UNICEF organizacija Lietuvoje veikia jau 24 metus. Dvylika metų J.Majauskaitė-Staniulėnė vyksta į įvairias misijas pasaulyje, kviečiasi žinomus žmones, kad šie skleistų žinią tiems, kuriems sunku įsivaizduoti, kaip skurdžiai ir mums sunkiai suvokiamai kitame pasaulio krašte gyvena žmonės. Kaip skursta ir iš bado miršta vaikai. Tačiau vis tiek atsiranda tų, kurie tuo netiki, kurie kelia klausimą: „Kodėl Afrika, o ne Lietuva?“
Šio sekmadienio popietę Vilniuje vyks jau aštuntas UNICEF vaikų bėgimas, o mes ta proga su ką tik iš Malavio parvykusia J.Majauskaite-Staniulėne kalbame apie misijų svarbą, apie tai, kaip keičiami žmonių gyvenimai, kas sukrečia nusileidus skurdo apimtoje šalyje, apie tautiečių požiūrį, žymių žmonių svarbą ir daromą įtaką bei daugelį kitų dalykų.
– UNICEF organizacijoje esate jau penkiolika metų. Papasakokite, kaip čia atsidūrėte?
– Tuo metu dirbau Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento padėjėja, studijavau magistrą ir ieškojau darbo. Aptikau skelbimą, kad UNICEF ieško viešųjų ryšių koordinatoriaus. Mane tai iškart patraukė, bet tėvai žiūrėjo skeptiškai – prieš penkiolika metų niekas nežinojo, kas tas UNICEF. Kadangi studijavau tarptautinius santykius ir politikos mokslus, man Jungtinės Tautos visada buvo prie širdies, tad šis pasirinkimas buvo gana natūralus. Ir man pavyko. Tiesa, teko labai ilgai kovoti su tėčiu, kol įrodžiau, kad tai yra organizacija, kurioje verta būti.
– Kiekvieno mūsų norai nuo vaikystės iki dienos, kai turime rinktis studijas, pasikeičia daug kartų. Kaip keitėsi jūsiškiai? Ar veikla, kuria dabar užsiimate, buvo sąraše?
– Nemanau, kad tie norai pasikeitė. Kiek save atsimenu, nesvarbu, norėjau būti gydytoja, teisininkė ar studijuoti politikus mokslus, viskas buvo paremta noru padėti žmonėms.
Tikrai tikiu tuo, ką darome, ir kuo daugiau Lietuvos žmonių į tai įsijungia, tuo jie tampa geresni, keičiasi jų pačių gyvenimai.
Norėjau būti vaikų gydytoja, kad padėčiau vaikams, vėliau – suaugusiųjų gydytoja, chirurge – mąsčiau, kad čia gal būsiu naudingesnė, paskui, kai rinkausi teisę ar politikus mokslus, svarsčiau: na, taip, nusikaltėlių neginsiu, bet yra tiek daug žmonių, kuriems reikia teisinės pagalbos.
Nulėmė politikos mokslai su mintimi, kad jei tapsiu įtakinga politike, galėsiu prisidėti keičiant žmonių gyvenimus. Viskas, ką įgijau studijuodama, atitinka tai, kas yra UNICEF, nes tai irgi yra tarptautinė politika.
– Ką dabar manote – kaip ir kiek keičiate žmonių gyvenimus?
– Manau, kad savo kiekvienos dienos veikla. Nedarau tai dėl pinigų ar pelno, nedarau dėl to, kad suktųsi koks nors aparatas. Manau, kiekviena mano darbo diena lemia pasaulio vaikų gyvenimus. Labai gerai buvo pasakęs Stasiulis, kai darėme pirmą televizinį projektą, skirtą Kambodžai, kad jo pirmiausia reikėjo ne jai, o Lietuvai. Tikrai tikiu tuo, ką darome, ir kuo daugiau Lietuvos žmonių į tai įsijungia, tuo jie tampa geresni, keičiasi jų pačių gyvenimai.
