Apie reakciją į kritiką
Jeigu aš sakyčiau, kad visiškai į tai nereaguoju, tai būtų melas, dėl to, kad pati vieša erdvė byloja, kad aš reaguoju ir kartais labai audringai, o kartais nereaguoju visai. Tai labai priklauso nuo tematikos, nuo tų dienų aktualijų tikriausiai, nuo to, kaip aš tą dieną pati jaučiuosi.
Ir netgi jeigu kažkam atrodo, kad aš labai audringai ir skaudžiai reaguoju, tai taip visiškai nėra. Man dažniausiai tai kelia nuobodulį arba juoką, taip, kartais būna pikta, nes kartais vis daugiau tų komentarų ir kritikos būna nepagrįstų ir labai žiaurių mano atžvilgiu. Aš tai nurašau kaip grasinimus ir renku informaciją apie tam tikrus žmones, nes kartais jaučiu baimę, galiu tai pripažinti.
O iš esmės, tai žinot, kaip yra? Aš pagal kritikos kiekybę, dydį visą galiu pamatuoti dydį žmonių, begalę žmonių, kuriems aš patinku, kurie mane myli, kurie mane mėgsta, ir aš visada bandau daugiau remtis į juos.
Kad ir kas ten besakytų, yra daugiau žmonių, kurie mane myli, ir aš tiktai dėl jų stengiuosi dainuot, kurt ir gyvent. Pats baisiausias jausmas turbūt yra ne vienatvės, o būti nereikalingam, tai aš labai noriu daryti viską, kas yra mano valioje, kad aš būčiau reikalinga scenoje, muzikoje, kad norėčiau pati būt sau reikalinga.
Mane labiausia skaudina kritika žmonių, kurie manęs visiškai nepažįsta, kurie tik iš televizijos ekranų, kažkokios nuotraukos susidaro įspūdį, kokia aš esu kaip žmogus. Žmonės, kurie neatsigręžia į save, nepaklausia savęs, „o gal su manim kažkas yra negerai?“, galvoja, kad viskas yra blogai su manim.
Iš tikrųjų kritika mane kartais priverčia jaustis lyg atpirkimo ožiu, ir aš nenoriu tokia būt, nes aš nenusipelniau.
Tie žmonės turėtų suprasti, kad viešumas ir žinomumas yra mano darbo dalis, jis man nei patinka, nei nepatinka, nei aš juo mėgaujuos, nei nesimėgauju, tik tai, kad pastaruoju metu aš tikrai jaučiuosi išsisėmusi ir išsekusi, kartais net bijau į gatvę išeiti, nes aš jaučiu, kad nebeliko jokio gynybinio sluoksnio dėl to, kad aš esu labai imli ir atvira pasauliui ir žmonėm, ir jų nuomonėm.
Ilgainiui man jų nuomonė visai nerūpi, ir aš vis tiek darau, kaip man patinka ir kaip man reikia, bet, taip, būna akimirkų, kada jaučiuosi labai labai sudėtingai. Man skauda, aš noriu verkt. Aš nesuprantu, ką aš blogo padariau tam tikriems žmonėms. Aš net neabejoju, kad dabar, kai aš šneku, kažkas žiūri ir galvoja, ką jinai čia padarė su savo plaukais, kokios čia spalvos lūpos, kam tas auskaras nosį ir taip toliau.
Apie laisvę
Jeigu mano laisvė pažeidžia kito žmogaus laisves, aš jau nebegaliu jaustis laisva, bet laisvė šiaip labai plati sąvoka, kaip ir žodis pats iš savęs. Laisvė yra skrydis – į pasaulį, į save, į didesnį žinojimą. Laisvė yra nugalėti baimes savo, laisvė patirti, laisvė pasirinkti, laisvė būti laisvu savo šalyje, teisių laisvė, kūrybos laisvė. Laisvė yra labai labai platus žodis, kuris man, beje, yra labai reikšmingas, labai simbolinis. Aš apie jį labai daug rašau.
Apie savęs pažinimą
Aš manau, kad savęs ieškojimas yra nesibaigianti kelionė, labai įdomi kelionė ir aš labai daug ten dvasinių praktikų turėjus ir daug visokių kelių ieškojau, kaip save pažinti, kaip suprasti, kas aš tokia esu. O dabar aš tai suvokiu kaip kelionę, šiuo momentu su savimi jaučiuosi neblogai, savyje jaučiuosi visai visai neblogai, pasaulyje irgi jaučiuos neblogai, kartais netgi labai gerai.
