Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jauniausias Kaune troleibuso vairuotojas Mantas profesiją „paveldėjo“ iš tėvų: man tai – ne darbas, o pomėgis

„Labiausiai man patinka 7-ojo troleibuso maršrutas Partizanai – Kaniukai. Jis yra ilgiausias maršrutas Kaune, į vieną pusę nuvažiuoti trunka apie 45 minutes. Vasarą į Lampėdžių karjerą juo važiuoja daug jaunimo, jame daug veiksmo. O štai 8-ojo troleibuso maršrutas visai kitoks. Darbo dienomis juo žmonės važiuoja į darbus, tuo tarpu savaitgaliais keleivių mažai“, – sako 21 metų Mantas Kėvelaitis. Jis – jauniausias Kaune troleibuso vairuotojas, savarankiškai dirbti pradėjęs maždaug prieš mėnesį.
Mantas Kėvelaitis
Mantas Kėvelaitis / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Tėvai – taip pat troleibuso vairuotojai

Manto mama ir tėtis taip pat vairuoja troleibusą. Mama Zita – nuo 1982-ųjų metų, tėtis Algimantas – kiek trumpiau. Mantą troleibusai domino jau nuo vaikystės, gal, sako jis, nuo kokių penkerių metų.

Manto mama Zita juokiasi prisiminusi, kad kaip ir sūnus, troleibusais ji žavėjosi irgi nuo vaikystės: „Nuo mažens jais važinėdavau. Būdavau dar mažytė, bet nusiperku bilietą ir važiuoju. Po vidurinės atėjau dirbi, baigiau kursus, išmokau vairuoti.“

Būtent troleibusai supažindino ir Manto tėvus, kai po tarnybos sovietų armijoje dirbti vairuotu atėjo Algimantas.

„Aš – ne kaunietis, esu iš Suvalkijos. Grįžęs po armijos gyvenau pas mamą kaime, o Kaune gyveno dėdė. Jis mane atsivežė į Kauną, bet net negalvojau, kad dirbsiu troleibuso vairuotojo. Bet kartą pasakė: tau darbą suradau. Pradėjau mokytis ir man patiko. Susipažinome su Zita.“

Nors troleibuso vairuotojo darbas nėra labai paprastas vien dėl to, kad tenka ir labai anksti keltis, ir vėlai grįžti į namus – priklausomai nuo pamainos, tačiau, sako šeima, įpranti.

Noras važiuoti – nuo vaikystės

Mantas nuo pat vaikystės matė tėvų darbą. Zita sako, kad kai sūnus pradėjo mokytis vairuoti troleibusą, mokytis jam nelabai buvo ką – jis puikiai išmanė, kaip važiuoja troleibusas, turėjo daug žinių apie kontaktinį tinklą: „Tiek buvo jau išmokęs, kad net nežinau, ką naujo galima išmokti.“

Algimantas prisimena, kad sūnus labai dažnai būdavo šalia jo ir kartu važiuodavo. „Labiausiai jam patikdavo važinėtis vakare, kai mašinų nėra, lauke tamsu ir dega miesto šviesos.“

Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau.

„Save atsimenu gal nuo penkerių metų. Pamenu, kad ėjau į darželį, o grįžęs, jei tėvai dirbo vakarinėje pamainoje, brolio telefonu paskambindavau tėčiui ir klausdavau, kada jis bus tam tikroje stotelėje ir kad brolis mane į tą stotelę atvestų. Tada įlipdavau pas tėtį į troleibusą, ir kartu važiuodavau.

Kai troleibusai dar buvo seni – būdavau su juo kabinoje arba tiesiog sėdėdavau ant sėdynės. Jau kai mokiausi mokykloje ir jei nesisekdavo pamokoje, irgi su tėvais važiuodavau troleibusu arba eidavau ką nors, susijusio su troleibusais, pafilmuoti, pafotografuoti ir taip atsipalaiduodavau“, – pasakojo Mantas.

Tačiau Zita sako netikėjusi, kad sūnus pasuks jų pėdomis ir pasirinks šią profesiją: „Bet jam taip ir nepraėjo tas noras. Nors, kai pagalvoju, juk jis vaikystėje net piešdavo troleibusus.“

„O aš kaip tik galvojau, kad sūnus šią profesiją pasirinks“, – šypteli Manto tėtis.

Mama duoda daugiau patarimų

Kai Mantui suėjo 20 metų, jis pradėjo mokytis šios profesijos, o sukakus 21-iems – jau dirba.

„Nėra sudėtinga. Išsilaikiau egzaminą „Regitroje“, kartu su egzaminuotoju teko troleibusu pravažiuoti 45 minutes. Prieš tai – teorija, dvidešimt pamokų važinėjant po miestą.

Vėliau, kad galėčiau savarankiškai važiuoti, teko stažuotis – kartu su patyrusiais vairuotojais pravažiuoti visus Kauno troleibusų maršrutus“, – pasakojo Mantas.

