Pasikeitė požiūris
„Paauglystėje buvau pankė, maištininkė trumpais šviesiais plaukais, nešiojau kerzinius batus, lenarus... Visiškai neatitikau modelio apibūdinimo ir net negalėjau įsivaizduoti, kad pati vieną dieną ja tapsiu. Kai mama pasiūlė nueiti į atranką, namuose tiesiogine šio žodžio prasme kilo karas. Galiausiai vis tiek teko nusileisti“, – dabar jau su šypsena keliolikos metų senumo istoriją prisimena Agnė.
Jau pirmoje atrankoje iš vienos agentūros ji gavo pasiūlymą pasirašyti sutartį. Tiesa, tuomet konkrečių darbo užsakymų ji taip ir nesulaukė, todėl mama paauglę įkalbėjo nueiti į dar vieną atranką. Joje kaunietę vėl lydėjo sėkmė ir ji iškart pasirašė bendradarbiavimo sutartį su agentūra „Supermodels“. Jau netrukus Agnė pirmą kartą iškeliavo į užsienį – visai vasarai išvyko į Graikijos sostinę Atėnus. Ten mergina ir pamatė, koks sunkus bei sekinantis gali būti modelio darbas.
„Tai buvo, rodos, 2006-ieji. Ta vasara buvo karščiausia per pastaruosius penkiolika metų. Lauke nuolat kepindavo beveik 40 laipsnių temperatūra. Tais laikais išmaniųjų telefonų su internetu niekas dar neturėjo, tad žemėlapis buvo pagrindinis mano draugas. Jau pirmąją dieną Atėnuose man į blauzdą įkando kažkoks vabzdys. Koja akimirksniu ištino ir kasdien darėsi vis sunkiau vaikščioti. Nors agentūroje prašiau padėti ar pasakyti, kur galėčiau kreiptis pagalbos, niekas į mano prašymus nereagavo. Tik trečią dieną parodė, kur yra ligoninės priimamasis“, – prisiminė pašnekovė.
Vis dėlto tai buvo tik pirma ne itin smagi merginos patirtis su modelių agentūromis. Daug didesni nemalonumai jos laukė ateityje. Nepaisant visko, grįžusi iš Graikijos Agnė pagaliau pradėjo džiaugtis, kad mama ją vis dėlto privertė nueiti į atranką. Modelio darbą kaunietė ėmė matyti kaip puikią galimybę keliauti po pasaulį.
„Beje, tu mums skolinga!“
Maždaug po metų A.Kunevičiūtė per Velykų atostogas buvo pakviesta atvykti į Paryžių. Prancūzijos sostinėje viena iš didžiausių pasaulio modelių agentūrų „IMG“ jai žadėjo daugybę fotosesijų bei tiesiogines pažintis su klientais. Deja, tik nusileidusi oro uoste kaunietė sužinojo, kad šventiniu laikotarpiu mažai kas dirba, tad ir darbo Agnei beveik nebuvo.
„Padarėme gal tik dvi testines fotosesijas, kurių geros kokybės nuotraukų neturiu ir šiandieną. Visą tą laiką sėdėjau namie. Galima tik įsivaizduoti, kiek turėjau laisvo laiko, jei būdama Paryžiuje perskaičiau Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, – juokėsi pašnekovė.
Vis dėlto agentūros „IMG“ atstovai A.Kunevičiūtei patarė nenusiminti ir pažadėjo jau vasarą ją vėl pasikviesti į Prancūzijos sostinę, kurioje darbų bus sočiai. Ir iš tikrųjų lietuvaitei buvo nupirkti bilietai, užsakytas gyvenamasis butas. Agnė nekantriai laukė artėjančios vasaros, kuomet turėjo prasidėti tikroji jos modelio karjera. Deja, šios viltys dužo likus maždaug savaitei iki planuoto išvykimo. Tada merginai buvo pasakyta, kad į Paryžių vykti nereikės, tad ji gali planuoti savo vasaros atostogas kaip tik nori.