Manau, kad žmogaus viena iš misijų ir yra progresuoti, labai taip reliatyviai nuskambės, bet tapti vis geresniu ir geresniu žmogumi. Aš vis dar esu ieškojimo procese, kuris yra be galo gražus, ir aš manau, kad netgi susitaikius su savim, dar galima savęs ieškoti. Taigi tas susitaikymas man beveik atėjo, kuo aš labai džiaugiuosi, nes aš labai sunkiai su savim sutardavau. Bet kokius klausimus – savo norų klausimus, tamsiųjų savo sielos pusių klausimus, kaip ir šviesiųjų, savo išvaizdos, savo duotybių klausimus – man buvo labai sudėtinga narstyti ir su savim susigyventi.
Aš esu labai imli ir atvira pasauliui ir žmonėm, ir jų nuomonėm.
Tie, kuriems atrodau, kokia aš laiminga, kaip man čia viskas sekasi, tai nieko bendro neturi su mano esybe. Aš esu labai labai visokia, ir tik kai man suėjo 30, aš pradėjau tuo didžiuotis. Pliusai ir minusai čia tik tokia matematika, o sielos matematika tai yra žymiai sudėtingesnė. Aš manau, kad žmonės neturėtų bėgti nuo savo tamsiųjų pusių, atvirkščiai – labai gerai yra jas pažinti ir tą tamsą savyje paversti šviesa. Va čia jau prasideda menas.
Apie meilę sau ir kitiems
Ar mane lengva mylėti? Vau, nežinau net per kurią čia prizmę galvot. Kai aš pati myliu, aš myliu iki galo ir labai stipriai, ir labai smarkiai išreikštai, ir su visais bonusais, ir, žodžiu, labai gražiai.
Man visą laiką kliūdavo frazė, kurią sakydavo, mano manymu, nelabai protingos moterys – kad vyras turi tave mylėti labiau negu tu jį. Man tai skamba kaip visiška nesąmonė dėl to, kad ir man reikia mylėti, man reikia jausmo. Žinoma, kad aš noriu, jog tai būtų toks nesibaigiantis dialogas, noriu atsako, noriu švelnumo ir taip toliau, bet visų pirma, man reikia mylėti pačiai, aš turiu beprotiškai mylėti ir tada tu gauni atsaką. Nes jeigu tu žmogų myli visa širdim, jeigu yra tuose santykiuose lengvumas, tai tada nereikia kažkokių taisyklių, kaip čia reikia mylėt, ko tu nori iš to žmogaus. Tai tiesiog egzistuoja.
O mane mylėti... Kartais būna visaip. Nes su mano gyvenimo būdu ir gerbėjų skaičiumi... Labai dažnai mane pavadina fluidų meistre, tai kažkaip to irgi visiškai nebesibodžiu, galvoju, kad tai netgi visai gražu. Flirtas yra mano kraujyje. Manau, kad mano vyras turi būti protingas, stiprus ir turėti išminties, kad suprastų mane ir kartais paleistų, kai man reikia, o kartais susigrąžintų atgal ir ant žemės pastatytų ir sakytų: klausyk, o dabar bus taip.
Man mylėti nesunku, nes kai yra tikra meilė, tai ji yra statanti, o ne griaunanti.
Bet aš tikrai nesu sudėtingas žmogus, ypač namuose. Pavyzdžiui, kas dėl gyvenimo dviese, tai aš esu labai labai rami, gal net sakyčiau, flegmatiška. Mano namuose beveik niekada negroja muzika, aš labai mėgstu gaminti valgyti, aš labai mėgstu uždegti žvakę, mėgstu net buityje rūpintis savo žmogum.
Man mylėti nesunku, nes kai yra tikra meilė, tai ji yra statanti, o ne griaunanti. Jeigu vienas žmogus suabejoja ir nepadaro kažko, tiesiog nemyli, tai yra griaunantis projektas. Tai kol kas man mylėti yra labai lengva, gera, paprasta, kartu nepaprasta, ir labai tikiuosi, kad tai nesibaigs.