– Prieš savaitę grįžote iš misijos Malavyje. Papasakokite savo įspūdžius apie šią šalį.
– Atvykęs į Malavį dar geriau suvoki, kad tai yra viena skurdžiausių šalių, patenkanti į pasaulio skurdžiausių šalių 20-uką. Sukrečia tai, kad toje šalyje rizikingiausia moterims gimdyti ir vaikams gimti. Ir tai yra dėl visiškai paprastų priežasčių. Moteris gali mirti nuo tokio dalyko kaip sepsis ar kitų infekcijų, ligų, nuo kurių Lietuvoje žmonės nemiršta. Ten nėra inkubatorių, todėl nėra sąlygų užauginti vaikus.
Kitur dažnai girdi, kad vaikai nesulaukia savo penktojo gimtadienio. Malavyje vaikai nesulaukia net pirmojo.
Kai keliauji kitur, dažnai girdi, kad vaikai nesulaukia savo penktojo gimtadienio. Čia labai akcentuojama, kad vaikai nesulaukia net pirmojo.
Ir mūsų parsivežtos istorijos... Trijų mėnesių mergaitė, kurios mama mirė gimdydama, pieno nėra, ją prižiūri močiutė, kuri pati neturi, ką valgyti. Tą mergaitę sutikome ligoninėje, ji svėrė 2,5 kg. Gydytojai sako, kad jau gali išleisti namo, nes ji priaugo svorio, bet jie nežino, kas bus toliau. Po kelių dienų ji gali būti visiškai leisgyvė, nes nėra pieno. O nupirkti mišinių prilygsta stebuklui. Tad šis laikotarpis, kol mergaitė galės pradėti valgyti kokį nors maistą, yra rizikingiausias.
Kita – berniuko istorija: plaukė šeima valtimi į kitą upės pusę dirbti į laukus, upė buvo rami, bet staiga atsirito potvynio banga ir apvertė valtį. Žuvo tėvai, brolis ir sesuo. Berniukas liko su dviem seserimis. Vaikai ypač gerai mokėsi, paklausus jaunuolio, ką jiems sakydavo mama, šis atsakė: kad išsilavinimas yra svarbiausia, tai, kas pakeis tavo gyvenimą. Ir jis supranta, kad nebegalės mokytis.
Šalyje vyksta daug humanitarinių katastrofų – potvyniai, sausra. Pamenu pokalbį su UNICEF darbuotojais, kurie ten dirba, kad dabar viską matome ne potvynio laikotarpiu, ir tai skurdas yra didžiulis – žmonės gyvena už 25 euro centus per dieną. Per potvynį viskas būna dar blogiau. Upė užlieja kaimus.
Pritrenkė, kad socialinės paramos tikslas yra pakelti žmones iš žemiau skurdo lygio iki skurdo lygio. Šalis net nesiremia tarptautiniais skurdo rodikliais, nes kitaip ji visa būtų skurde. Tad yra truputį pasikoregavę situaciją, kad ne taip baisiai viskas atrodytų.
– Vykdami į Malavį skatinote žmones nelikti abejingus ir aukoti 10 euro centų per dieną. Kas yra 10 centų skurdą patiriančioms Malavio šeimoms?
Už 25 euro centus jie vos gali pavalgyti kartą per dieną, tie 10 centų būtų papildomi dar kokiam nors kąsniui.
– Už 25 euro centus jie vos gali pavalgyti kartą per dieną, tie 10 centų būtų papildomi dar kokiam nors kąsniui. Tai jiems būtų stebuklas. Socialinė parama, kurią jiems skiria, yra 10 eurų per mėnesį. Tačiau šeimos ją naudoja tiek maistui, tiek vaikams į mokyklą išleisti, trąšoms ar gyvuliui nusipirkti.
Klausėme, ar kas nors tikrina, kaip žmonės išleidžia tuos pinigus. Atlikti ir tyrimai, kurie rodo, kad žmonės yra tokie skurdūs, jog visada padaro teisingą pasirinkimą. Pirmiausia jie pinigus skiria maistui, paskui, jei lieka, švietimui ir gyvuliui nusipirkti.