„Ištiko lengvas šokas. Niekas taip dorai ir nepaaiškino, kodėl į Prancūziją man vykti nereikia. Vis dėlto „Supermodels“ agentūra sugebėjo rasti išeitį ir pateikė du pasiūlymus – vykti arba į Los Andželą, arba į Osaką Japonijoje. Aišku, aš norėjau į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau vizos gavimas būtų užtrukęs pernelyg ilgai, tad išvykau į Japoniją. Įdomus sutapimas: dar prieš šią išvyką su geriausia drauge lankėme japonų kalbos kursus. Ji to labai norėjo, o aš jai tik kompaniją palaikiau“, – šypsojosi A.Kunevičiūtė.
Japonijoje lietuvaitei sekėsi itin gerai. Ji turėjo daug darbo, o jo rezultatais mergina buvo labai patenkinta. Po vasaros grįžusi į Lietuvą ji vėl nuėjo į „Supermodels“ vykdytą atranką, kurioje daugybė garsių mados namų atstovų rinkosi merginas įvairių žemynų rinkoms. Ten Agnė vėl pasimatė su viena jau minėtos „IMG“ agentūros atstove.
„Aš laukiau, kad ji pasakytų, kada vėl galėsiu keliauti į Paryžių, tačiau vietoje to išgirdau, jog jų agentūrai esu skolinga tris tūkstančius eurų. Iš pradžių nesupratau, iš kur ši skola atsirado, tačiau man buvo paaiškinta, kad ji susidarė už lėktuvų bilietus į Paryžių per Velykų atostogas bei vasaros pradžioje, taip pat už gyvenamosios vietos suradimą. Buvo visai nesvarbu, kad vieną kartą į Paryžių taip ir neišskridau, o bilietai buvo atšaukti ne mano iniciatyva. Man buvo atkirsta, kad į Paryžių negrįšiu tol, kol pinigai nebus gražinti“, – nemalonią patirtį prisiminė pašnekovė.
Aišku, mergina nebuvo linkusi grąžinti skolos, todėl nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su „IMG“ agentūra. Deja, šioje istorijoje tai dar nebuvo paskutinis taškas.
Nori uždirbti? Nuolaidžiauk agentūrai!
Po metų Agnė antrą kartą vasaros atostogoms išvyko į Osaką. Ten ji pasirašė sutartį su viena iš didžiausių Japonijos agentūrų ir išvyko kuriam laikui į sostinę Tokiją. Čia merginą vėl lydėjo sėkmė, jai pavyko nemažai užsidirbti. Vis dėlto, pasibaigus sutarčiai ir nuėjus atsiimti savo atlyginimo, Agnė pastebėjo, kad gauta suma yra maždaug trimis tūkstančiais eurų mažesnė, nei turėtų būti. Kai kaunietė ėmė domėtis, kodėl taip yra, jai buvo atsakyta, kad Tokijo agentūra grąžino už ją skolą „IMG“ agentūrai.
„Nors bandžiau tam prieštarauti, man buvo atšauta, kad dvi gerai sutariančios agentūros dėl manęs negadins savo santykių. Aišku, galėjau ginčą perkelti į teismus, tačiau puikiai suprantu, kad šansų ten neturėčiau. Sutartys yra surašomos taip, kad jauni modeliai neturi jokių galimybių pasipriešinti sistemai. Daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad mes uždirbame krūvas pinigų. Taip tikrai nėra! Pavyzdžiui, kartą už reklaminį plakatą, kuris ne vieną mėnesį kabojo įvairiose penkių didžiausių Japonijos miestų vietose, gavau vos 600 eurų, nors turėjau gauti maždaug 3,5 tūkstančio.
