J.Vaitkutė besimokydama mokykloje svarstė apie įvairias ateities veiklas – mąstė net apie politiką. Supratusi, kad kelias, kuriuo nori eiti, – kūryba, nepabūgusi išsiuntė savo darbus į reklamos agentūras.
„Kad noriu kurti, ryškiausiai supratau, kai pamačiau egzaminų rezultatus – kito kelio tada jau nebuvo, bet čia labiau juokauju. Iki tol šiek tiek blaškiausi, tačiau visą laiką mokykloje ką nors kurdavau ir tam jaučiau daugiau aistros.
Kai supratau, kad su egzaminais nepaeis, sudėjau paauglystėje kurtas iliustracijas į savo rankomis pieštą CV ir išsiunčiau įvairioms reklamos agentūroms. Žinoma, tai buvo ypač naivu, tačiau iš kai kurių įmonių atsakymų sulaukiau. Iš Joniškio persikėlus gyventi į Vilnių, praktikai mane priėmė „PetPunk“ studija. Esu jiems labai dėkinga, nes pamatė mano naivume potencialą ir motyvavo kurti toliau“, – pasakoja J.Vaitkutė.
Neverta tikėtis iš kūrybos užsidirbti vos tik pradėjus kurti. J.Vaitkutė primena, kad dėl savo karjeros jai teko nemenkai paplušėti.
Už tuos penkis litus nusipirkau duonos ir sūrio, iš jų sukūriau piešinį, šį piešinį nufotografavau ir pasiūliau žmonėms nusipirkti atspausdintą nuotrauką.
„Kai išėjau iš stabilaus darbo biure, nusprendžiau daryti viską, kad pragyvenčiau iš kūrybos. Nesvajojau apie ekspozicijas galerijose, keliones į Tokiją ar Los Andželą. Tai nutiko stipriai stengiantis, o svarbiausia buvo koncentruotis į procesą.
Žinoma, labai džiaugiuosi, kad mano kūryba yra vertinama, ir galiu daryti tik tai. Atsimenu dienas, kai sąskaitoje teturėjau penkis litus, bet tada už tuos penkis litus nusipirkau duonos ir sūrio, iš jų sukūriau piešinį, šį piešinį nufotografavau ir pasiūliau žmonėms nusipirkti atspausdintą nuotrauką. Duoną ir sūrį po to godžiai suvalgiau“, – dalijasi J.Vaitkutė.
Užsidirbti padeda kūryba iš visko
Labiausiai J.Vaitkutei kurti patinka iš maisto produktų, bet kurti tenka pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Kartais net ir vabzdžiais.
„Daugiausia kuriu iš kasdienių objektų, maisto. Tai praktikoje pritaikoma įvairiai – kartais nugula į reklaminius plakatus, puošiančias interjerą instaliacijas, performansus. Kuriu iš to, kas papuola po ranka. Namų studijoje turiu lentyną, kurioje yra itin platus rekvizitų pasirinkimas – nuo telefonų stikliukų iki džiovintų vabzdžių“, – kalba menininkė.
Viena iš J.Vaitkutės paauglystės svajonių buvo perkelti Lietuvos istorinius herojus ant drabužių – norėjo taip žmones su jais suartinti.
„Paauglystėje džemperių dizainus kūriau rankomis, o ši paauglystės svajonė dabar išsipildžiusi – tapo atskira drabužių linija. Prieš keletą dienų gatvėje sutikau porą žmonių, apsirengusių mano kurtais drabužiais, ir tai privertė susimąstyti. Jeigu kas nors mokyklos laikais būtų pasakęs, jog šimtai žmonių vilkės mano dizainais puoštus drabužius, nebūčiau patikėjusi“, – teigia J.Vaitkutė.
Menininkei dažnai tenka dirbti su komerciniais projektais. Pasak jos, kad ir kokia kūryba beužsiimtų, svarbiausia tai daryti kaip tik galima geriau.
„Sklando tokia nuomonė, kad dirbti su komerciniais projektais yra netauru ir kad tikras menininkas turi būti nepavalgęs bei nelaimingas. Kad ir ką bedaryčiau, noriu padaryti geriausiai, kaip galiu, o laimingiausia jaučiuosi, kai diskomfortas yra tik mano galvoje, bet ne fiziniame kūne.