– Ar daug vaikų lanko mokyklą? Ar ji yra mokama, todėl didžioji dauguma lieka namuose su tėvais?
– Pradinis išsilavinimas yra nemokamas, tad praktiškai visi vaikai lanko mokyklą. O viduriniam išsilavinimui žmonės nebeturi pinigų. Jei neklystu, vyriausybinė mokykla metams kainuoja 350 dolerių. Iš kur tokie pinigai taip skurdžiai gyvenantiems žmonėms?.. Kodėl vyriausybė nepadaro nemokamai? Nes jai yra per sunku. Jų aparatas to nepaveža. Valstybė neturi natūralių išteklių, ten nieko nėra. Todėl tas 10 centų per dieną jiems yra nepaprastai didelis stebuklas ir jie tai labai vertina.
Žmonių valgis paprastas: jie gauna didžiulį maišą ryžių, kurio užteks gal pusei metų, kukurūzų miltų, iš jų daroma košė be skonio, aliejaus, pupelių. Taip pat šeimoms, be maisto, perkamas muilas.
Kai ten būni, supranti, kad labai svarbus nuolatinis aukojimas, nes, tarkime, vienkartinė 3 eurų suma nieko neduoda. Ir savo misijos dalyviams sakome, kad negali manyti taip, jog atėjai į šeimą, davei jiems pinigų ir jau padarei gerą darbą. Tu davei tik vienai dienai, o ryt tavęs nebus, ir jie numirs iš bado. Todėl ir svarbus tas įsipareigojimas. Mums ši suma yra labai maža, o jiems ji – labai didelė.
– Nesu tiek daug įsigilinusi, bet kartais apninka mintys ir svarstymas, kodėl tos šalys taip vargingai gyvena? Negi niekas negali padėti, koks turtingųjų valstybių vaidmuo šioje situacijoje? Ar jus aplanko tokios mintys?
– Rašydama antrą magistro darbą perskaičiau begalę knygų šia tematika. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau randi kaltės ir turtingųjų šalių, kaip tai prasidėjo – kolonializmas ir pan. Taip tos šalys buvo nustekentos: paliktos be švietimo, ištekliai išvežti. Iš tų labai kritinių knygų matyti, kad skurdas yra baltųjų ir turtingųjų šalių veiklos padarinys.
Negali manyti taip, kad atėjai į šeimą, davei jiems pinigų ir jau padarei gerą darbą. Tu davei tik vienai dienai, o ryt tavęs nebus, ir jie numirs iš bado.
Dabar keliama daug klausimų, kaip ta parama turėtų būti teikiama, nes jos organizacijų yra labai daug. Ir kai tiesiog duodi paramą, niekas nesivysto, reikia užkurti sistemą, kad pačios šalys pradėtų ką nors daryti. Todėl man ir patinka UNICEF, nes yra dirbama su vyriausybe.
Mes neatvažiuojame į šalį ir tiesiog neiname per kaimus, o sėdame prie stalo su vyriausybės atstovais ir analizuojame ilgametį vystymosi planą. Yra Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas – svarstome, kaip juos sujungti, o jų pinigus panaudoti šalių vystymuisi.
Pamenu Sierą Leonę – ten išvis baisu, nieko nėra: nei šviesos, nei ligoninių, nei kelių, vaikai miršta, apie švietimą nėra nė kalbos. Tada ir svarstai, kaip ir nuo ko prasideda vystymasis.
Nesu iki galo į tai įsigilinusi, bet žinau, jog taip greitai pasmerkti, kaip girdime Lietuvoje, kad taip jiems ir reikia, jie patys kalti, tikrai negalima. Matai nuostabius žmones, kurie yra patekę į skurdo ratą, ir žinai, kad jie niekada negaus išsilavinimo. Mūsų aplankytų kaimų žmonės nieko daugiau, be savo gyvenvietės, ir nėra matę. Mus stebina jų akcentuojamas švietimas – iš kur jie sugalvojo, kad būtent jis juos išgelbės?..
