Visai neseniai instagrame užtikau, kad pakeliui – albumas, įkvėptas „šviesiu švarku vilkinčio bičiuko prie jūros“ ir devintojo dešimtmečio disco funko. A.Yushchenko muzika yra energinga ir „urbaniška“, o pats muzikantas, sutikęs duoti interviu 15min, ne tik daug juokauja, bet ir pasakoja apie sudėtingus gyvenimo išbandymus.
– Kaip pradėjote kurti muziką?
– Kai man buvo 13 metų, daug klausiau „The Prodigy“ albumo „Always Outnumbered, Never Outgunned“. Tiek vizualinis, tiek muzikinis šio kūrinio konceptas – itin stiprus, o ir skambėjo kitaip nei likusios grupės dainos. Viename interviu perskaitęs, jog nuo pradžios iki galo šis albumas sukurtas tik kompiuteriu, pajaučiau didžiulį draivą ir nusprendžiau pats tuo užsiimti.
Iškart parsisiunčiau muzikos kūrimo programą ir bandžiau mokytis ja dirbti savarankiškai, nors „Youtube“ dar tada nebuvo. Pramokęs pradėjau „lipdyti“ garsus – imdavau ritmą iš „Ultimate breaks and beats“ kompiliacijų, retų funko gabalų būgnų pragrojimų, o tada jau uždėdavau boso liniją bei melodiją. Iš tiesų, aš iki šiol neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, o pirmosios dainos skambėjo lyg iš kokio šiukšlyno (juokiasi). Buvo visiškas šūdas!
Pasirodo, kad buvo žmonių, kuriems lipo ši muzika.
Vėliau viską kėliau į socialinį tinklą „MySpace“ ir, publikavus kažką naujo, seną ištrindavau. Pasirodo, kad buvo žmonių, kuriems lipo ši muzika. Mane susirado jauna reporterė Viktorija Jasevičė, ieškanti jaunų talentų apdovanojimams. Jiems sukūriau dainą remiantis Martha and the Muffins „Echo beach“ bei YES „Owner of a Lonely Heart“ gitaromis. Šįkart pavyko neblogas gabalas, kurio nebuvo gėda kažkur dėti.
Taigi kažkur 2008 metais, penktadienį ir dar vasario 13 dieną (beje, tai mano sėkminga diena), įvyko pasirodymas – sugrojome, bet nieko nelaimėjome. Tačiau kiek mano ausys girdėjo, buvo daug ovacijų, nes niekas nesitikėjo, kad du kvaišeliai iš Klaipėdos galėtų taip pavaryti!
– Jūs užsiėmėte ir prodiusavimu.
– Jau ilgokai nieko neprodiusavau, nes dirbu reklamkėj su vaizdo turiniu. Pirmasis svarbus dalykas, kurį prodiusavau, buvo vienam Lietuvos atlikėjui. Išgirdęs pirmąją demo versiją, pradėjau ant dirbusiųjų šaukti, tad per dieną padariau savo versiją, ir šį nebaigtą variantą jie įdėjo į jau nufilmuotą klipą. Dabar jau nebežinau, kaip toliau šiai dainai sekėsi.
Galiu drąsiai pasakyti, jog tikrai nesijaučiu šios srities profesionalu – pats neturiu milijono perklausų, bet nemažai prisidėjau prie jas turinčių dainų. Daug prodiusavau Japonijoje, kūriau garso takelius žaidimams ir vienam lietuviškam filmui, kurio net ir nemačiau (juokiasi).
– Įdomu, kad esate tarsi muzikos programuotojas. Ar grojate kokiais nors instrumentais?
– Groju, tačiau nesu tas vyrukas su ilgais plaukais, šunimi ir gitara prie laužo. Įprastai turiu kokią nors melodiją galvoje arba pradedu trankyti galvą į klaviatūrą, pavyzdžiui, „Dawn“ taip ir gimė. Kol neišmaniau teorijos, dalykai taip ir vyko (juokiasi). Dabar, žinoma, viskas yra kitaip – galiu muziką ir rašyti.
Nesu tas vyrukas su ilgais plaukais, šunimi ir gitara prie laužo.
Vis dėlto programavimas praverčia, kai nemoki groti instrumentu, bet puikiai išmanai, kaip skambėjo, tarkime, devintojo dešimtmečio būgnai. Tada nekyla problemų atkurti reikalingą garsą. Tiesą sakant, galiu visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir krapštytis su savo melodijomis (juokiasi).