Apie mylimąjį Donatą: ką jis pasakytų apie Justę
Jis kažkaip nebanaliai moka pasakyti man, kad aš esu labai protinga, tada aš sakau „nu graži, bent jau graži“, jis pradeda juoktis. Sako, kad aš labai mokau jį gyvenimą gyventi, lygiai tą patį aš galėčiau pasakyt apie jį. Jis labai dažnai manim didžiuojasi: sako, kaip tu gražiai pašnekėjai, kaip tu gali taip gražiai parašyti, iš kur tokia platybė sielos ir požiūrio į pasaulį, į kitus žmones, kaip tu taip moki visus mylėti, kaip tu moki būti tokia empatiška...
Aš tik neseniai išmokau tuos komplimentus priimti ir už juos padėkoti. Aš jų gaunu ne gal tokių kasdieniškų – „o, kaip gražiai atrodai“ ar „gražią suknelę nusipirkai“, bet gaunu tokių labai svarių komplimentų, tokių labai žmogiškų. Jie man yra svarbiausi, nes jie veikia mūsų kasdienį būvį ir įžemina, kodėl mes esame kartu. Tai yra tokios išskirtinės vertybės.
Matau, kaip jis manyje mato labai gerą mamą vaikų, aš matau, kaip jis manyje mato labiausiai crazy, išprotėjusią tūsovščikę, aš matau, kad jis manyje mato be galo gerą draugę, kuri gali išklausyti, jis manyje mato namų šeimininkę, jis manyje mato ir deivę, kuri yra apdovanota muzika ir kūryba. Aš jaučiu, kad jis taip mato.
Jis mane be galo gerbia, be galo myli, be galo žavisi manimi. Praėjo jau nemažai laiko, kai mes kartu, o atrodo, viskas taip šviežia ir taip ypatinga, kaip pačioj pradžioj, o kartu taip gilu, kad, regis, visą gyvenimą būtume drauge. Ką man labiausiai atneša mūsų santykiai, tai tikriausiai ir supratimą apie kelionę kartu. Ne apie galutinį tašką, bet apie kelionę – kiekvieną dieną. Rankos susikibusios, koja kojon, be jokių reikalavimų, be kažkokių išlygų. Tiesiog pasidarė taip lengva, kai mes susitikom.
Apie didžiausią gyvenimo pamoką
Viena pamoka buvo labai stipri, kai mylėjau žmogų kokius penkerius metus, ir ta meilė negalėjo būti išpildyta iki galo. Tada aš išmokau labai daug dalykų – savęs nebežeminti, nebelaukti, savęs nebežaloti. Aš buvau labai savidestruktyvus žmogus, dariau tokius dalykus, kurių negalima sau leisti daryti, nes reikia save mylėti. Taigi ta patirtis su tuo žmogumi buvo viena iš didžiausių mano gyvenimo mokyklų, kaip mylėti save.
Iš pradžių labai skaudžiai į viską reagavau, o po to supratau, kad tai buvo dar viena pamoka, o tada didžiausia tikriausiai buvo, kai aš praradau savo balsą. Tada mane taip supurtė!.. Tai buvo tikriausiai pirmas kartas gyvenime, kai mane lankė juodžiausios mintys, nes man tiesiog vieną dieną pasakė: gali būti, kad dainuosi, bet gali būti, kad ir nebe. Tai įsivaizduokit, kas turėjo dėtis galvoje, kai tai yra absoliučiai visas gyvenimas?! Ar tai buvo ženklas kažkoks? Aš manau, kad tai buvo vienas iš tokių pagrindinių ženklų mano gyvenime, kad kažką darau ne taip.
Labai supurtė mane tas balso praradimas, ir kai jį atgavau, mano gyvenimas labai smarkiai pasikeitė. Tada man atsivėrė akys. Aš supratau, kad, pavyzdžiui, nebenoriu dirbt su tam tikrais žmonėm, su kuriais dirbau, nebenoriu savęs taškyt, dalint kitiem žmonėm, kurie tik tai ir moka – imt ir nieko neduoti atgal. Tos meilės sau pradėjau mokytis būtent po to dalyko.
Aišku, labai sunkiai gavosi, nes mano gyvenimas intensyvus labai ir audringas visom prasmėm. Man atrodo, kad tai yra tokia prigimtinė mano dalis, kurią aš labai sunkiai sutvardau, tai kuo toliau, tuo lengviau, nes išminties atsiranda vis daugiau. Juk visos pamokos ateina per žmones ir santykį su jais, per kūrybą.