Taigi, manau, nėra vieno atsakymo. Mūsų svajonė yra rasti laiko ir pradėti diskusiją šia tema Lietuvoje, į kurią būtų galima pasikviesti visa tai išmanančius ekspertus. Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje vyksta tokios diskusijos, net visuomenė dalyvauja, kai sprendžiama, kokiai šaliai, programai bus skirta vyriausybės parama. Visuomenė tiek apsišvietusi, kad ji nulemia, kas bus vystymosi prioritetas.
– Su misijomis jau esate buvusi Kambodžoje, Siera Leonėje, Haityje, Tanzanijoje, Svazilande, dabar ir Malavyje. Koks tokių misijų tikslas?
– Visų misijų tikslas yra surinkti lėšų pasauliniams vaikų projektams ir supažindinti Lietuvos visuomenę su tų šalių problemomis, motyvuoti žmones prisidėti prie jų sprendimo. Todėl tai darome su žinomais žmonėmis. Jei tiesiog rodysi vaizdus, naudos nebus, bet kai matai savo mėgstamą aktorių ar atlikėją, žinomą žmogų, kalbantį apie tai, ką ten būdamas patyrė, lietuvio sąmonėje viskas tampa daug aiškiau, gali lengviau prisidėti ar suabejoti savo įsitikinimais.
– Tačiau tas žymių žmonių modelis taikomas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
– Taip, visur patikrinta, kad žinomi žmonės patraukia visuomenės, žiniasklaidos dėmesį – tokia ir yra jų misija čia. Prieš 60 metų, kai UNICEF kilo mintis pasitelkti žinomus žmones pasaulio vaikų problemoms spręsti, komikas Danny Kaye tapo pirmuoju ambasadoriumi. Nuo to viskas ir užsisuko.
Renkiesi tuo metu aktualiausią, žinomiausią žmogų, kuris aktyviausiai veikia.
Kai a.a. Rogeris Moore'as atvažiavo į Lietuvą, viskas ėmė keistis ir čia. Tačiau prieš dvylika metų UNICEF Lietuvoje buvo mažai žinomas, tuo metu perėjome prie pasaulinių problemų ir mūsų bandymas kviestis žinomus žmones nebuvo sėkmingas, nes dar buvo per anksti.
Tada supratome, kad turime kreiptis į pasaulines žvaigždes ir jas čia pakviesti. Taip per porą metų pavyko prisikviesti R.Moore'ą.
Kad ir Marijonas, važiuodamas į misiją Kambodžoje, nebuvo tikras, bet sakė, jei jau UNICEF įtikino prisidėti Barselonos futbolo klubą, tai gal verta. Tokių žmonių ar futbolo klubų prisidėjimas daro didžiulę įtaką.
– O dabar ar lengva juos prikalbinti vykti į misijas? Kaip apskritai atsirenkate tuos žmones?
– Pirmosios misijos buvo sunkesnės. Galbūt tada mes labai rinkomės, nes galėjome kviesti bet ką. Renkiesi tuo metu aktualiausią, žinomiausią žmogų, kuris aktyviausiai veikia. Žinoma, labai svarbios yra ir to žmogaus vertybės, jos negali kardinaliai nesutapti.
Dėl prikalbinimo – po to, kai Lietuvoje porą kartų lankėsi R.Moore'as, buvo atvykusi buvusi Danijos princesė, šia tema pasisakė Pau Gasolis, tada žmonės pradėjo kitaip reaguoti. Vykdamas į Kambodžą Marijonas abejojo, bet mes ir leidome abejoti. Buvau tikra, kad kai viską pamatys savo akimis, pakeis nuomonę. Paskui jis pats sakė, jog reikia turėti vilko širdį, kad nesureaguotum. Dabar vykti į misijas yra daug norinčių.