Daugiausia man užsidirbti padeda tie projektai, dėl kurių tenka tikrai daug dirbti. Kartais esu linkusi padaryti daugiau, nei manęs prašo, ir dėl to jaučiuosi tik geriau. Brangiausiai kainuoja tie darbai, kurie yra kompleksiški – tokiu atveju su manimi dirba didelės asistentų ir kitų specialistų komandos“, – sako J.Vaitkutė.
Laimingiausia jaučiuosi, kai diskomfortas yra tik mano galvoje, bet ne fiziniame kūne.
Galerijas atstojo socialinės paskyros
J.Vaitkutė prisimena, kad prieš 11 metų susikūrus „Facebook“ paskyrą gana greit suprato, kad tai gali būti jos asmeninė galerija.
„Tuo metu dalindavausi piešiniais, po to pradėjau kurti marškinėlius, džemperius, net paleidau jų seriją. Turbūt didžiausias lūžis įvyko, kai įkėliau savo pirmuosius darbus, nupieštus maistu, ant savo kambario palangės. Tuo metu lankiau mokyklą, bet patiktukai neabejotinai prisidėjo prie to, kad tolesni mano darbai būtų pastebėti. Pakliuvau į žiniasklaidos akiratį, o dirbti kartu pradėjo kviesti reklamos agentūros. Medijos yra puikus įrankis save pristatyti, bet tuo įrankiu reikia mokėti naudotis“, – dalijasi J.Vaitkutė.
Nors socialinėse paskyrose J.Vaitkutę seka tūkstančiai gerbėjų, kurti ją skatina ne populiarumas, o noras nustebinti save pačią.
Manau, kad kurti dėl populiarumo yra netinkamas kelias – kažkuriuo metu tai turėtų pradėti vimdyti.
„Kuriu tai, kas patinka man. Manau, kad kurti dėl populiarumo yra netinkamas kelias – kažkuriuo metu tai turėtų pradėti vimdyti. Aš nemėgstu kartotis, man pačiai norisi ieškoti naujų sprendimų ir medžiagų, su kuriomis būtų galima dirbti. Galimai tai atitinka ir populiarumo algoritmą internete – visada stebinti. Dirbant su prekių ženklais taikau sau tą patį kriterijų – tai turi nustebinti mane pačią“, – pasakoja menininkė.
Nerimas – kūrybinio proceso dalis
Žinomus ir pasisekusius menininkus taip pat aplanko nerimas ir mintys, kad jų kūryba – nieko verta. J.Vaitkutė tai priima kaip kūrybinio proceso dalį.
„Kūrybiniame procese visada yra laiptelis, kai jaučiuosi nieko verta, bet susigyvenau su tuo kaip su įprasta to proceso dalimi. Labai daug ko nežinau, nemoku ir neišmanau, bet turiu tam tikrų įgūdžių ir gebėjimą matyti dalykus kitaip – tuo šiame kelyje ir pasitikiu. Priimu nežinomybę, nes visko žinoti neįmanoma, o nežinoti kartais – daug paprasčiau“, – kalba J.Vaitkutė.
Labai daug ko nežinau, nemoku ir neišmanau, bet turiu tam tikrų įgūdžių ir gebėjimą matyti dalykus kitaip.
Vis dar ieškantiems savo kelio J.Vaitkutė pataria daugiau žaisti. Ir stipriau mylėti.
„Sunku (pra)gyventi, kai nemyli to, ką darai. Meilė svarbiausias gyvenime dalykas. Tai ne tik santykis su artimuoju, bet ir darbu. Net skaldydama anglis savo naujajam kūriniui myliu tai, nes tai yra mano darbo dalis.
Kuriantiems, bet iš to vis dar negalintiems pragyventi patarčiau tiesiog daryti, ieškoti, mokytis, pažinti, skirti laiko sau. Verslo planai ne mano sritis, aš tik mėgstu žaisti, o mano žaidimai kartais sudomina ir kitus“, – teigia menininkė.