Buvo atvejų, kai neturėdama pinigų traukiniais važinėjau „zuikiu“, o vakarais neturėdavau, už ką pavalgyti, tad tiesiog gerdavau daug vandens. Apskritai, jaunos merginos dažnai yra išnaudojamos. Jos gauna ganėtinai mažus dienpinigius, už kuriuos turi ir pavalgyti, ir dar padengti transporto išlaidas. Jei ir pavyksta šiek tiek uždirbti, sumos nebūna didelės, o dažniausiai joms atitenka tik 40–50 proc. jų uždarbio. Likusi suma keliauja į jai atstovaujančios agentūros sąskaitą. Be to, iš modelio uždarbio dar atskaičiuojami mokesčiai, agentūra pasiima pinigus už apgyvendinimą ar lėktuvų bilietus. Taip agentūra tarsi suteikia paskolą, kurią vėliau reikia grąžinti. Aišku, jei modelis agentūrai pinigų neuždirba, dažniausiai jų ir nereikia grąžinti“, – tam tikrus niuansus atskleidė kaunietė.
Mergina taip pat pasakojo, kad neretai modeliai yra priversti dėl tam tikrų dalykų nuolaidžiauti agentūroms. Pavyzdžiui, Agnei gyvenant Japonijoje už itin mažo buto nuomą teko mokėti po 400 eurų per mėnesį, kai reali jo vertė buvo bent keturis sykius mažesnė.
„Paprastai tokie butai priklauso agentūrai. Visada yra galimybė susirasti gyvenamąją vietą pačiai, tačiau tada įvairiose atrankose agentūrų atstovai tavęs nepalaikys. Kitaip tariant, tu neturėsi užnugario. Pavyzdžiui, Japonijoje susidūriau ir su dar viena tik šiai šaliai būdinga detale. Mus, modelius, į atrankas vežiodavo vairuotojai. Nesvarbu, kad per savaitę su jais kartais tekdavo keliauti tik 2–3 kartus, tačiau agentūros iš mūsų uždarbio nuskaitydavo kelionės mokesčius už visas septynias dienas. Kai paklausiau, kodėl taip yra, man buvo atsakyta, kad jiems taip skaičiuoti yra tiesiog paprasčiau“, – pasakojo A.Kunevičiūtė.
Buvo atvejų, kai neturėdama pinigų traukiniais važinėjau „zuikiu“, o vakarais neturėdavau, už ką pavalgyti, tad tiesiog gerdavau daug vandens, – pasakoja Agnė.
Su bikiniu spaudžiant šaltukui
Atėnai, Paryžius, Osaka ir Tokijas nebuvo vieninteliai užsienio miestai, kuriuose Agnei teko dirbti modeliu. Ji taip pat fotografavosi įvairiems katalogams, reklamoms ar žurnalams, vaikščiojo podiumu ar filmavosi televizijos projektuose Milane, Miunchene, Hamburge bei Bankoke. Mergina tikino, jog reikalavimai, keliami modeliams, kiekviename pasaulio krašte labai skiriasi. Pavyzdžiui, Japonijoje maksimalus merginos ūgis gali siekti 175–177 cm, o, tarkime, Italijoje tai – minimalus modelio ūgis.
Anot jos, japonai nori švelnesnių, labiau klasikinių, apvalesnių veido bruožų modelių, europiečiai priešingai – ieško išskirtinių veido savybių turinčių merginų. O štai Tailande labai vertinamos apvalesnių formų moterys. Dėl to ten daug modelių iš Brazilijos.
Agnės teigimu, vienas iš didžiausių sunkumų modelio darbe – svorio kontroliavimas.
„Numesti porą centimetrų nuo klubo ar juosmens – alinantis procesas. Gal kai kam tai ir skamba juokingai, tačiau modelių pasaulyje tas vienas centimetras gali reikšti tikrai daug! Mūsų apimtis matuoja kiekvieną savaitę ir neretai tai daro pirmadieniais, iš karto po savaitgalio. Jei paaiškėja, kad modelis priauga nereikalingo svorio, dažnai kertama per kišenpinigius. Šiame pasaulyje nėra jokių dietologų, viskas paliekama pačių merginų atsakomybei. Retai kuri agentūra parūpina ir sporto klubų abonementus. Aš pati nemokamą įėjimą į sporto klubą gavau tik Milane ir Bankoke. Bet net jei ir galima nemokamai naudotis sporto klubu, jauna mergina ne visada žino, kokią teisingą treniruočių formą pasirinkti! Tarkime, aš sportuodama Bankoke ant rankų prisiauginau raumenų. Stiprinti rankų raumenis man patiko, tačiau nuotraukose jos atrodė per didelės, gal netgi storos“, – juokėsi A.Kunevičiūtė.