– Lietuva turi du UNICEF geros valios ambasadorius – šiųmetės misijos dalyvę aktorę Virginiją Kochanskytę ir smuikininką Julianą Rachliną. Kaip tampama geros valios ambasadoriumi? Ar tas vaidmuo yra visam gyvenimui ar kuriam nors laikotarpiui? Ir kokie to žmogaus įsipareigojimai?
– Ambasadoriais tampama tada, kai žmogus yra parodęs ilgalaikį įsipareigojimą UNICEF, kuris labiausiai prisideda prie šios žinios skleidimo ir lėšų kaupimo. Taip ja tapo Virginija, o Julianas – kai į Lietuvą drauge su R.Moore'u atvežė dešimt žymių muzikantų. Koncertą, už kurį jie neėmė jokio atlygio, berods, transliavo visame pasaulyje.
Visi geros valios ambasadoriai yra pasirašę sutartis už 1 dolerio atlygį per metus, jiems planuojama metų veikla, ką turės padaryti. Nėra taip, kad tik vadiniesi ambasadoriumi ir nieko nedarai.
Dėl laikotarpio – būna įvairiai, dabar žinomi žmonės dažnai kuria savo fondus, tada palieka UNICEF. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir jo noro įsitraukti.
– Prieš Robbie Williamso koncertą Lietuvoje socialiniuose tinkluose pasklido vaizdo įrašas, kuriame šis garsus britų atlikėjas kvietė aukoti Malavio vaikams. Papasakokite, kaip pasiekiamos tokios žvaigždės? Ar daug pastangų reikia jas įkalbėti?
– Mums tai kainuoja begales pastangų, bet visada to siekiame, nes žinome, kokią įtaką tai padaro. Šis derinimas truko apie pusmetį, sakyčiau, ganėtinai greitai viskas pavyko.
UNICEF Jungtinėje Karalystėje turi labai daug ambasadorių, jie visi mums čia tiktų. Yra kitas – dalijimosi – klausimas. Šiuo metu direktoriaus pareigas eina naujas žmogus, kurio požiūris – ne tik suktis savame rate, viską imti tik sau, bet ir dalytis su pasauliu.
Tačiau net ir tada turi labai aiškiai žinoti, ko tu sieki, kokį pokytį tai duos, ir įtikinti kitą. Taigi kas kartą turi įrodyti kolegoms, kad tai, ką jie padarys dėl tavęs, buvo verta. Pavyzdžiui, R.Moore'o atvykimas į Lietuvą veikia visą dešimtmetį – ne tik, kad pats atvyko, bet jam išvykus atsidarė labai daug durų. Būtų labai smagu, kad ir R.Williamsas kada nors į Lietuvą atvyktų su UNICEF.
Baisiausia buvo tai, kad daugelis vaikų, kuriuos lankėme, mirė.
– Grįžtant prie pačių misijų noriu pasiteirauti, kuri jų jus pačią sukrėtė labiausiai ir kodėl?
– Tikriausiai Siera Leonė, tada ir pati susirgau maliarija. Baisiausia buvo tai, kad daugelis vaikų, kuriuos lankėme, mirė. Ir jie miršta nuo paprastų ligų, nes neturi valgyti. Kiti vaikai miršta ir nuo maliarijos. Ja sirgo viena mūsų lankyta mergaitė, maniau, kad išgyvens. Pati grįžusi gulėjau ligoninėje, gydžiausi, po mėnesio sužinojau, kad ji mirė.
Taip nutiko, nes pinigų neturintys tėvai laukė iki paskutinės akimirkos manydami, kad gal čia koks gripas. Kai mergaitę ištiko koma, jie skolinosi pinigų, vežė vaiką į ligoninę, bet jau buvo per vėlu. Matai tuos tėvus išsigandusius, pasimetusius, silpnus... Tokiais momentais pajunti, koks laimingas esi gyvendamas čia.
– Per tiek darbo šioje srityje metų matėte ir patyrėte nemažai. Ar yra dalykų, kurie, nuvykus į naują šalį, vis dar nustebina?
