– Vytautai, kuris faktas jums malonesnis – ar tai, kad gavote medalį, ar kad jus labai myli mokiniai?
– Karalienės Luizės medalis man iš tiesų yra didelis įvertinimas. Tokiais momentais supranti, kad kažką darai gerai – jei tai mato žmonės iš šalies ir įvertina, tai dar labiau motyvuoja nesustoti, neprarasti tos ugnies. Bet čia toks proginis momentas – paglosto širdį, o toliau vėl pasineri į savo kasdienius darbus. Tad mano mokiniai, santykis su jais, jų pasiekimai kur kas svarbesni. Ne dėl medalių ar apdovanojimų dirbu, bet, kaip sakiau, tai tikrai džiugina ir netgi įpareigoja.
– Kaip galvojate, kodėl jus mokiniai taip myli?
– Nesu aš kažkuo išskirtinis, matau kasdien puikius kolegų darbus ir šiltus santykius su bendruomene. Ta mokinių meilė sunkiai apibrėžiamas dalykas – kadangi mokau lietuvių kalbos ir literatūros, savo mokinius matau kone kasdien, per ketverius metus nuo pirmos gimnazijos klasės iki ketvirtos atsiranda prisirišimas, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. Gal tai ir yra ta meilė? Beje, šiemet mano auklėtiniai jau abiturientai, tad jau greitai teks atsisveikinti. Viskas keičiasi, sukasi ratu.
– Dažnai mokytojai guodžiasi, kad krūviai labai dideli, daug darbo ir namuose. Kaip randate laiko skirti dėmesio mokiniams ne tik per pamokas?
– Tas tiesa, jei nori užsidirbti, turi vesti pakankamai daug pamokų. Nuo rugsėjo įvesta etatinio apmokėjimo sistema lyg ir turėjo kažkiek išspręsti šią problemą, bet atsitiko atvirkščiai – šiemet pamokų vedu dar daugiau, o atlyginimas nepadidėjo. Visą rudenį viešumoje buvo skleidžiama informacija, kaip po etatinio apmokėjimo įvedimo viskas gerėja, kol tas ministerijos sukurtas didelis burbulas nesprogo per mokytojų streikus, kurie atvėrė mūsų švietimo sistemos bėdas ir žaizdas.
O laiko privalai rasti – mokytojo darbo diena nesibaigia užrakinus klasės duris, vyksta renginiai, seminarai, konferencijos, kitos veiklos, o sąsiuviniams taisyti dažnai lieka tik savaitgaliai. Būti mokytoju – tai tam tikras gyvenimo būdas. Aišku, laisvalaikio neatsisakau ir stengiuosi visada gerai pailsėti, atsipalaiduoti, nes perdegęs ir kaip nuvarytas arklys mokytojas tikrai jau niekam nebebus reikalingas.
– Dažnai akcentuojama, kad labai trūksta vyrų mokytojų. Gal vyrai mokytojai iš tiesų nusipelno didesnių moksleivių simpatijų?
– Sunku pasakyti, gal pradžioje, kai pradedi mokyti naują klasę, tai kažkiek ir turi įtakos, tačiau vien tuo, kad esi vyras, mokinių dėmesio ilgai neišlaikysi. Greitai yra įvertinamas tavo profesionalumas, bendravimas ir tada jau tampa nebesvarbu, kas tu esi.
– Koks jūs esate mokytojas – griežtas ir reiklus ar...?
– Būnu visoks, juk esu žmogus, ne robotas, būna ir nekokių dienų, kai susiduriu su asmeninėmis problemomis, kurias irgi reikia kažkaip spręsti. Tačiau visada tą svorį stengiuosi palikti už klasės durų, mąstyti pozityviai, beje, darbas – geriausia psichoterapija, dirbdamas išsivalai slogias mintis, pasisemi naujų idėjų, o jeigu dar ir pasieki puikų rezultatą, ta nekokia diena nušvinta jau kitomis spalvomis.
Save vadinčiau liberaliu mokytoju – stengiuosi mokiniams suteikti pasirinkimo laisvę ir prisiimti atsakomybę už savo asmeninius pasirinkimus ir pasiekimus, nenoriu ugdyti paklusnių vergų, kurie atlieka viską, ką liepi, paskui ir gyvenime kažkas už juos turės viską spręsti. Gaila, ne visi geba išlaikyti tą balansą, tad tenka pabūti ir griežtam. Juk jie dar tik bręsta, formuojasi, tad kartais tenka apibrėžti jaunam žmogui aiškias ribas, kad nepasiklystų.
Jei nori užsidirbti, turi vesti pakankamai daug pamokų.
– Kokį maloniausią komplimentą yra tekę išgirsti iš mokinių arba jų tėvų?
– Mes, šiauriečiai, nepratę dalintis ypatingais komplimentais. Bet, aišku, gražių žodžių visada susilaukiu. Smagu, kai mokiniai nuoširdžiai įvertina pamokas, pasako, kad buvo gera ir daug išmoko. Man labai svarbus gero mikroklimato sukūrimas pamokoje, kad mokinys jaustųsi gerai ir nebijotų klysti, gal ir nusišnekėti, apskritai kalbėti, reikšti savo mintis. Geras abipusis santykis kuria stebuklus.