Kaunietės teigimu, modelių kasdienybėje – daug alinančio darbo. Merginoms neretai tenka kepinant 30 ir didesnei laipsnių temperatūrai pozuoti prieš objektyvus apsirengus šilčiausius kailinius ir vaidinti, kad joms šalta. Lygiai taip pat, spaudžiant 10 laipsnių šaltukui, kartais tenka būti vien su bikiniu ir apsimesti, kad joms yra karšta. Viso to priežastis – žiemos kolekcijų katalogai ruošiami vasarą, o vasaros – žiemą.
Paklausta, ar per visą tą laiką ji nesusidūrė su įvairiomis pagundomis, Agnė buvo atvira – jų tikrai yra, tačiau viskas priklauso nuo paties žmogaus.
„Tarkime, Graikijoje kartais mus paimdavo iš namų, nuveždavo į prabangiausius restoranus ant jūros kranto, vėliau – į klubus su VIP staliukais, nukrautais pačiais įvairiausiais gėrimais. Aišku, mums tai nieko nekainuodavo. Niekas nežiūrėjo, kad man tuo metu buvo tik 15 metų. Jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi vartoti alkoholį be jokių apribojimų. Bet aš tuomet dar nepasitikėjau savimi. Bijojau, kad prisigėrusi padarysiu kitiems gėdą. Dėl to gerdavau tik sodos vandenį, citrinų sultis ar spraitą ir šokdavau iki paryčių. Dievinu šokius ir tam man nereikia jokio alkoholio!“ – teigė Agnė.
Pamišę dėl motociklų
Profesionalaus modelio karjerą A.Kunevičiūtė baigė būdama dvidešimties. Tuo metu ji jautėsi išsekusi tiek emociškai, tiek fiziškai. Vis dėlto nuo mados ir šou pasaulio ji visiškai nėra atitrūkusi ir šiandieną. Dabar lietuvaitė filmuojasi japonų televizijos reklamose, neseniai keletą sezonų dirbo šioje šalyje itin populiariose „Moto GP“ lenktynėse.
„Japonai tiesiog pamišę dėl motociklų lenktynių, o ir man pačiai ši sritis labai patraukli. Kažkada svajojau, kad būdama modeliu užsidirbsiu pakankamai pinigų, nusipirksiu motociklą ir juo per visą Europą keliausiu į studijas Anglijoje. Deja, pinigų nei motociklui, nei studijoms užsidirbti taip ir nepavyko“, – apgailestavo pašnekovė.
Vis dėlto ji turėjo galimybę iš arti stebėti profesionalių lenktynininkų kasdienybę. Ji tris sezonus, kurie trunka nuo rudens iki žiemos pabaigos, dirbo vieno Japono lenktynininko komandoje, o du sezonus – italų ekipoje. Lietuvaitei Tekančios Saulės šalyje yra tekę padirbėti ir motociklų parodose.
„Tai gana įdomi patirtis. Kartą iš arti stebėjau, kaip mūsų palaikomas japonų lenktynininkas krito ir sudaužė motociklą. Šalia buvo jo žmona ir trimetis sūnus. Akimirka, kol laukėme, ką per garsiakalbius praneš apie lenktynininko sveikatą, buvo labai ilga. Matydama, kaip jo žmonos akyse kaupiasi ašaros, bandžiau nukreipti sūnaus dėmesį, kad tik jis nesuvoktų, jog atsitiko kažkas negero. Laimei, tąkart sportininkui rimtų traumų pavyko išvengti“, – džiaugėsi kaunietė.
