Tomas – 31 metų matematikos mokytojas. „Pagal mokytojų amžiaus vidurkį – aš jaunas. Nors tai turėtų būti įprastas mokytojo amžius“, – sako jis.
Prieš pora metų Tomas su žmona Une iš Kauno persikėlė į Ukmergės rajoną – sklypą Želvos seniūnijoje įsigijusi šeima nusprendė čia įsikurti. Bet ieškoti darbo mokykloje Tomas neskubėjo. „Galvojau, gal užsiimsiu kažkuo kitu, ne mokytojavimu. Ėmiausi korepetitoriaus praktikos, dirbau nuotoliniu būdu“, – pasakojo pedagogas.
Pirmoji veikla, kurios naujoje vietoje ėmėsi gyvai, taip pat buvo ne matematikos mokymas, o stalo žaidimai. Pats juos žaisti mėgstantis Tomas, apsigyvenęs Ukmergės rajone, nuėjo į biblioteką ir pasakė, kad norėtų su gimnazistais žaisti stalo žaidimus.
Su tokiu pat siūlymu apsilankė ir keliose gimnazijose. Po šių vizitų atsirado ne tik žaidėjų, bet ir pasiūlymų dirbti pagal specialybę – dėstyti matematiką, nors mokslo metai jau buvo prasidėję. Pasvarstęs Tomas juos priėmė, o Ukmergėje netrukus pradėjo sklisti atsiliepimai apie jauną mokytoją, darantį stebuklus.
„Ar tikiu, kad mokytojas gali daryti stebuklus?“ – užduotą klausimą pakartoja Tomas ir akimirką pagalvojęs atsako: „Stebuklu to nepavadinčiau, bet įtaką – taip, mokytojas daryti gali.“ Pirmiausia mokiniui, į kurį Tomas žiūri kaip į žmogų ir asmenybę, kuri turi daugybę poreikių bei polinkių ir visi jie yra vienodai svarbūs.
Šiais mokslo metais Tomas moko matematikos trijose mokyklose: Ukmergės rajono bendruomeninėje „Tėkmės“ mokykloje, Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje, į kurią važinėja, ir nuotoliniu būdu dėsto mokymą namuose Kardokų gamtos mokykloje, Kazlų Rūdos savivaldybėje.
Darbo patirties tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose jau turintis ir korepetitoriaus duonos ragavęs matematikos mokytojas šiek tiek nustebina prisipažindamas, kad jis neugdo matematikos specialistų.
„Aš nemanau, kad mano dalykas yra pats svarbiausias ar reikalingiausias ir nebandau visų ugdyti. Matematika yra tiesiog pamoka, kurios nereikia bijoti. O kai nebijai, viskas lengviau gaunasi“, – savo požiūrį paaiškina T. Puzeris.
Svarbiausias dalykas, kurio jis siekia savo darbe – tai ryšys su mokiniu, jo supratimas, pajautimas, kas mokiniui įdomu, kas jam artima, kaip jis jaučiasi mokykloje ir pamokoje.
„Su kiekvienu mokiniu pirmiausia ieškau normalaus, žmogiško santykio. Kai yra toks ryšys, vaikas geriau supranta ne tik dėstomą dalyką, bet ir kitas jam sakomas pastabas“, – įsitikinęs mokytojas Tomas.
Anot jo, mokymo procesas anaiptol nėra vien tik žinių perteikimas – svarbiausia, kad vaikas suvoktų, kodėl jis mokosi, kam jam to reikia. „Pirmiausia vaikas turi gerai jaustis – tada pasimato ir rezultatai“, – sako T. Puzeris.
Jis nedaro tragedijos, pastebėjęs, kad mokiniui nesiseka matematika. „Turėdamas žmogišką ryšį su vaiku, artimai su juo bendraudamas, matai, kad jam galbūt geriau sekasi kiti dalykai ir jeigu taip yra, tai nebūtina reikalauti ir „spausti“, kad jis visose srityse būtų geriausias“, – kalba pedagogas.
Ne vieną kartą, pasakius, kad dirba matematikos mokytoju, jam yra tekę išgirsti prisipažinimą: „Vajetau, tai buvo pats nemėgstamiausias mano dalykas mokykloje“.
Todėl Tomui svarbu, kad jo mokiniai bent jau nesakytų: „Niekada nemokėjau matematikos ir niekada jos nemokėsiu“.
„Su matematika reikia susidraugauti“, – įsitikinęs Tomas. O draugystė juk turi būti be prievartos.
