– Kaip sugalvojai stoti į karo akademiją?
– Kai atėjau į „Atžalyno“ gimnaziją Pakruojyje, į vienuoliktą klasę, neturėjau jokios minties stoti į karo akademiją. Bendrabutyje turėjau kambario draugą, kuris vis apie ją kalbėdavo. Taip pat turėjau bendraklasį, kuris irgi dažnai užsimindavo, kad norėtų stoti į karo akademiją. Tada aš po truputį pradėjau domėtis kariuomene. Vienuoliktos klasės pabaigoje nusprendžiau, kad ir pats bandysiu į ją stoti. Buvome keturi draugai, kurie taip nusprendė. Pagalvojau, kad būtent tokio darbo ir noriu – aktyvaus, greito ir įvairiapusiško – taip aš įsivaizdavau karininko darbą. Tai kodėl nepabandžius?
Užsiregistravau ir praėjau atranką. Iš mūsų keturių draugų buvau vienintelis, kuris į ją pateko. Taip atsitiko, kad iš draugų, kurie įkvėpė mane stoti į karo akademiją, nė vienas ten neįstojo. Manau, jog akademiją pasirinkau dėl kelių dalykų: kad galėčiau dirbti su žmonėmis, nereikėtų sėdėti vienoje vietoje ir galėčiau užsiimti aktyvia fizine veikla. Be to, karo akademija suteikia geras socialines garantijas, tai irgi viliojo, nes norėjau kuo greičiau tapti nepriklausomu nuo tėvų.
– Kokie sunkumai laukė įstojus? O galbūt nebuvo jokių?
– Žinoma, kad buvo. Pats pirmas – jog mokslo metus pradėjome ne rugsėjį, o liepos pabaigoje, kai išvažiavome į bazinius karinius mokymus. Visą rugpjūtį ir dar pusę rugsėjo ten ir praleidome. Kai mano draugai man parašydavo iš paplūdimių ir klausdavo, kaip sekasi, aš sėdėdavau apkasuose. Tada jau šiek tiek suabejojau, ar tai tikrai man. Bet pagalvojau, kad turiu tai išeiti, o jei ką, išeisiu iš karo akademijos po bazinių kursų. Jiems pasibaigus grįžome į akademiją ir mintys išeiti kažkaip dingo. Žinoma, vadai buvo griežti ir daug reikalaujantys, namo kartais negrįždavau ir penkias savaites, nes vis kažko prisidirbdavau. Pavyzdžiui, atsisėsdavau ant palangės, gaudavau blogesnį pažymį. Mūsų savaitės pažymių vidurkis turėdavo būti ne mažiau nei 7, jei norėdavome grįžti namo. Laukė nemažas asmeninio gyvenimo suvaržymas, tai buvo nelengva.
Akademijoje būdavo daug pratybų, kurios reikalavo įveikti savo baimes, o tai nėra labai lengva. Pavyzdžiui, vienose iš tokių pratybų reikėjo įveikti šunų baimę. Mums uždėjo specialius kostiumus, o tada paleido šunis, kurie mus puolė. Kad įveiktume aukščio baimę, šokinėdavome nuo dešimties metrų aukščio tramplino į baseiną, kitą kartą šokome su parašiutais, vaikščiojome per stiklus, gulėjome ant vinių, jodinėjome žirgais.
Kai viską išeini, peržengi per save, įgauni daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, tačiau iki to laiko būna nemažai baimės. Sustiprėja charakteris, supranti, kas yra tikri fiziniai sunkumai, o tada pradedi vertinti komfortą, kurį gauni po pratybų.
– Kaip baigęs karo akademiją atsidūrei Panevėžyje?
– Kadangi ją baigiau visai neblogai, galėjau rinktis tarnybos vietą iš gana plataus sąrašo. Esu iš Pakruojo rajono, todėl iki Panevėžio man nėra tolimas atstumas. Be to, pirmame kurse turėjome ekskursijas po daugumą Lietuvos karinių dalinių. Husarų batalionas Panevėžyje man paliko gerą įspūdį, nes yra įsikūręs gražioje vietoje, taip pat čia sutikau daug draugiškų žmonių.
Trečia, patiko bataliono pavadinimas – Karaliaus Mindaugo husarų batalionas. Husarai man visada buvo stiprybės simbolis. Per istorijos pamokas mokykloje mane žavėjo jų sparnai, kurie buvo tvirtinami prie nugaros, kad, jojant į mūšį, jų keliamas garsas įbaugintų priešą. Tai – lengvoji kavalerija, atsiradusi Vengrijoje XV a., Lenkijoje ir Lietuvoje XVI a. Jie buvo ginkluoti ilgomis ietimis ir ypatingos formos skydais, kurie buvo nešiojami ant rankos, bet leido ta pačia ranka valdyti žirgą.
– Šių metų liepą išleidai savo būrį šauktinių. Kokia buvo tavo patirtis dirbant su jais?
