J.Stanaitienė prisijungė prie ką tik startavusios visuomeninės iniciatyvos „Senjorai daro dalykus“, kuri kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į vyresnius žmones.
„Senjorai daro dalykus“ – tai unikalios istorijos apie veiklius, norinčius daryti ir darančius senjorus, o organizacijos tikslas padėti vyresniems, jau pensijoje esantiems žmonėms užsiimti tuo, kas jiems patinka bei savo darbo vaisiais, patirtimi dalintis su kitais.
„Kiekviena istorija yra individuali, nepaprasta ir tobula. Savanoriams padedant vis daugiau senjorų gali būti įtraukti į socialinį gyvenimą, užsiimti mylima veikla ir nesijausti vieniši ar pamiršti.
Norime paskatinti visuomenę prieš įsigyjant kokią paslaugą ar daiktą, pirmiausia pagalvoti, ar negalima to padaryti iš žmonių, kurie yra sukaupę neišmatuojamą žinių bagažą ir su begaline meile padėtų, jei tik jų kažkas paprašytų. Dovana – jaustis ir būti reikalingu“, – taip apie iniciatyvą sako patys jos sumanytojai.
Viena iš jų pristatomų istorijų – Janinos, todėl, jei kirba noras mokytis ispanų kalbos, atlaisvinus karantiną mokytoja sako mielai priimsianti. Tiesa, nenustebkite, jei teks dainuoti. „Dainos yra labai geras būdas mokytis kalbos“, – sako ponia Janina.
Ispanų kalbos pramoko bendraudama su pussesere
J.Stanaitienės gyvenimo istorija – įdomi, paženklinta kelionių, patirčių.
Iš Alytaus rajono kilusi Janina studijavo Vilniuje. Niūriu sovietmečiu, apie 1960-uosius, į Lietuvą sugrįžo jos giminaitės iš Argentinos, taip pat į Lietuvą atvyko ir daugiau šioje Pietų Amerikos šalyje gyvenusių lietuvių. Tarp jų – ir būsimasis Janinos vyras.
„Kai iš Argentinos grįžo mano teta, atsivežė ir mano pusseserę, kuri už mane buvo šiek tiek vyresnė. Pamenu, kad man ji atrodė kaip dievaitė ir labai gražiai rengėsi. Jos abi kviesdavosi mane į svečius, sekmadieniais kartu pietaudavom. Buvo ir kalbų, ir dainų. Bendraudama su pussesere, kuri labai menkai mokėjo lietuvių kalbą, aš pramokau ispanų kalbos pagrindų, buitinės kalbos“, – pasakojo Janina.
Į Lietuvą tąsyk sugrįžę reemigrantai iš Argentinos susibūrė į grupę – grįžusiųjų klubą: „Jie tarpusavyje bendraudavo, važiuodavo į ekskursijas, švęsdavo šventes.“
Draugystė baigėsi vestuvėmis
Į vieną tokių švenčių – Naujųjų metų sutiktuves – pusseserė pakvietė ir Janiną.
„Ir susipažinau su tuo kavalieriumi. Jis pradėjo mane kviesti į kiną. Tais laikais pirmasis flirtas buvo kvietimas į kiną. O kine – palaikyti už rankos, atsisėdus į paskutinę eilę. O jei ką – dar ir pabučiuoti. Jis visada pirkdavo bilietus paskutinėje eilėje“, – juokėsi Janina.
Kavalierius, kaip sako Janina, sunkiai kalbėjo lietuviškai, tad jie vienas kitą ir mokė: ji – lietuvių, jis – ispanų kalbos. Netrukus draugystė baigėsi vestuvėmis, šeimoje gimė du vaikai.
Po maždaug penkerių santuokos metų Janinos vyras buvo paskirtas sovietų diplomatinės tarnybos Kuboje vertėju, o iš Lietuvos išvyko visa šeima.
Bėgti į Ameriką minčių nebuvo
Apsigyvenusi Kuboje Janina pradėjo intensyviau mokytis kalbos – trejus metus, kiek šioje šalyje ir gyveno, ji lankė kalbų mokyklą. Baigusi ją gavo diplomą.