Apie sielos pašaukimą
Esu labai savikritiška, labai mėgstu save ėsti. Esu tas žmogus, kuris, jeigu išpildo savo ambicijas, jos išauga 30 kartų didesnės. Tai kai aš pradedu verkšlent, kad man jau 30 metų, visos pasaulinės žvaigždės pasidarė karjerą iki 25, tai man jau šakės. Tada visi draugai, ypač kolegos, sako: o tau viskas gerai su galva?
Aš galvoju, kad jeigu aš tų savo kažkokių ambicijų užsibrėžtų neišpildysiu, kažkas man, neduok, dieve, neišeis, tai nuvažiuosiu aš į mūsų su Donatu namą, grosiu, toliau kursiu, rašysiu, auginsiu mūsų vaikus ir vis tiek būsiu laiminga. Dabar aš jau taip nekankinu savęs, neįpareigoju savęs dėl rezultatų.
Moteris yra spalvos. Ir jeigu jinai sugeba dar ir pasaulį nuspalvint, tada jinai moteris iš didžiosios M.
Aš jaučiu tas duotybes, aš jaučiu talentą, aš jaučiu, ką aš dar galiu padaryti, tad labai stengiuos to neapleist, nepamiršti. Tikiu, jog svajonės pildosi nesėdint rankų sudėjus.
Apie moteriškumą ir vyriškumą
Kai manęs paklausia, ką aš įsimyliu vyruose, tai aš vienareikšmiškai atsakau: intelektą. Labai skirtingo tipo vyrus mylėjau per savo gyvenimą, bet juos sieja vienas dalykas – intelektas. Ir po to aš negalėdavau būti ilgai su draugu, su vyru, jeigu aš jausdavau jo tą intelektą, apsiskaitymą, bet jis neturėdavo išminties gyventi.
Tai lygiai tokia pati man turėtų būt ir moteris, o po to jau eina charizma, tikriausiai netgi tas pats manieringumas, supratimas, kad būti moterim yra žiauriai cool – kad ir kiek tau metų, kad ir kaip tu atrodai. Laisvė reikštis, ką tu jauti viduje, pasirenkant bet kokias formas.
Aš labai stipriai jaučiu savo nežabotą moteriškumą, ir labai labai gera, kad turiu kūrybą, kur galiu sudėti ir sužydėti ne tik vizualiai. Visi labai juokiasi, kad aš minkšta visom prasmėm, labai moteriška. Tai moteris man visą laiką buvo ir švelnumas, ir ragana, ir mama, ir išprotėjusi pankė. Moteris yra spalvos. Ir jeigu jinai sugeba dar ir pasaulį nuspalvint, tada jinai moteris iš didžiosios M.
Apie dalykus, kuriais didžiuojasi
Iš karto į galvą ateina du dalykai – tai yra kūryba, kūrybiniai pasiekimai ir gebėjimas suburti žmones aplink save.
Čia tikriausiai iš mano giminės moterų linijos, nes mes kažkodėl žiauriai traukiam žmones, ir jie pas mus grįžta – į namus, prie stalo, pakalbėti, pabūti. Turiu vieną duotybę – tai begalinė empatija žmonėm. Aš juos žiauriai jaučiu ir džiaugiuosi, kad man tiek gerų žmonių gyvenimas atnešė.
O kitas dalykas tai, žinoma, yra kūryba. Aš labai nemoku didžiuotis, kartais – ir džiaugtis, nes savyje tą džiaugsmą taip laikau laikau, jog visiems atrodo, kad aš labai nekukli. Tačiau dėl savo pasiekimų aš galiu būti pakankamai kukli, tokia tikriausiai ir esu.
Apie dėkingumą
Dėkingumas man yra dėkingumas. Aš labai garsiai netgi pradėjau dėkoti savo angelams sargams. Niekada gyvenime garsiai nesimeldžiau, netgi ilgai nesimeldžiau, bet vieną dieną, kada man buvo labai labai sunku, aš paprašiau savo angelų sargų pagalbos, nes tikrai žinau, kad jie egzistuoja. Čia labai ezoteriškai viskas skamba, bet aš tiesiog tuo tikiu, aš tą kartais netgi jaučiu. Taigi aš pradėjau garsiai su jais šnekėtis. Aš dėl daug ko atsiprašiau: kad buvau daug ką pažadėjus, bet nepadariau, kad vėl savęs nesužiūrėjau ir taip toliau. Ir dar aš padėkojau už tai, kad jie mane saugo.
