Lietuvoje po truputį įgyvendinama įtraukiojo švietimo koncepcija. 2024 metais visos šalies ugdymo įstaigos turės priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, dalis jų šiandien mokosi 47-iose specialiosiose mokyklose.
Iš viso Lietuvoje yra daugiau kaip 14 tūkstančių vaikų su negalia. Per 8 tūkst. jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, o daugiau kaip 3 tūkst. – specialiosiose mokyklose.
Esant ant įtraukiojo ugdymo slenksčio, kai vienos mokyklos tik rengiasi, o kai kurios jau priima vaikus su įvairiomis negaliomis, kokius pliusus, minusus ir iššūkius galima įžvelgti? Lietuvos negalios organizacijų forumo įtraukaus švietimo ir rinkimų prieinamumo ekspertė Lina Garbenčiūtė teigia, kad vienas iš esminių pliusų, jog mes pagaliau grąžinsime žmonėms su negalia skolą.
„Ir iš istorinės, ir iš visuomenės sudėties perspektyvos. Ilgą laiką žmonės su negalia buvo tiesiog atskirti – mes jų nematėme nei gatvėse, nei darbuose, nei mokyklose. O viskas prasideda nuo švietimo, ir nuo ankstyvo amžiaus švietimo. Ta istorija, kai žmonės gyveno getuose, aklųjų kombinatai, kurčiųjų įstaigos, uždaro tipo institucijos – dabartiniais Vakarų standartais tokių dalykų tiesiog negali būti. Visi suprantame, kad tai sudėtingas procesas, per vieną dieną to nesukursime. Kita vertus, kuo geriau tu pažįsti žmogų su negalia, tuo geriau tu supranti, kad jie – tokie patys kaip ir mes. Nuo jų mes niekuo nesiskiriame ir tikrai norime tų pačių dalykų“, – komentavo pašnekovė. Pasak jos, pagrindinis įtraukties privalumas, kad kai vaikai mokosi kartu su negalia turinčiais vaikais, jie vėliau kartu ir dirba, ir gyvena drauge.
Kita pusė, pasak L.Garbenčiūtės, galbūt ne minusai, bet nerimą keliantys dalykai, kad bus sunku atliepti įvairius poreikius kokioje nors vienoje įstaigoje – tai tikrai didžiulis iššūkis. Pasak pašnekovės, yra pagrįstų baimių, kad jei neturėsime tam tikrų specialistų, neturėsime paslaugų, jei tiesiog perkelsime žmones iš vienos vietos į kitą, nesuprasdami jų poreikių, turėsime ne įtrauktį, o jos iliuziją.
Vertinti, kaip šiandien švietimo sistema pasirengusi šiam pokyčiui, L. Garbenčiūtė nesiėmė, tačiau atkreipė dėmesį, kad nevyriausybinių organizacijų akimis pasirengimas – per lėtas. „Procesai lėti, specialistų nėra tiek daug. Kita vertus, yra Lietuvoje mokyklų, kuriose tai jau veikia, jos yra atviros, sutelkiančios specialistus. Procesas jau yra pajudėjęs, ir nors yra baimių, jos stabdyti nėra įmanoma, nes tai – ateitis“, – kalbėjo LNF atstovė.
Tiesa, kalbėdama apie laukiančius iššūkius, L.Garbenčiūtė esminius įvardijo du – specialistų trūkumą ir esamų pedagogų kompetencijų kėlimą, jų rengimą pokyčiams, mat jie neturėtų būti palikti vieni su šiuo sprendimu. Pasak pašnekovės, šis procesas greičiau vyktų, jei tarp ministerijų, savivaldybių ir kitų organizacijų būtų daugiau susitelkimo, nes dvejonėms – ar verta, vietos jau nėra, šiuo keliu pasuko jau daugelis šalių – skandinavai seniai, italai, ispanai ir kiti rodo, kad tai – tikrai gali veikti.
Atmetimas ir baimė – dėl žinių stokos
Įtraukusis švietimas – neišvengiama ateitis, tačiau kaip esame tam pasirengę ir kiek aukų tai atneš, jei būsime pasirengę labai prastai?
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis atkreipia dėmesį, kad pirmiausia visais atvejais turėtume kalbėti apie kokybę. Jei mes kalbame apie tokį švietimą, neregiai bendrojo lavinimo mokyklose turėtų mokytis Brailio rašto, įgyti orientacijos ir mobilumo įgūdžių, kompiuterinio raštingumo ir bendrųjų žinių, dalyvauti klasės ir mokyklos gyvenime lygiavertiškai su bendraamžiais.
„Susiklostė tokia situacija, kai Lietuvoje neregių ir silpnaregių įtraukus švietimas yra bene neišvengiamas. Lietuvoje liko viena neregiams ir silpnaregiams skirta specializuota mokykla „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras“ Vilniuje. Retas kuris iš tėvų siųs pirmoką, pavyzdžiui, iš Biržų, kad įgytų ir geriausią išsilavinimą. Tėvai stengiasi, kad vaikai mokytųsi kuo arčiau namų ir šeimos“, – apie esamą padėtį kalbėjo atstovas.
Su kuo bendruomenė susiduria, stebėdama įtraukųjį švietimą? „Vis mažiau problemų kyla įtraukiant silpnaregius ir stiprius silpnaregius į bendrojo lavinimo mokyklas. Jeigu vaikas nemato, kas parašyta ant lentos iš pirmo suolo, bet gali nors ir iš arti skaityti spausdintą tekstą, rašyti reginčiųjų raštu, mokyklos gana ramiai priima šiuos vaikus. Kelios pagalbinės priemonės, nedidelė mokytojo pagalba ir supratimas dažnai pašalina mokymosi kliūtis, susijusias su rega ir vaikai gali gauti kokybišką išsilavinimą“, – teigiamą aspektą įvardijo V.Balčikonis.