– Panašu, kad toks programavimas išlaisvina kūrybiškumą.
– Kūrybos ten yra mažai, o daugiau ilgo ir nuobodaus puzzle dėliojimo, mąstymo, kaip iš atskirų detalių padaryti kūrinį. Pavyzdžiui, visi mano naujausio gabalo garsai įrašyti studijoje, tačiau sulipdyti kompiuteryje. Kai dar buvau šešiolikmetis, grįždavau iš šūlios, nusimesdavau kuprinę ir sėsdavau prie kompo, kuriame nebuvo nieko, išskyrus „Ableton Live“ ir garsų.
– Jus internete sudėtinga surasti. „Spotify“ platformoje esate „Fair and Square“, instagrame – „Delta Force5000“. Kodėl taip dažnai keičiate savo pseudonimus? Ar tai formuojama tendencija, modelis?
– Dabar turiu tam paaiškinimą (juokiasi). Taip, tai galima vadinti tam tikru modeliu. Iš tiesų labai daug ką ištryniau iš „Youtube“, o „Fair and Square“ albumas „Spotify“ yra savotiškas prakeiksmas. Pradėjau jį kurti dar 2012 metais ir iki 2015 metų niekaip negalėjau pabaigti, nes tuo gyvenimo laikotarpiu negalėjau su savimi susitvarkyti. Nuolatos jį perdarinėjau ir dabar norėčiau tą padaryti.
Nenoriu būti siejamas su „Fair and Square“, todėl nauji pseudonimai padeda sukurti švarų, naują pamatą.
Kalbant apie pastarojo pseudonimo konceptą, tai anuomet norėjau, kad klausytojai galvotų, jog tai ne vieno žmogaus, bet tipiškos grupės – su būgnininku, vokalistu, gitaristu – muzika.
Po kokiu pavadinimu „slėpsis“ naujasis mano albumas, kol kas dar nežinau. Gaila, negaliu parodyti, bet esu sukaupęs vintažinių japoniškos muzikos vinilų, iš kurių ir semiuosi įkvėpimo.
– Su kokiomis albumo dainomis klausytojas jau dabar gali susipažinti?
– Kol kas dar tokios galimybės nėra, dirbu su 6 dainomis. Galbūt skamba ir keistai, tačiau pirmiausia suprogramuoju muziką ir tik tada uždedu vokalą. Mano nuomone, tai nėra protingiausia, tačiau taip dirbu jau 15 metų.
– Naujasis jūsų kūrybos etapas įkvėptas gyvenimo Japonijoje?
– Iš dalies. Iš tiesų jis įkvėptas šviesiu švarku vilkinčio bičiuko prie jūros (juokiasi). Yra toks japonų dainininko Tatsuro Yamashita singlas „Ride on Time“.
– Beje, kaip atsidūrėte Japonijoje?
– Blemba, tikėjausi, kad šito neklausi! Kai baigiau mokyklą, vienas mano draugas Žilvinas užsivedęs sakė: „Seni, davai varom į Japoniją! Dirbsime „Apple“ parduotuvėje!“ O aš esu toks vaibo žmogus – man viskas yra vaibai (juokiasi).
Taip bešnekėdamas ir atsidūriau Japonijoje, kurioje ieškojau ir tebeieškau įkvėpimo, tačiau ne anime arba azijietiškų manga komiksų. Aš žaviuosi, jog pati Japonija, jos kultūra yra „urbaniška“.
Aš žaviuosi, jog pati Japonija, jos kultūra yra „urbaniška“.
Dar prieš išvažiuodamas gyvenau Vilniuje tokiame neva prabangiame bute ir kurį laiką mokiau japonus anglų kalbos. Tai buvo sunkus laikas – sirgau depresija, turėjau skolų ir metus taip išgyvenau. Išeidavau tik iki KFC pavalgyti ir visą dieną dirbau. Tuo metu man atrodė, kad gyvenimas ties tuo ir baigiasi.
Galiausiai ryžausi sau pasakyti f*ck it ir išvažiuoti. Pradėjau intensyviau dirbti 7 dienas per savaitę po 12 valandų, grąžinau skolas, susitaupiau pinigų lėktuvo bilietui ir pragyvenimo pradžiai Japonijoje.
Galiausiai ryžausi sau pasakyti f*ck it ir išvažiuoti.