O maloniausias komplimentas buvo gal antrais ar trečiais darbo metais, kai peršalęs dėl užkimimo galėjau tik šnibždėti, o kitą dieną atėjęs į pamoką iš mokinių gavau medaus stiklainėlį su palinkėjimu greičiau pasveikti. Tokios smulkmenos visada sušildo.
– O yra buvę, kad moksleiviai jus įskaudintų ar įžeistų? Kaip su tuo tvarkėtės?
– Be abejo, kad būna visko: čia juk kaip ir šeimoje, kad ir kokie gražūs tarpusavio santykiai būtų, būna ir konfliktų, ir nuoskaudų. Tačiau stengiuosi į viską žiūrėti profesionaliai, mano kompetencija – suvaldyti bręstantį konfliktą ir neleisti, kad jis virstų sprogstančiu ugnikalniu. Paauglystė – jautrus amžius, kartais matau, kaip tas jaunas žmogus negeba valdyti nei savo kūno, nei emocijų, spręsti užgriuvusių sunkumų. Ir tai natūralu, su laiku visko išmokstama, atsiranda vidinis balansas.
Negali pykti ant jauno žmogaus, bandai išsiaiškinti, kur jam skauda, kodėl jis piktas, pasišiaušęs – kai žinai priežastis, visai kitaip vertini situaciją, pagaliau taip ir formuojasi tarpusavio pasitikėjimas, kai nenurašai, neatstumi, o paskatini ir pasidžiaugi kad ir mažu jo žingsneliu į priekį. Žinote, man kartais viešoje erdvėje baisiau stebėti kai kuriuos suaugusius žmones, taip ir neišmokusius suvaldyti savo emocijų, rėkiančius, visko reikalaujančius ir, be savęs, daugiau nieko negirdinčius.
– Ar niekada nebuvo kilęs noras mesti šio darbo?
– Visaip yra buvę, ypač keletą pirmųjų darbo metų, kai buvau kur kas kategoriškesnis, norėjosi iškart maksimalaus rezultato, visko čia ir dabar, o kai matai, kad ne viskas taip sklandžiai einasi, būdavo ir tų nusivylimų, abejonių, ar savo rogėse sėdžiu. Bet turbūt visiems ta darbo pradžia nebūna labai paprasta – joks universitetas tavęs neišmokys, kokius sprendimus turi priimti vienoj ar kitokioj situacijoj, kažkaip bandai pats tvarkytis – taigi arba išplauki, arba ne.
Dabar apie tai negalvoju, nors gyvenimas nenuspėjamas. Juk girdime nemažai istorijų, kaip žmonės meta geriausius darbus ir pradeda gyventi iš naujo, atranda naujus pasaulius kažkur visai kitame žemės pusrutuly. Tai įkvepia, bet žinote, kas sustabdo? Per daug investuota į tai, ką darai, apima toks savęs nepakeičiamumo sindromas – o tai kaip tada bus su mano vaikais?
Save vadinčiau liberaliu mokytoju – stengiuosi mokiniams suteikti pasirinkimo laisvę ir prisiimti atsakomybę.
Nors labai viduje stengiuosi kovoti su prisirišimu, suaugimu su viena įstaiga, viena mokykla, bet Baltijos gimnazijos administracija man suteikė visas sąlygas save realizuoti ir dirbti taip, kaip norisi. Labai nemėgstu rutinos, kasdien daryti tą patį per tą patį, todėl ir pamokose stengiuosi ieškoti įvairesnių formų, būdų, kad visų pirma nebūtų nuobodu pačiam. Kad neužsizulintum, neatbuktum.
– Kas jus „veža“ šiame darbe?
– Labiausiai džiugina, kai susitinki jau suaugusius buvusius mokinius – dirbančius įdomius darbus, savo sričių profesionalus. Jie dalijasi savo prisiminimais iš mokyklos, smagiomis istorijomis, kurias tu jau seniai būni pamiršęs, apima labai geras jausmas, kad tie prisiminimai šviesūs, be kažkokių nuoskaudų, kaltinimų, džiugina, kad tam žmogui viskas gerai sekasi. Man kur kas svarbiau ne ką pasiekei gyvenime, o ar likai tuo šviesiu, geru, paprastu žmogumi, šalia kurio gera ir kitiems. Ir tada ramu širdy.
– O kas erzina?
– Erzina beprasmiai darbai, kuriuos turi padaryti, nes taip reikia, o kodėl taip reikia, niekas nežino. Taip pat stebina, kad apie švietimą, kaip ir apie krepšinį, Lietuvoje visi viską žino – išmano, kaip reikia dirbti, kaip mokyti, kaip auklėti. Tokiems žmonėms pasiūlyčiau prieš operaciją dar nueiti į operacinę ir patarti chirurgui, kaip geriau atlikti operaciją. Lietuvoje trūksta pasitikėjimo mokytoju – mano minėti visažiniai gyvenime nėra vedę nė vienos pamokos, tačiau viską žino geriau už tos srities profesionalus. Be abejo, visi mes turime savo nuomonę apie įvairius dalykus, tačiau ją argumentuotai išsakyti, o ne brukti kaip vienintelę tiesą ne visiems pavyksta.