Mergina pasakojo, kad iki pradėdama dirbti motociklų lenktynėse ji niekada nebūtų galėjusi įsivaizduoti, koks sunkus ir alinantis gali būti lenktynininkų darbas. Kaip pavyzdį A.Kunevičiūtė pateikė vasaros pabaigoje vykstančias aštuonių valandų lenktynes, skirtas pasiruošimui „Moto GP“. Tuomet du vienos komandos nariai važiuoja vienu motociklu, kartais keisdami vienas kitą.
„Įsivaizduokite, lauke kepina 40 laipsnių temperatūra. Lenktynininkai – perkaitę. Kai ateina laikas pailsėti, jie tarsi autopilotu šoka nuo motociklų, bėgte bėga į specialų kambarį, kuriame yra kondicionierius, šoka į ledinį vandenį, jiems daromos akupunktūros, ant jų dedamas ledas. Po pusvalandžio jie vėl šoka ant motociklų. Ir taip kartojasi visas lenktynes“, – pasakojo Agnė.
Lemtinga pažintis
Šiandien Agnė jau septynerius metus gyvena Japonijoje. Greičiausiai to nebūtų, jei pirmą kartą išvykusi į Osaką ji nebūtų susipažinusi su dabartiniu savo vyru – japonės ir amerikiečio sūnumi, anglų kalbos mokytoju Samueliu. Jų pažintis – kiek kuriozinė. Tąkart lietuvaitė Osakoje viešėjo dar tik antrą dieną ir su keliomis merginomis nusprendė nueiti į pliažą. Agnei buvo taip nuobodu, kad kai nepažįstamas jaunuolis pasiūlė pažaisti skraidoma lėkšte, ji labai apsidžiaugė. Dabar pora jau treji metai kaip yra vedę.
Nusprendusi apsigyventi Japonijoje, lietuvaitė persikraustė į 3 milijonus gyventojų turintį Kobės miestą, kuriame įsidarbino Samuelio sesei priklausančiame karaokės bare. Agnė pasakojo, kad dauguma Japonijos barų – nedideli, įsikūrę daugiaaukščiuose namuose. Neretai viename aukšte glaudžiasi 3–4 nedideli barai.
Po kurio laiko mergina pradėjo dirbti kitame bare – viename iš didžiausių Kobėje. Jame kaunietei teko padirbėti ir prie baro, ir virtuvėje, ir scenoje ir netgi rūpintis vadybiniais dalykais. Šiemet, prieš grįždama atostogų į Lietuvą, ji po septynerių metų nusprendė, jog atėjo laikas judėti į priekį ir išėjo iš darbo.
Jauna moteris neabejoja, jog grįžusi atgal į Japoniją tikrai nepražus, nes turi sukaupusi ne tik įvairios patirties, bet ir puikiai šneka japoniškai.
„Japonų kalbos nusprendžiau mokytis, kai supratau, jog vietiniai iš manęs kartais šaiposi. Daugiausia išmokau dirbdama bare, bendraudama su klientais. Žinoma, mokiausi ir savarankiškai. Dabar japoniškai kalbu laisvai ir be akcento“, – teigė lietuvaitė.
Nors oficialiai ji yra dirbusi tik dviejuose baruose, tačiau neoficialiai – visuose tarptautiniuose Kobės miesto baruose. O jų yra 11. Anot jos, visi barmenai yra geri draugai, dažnai kartu leidžiantys laisvalaikį, todėl neretai vieni kitus pavaduoja, kai to tik reikia.
Agnė teigė, kad japonai – daug dirbanti tauta. Neseniai šalyje net imta raginti penktadieniais trumpinti darbo dieną, nes nemažai gyventojų dėl išsekimo miršta tiesiog darbo vietose.
Klaidingi mitai apie japonus
Per keletą metų Agnė gerai susipažino su japonų kultūra, vietinių žmonių ypatumais. Anot jos, dažnai pasaulyje įsivaizduojama, kad šios šalies gyventojai – kone idealūs žmonės. Deja, tiesa nėra tokia graži. Jaunos moters teigimu, japonai išties gana mandagūs, jiems priimta daug ir dažnai šypsotis. Tiesa, kartu jie yra ir gana rasistiška tauta. Ypač juodaodžių atžvilgiu.