Per pamokas buvau susipažinęs su viena drauge, kuri mane kuriam laikui priėmė. Tik atvykęs supratau – Japonija visai kitokia nei įsivaizdavau. Ji man patiko dar labiau – nuo miestų išplanavimo iki dizaino. Žinoma, ten yra ir labai daug šūdo. Pavyzdžiui, išskyrus Saudo Arabiją, nežinau labiau seksistinės šalies. Klausyk, o padarom antrąją interviu dalį, kurioje tiesiog kritikuoju Japoniją? (juokiasi)
– Padarom.
– Kartais kai pas mane atvažiuoja artimieji, jie klausia: „Na, Aleksai, tai kaip čia yra?“ O aš jiems atsakau: „Yra va toks ir toks šūdas.“ Jie lieka tiesiog nustebę. Geroji Japonijos pusė yra nuostabi gamta, jūra, šilti ir geri mane supantys žmonės.
Geroji Japonijos pusė yra nuostabi gamta, jūra, šilti ir geri mane supantys žmonės.
Vis dėlto šiuolaikinis japonas yra žmogus, kuris skaito kokį populiarų žurnalą, kuriame žodis žodin parašyta: „Šį sezoną renkis va taip.“ Užuot aprašę tendencijas, jie tiesiog diktuoja, kaip turi atrodyti, jeigu nori būti kietas. Ir iš tiesų, eidamas gatve žiūriu, kad visi apsirengę kaip tame žurnale! Be abejo, Japonijoje yra daugybe aukšto lygio dizainerių, menininkų, tačiau mainstreamas ten tikrai įsigalėjo. Galbūt dėl to, jog niekas ten neturi laiko krapšytis?
Kalbant apie muziką, kartą važiuodamas traukinyje pastebėjau tobulai apsirengusį, tiesiog Crème de la Crème vaikinuką. Jo telefono ekrane akies krašteliu pamačiau tai, ko jis klausosi, ir ten buvo Justinas Bieberis! Aaa! Man tada ir paaiškėjo, koks yra tipinio japono skonis! Tai, kas yra topuose, yra kieta ir tavo soul revival arba R&B yra niekam neįdomu.
Užuot aprašę tendencijas, jie tiesiog diktuoja, kaip turi atrodyti, jeigu nori būti kietas.
– Ar bandėte Japonijoje rengti vakarėlius, koncertuoti?
– Jeigu tu nori koncertuoti Japonijoje, nori suburti komandą, kuri dirbs su rinkodarine strategija, bilietų pardavimais, patalpų nuoma, to tikrai nebus! (juokiasi) Viską turi daryti pats, o bilietų pardavimai neatperka nuomos kainos.
Aš nejuokauju. Jeigu nesi pakliuvęs ant kokios nors garsaus gaminio etiketės arba neturi draugų, kurie kviečia į vakarėlius groti, tu neturėsi nei komandos, nei uždarbio. Mane kvietė į porą renginių kaip didžėjų, bet mano tikslas – kurti ir groti savo muziką.
Mano tikslas – kurti ir groti savo muziką.
– Atvykęs čia susiradote ir savo antrąją pusę, kurią vėliau vedėte. Kaip susipažinote?
– Tai buvo vienas iš pirmųjų kartų Tokijuje ir, netikėtai užėjus į „Starbucks'ą“, pamačiau ją. Pradėjome bendrauti, tapome draugais, vis dažniau atvažiuodavau į miestą. Prieš kokius trejus metus kartu apsigyvenome, o galiausiai susituokėme. Esant karantinui suprantu, kad nėra kito žmogaus, su kuriuo galėčiau išbūti 24/7 vienoje patalpoje. Esu be galo laimingas.
– Ar planuojate ten ir likti?
– Turbūt negrįšiu niekada. Supratau, kad Vilniuje teturiu tą sušiktą butą, o čia jau daug ką sukūriau, čia yra vieta, kur vyksta mano gyvenimas. Kiekvieną kartą, kai išvažiuoju iš čia, net iki Londono, suprantu, jog ne, čia ne mano namai. Noriu būti vietoje, kur mano širdyje prasideda vakarėlis.
Noriu būti vietoje, kur mano širdyje prasideda vakarėlis.
Žinoma, mąsčiau apie grįžimą į Lietuvą, nes čia dirba talentingiausi žmonės, ir kiekvieną dieną galvoju, kaip sukurti tiltą tarp šių dviejų šalių. Lietuviai supranta ne tik, kas yra kokybiška, bet ir sugeba dirbti nuosekliai. Šito man norisi ir savo muzikoje – noriu, kad kiekviena daina, kiekvienas viršelis priklausytų išbaigtam konceptui.
