Pasak J.Baltrukonytės, „sofą“ galime suprasti kaip saugią komforto zoną, kurioje viskas aišku, nieko netikėto. Kada nuo ryto iki vakaro žinome, ką veiksime, kas mūsų lauks. Ir nors, kaip sakė ji, toje „sofoje“ realiai nieko baisaus neatsitiks, geriau pagalvojus, joje išvis nieko neatsitiks.
Nors J.Baltrukonyė sakė netikinti teorijomis ir knygomis, kalbančiomis apie tai, kaip tapti laimingu per valandą ar susikurti naują gyvenimą jau rytoj, ji teigė tikinti žmonėmis ir jų gyvenimiškais pavyzdžiais, tuo, kas atsitinka „pakilus nuo sofos“.
Apie žodžių galią
„Noriu pradėti nuo tokio nutikimo turguje, kuris įvyko prieš maždaug dešimt metų. Buvo eilinė diena, aš ėjau pirkti draugei gėlių. Priėjau turgų, ir ten stovėjo moteris, prekiaujanti gėlėmis.
Pradėjau rinktis gėlės, klausinėti kainų, o ta moteris pakelia į mane akis ir sako: „Oi, ponia Jurga! Noriu jums padėkoti už savo dukrą“. Galvoju, juk aš šitą moterį pirmą kartą matau! Gerai, pradedu klausinėti kas per situacija.
Ji man sako, kad jos dukra kelerius metus bandė stoti į dailės akademiją. „Kokia šaunuolė, kokia ryžtinga, siekianti tikslo“, – sakau jai. O ponia Danutė (toks jos vardas) pasakoja toliau: „Praeitais metais jai pasisekė, ji įstojo į dailės akademiją. Bet, praėjus pusei metų, ji nutarė, kad jai nebepatinka mokslai ir nusprendė juos mesti. Žinot, ji perskaitė jūsų tekstą ir po to teksto nutarė mesti studijas.“
Jeigu ten būtų buvusi kėdė, aš taip ir būčiau atsisėdus. Galvojau, dieve, ką aš parašiau. O ji man vėl sako: „Mano dukra po to persikėlė į Londoną. Ji nuo pat vaikystės turėjo svajonę taip pat dirbti su gėlėmis. Londone ji išsinuomojo gėlių butiką, tapo žinoma, tada persikėlė į mažesnį miestelį, susirado meilę. Dabar ji turi šeimą, savo parduotuvę, žodžiu, yra labai laiminga“, – pirmąja istorija pasidalijo J.Baltrukonytė.
Anot jos, išties žodis turi didelę galią: duoti patarimą, įstatyti į vėžes, išsklaidyti abejones ar netgi pakeisti gyvenimą.
Kaip išdrįstama pradėti iš naujo
„Vakar važiavau su taksistu ir jis papasakojo savo vaikystės istoriją. Jis turėjo tėtį, kuris buvo despotas ir labai neturėjo kantrybės.
Kai berniukas ruošdavo namų darbus, tėtis tarsi padėdavo ir būdavo šalia, bet jis visą laiką sakydavo: „Tu nesugebi, tau neišeina, ir ten klaidą padarei, ir ten.“ Jis net piešti neleisdavo vaikui, nes vaikas neva nežino kažkokių perspektyvos taisyklių. Tas vairuotojas, pačiame jėgų žydėjime, guodžiasi, kad tėtis net neleisdavo jam žaisti su „Lego“. „Nevykėlis, nevykėlis“, – kartodavo jo tėtis.
Ir tada vairuotojas man sako: „Aš nuo tų kalbų pamažu praradau norą išvis ką nors daryti; bijojau bandyti, kad vėl nesuklysčiau.“
Bet dabar tas vyras vaikšto pas psichoterapeutą ir bando atsikratyti tų praeities bėdų, kad vėl išdrįstų pradėti. Gyvenimą mes turime vieną, bet labai daug būdų, kaip jį nugyventi“, – kalbėjo J.Baltrukonytė.
Mano labai sergantis tėtis, sužinojęs, kad neturiu darbo, nenudžiugo: tais laikais žmogus be darbo mažų mažiausiai buvo įtartinas.