– Nustebina – ne, bet mane kiekvieną kartą įkvepia. Dirbi čia, esi toli nuo tų vaikų, o kai nuvažiuoji, supranti, kad ir toliau reikia tai daryti. Ir grįžti įkvėptas, kad reikia toliau dirbti, ir žinai, kad jei tik žmonėms tą žinią nuneši ir aiškiai parodysi, kokios problemos, neatsiras nė vieno, kuris sakys: aš neduosiu tų 10 centų.
– Tikiu, kad žmonės dažnai jūsų klausia – iš kur ta meilė vaikams, ypač svetimiems?
– Manau, tai prigimtinis dalykas, tad negaliu prisiimti sau nuopelno, kad ties tuo dirbau. Kiek save atsimenu, visi kiemo vaikai buvo mano prižiūrėti. Man keisčiau buvo pagalvoti apie savo vaiką, nes taip smarkiai buvau susijusi su kitais.
– Dabar jau pati turite beveik dvejų metų sūnų Marką Vytautą. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į tuos skurdą patiriančius vaikus ir jų mamas, kai susilaukėte savojo?
– Prieš tai reaguodavau jautriai, o dabar tas jautrumas pasiekė ląsteles – toks jausmas, kad kiekviena mano kūno ląstelė jaučia tos šeimos, to žmogaus gyvenimą, kaip turi būti sunku. Šiaip niekada neverkiu misijose, gal tik tuo atveju, kai mirė maliarija serganti mergaitė, nes atrodė tokia neteisybė. Ir žmonės, kurie pasakoja savo istorijas, labai dažnai neverkia, jų kalba ir žvilgsnis būna abejingi.
– Ar Lietuvoje vis dar tenka sutikti žmonių, kurie nežino, kas yra UNICEF?
– Jau nebėra taip, kad nežinotų. Pastebėjome, kaip po pirmųjų televizinių projektų prasidėjo diskusija: žmonės domisi, kaip tie pinigai panaudojami, ką galima padaryti, ko negalima. Žmonės iš kaimų klausia, ar tikrai ten taip blogai? Atsakai jiems, kad ten dar blogiau, tik dėl etinių dalykų negali to parodyti.
Su paprastais žmonėmis jau vyksta gilesnė diskusija, tačiau dar turime daug padirbėti su verslo sektoriumi. Televiziniai projektai skirti masei, verslo atstovai to nemato, gal ir žvaigždėmis pernelyg nesidomi, tai dar tenka susidurti su požiūriu, kam to reikia. Turime planų kitąmet pradėti rengti susitikimus ir diskusijas šiais klausimais.
– Sakote, kad verslo pasaulio atstovai į šias misijas ir organizacijos veiklą žiūri skeptiškai, nepatikliai. Tačiau pati esu girdėjusi iš paprastų žmonių klausimų: „Ko vykti į Afriką gelbėti vaikų, kai tai galima daryti savo šalyje?“ Ką atsakytumėte tokios nuomonės piliečiams?
– Kai žmogus kelia tokį klausimą, žinai, kad mūsų žinutė – televizinis projektas – jo nepasiekė, nes, matyt, tiesiog nežiūri televizoriaus. Tokiais atvejais visada sakome, kad negali lyginti, nėra taip, kad Lietuvos vaikai pastatomi prieš Afrikos vaikus.
Mes kas kartą misijose klausiame žmonių, kuriuos vežamės, kaip jie į tai žiūri, ką mano. Pamenu, po Siera Leonės, kai mūsų aplankyti vaikai mirė, teiravausi Jevgenijaus Šuklino, jo atsakymas buvo, kad čia net negalima kelti tokio klausimo, mes tiesiog turime jiems padėti.