„Jų rasizmas pagrįstas ne fiziniais veiksmais, o engimu ir ignoravimu. Pavyzdžiui, perpildytame traukinyje greta užsieniečio dažnai galima pamatyti tuščią sėdimą vietą. Niekas nenori greta jų atsisėsti. Kartais japonai tarpusavyje apkalba žmones, kurie atrodo kitaip. Aš pati esu su tuo susidūrusi. Būna labai linksma stebėti jų reakcijas, kai šie pamato, jog aš juos suprantu“, – juokėsi kaunietė.
Ji teigė, kad japonai – daug dirbanti tauta. Neseniai šalyje net imta raginti penktadieniais trumpinti darbo dieną, nes nemažai gyventojų dėl išsekimo miršta tiesiog darbo vietose. Apskritai, japonai dėl pašėlusio gyvenimo tempo patiria daug spaudimo, o jo neatlaikę dažnai savo noru pasitraukia iš gyvenimo.
„Gal kiek ir paradoksalu, bet būdami labai drovūs, turėdami žmonas, jie neretai sau leidžia turėti ir meilužes. Kai kurios moterys tai toleruoja, nes vyras dažniausiai visą savo algą atiduoda joms, o šios jam skiria tik dalį savaitei skirtų pinigų. Už juos vyrai dažnai eina į barus. Lietuvoje įprasta su draugais susitikti ar šventes švęsti namuose, o Japonijoje – baruose. Ten butai yra labai maži, tad susirinkti didesniam skaičiui žmonių būtų gana keblu“, – pasakojo kaunietė.
Jos teigimu, šalyje yra nemažai seksizmo atvejų. Prieš porą mėnesių per šalį nuvilnijo didžiausio Tokijo medicinos universiteto skandalas. Buvo paviešinti duomenys, kad šis universitetas daugybę metų klastojo stojimo rezultatus. Taip siekta, kad jame studijuotų kuo mažiau merginų.
„Aišku, tokios žinios į pasaulį beveik neiškeliauja. Apskritai, Japonijoje yra labai ribojama žurnalistikos laisvė. Prieš porą metų net buvo priimtas įstatymas, pagal kurį kandesni vieši pasisakymai apie vyriausybę gali būti prilyginami dezinformacijos skleidimui ar netgi lengvai terorizmo formai. Negalima nieko neigiamo sakyti ir apie Fukušimos tragediją. Vyriausybė deklaruoja, kad ten yra viskas gerai, tačiau realybė – daug skaudesnė. Iki šiol nėra susitvarkyta su visomis pasekmėmis, net svarstoma reaktorius palaidoti vandenyne. Mes su draugais juokaujame, kad jei taip atsitiks, po 20 metų iš vandens išlįs Godzila ir tai jau nebus išgalvota istorija“, – šypsojosi kaunietė.
Gyvendama toli nuo gimtinės Agnė dažnai pasiilgsta namų, lietuviškos aplinkos. Ji su vyru stengiasi į Lietuvą parvykti bent kartą per metus. Maždaug mėnesį pabuvusi tėvynėje, A.Kunevičiūtė čia pasikrauna energijos, šiek tiek pailsi nuo didžiulio Japonijos tempo. Šiuo metu kaunietė taip pat yra grįžusi į Lietuvą, tačiau jau vasario pradžioje žada skristi atgal į Tekančios Saulės šalį. Paklausta, ar neplanuoja kada nors visam laikui sugrįžti gyventi į Lietuvą, Agnė tikino neatmetanti tokios galimybės, tačiau šiandien pasakyti, kaip pasisuks likimas, ji dar negalinti.
„Yra įvairių variantų. Abejoju, ar visada gyvensime Japonijoje. Galbūt mūsų ateitis bus Lietuvoje, juolab kad Samueliui čia patinka, jis dievina mūsų maistą ir ypač alų. O gal – Europoje... Vyras turi ir Amerikos pilietybę, tad gal sugalvosime persikraustyti ten. O iš tikrųjų šiandien labiausiai norime gyventi Tailande“, – juokėsi pašnekovė.