– Pernai vasarą atėjęs į batalioną gavau pirmą savo šauktinių būrį, tačiau jų tarnyba ėjo jau į pabaigą. Su jais buvo visko, nemažai sunkumų. Reikėjo treniruotis dirbti kuopos lygmenyje, o tai man, jaunam būrio vadui, buvo nauja ir nepatirta. Nauji žmonės, personalas. Nežinojau, kaip dirba skyrių vadai, ką jau moka šauktiniai. Vis dėlto išvažiavus į pratybas man labai padėjo skyrių vadai. Rugsėjo mėnesį paleidome tą būrį, o spalio mėnesį atėjo nauji šauktiniai, su kuriais buvau nuo pat pradžių iki pabaigos.
Kaip būrio vadas, aš turiu tris skyrius, kiekvienas iš jų turi savo vadą. Jie ir yra pagrindiniai šauktinių mokytojai. Aš labiau tada buvau stebėtoju, kaip viskas vyksta. Tvarkiau nemažai administracinių reikalų. Žinoma, neapleidau savo būrio, visada pabendraudavome, bandžiau išmokyti to, ką moku pats. Iš karto jiems pasakiau, kad kaip ir jiems, taip ir man tai nauja patirtis, todėl augsime kartu.
– Kokios didžiausios šauktinių problemos?
Dėl to ir mėgstu karininko profesiją, nes ji nėra monotoniška. Nesėdžiu prie popierių ar kompiuterio kiekvieną dieną, bet taip pat ir nekariauju kiekvieną dieną.
– Šauktiniai ateina fiziškai silpni, dauguma neišlaiko karinio fizinio parengtumo testo. Todėl jiems yra gerokai sunkiau būti pratybose, bėgti, eiti į žygius. Pastebėjau, kad labai trūksta jaunatviško energingumo, motyvacijos. Dažniausiai šauktiniai būdavo apsimiegoję, pavargę, nenorėdavo nieko daryti ir nesistengdavo tobulėti.
Įdomiausia buvo bendrauti su skirtingais žmonėmis, išklausyti jų mintis. Mes tobulėjome kartu.
– Kokių asmeninių savybių reikia žmogui, norinčiam eiti į kariuomenę?
– Kaip ir minėjau, motyvacijos ir noro tobulėti. Užsispyrimo ir didelės kantrybės, nes pratybose reikia gebėti iškęsti nepatogias gyvenimo sąlygas: žiemą – šaltį, vasarą – karštį. O dažniausiai visus metus – iki kaulų besismelkiančią drėgmę. Taip pat energingumo, iniciatyvos. Žinoma, kariuomenėje iniciatyva turi būti protinga ir suderinta su vadais.
Ne kartą manęs klausė patarimų, ar verta stoti į karo akademiją, ką mes ten veikiame. Dažniausiai klausdavo, kaip praeiti atranką. Nemanau, kad yra kažkoks receptas, kaip ją įveikti: arba išeini, arba ne. Dažnai yra sakoma, kad karininkas yra ne profesija, o gyvenimo būdas, ir tai visiška tiesa. Todėl visiems sakau, kad, prieš stodami į akademiją, rimtai pagalvotų, ar to nori. Pasakyčiau, kad nežiūrėtų pro rožinius akinius į gražias nuotraukas internete, nes jos nebūtinai atitinka realybę. Jei žmogus jau tikrai pasirenka mokytis karo akademijoje, palinkėčiau sėkmės ir kantrybės.
Atvirai sakant, prieš einant į LKA net neįsivaizdavau, ką veiksiu pabaigęs ir koks bus mano darbas. Galvojau, kad kiekvieną dieną lakstysiu ir kariausiu.
– Kaip atrodo karininko diena?
– Ryte, prieš aštuntą valandą, atvykstu į batalioną. Aštuntą valandą vyksta rytinis patikrinimas, kurio metu būna tikrinama karių išvaizda. Aš stebiu patikrinimą. Pasidalijama svarbia informacija, nes visa kuopa būna vienoje vietoje. Po rytinio patikrinimo pirmadieniais einame į rikiuočių aikštę, joje būna viso bataliono rikiuotė: giedamas himnas, pakeliamos vėliavos. Kitomis dienomis tokia bataliono rikiuotė nevyksta. Po patikrinimų prasideda pratybos.
Kad įveiktume aukščio baimę, šokinėdavome nuo dešimties metrų aukščio tramplino į baseiną, kitą kartą šokome su parašiutais.
Dėl to ir mėgstu karininko profesiją, nes ji nėra monotoniška. Nesėdžiu prie popierių ar kompiuterio kiekvieną dieną, bet taip pat ir nekariauju kiekvieną dieną. Viskas priklauso nuo užduočių. Jei turiu vesti pratybas būriui, einu jas vesti iki pietų. Jei pratybos tik skyriui – jas veda skyrių vadai. Tada aš tvarkau administracinius reikalus, planuoju kitas pratybas, kartais nueinu padėti skyrių vadams. Pavalgę pietus vėl vykdome tą pačią veiklą, viskas priklauso nuo užduočių. Tarp visų šitų darbų, jei dar yra laiko, įsiterpia sportas.