Vis tik, artėjant 2024 m., kai mokyklos negalės atsisakyti priimti vaikų pagal gyvenamąją vietą argumentuodamos, kad neturi specialistų ar pritaikytos aplinkos, svarbu pabrėžti esminę bėdą, su kuria susiduriama – tai neregių ir stiprių silpnaregių įtraukimas.
„Pirma administracijos ir mokytojų reakcija yra baimė ir atmetimas. Greičiausiai tai rodo, kad mokytojai ir mokyklos administracija turi per mažai žinių apie neregių švietimą. Greičiausiai mokytojai netiki, kad gaus pakankamai pagalbos dorojantis su naujais iššūkiais, užtikrinant ugdymą neregiams ir silpnaregiams.
Pirma administracijos ir mokytojų reakcija yra baimė ir atmetimas.
Bendruomenėje yra nuogąstavimų, kad neregius priimančios mokyklos pasodins tokį mokinį klasės gale ir neskirs jam tinkamo dėmesio: nemokins Brailio rašto, neieškos galimybių, kaip perteikti žemėlapius, mokyti matematikos, fizikos, bendrųjų dalykų. Mokinys bus bendroje klasėje, bet iš esmės atskirtas, mažai kur dalyvaujantis. Kokybiškos įtraukties švietime užtikrinimas yra didelis iššūkis“, – įžvalgomis dalinosi neregių ir silpnaregių sąjungos atstovas.
Pašnekovas vylėsi, kad švietimo, savivaldybės institucijos, žiūrėdamos į kiekvieną neregio švietimo atvejį individualiai, galės susitelkti ir pasiekti gerus įtraukaus švietimo rezultatus.
Pasak jo, labai puikiai yra suprantamas mokytojų nerimas, tačiau galbūt reikėtų į tai pažvelgti ir kaip į unikalią, auginančią patirtį.
Kurčiųjų bendruomenė ilgai priešinosi
Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora neslepia, kad kurčiųjų bendruomenė ilgai nepalaikė įtraukiojo švietimo, o tam turėjo savų argumentų ar baimių.
Daugelis įsivaizduoja, kad kurčiųjų įtrauktis turėtų būti per gestų kalbos vertėją, tačiau čia ir yra didžioji bėda.
„Kurčiųjų bendruomenė žiūri su nerimu į įtrauktį, tiesiog dėl to, kad žvelgiant į kitų šalių patirtį, matome, su kokiomis didelėmis problemomis galime susidurti. Daugelis įsivaizduoja, kad kurčiųjų įtrauktis turėtų būti per gestų kalbos vertėją, tačiau čia ir yra didžioji bėda. Bet tai nėra įtrauktis. Pirmiausia, mes neturėtume tiek vertėjų, kad jie galėtų užtikrinti tokią integraciją, o pats svarbiausias dalykas, jis parašytas ir JTO teisių konvencijoje, kaip ta įtraukti turi vykti, mes turime turėti gestų kalbą mokančių pedagogų arba, šiuo atveju, kurčiųjų, kuriems tai yra gimtoji kalba. Mokymas negali vykti tik per tiesioginį vertimą“, – aiškino atstovas.
Pasak jo, nedaug kas suvokia, kad kurčiųjų bendruomenė nėra tik žmonių su negalia bendruomenė, šiems žmonėms labai svarbus kultūrinis aspektas, kuris jungia būtent juos: „Aš kalbu apie kurčiojo identitetą, kuris vadinamas kurtyste –tai apima ir kurčiojo identitetą, kurčiųjų ir gestų kalbos meną, ir daugybę kitų dalykų.“
Šiandien, pasak K.Vaišnoros, kurčiųjų bendruomenė supranta įtrauktį, tačiau ji turėtų vykti labai laipsniškai, susitelkiant į kokybę, bet ne mechaninį mokinių perkėlimą iš vienų mokyklų į kitas.
Ištraukia problemas, kurių nematome
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil įsitikinusi, kad labai svarbu kalbėti apie ugdymą visiems ir apie jį kalbėti. Kalbėdama apie įtraukųjį ugdymą pašnekovė tikino, kad jis tiesiog paryškina problemas, su kuriomis susiduria visi vaikai: „Tiesiog vaikai, kurie turi specialiųjų ugdymo poreikių, tai labai aiškiai parodo – trūkumą specialistų, negebėjimą pritaikyti ugdymo turinį, nesuvokimą vaikų poreikių, kompetencijų trūkumą, o galiausiai – neturėjimą resursų pritaikyti aplinką vaikams. Pirmiausia – visiems vaikams.“
K.Košel-Patil svarstė, kad vaikai, turintys specialiųjų poreikių, bet negalintys jų išreikšti, išsakyti, sutinkami palankiau, nes jie tiesiog tyli ir tai traktuojama kaip sėkminga įtrauktis. „Autistiški vaikai labai aiškiai parodo, kai kažkas yra negerai, ir tu ignoruoti to jau negali. Tada, deja, visa kaltė verčiama tam vaikui, jo šeimai. Tai yra didžiausia grėsmė, kurią matau. Neturėtume palikti tėvų vienų visą tai spręsti“, – mintimis dalinosi pašnekovė.
„Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė aiškino, kad įtrauktis, jei kokybiška – vienareikšmiškai naudinga, tačiau pašnekovė pirmiausia pasisakė už pasirinkimo laisvę. „Aš galvoju, kad šeimos turi turėti pasirinkimą iš kokybiškų opcijų, bet tam reikia kompetencijų, resursų, lankstumo ir dar labai daug dalykų, kurių vis dar trūkstame“, – tikino K.Košel-Patil.
