dabar vyksta sviesto, netgi taukų ir lašinių reabilitacija. Ką jūs apie tai galvojate?
– Lašiniai yra puikus sočiųjų riebalų produktas. Retkarčiais – gerai. Kasdien – ne. Sviestas, taukai – tas pats. Jie reikalingi. Bet galvokime apie suvalgomą kiekį. Tas pats ir su sūriais, makaronais, alyvuogių aliejumi: antsvorį lemia ne makaronai, ne sūriai, o tam tikras makaronų ar sūrių kiekis.
Visiems, norintiems išmėginti vieną ar kitą dietą, rekomenduoju: pradėkite nuo korektiško, profesionalaus dietologo paieškų.
– Nežinau, ar pastebėjote: pas mus geriamo vandens ąsočiuose plūduriuoja citrinos. Ką apie tai galvojate?
– Manau, kad į ąsočius pilamas vandentiekio vanduo. Gal ir būtų prasmė jį praturtinti vitaminais. O mineralinis vanduo turi savitą sveikatos formulę.
– Esate garsus dietologas. Ko nevalgote?
– Aš valgau viską.
– Jūsų pusryčiai? Sveikos mitybos diskusijos prasideda nuo pusryčių.
– Kava su pienu (caffelatte) ir saldūs džiūvėsiai. Paskui aš dar lengvai pusryčiauju keletą kartų.
– Koks būtų jūsų patarimas mums – lietuviams, šiaurės europiečiams?
– Bent kartą per dieną valgykite su šeima prie vieno stalo. Tai puiki galimybė visiems kartu aptarti mitybos problemas. Edukacija – labai svarbus dalykas žengiant teisingos mitybos link.
– Žiniasklaidoje daugybė straipsnių apie dietas. Patarimus dalija visi, kas netingi, kas „numetė“ porą kilogramų. Žurnalistai tapo dietologais. Mačiau kaip vienas jūsų kolega Italijoje pamokė pernelyg gudrų reporterį. Ar jums teko auklėti žiniasklaidą dietų tema?
– Aš tokiais dalykais neužsiimu. Kita vertus, jūs teisus: informacijos srautas mitybos temomis didžiulis. Jame nesunku pasimesti ir pasidaryti neteisingas išvadas. Todėl visiems, norintiems išmėginti vieną ar kitą dietą, rekomenduoju: pradėkite nuo korektiško, profesionalaus dietologo paieškų.