– O ką veiki per didesnes karines pratybas, kai jos trunka ilgiau nei dieną ir einate į miškus?
– Šiuo metu stengiamės kuo daugiau pratybų vykdyti mieste, pasirodyti žmonėms. Tokiose didesnėse pratybose griežtos dienotvarkės nėra, gali vykdyti veiksmus visą naktį ar dieną. Mano, kaip būrio vado, darbas yra gauti užduotis iš aukštesnio – kuopos – vado, ką mano būrys turės padaryti. Tada aš planuoju, kaip tai padarysime, kada, kodėl, ir viską turiu perduoti savo būriui. Tos užduotys įvairios: puolimas, gynyba, žvalgyba ir panašiai. Žinoma, mes nesame tas specializuotas žvalgybos būrys, kurį turi kiekvienas batalionas, tačiau bent minimali žvalgyba mums yra būtina prieš kiekvieną užduotį.
– Ką batalionas veikia vasarą?
– Vasarą batalione ne visi vienu metu išeina atostogauti, todėl likusieji toliau vykdo savo kovinį rengimą, pratybas, tam tikras užduotis. Taip pasikeisdami kariai atostogauja. Žinoma, palyginti su kitu metu, kai batalione yra šauktiniai, vasarą jis atrodo pakankamai tuščias.
– Šią vasarą ėjai į 900 kilometrų žygį per Ispaniją. Kokia tai patirtis ?
– Negaliu pasakyti, kad esu labai didelis žygių mėgėjas. Pirmieji žygiai buvo akademijoje, bet tikrai nebuvau tas, kuris dalyvaudavo kiekviename žygyje. Jei mane patraukdavo tos vietovės, kuriose žygis būdavo rengiamas, tada dalyvaudavau, tačiau nebuvau entuziastu.
Kol kas šį žygį galiu pavadinti didžiausia savo gyvenimo kelione. Anksčiau daugiausia buvau nuėjęs kokius 50 km.
Ispanijoje per mėnesį nuėjome apie 1000 km. „Camino de Santiago“ keliu vykome trise – su kolega iš mano būrio ir pusbroliu. Viską pradėjome Prancūzijoje. Priklausomai nuo nuotaikos, eidavome visi kartu arba atskirai. Iš pat pradžių ėjome kartu, juokdavomės, kalbėdavomės įvairiomis temomis, apsipykdavome. Kartais pasitaikydavo tokių atkarpų, kai eidavome visi atskirai, ypač pabaigoje. Buvo dienų, kai vienas iš mūsų atsiskyrė ir nakvojo kitame miestelyje.
Kol kas šį žygį galiu pavadinti didžiausia savo gyvenimo kelione. Anksčiau daugiausia buvau nuėjęs kokius 50 km. Per dieną Ispanijoje vidutiniškai nueidavome apie 37 km. Idėja eiti į žygį kilo pamačius filmą „Kelionė“. Jame pamačiau Ispanijos gamtą, nes per tokius žygius eini pro įvairias vietoves: vynuogynus, laukus, miškus, miestelius. Mane tai sužavėjo. Norėjau nuveikti kažką įsimintino ir įdomaus. Tie 900 km pasirodė tinkama idėja. Ėjau ne religiniais tikslais, nors šiaip šis kelias yra laikomas piligrimų keliu. Ėjau, nes norėjau pakeliauti ir pabūti su savimi.
Žygio metu ne kartą pagalvojau, kad pats kelias yra lyg visas mūsų gyvenimas. Visa ta kelionė man buvo lyg sustojimas ir atsisukimas atgal – pažiūrėti, kur jau nuėjau, kur esu, ir šiek tiek pažvelgti, kur eisiu toliau. Tai lyg lipimas į kalną, kai atsisuki, pasižiūri, kaip gražu už nugaros, tačiau po to pamatai, kiek daug kelio dar liko į viršų. Paskutines dienas žygyje pajutau skausmą kojose, todėl praėjau eiti su lazda. Manau, kad tai kažkas panašaus į kelio pabaigą, senatvę (juokiasi).
Mano kuprinė vidutiniškai svėrė apie 15 kilogramų. Iš pradžių maitindavomės tikrai prastai, nes norėjome sutaupyti kuo daugiau pinigų. Tada pamatėme, kad ilgai taip neišgyvensim, todėl pradėjome daugiau dėmesio skirti ne pinigams. Valgėm daug vaisių, kurie, palyginti su Lietuva, Ispanijoje yra pigesni. Visą mėnesį valgėme prancūzišką batoną, nes duonos nėra, dešrą ar tuną, daržovių. Žinoma, neapsėjome be saldumynų.
Įveikus šį kelią, supratau, kad artimiausiems metams turbūt tokios kelionės užteks. Tačiau, kas žino, gal kada nors ir vėl sugalvosiu ką nors panašaus.