Kaip ir situacija su R.Moore'u. Per vakarienę „Stikliuose“ prie manęs ėjo žmonės ir sakė, koks nuostabus vakaras, bet prie ko tas Afganistanas? Ir tada, kai R.Moore'as stojosi sakyti savo kalbos, jis papasakojo istoriją apie Afrikoje sutiktą moterį, kuri kasdien eina į mišką šaknų maistui. Ir jei suvalgiusi jų per naktį nenumiršta, kitą rytą jų duoda savo vaikams. Taip jis ir pasakė: aš neprašau jūsų atiduoti visko, tik pusę.
Tąkart per salę nuėjo šiurpas, kai tu girdi tokias istorijas, tau tikrai nebelieka jokių klausimų. Ir kai išgirstu tokius komentarus, tiesiog suprantu, kiek daug mes dar turime padaryti. Mane tai motyvuoja.
– Kaip jus pačią paveikia tos kelionės, misijos? Matant begalinį vargą ir skurdą, neapninka beviltiškumas?
Jis papasakojo istoriją apie Afrikoje sutiktą moterį, kuri kasdien eina į mišką šaknų maistui. Ir jei suvalgiusi jų per naktį nenumiršta, kitą rytą jų duoda savo vaikams.
– Ne. Būna, kad pajunti nuovargį ir tada supranti, jog reikia atostogų. Kadangi čia yra ne tik mano darbas, bet ir gyvenimas, dažnai pamirštu, kad reikia ir ilsėtis. Kita vertus, matai, kaip metams bėgant viskas keičiasi, kad tai yra prasminga.
Man daug įkvėpimo ateina iš pasaulinių UNICEF susitikimų, kuriuose visi dalijasi pasauline praktika, kiek jie nuveikė. Kai randi kokį nors projektą, kurį nori įgyvendinti Lietuvoje, tenka labai daug bendrauti su kolegomis, įsigilinti, kaip tai padaryti, motyvuoti juos atvykti į Lietuvą padirbėti su tavimi.
– Papasakokite apie UNICEF veiklą Lietuvoje, juk iš pradžių jūs ir dirbote tik Lietuvos lauke. Po to, kai įstojome į ES ir NATO, buvo pradėta rūpintis pasaulio vaikais.
– Kitąmet UNICEF Lietuvoje minės 25 metų sukaktį. Kai čia atėjau, dirbome su Lietuvos vaikais. Buvo daug darbo su Vyriausybe, nes UNICEF tikslas yra pakeisti ne vieno, o visų Lietuvos vaikų gyvenimą. Tai galima padaryti tik turint tinkamą teisinę bazę ir patirtį. Daug darbo buvo apmokant valdininkus, tam tikros srities specialistus, darant pilotinius projektus, įtikinant Vyriausybę daryti tai visos Lietuvos mastu.
Vienas didžiausių projektų buvo vaikų namų uždarymas, kuris pagaliau įgauna pagreitį Lietuvoje. UNICEF seniai yra išreiškusi savo griežtą poziciją, kad vaikų namai yra žalingi vaikui, užtenka trijų savaičių, ir smegenyse atsiranda nepataisomi pokyčiai. Šiam projektui buvo labai priešinamasi, prireikė daug metų ir labai daug darbo, kuris iki šiol tebevyksta.
Pasikeitus misijai turėjome vis daugiau kalbėti apie pasaulio vaikų problemas. Buvo didelis iššūkis, nes anksčiau darbas vyko su Vyriausybe, o paskui teko išeiti į gatves ir kalbėti apie tai, kad turime padėti kitiems. Sulaukėme daug visuomenės pasipriešinimo.
Buvo labai įdomu stebėti vaikus, kai surengėme pirmąjį UNICEF vaikų bėgimą Lietuvoje. Jie nekėlė klausimų, kodėl už Afriką, ne už Lietuvą, darė tai natūraliai, be jokių diskusijų. Kai sužinai, kad vaikai ir miegoti eidavo su tais marškinėliais, medaliais, ir visiems pasakodavo, už ką jie bėgo ir kad išgelbėjo vaiką, tada supranti, kad tas projektas reikalingas ir kad jį turi daryti dėl vaikų.