– Ar pastebėjote, kad per jūsų darbo metus pasikeitė mokinių santykis su mokytojais, mokykla? Kokia dabar mokinių karta?
– Keičiasi gyvenimo būdas, aplinka, priemonės, technologijos, bet juk žmogaus esmė nesikeičia. Tos amžinos vertybės, reikalingiausios žmogui, – meilė, draugystė, supratimas – šiandien visiems taip pat reikalingos kaip ir prieš šimtmečius. Ir tikrai nesutinku, kad ši karta yra kažkuo kitokia. Tiesiog aplinka kitokia – technologijos keičia mūsų gyvenimo būdą, bet ne asmenybę.
Man atrodo, kad šiai kartai ypač svarbus asmeninis santykis – ne automatinė šypsenėlė žinutėje, o tikras pasidžiaugimas, ne kažkoks uždėtas „patiktukas“, o nuoširdus pagyrimas žodžiu. Kai aplink tiek daug besikeičiančių medijų vaizdų ir garsų, ramus pasėdėjimas kartu ir nuoširdus pasikalbėjimas tampa kone vertybe. O mokykla, aišku, keičiasi, niekas nestovi vietoje, ieškoma naujų formų, kartais gal ir nelabai pavykusių, bet mokykla ir turi būti tas bėgantis šaltinis, o ne užsistovėjęs vanduo.
– Lietuvių kalba ir literatūra yra tos pamokos, kurių mokiniai dažnai bijo, nemėgsta, nes sako, kad sunku. Kaip pavyksta sudominti mokinius?
– Tikiuosi, mano pamokų tikrai niekas nebijo. Aišku, jos gali patikti ar nepatikti, nesistengiu įtikti ir patikti. Kaip jau minėjau, man svarbu susikurti asmeninį santykį su mokiniu, kad kiekvienas jaustųsi gerai. Nesvarbu, kad kažkas nesiseka, kur kas svarbiau, kaip jis jaučiasi, ar neužsiblokuoja. Svarbu pasitelkti humorą, juk ir apie skaudžiausius dalykus gali kalbėti juokaudamas, nekurdamas įtampos. O sudominimas – tai pakankamai subjektyvus dalykas, juk vienas net išsižiojęs gali kažko klausyti, o kitas tuo metu išgyvena nuobodulį. Per pamokas stengiuosi kaityti veiklas ir tempą, kad nė vienas nesnūduriuotų.
Labiausiai džiugina, kai susitinki jau suaugusius buvusius mokinius – dirbančius įdomius darbus, savo sričių profesionalus.
– Gal norėtumėte ką nors iš esmės keisti, pavyzdžiui, programas. O gal yra tokių privalomų autorių, kuriuos drąsiai išmestumėte ir neverstumėte mokinių kalti jų kūrinių?
– Privalomų autorių vyresnėse klasėse yra labai daug. Norint viską spėti, per jų kūrybą tenka bėgti šuoliais. Manau, kur kas geriau būtų eiti į gylį, o ne į plotį – mėnesį skirti vieno autoriaus kūrybai ir analizuoti įvairiais aspektais. Taip pat labai daug senosios literatūros, ji mokiniams sunkiai suvokiama, bandau aktualizuoti, tačiau juk kur kas geriau būtų, kad jie skaitytų apie tai, kuo patys gyvena, gilintųsi į šiuolaikinę literatūrą, gal tada ir pamėgtų ją labiau.
– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinę švietimo sistemą?
– Kalbant apie švietimo situaciją, labai tiktų citata iš Lewiso Carrollo knygos „Alisa stebuklų šalyje“: „Vieną kartą Alisa priėjo išsišakojusį kelią, o medyje pamatė tupintį Češyro katiną. Mergaitė jo paklausė: „Kuriuo keliu man eiti?“ „O kur tu nori nueiti?“ – toks buvo katino atsakymas. „Aš nežinau“, – pasakė Alisa. „Tada nėra jokio skirtumo.“
Susidaro toks įspūdis, kad reformos kažkur veda, bet neaišku kur. Kuriamos strategijos, paskui apie jas pamirštama, atėjus naujam švietimo ministrui kuriamos naujos. Primena trumpų distancijų bėgimą, o juk reikėtų visiems kartu konkrečiai nuspręsti, kokios mokyklos norime, kokie pasiekimai tenkintų ir kaip to sieksime. Konkrečiais keliais punktais viską apsibrėžti, nekurti keliasdešimt lapų koncepcijų, kurių mokytojai dažniausiai net neskaito. Ir nepamiršti tų susitarimų laikytis, nesiblaškyti pirmyn atgal, nekopijuoti kitų šalių modelių. Taip pat labiau pasitikėti mokytoju – jis, o ne ekspertai teoretikai kuria didžiausią pridėtinę vertę, tačiau kai vyksta diskusijos apie programų keitimus, jo nuomonė ir argumentai dažniausiai taip ir lieka kažkur paraštėse.