„Be to, gyvendama Kuboje, aš nevengiau bendrauti šia kalba. Kavos kviesdavausi ir mūsų kambarinę, mes ilgai kalbėdavomės. Kubos žmonės yra noriai bendraujantys. Jiems užduok klausimą, ir jie gali kalbėti valandą ar dvi“, – pasakojo Janina.
Gyvendama Kuboje, aš nevengiau bendrauti šia kalba.
Nors iš karto šeima planavo Kuboje praleisti dvejus metus, tačiau vyrui dar metams buvo pratęstas darbas diplomatinėje tarnyboje.
„Ir jau trečius metus aš labai norėjau į Lietuvą. Su artimaisiais telefonu kalbėdavausi kasdien, mat pokalbiai mums nekainuodavo. Atsimenu, kalbu ir apsiverkiu“, – pasakojo pašnekovė.
Beje, kiek vėliau ji iš draugės sulaukė klausimo, kodėl šeima nepasinaudojo proga ir nepabėgo į Ameriką.
„Tada taip būdavo: jei grupė išvažiuoja į turistinę kelionę, tai pora žmonių iš grupės paprašydavo politinio prieglobsčio. O man tokios minties net nebuvo – aš labai norėjau namo, pas artimuosius, gimines.
Tad ir grįžome po trejų metų. Ilgiau vyras darbo Kuboje tęsti negalėjo. Sovietmečiu taip būdavo: daugiau ne trejus metus praleisti užsienyje galima, nes gali patikti, ir žmogus gali pabėgti“, – juokėsi Janina.
Dėl gidės darbo sutarė kirpykloje
Kai šeima grįžo į Lietuvą, moteris augino vaikus ir toliau tęsė darbą ten, kur ir dirbo prieš išvykdama į Kubą, – Energetikos valdyboje, projektavimo biure. O žvelgdama į savo ispanų kalbos diplomą, pati iš savęs pasišaipydavo: kur tu jį dėsi, ant sienos pasikabinsi?
Projektavimo biure ispanų kalbos, žinoma, nereikėjo: „Vis galvojau, kaip man panaudoti savo diplomą. Kartą kirpykloje, laukiant savo eilės, prie manęs atsisėdo mergina. Išsikalbėjome. Pasirodė, kad ji yra iš „Inturisto“ (sovietinė užsienio turizmo agentūra – aut.).“
Janina pasiteiravo, ar agentūroje yra ispaniškai kalbančių gidų. Paaiškėjo, kad ne, o tada Janina ir pasiūlė savo paslaugas. Sutarus dėl darbo ir sąlygų, Janinai dar teko baigti gidų kursus, o po to savaitgaliais ji ėmė dirbti su į Lietuvą atvykstančiais ispanakalbiais turistais.
Šis darbas giliu sovietmečiu moteriai leido pakeliauti ir po Europą – gidai iš Lietuvos galėjo keliauti kaip turistinės grupės nariai, be to, nemokamai.
Vasaromis keliaudavo į Ispaniją
Bedirbdama gide Janina susibičiuliavo su viena turiste iš Ispanijos, o ši pakvietė toje šalyje paviešėti. Tačiau sovietmečiu, sako Janina, nuvykti į Ispaniją nepavyko – buvo labai brangūs lėktuvų bilietai. Tad pas bičiule tapusia turistę Janina nukeliavo jau nepriklausomybės laikais.
Tuo metu J.Stanaitienė ispanų kalbą dėstė Trečiojo amžiaus universitete. Atostogas turėjo ne tik per vasarą, bet ir rugsėjo mėnesį – mokslai Trečiojo amžiaus universitete prasideda nuo spalio 1-oios.
Moteris ne tik dar geriau patobulino ispanų kalbą, tačiau ir pažino šalies kultūrą, pamatė, kaip aktyviai ten gyvena ir bendrauja vyresnio amžiaus žmonės
„Į Ispaniją išvykdavau gegužės mėnesį ir grįždavau rugsėjį. Ir taip – septynerius metus“, – pasakojo Janina.
Moteris ne tik dar geriau patobulino ispanų kalbą, tačiau ir pažino šalies kultūrą, pamatė, kaip aktyviai ten gyvena ir bendrauja vyresnio amžiaus žmonės. Bičiulė Janinai padėdavo susirasti laikiną darbą – ji darbavosi viešbutyje, paskui ispanų šeimose.