Praradimą pakeitė atradimu
O kaip prasidėjo pačios Jurgos pabėgimo nuo „sofos“ istorija? Tą dieną, kai neteko darbo, pasakojo ji:
„Netekusi darbo grįžau į namus, kur manęs laukė labai sergantis tėtis ir mažas vaikas. Supratau, kad tai nėra gyvenimo tragedija ar pasaulio pabaiga, bet atrodė, kad tai yra paskutinis lašas į mano taurę.
Kaip ir planavau liūdėti keletą mėnesių ar pusę metų, kol baigsis tas gedulas. Tačiau situacija susiklostė taip, jog supratau, kad neturiu laiko tam liūdesiui. Mano labai sergantis tėtis, sužinojęs, kad neturiu darbo, nenudžiugo: tais laikais, žmogus, neturintis darbo, mažų mažiausiai buvo įtartinas ar keliantis gailestį.
Bandžiau tėčiui aiškinti, kad čia viskas faina, pusę metų galėsiu nieko neveikti, galbūt savanoriausiu kokioje Afrikoje. Tėtis man sakydavo: „Viskas gerai, bet o ką tu dirbsi?“ Tėčiui tai buvo labai svarbu.
Nepraėjus nei mėnesiui po to, kai netekau darbo, savo rankose laikiau žurnalą „Happy 365”. Savo namuose, terasoje surengėme žurnalo pristatymo vakarėlį. Susirinko apie du šimtus žmonių į namus su vienu tualetu (kas buvo labai neapskaičiuota, kaip paskui paaiškėjo).
Visi manęs klausė: „Jurga, fainai, kad namie, bet kodėl ne kokiam restorane, muziejuje, konferencijų salėje ar dar kur?“ Nedaug kas žinojo, kad antrame aukšte, pro langą, į visą tą mūsų tūsą žiūrėjo mano tėtis. Tai man buvo labai svarbu.
Po mėnesio, po to, kai išėjo mano žurnalas, išėjo mano tėtis. Išėjo ramus, nes žinojo, kad dukra turi darbą. Ir vis dar jį tebeturi.“
Kas dažniausiai paskatina „pakilti nuo sofos“?
J.Baltrukonytė pasakojo prieš konferenciją socialinėje paskyroje atlikusi apklausą, kad sužinotų, kas labiausiai žmones paskatina „pakilti nuo sofos“.
„Labai dažnai tai būna darbo netekimas (kaip mano atveju), skyrybos. Vyrai dar įvardija vidurinio amžiaus krizę: vieni užsimotyvuoja pirktis motociklus, ferarius ar jaunas meilužes, kiti neria į kažkokią naują veiklą, pradeda verslą ar pakeičia šalį.
Iš tokių teigiamų dalykų, pokyčius dažnai paskatina vaikų gimimas. Atrodo, gimsta vaikas – kaip sunku, kiek bemiegių naktų. Tačiau pagimdžiusios moterys kartais tampa energijos bombomis: pradeda kurti verslus, dalyvauti projektuose ar mokytis kalbų, ko iki susilaukdamos vaikų net negalvojo, kad gali spėti.
Taip pat ir ligos bei toksiškų santykių nutraukimas (net ir su giminaičiais ar draugais) dažnai paskatina „išlipti“ iš komforto zonos“, – komentavo ji.
Nuo smurto iki ligų: kaip neigiama virsta teigiama
Savo pranešimą J.Baltrukonytė užbaigė keliomis įkvepiančiomis istorijomis apie žmones, išdrįsusius žengti nauju gyvenimo keliu:
„Giedrė, trijų vaikų mama, pabėgo nuo smurtaujančio vyro ir pradėjo visiškai naują gyvenimą. Anksčiau jos akys buvo kaip du lyjantys debesys, o dabar – kaip du besišypsantys ežerai.
Asta iš Airijos pabėgo į Lietuvą nuo ją mušančio vyro, kaip pati sako, „plika ir basa“. Pabėgo be nieko ir į nežinią, tačiau, jai grįžus į gimtinę, draugai ir šeimos nariai padėjo atsistoti ant kojų. Dabar ji turi mažą sodybą, kurią savo jėgomis pavertė mažu viešbučiu – pati susiremontavo, pasikeitė langus. Ir tai tapo nauju jos verslu.