Žmonės iš kaimų klausia, ar tikrai ten taip blogai? Atsakai jiems, kad ten dar blogiau, tik dėl etinių dalykų negali to parodyti.
Taigi dabar Lietuvoje kaupiame lėšas pasauliniams projektams, telkiame visuomenę, motyvuojame prisidėti, daug dirbame su vaikais, kurie yra pasaulio ateitis. Anksčiau buvo kalbama apie tai, kad reikia padėti skurdžiausioms šalims, dabar, atsiradus naujiems Tūkstantmečio plėtros tikslams, tas įsipareigojimas liečia visas šalis, kad būtų pasiekti tam tikri rodikliai. Kad ir kokie maži esame, ieškome būdo, kad atsirastų stiprus Lietuvos vaikų komponentas, kurį pagal tuos tikslus galėtume įgyvendinti Lietuvoje.
Kiti įsivaizduoja, kad toks projektas reiškia, jog mes pirksime batus, maitinsime Lietuvos vaikus – taip nebus. UNICEF siekis yra globalūs pokyčiai, apimantys visą šalį. Dabar su Prezidente ir ieškome tų taškų, kur „Už saugią Lietuvą“ būtų galima pridėti ir UNICEF vardo žinomumą, panaudoti pasaulinę patirtį ir visa tai sustiprinti, nes jie daro puikų darbą.
– Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti jūsų ar panašų darbą?
– Labai svarbu gebėti bendrauti su visokio lygio žmonėmis: kai nuvyksti į Afriką – susikalbėti su močiute ar mama, kurios net kalbos nemoki, grįžus į Lietuvą jaustis taip pat gerai bendraujant ir su Prezidente, ir su aukščiausio lygio verslininkais.
Reikia pačiam labai daug dirbti ir nesitikėti, kad ateis kas nors ir tai padarys už tave. Esame tik dviejų žmonių organizacija Lietuvoje, tikiu, kad pokyčius kuria ne vienas žmogus, o visi mes, tad reikia gebėti motyvuoti tuos žmones būti kartu, sukurti pagrindą jiems prisidėti.
Svarbi savybė yra dėkingumas, nes turi būti nuolat dėkingas už mažiausią žmogaus prisidėjimą, įvertinti jo pastangas. Būtinas ir labai aiškus tikslo matymas, gebėti išsirinkti kryptį ir tvirtai to laikytis. Ir, žinoma, meilė žmonėms, supratimas.
– Jau keliolika metų dirbate šį darbą. Ar turite minčių ką nors keisti?
– Mano svajonė yra dirbti tarptautiniame UNICEF ir būti konkrečioje šalyje. Kad tai yra mano pašaukimas, mano vieta, žinojau tik atėjusi į šią organizaciją.
Kadangi esu labai atsakinga, labai vertinu valdybos, verslo žmonių pasitikėjimą manimi, negaliu tiesiog visko palikti ir gavusi pasiūlymą bėgti ten, kur visada svajojau. Su valdyba esame nusimatę darbų, kuriuos norime atlikti.
Nelabai įsivaizduoju save kitoje organizacijoje, nes esu visiškai UNICEF žmogus – dėl vaikų, dėl savo baigtų mokslų – tai mano sfera. Ir manau, kad veikla čia visiškai išnaudoja mano – kaip žmogaus ir kaip profesionalo – potencialą. Man patinka iššūkiai ir lengviausia dirbti sudėtingomis sąlygomis, o čia jų niekada netrūksta.
Man svarbu turėti didelių tikslų ir jų siekti, kad ir mažais žingsniais. Kada nors norėčiau ir į Lietuvą sugrįžti, jei atsirastų tokia galimybė. Apskritai, kai svarstau apie darbo pokytį – išvykti į kurią nors Afrikos šalį, niekada negalvoju, kad emigruočiau.
Manau, kad kuo daugiau lietuvių atsirastų toje pasaulinėje sistemoje, tuo geriau būtų mums visiems, nes grįžus daugiau patirties būtų galima perduoti savo šaliai.