Tuo metu Janina buvo išsituokusi, o Ispanijoje, sako, sulaukusi bičiulės tėvo dėmesio – šis vis kviesdavo ją pasivaikščioti. „Bet aš į Ispaniją važiavau kalbos tobulinti, o ne vyro ieškoti“, – juokėsi moteris.
Beje, ispanakalbėse šalyse ją vadindavo ne Janina, o Chanina, mat ispanų kalboje j raidė tariama kaip ch.
Būdama 73 metų įstojo į Vilniaus universitetą
Kai Janinai buvo 73-eji, ji ispanų filologijos studijų ėmėsi ir jas sėkmingai baigė Vilniaus universitete. „Būčiau studijavusi ir anksčiau, bet tokių studijų Lietuvoje tiesiog nebuvo“, – sakė pašnekovė.
Studijos, sako Janina, jai patiko, tačiau Kubos kalbų mokykla, kalbant apie žinias, visgi davusi daugiau nei universitetas. Ten ji ne tik mokėsi kalbos, tačiau buvo ispanakalbių aplinkoje, nestigo ir neformalaus bendravimo.
Į universitetą Janina stojo, norėdama išlaikyti savo ryšį su kalba, nes mokant kitus jos pradmenų, kad ir aukštesnio lygio, tavo paties kalba neauga, netobulėja.
Studijuojant Vilniaus universitete Janinai teko perskaityti nemažai ispanų literatūros.
„Man buvo malonu, kad aš turėjau užsiėmimą, kad reikėjo aktyviai bendrauti šia kalba. Nors mano žodynas jau ir taip buvo didelis, juk dirbdama gide turėjau kalbėti įvairiomis temomis: apie kultūrą, istoriją, gyvenimo būdą“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokosi, nes nori susikalbėti su anūkais
Tuo tarpu savo studentus, tarp kurių nemažai ir vyresnio amžiaus žmonių, iki karantino Janina priimdavo namuose. Mokyti namuose moteris pradėjo po to, kai su ja sutarties nebepratęsė Trečiojo amžiaus universitetas.
Kas žmones skatina mokytis ispanų kalbos? Janinos mokinių priežastys kelios. Mokytis ateina tie žmonės, kurių sūnūs ar dukros šeimas sukūrę su ispanakalbiais, o vaikai lietuvių kalba nekalba.
„Todėl mokosi seneliai, kurie nori susikalbėti su anūkais. O kiti žmonės mokosi todėl, kad tai – gera mankšta smegenims“, – kalbėjo Janina.
Mokosi seneliai, kurie nori susikalbėti su anūkais
Be to, tai nėra sunki kalba: „Lietuvių kalbos gramatika, palyginti su ispanų gramatika, yra baisus dalykas.“
Kaip sako Janina, mokantis kalbos teorija be praktikos yra mažas dalykas, o praktika be teorijos – taip pat mažas dalykas: „Ir to, ir to reikia. Nuvažiuoti į ispanakalbę šalį atstogauti ir bendrauti.“
„Bésame, bésame mucho“
Ispanų kalba – ne tik graži, tačiau labai daininga. Todėl Janina interviu, kuris vyko telefonu, metu uždainavo ispaniškai:
Bésame, bésame mucho
Como si fuera esta la noche
La última vez
„Ar graži daina? Tad štai šios dainos mes su mokiniais ir mokomės pirmosios. Kartais jie man sako: mes juk ne dainuoti atėjome, o mokytis.
Bet kai dainą išmoksi, tai be didelių pastangų išmoksi jos žodžius. Būtent – be pastangų. Prieš dainuodami išsiverčiame, tarimą išmokstame. Tad mokiniai dainuoja ir būna labai patenkinti“, – juokėsi ispanų kalbos mokytoja.
Būtent tokio – gyvo – bendravimo, pamokų Janinai dabar labai trūksta. Kaip sako ji, ispanų kalbos moko ne tik dėl papildomo uždarbio, tačiau dėl gerų emocijų, buvimo su kalba: „Žinoma, su kalba būti galima ir skaitant knygas, bet su žmonėmis – visai kas kita. Buvo labai aktyvus laikas, o dabar – liūdnas.“