Dėkingumas, kaip ir laisvė, yra labai labai plati sąvoka ir viena reikšmingiausių gyvenime.
Ir tada labai įdomus dalykas įvyko. Koncertavau Odesoje, džiazo festivalyje, lipau nuo scenos, ir mane tiesiog apakino šviesa, ir aš kritau ant laiptukų. Man taip ištino koja, kad aš galvojau, kad jinai man lūžo. tačiau užuot susinervinusi, pykusi ar verkusi, aš pasižiūrėjau į dangų ir padėkojau, nes supratau, kad čia yra paskutinis perspėjimas, kad reikia kažkur gyvenime sustoti ir save patausoti.
Tai dėkingumas man, ta plačiąja prasme, yra jaustis dėkingam už bet kokias emocijas, kurias jauti, bet kokius įvykius, nes jie vis tiek tave nuo kažko stabdo arba kažkur, atvirkščiai, pastūmėja. O šiaip tai dar labai svarbu yra tiesiog padėkoti žmogui, kuris yra šalia tavęs. Padaro arbatos mama ar Donatas, ar paskambina brolis, ar tėtė, aš padėkoju, kad man paskambino, kad mane prisiminė, aš padėkoju už gražų žodį.
Pradėjau dėkoti gyvenimui, žmonėm, sau, muzikai kokiais 80 proc. daugiau negu prieš 5 metus, tokia sąmata būtų reziumuojant. Nežinau, kodėl nedarydavau to anksčiau. Darydavau, bet gal nesuprasdavau iki galo prasmės ir reikšmės, ir paties svorio žodžio „ačiū“. Dėkingumas, kaip ir laisvė, yra labai labai plati sąvoka ir viena reikšmingiausių gyvenime, tik tai, kad laisvę pajaučiau šiek tiek anksčiau, o dėkinga išmokau būti visai neseniai.
Justės Arlauskaitės-Jazzu gyvenimo filosofija:
- Dviejų žmonių santykiai – tai ne rezultatas, o kelionė kartu.
- Jeigu mano laisvė pažeidžia kito žmogaus laisves, aš jau nebegaliu jaustis laisva.
- Žmogaus viena iš misijų yra progresuoti – tapti vis geresniu ir geresniu žmogumi.
- Žmonės neturėtų bėgti nuo savo tamsųjų pusių, atvirkščiai: labai gerai yra jas pažinti ir tą tamsą savyje paversti šviesa. Pliusai ir minusai čia tik tokia matematika, o sielos matematika tai yra žymiai sudėtingesnė.
- Man reikia mylėti pačiai, aš turiu beprotiškai mylėti, ir tada tu gauni atsaką. Nes jeigu tu žmogų myli visa širdim, jeigu yra tuose santykiuose lengvumas, tai tada nereikia taisyklių, kaip čia reikia mylėti.
- Vyras turi būti protingas, stiprus ir turėti išminties, kad suprastų mane ir kartais paleistų, kai man reikia, o kartais susigrąžintų atgal ir ant žemės pastatytų.
- Kai yra tikra meilė, tai ji yra statanti, o ne griaunanti.
- Jeigu kažką darai ne taip, visada gauni iš aplinkos ženklą.
- Aš labai tikiu, jog svajonės pildosi tik nesėdint sudėjus rankų.
- Padėkok žmogui, kuris yra šalia tavęs; dėkingumas, kaip ir laisvė, yra labai plati ir viena reikšmingiausių gyvenime sąvokų.
- Pats baisiausias jausmas turbūt yra ne vienatvės, o būti nereikalingam, tai aš labai noriu daryti viską, kas yra mano valioje, kad aš būčiau reikalinga.
„Vitaminai sielai“ – laida, kurioje jūs neišgirsite sensacijų, nebent didžiausia sensacija šiandien yra būti savimi. Įkvėpimo mokytoja Inga Jablonskė kviečia kartu leistis į vidinę kelionę, kurioje pasakojamos nepaprastų žmonių istorijos apie tai, kas svarbiausia gyvenime.