Violetine spalva nusidažiusi plaukus trisdešimtmetė taksistė Jadvyga augina dvynukus, yra baigusi teisę, nors niekada nedirbo pagal diplomą. Teisės studijos buvo jos tėvų užgaida. Tačiau dabar ji slapta nuo vyro ir tėvų lanko automechanikų kursus. Ir ji taip svaigsta kalbėdama apie tai, kad tikrai supranti, jog ji yra savo kelyje.
Ūkininkė Goda gyveno Danijoje, kur su vyru turėjo susikūrusi materialinę gerovę, ketino imti paskolą ir toliau gyventi Danijoje. Bet vieną dieną ji pajuto ilgesį seneliams, gyvenantiems Lietuvoje. Tad nusprendė su vyru nusipirkti apleistą sodybą ir persikelti gyventi į Lietuvą. Dabar jų sodyboje ganosi ir avių banda.
Dailininkės Inos gyvenime nutiko siaubingas dalykas – jos dvidešimt vienerių metų sūnus savo noru išėjo iš gyvenimo. Po netekties ji gal metus laiko gulėjo lovoje – nenorėjo nei valgyti, nei bendrauti, nei vaikščioti. Tačiau draugų dėka Ina buvo ištempta iš lovos, jai buvo suteikta profesionalų pagalba ir pamažu ji vėl pradėjo grįžti į gyvenimą. Jau metai, kaip ji vėl tapo – kūryba Inai tapo įrankiu išlieti skausmą ir liūdesį.
Ji atsakė, kad suteikti namus ir šeimą vaikui, kuris šitaip stipriai nuskriaustas, buvo didžiausia jos gyvenimo svajonė, – pasakojo Jurga.
Su Šarūne, labai veiklia ir energinga moterimi, susipažinau, kai ji pasakojo apie savo du - ketverių ir penkerių metukų - vaikus. Jos berniukas yra „saulės vaikutis“, o mergaitė – įvaikinta. Mergaitė buvo paimta iš alkoholikų šeimos ir pirmus metus Šarūnės namuose tik slėpdavosi po čiužiniu ir klykdavo.
Klausiau jos, ar nebuvo per sunku, kaip ji tai ištvėrė. O ji atsakė, kad suteikti namus ir šeimą vaikui, kuris šitaip stipriai nuskriaustas, buvo didžiausia jos gyvenimo svajonė. Jos gyvenimas tapo pripildytas naujų spalvų, o ji pati save vadina laimingiausia mama pasaulyje.
Ramonas, sirgdamas išsėtine skleroze, išgirdo tragiškas gydytojų prognozes, kad daugiausia, ką gyvenime nuveiks, – nueis šimtą metrų. Ir tai atrodė panašu į tiesą, nes jis nevaikščiojo ir net negalėjo pakelti puodelio.
Tačiau jis su tuo nesusitaikė: pamažu jis įveikė tuos šimtą metrų ir netgi nutarė dalyvauti „Iron Man“ varžybose, kuriose per septyniolika valandų reikia nuplaukti 4 km, bėgti – beveik 42 km ir dar važiuoti dviračiu 180 km.
Jis treniravosi ketverius metus: liga tai paguldydavo jį į patalą, tai vėl jis pakildavo ir pradėdavo nuo nulio. Nuostabu tai, kad jis įveikė varžybų trasą – lygiai per septyniolika valandų. Finišavo paskutinis, bet turbūt sulaukė daugiausiai plojimų ir palaikymo.
Laura taip pat serga išsėtine skleroze ir tą sužinojo būdama pirmo kurso studente, kai iš rankų jai pradėjo kristi šaukštai, o kojos ėmė pintis. Laurai gydytojai sakė, kad ji susirastų sėdimą darbą – bibliotekoje, registratūroje ar dar kur, nes prognozės buvo panašios, kaip ir Ramono atveju.
Tačiau Laura tuo nepatikėjo. Ji pastebėjo, kad jai padeda sportas. Dabar Laura yra sporto trenerė ir sako: jeigu kas visiems labiausiai ir kenkia, tai – stresas.“