Mantas stažavosi tiek su mama, tiek su tėčiu, tiek su kitais vairuotojais. Paklaustas, su kuo važiuoti jam buvo ramiau, kiek pamąstęs svarsto, jog su tėčiu. Mat jis turi daugiau kantrybės ir labiau pasitiki: „Mama, kaip pasakyt, duoda daugiau patarimų. Bet tai irgi nėra blogai.“

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Algimantas Kėvelaitis, Mantas Kėvelaitis ir Zita Vyšniauskienė
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Algimantas Kėvelaitis, Mantas Kėvelaitis ir Zita Vyšniauskienė

Teko lipti ant stogo

Vairuoti šiuolaikinį troleibusą yra komfortabilu. Pasak Manto, visi jie Kaune nauji ir patogūs tiek vairuotojams, tiek keleiviams.

„O seniau taip nebuvo. Pamenu, kai kas nutinka su troleibuso laidais, man teko net ant jo stogo lipti. Virvė užsikabino. Senuose troleibusuose buvo tokios specialios kopėtėlės. Dabar taip elgtis jau negalima“, – sako Zita.

Arba, kai apledėjus laidams, važiuoti negali – tekdavo stovėti net po valandą.

Naujuose troleibusuose yra įrengtos vaizdo kameros, jie – kur kas patogesni, žemagrindžiai, stabiliau stabdo, pagaliau – troleibusai yra švarūs.

Tiesa, per ilgus darbo metus, prisimena Zita, buvo ir nuotykių. Pavyzdžiui, kai pasuki ne ten, kur reikia: „Tada keleiviai klausia: kur jūs čia važiuojat? Per tiek darbo metų tikrai visko nutiko.“

Arba, kai apledėjus laidams, važiuoti negali – tekdavo stovėti net po valandą. Tačiau apibendrintai, vairuoti autobusą nėra sudėtinga – būtent dėl šios priežasties šį darbą renkasi daugiau moterų: „O autobusus moterys vairuoja rečiau. Troleibuse, pavyzdžiui, nereikia rūpintis variklio skyriumi.“

Būta nuotykių ir su keleiviais, kuomet pataikydavo įlipti ne į to maršruto autobusą, ypač važiuojant nuo Kauno klinikų: „Ten žmonėms, ypač iš kaimo, susigaudyti tikrai sunkiau.“

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Mantas Kėvelaitis
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Mantas Kėvelaitis

Antrąją dieną nukrito „ūsai“

Mantas pasakoja, kad pirmąją savarankiško darbo dieną jaudulys buvo, tačiau tai – visiškai suprantama ir normalu.

„Pirmą kartą važiavau 14-uoju maršrutu, nuo Islandijos plento iki centro ar atgal. Gavau naują troleibusą, naujausią, koks yra Kaune. Sekėsi neblogai, suprekiavau 29 eurus. Ne visi turi korteles, todėl perka bilietus jau troleibuse. Tada buvo šeštadienis, nemažai šeimų su vaikais važiavo į centrą“, – savo įspūdžius pasakojo Mantas.

Tuo tarpu antrąją darbo dieną iš ryto snigo: „Troleibusas sveria apie 12 tonų. Stabdymo kelias ilgesnis, todėl svarbu laikytis atstumo, atsargiau važiuoti ties pėsčiųjų perėjomis.“

Be to, antrąją darbo dieną nukrito troleibuso „ūsai“. Tačiau, sako Mantas, jam tokie dalykai streso nekelia: „Nubėgau ir sutvarkiau. Truko gal pusė minutės.“

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Zita Vyšniauskienė, Mantas Kėvelaitis ir Algimantas Kėvelaitis
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Zita Vyšniauskienė, Mantas Kėvelaitis ir Algimantas Kėvelaitis

Klausimų sulaukia iš kolegų

Troleibuso vairuotojo darbo diena, kai jis dirba rytinėje pamainoje, darbo dienomis prasideda kelios minutės po ketvirtos ryto, savaitgaliais – apie penktą. Tuo laiku, sako Mantas, tu jau turi išvažiuoti savo maršrutu, tad keltis tenka labai anksti.

Džiugina ir automobilių vairuotojai, kurie elgiasi mandagiai ir iš vadinamųjų stotelių „kišenių“ leidžia išvažiuoti troleibusams. Be to, vis dažniau kauniečių, ypač savaitgaliais, automobilius keičia į viešąjį transportą.

Mantas sako kartais iš kolegų sulaukiantis klausimo, kodėl pasirinko tokią profesiją ir galbūt privertė tėvai: „Bet niekada nebuvo taip, kad tėvai mane verstų. Man važiuoti troleibusu yra atsipalaidavimas, o vairuoti jį labiau pomėgis, o ne darbas.

Aš ne tik vairuoju troleibusą, turiu savo kanalą „YouTube“, kur keliu įvairų su troleibusais susijusį turinį. Žinoma, filmuoti būtų galima ir daugiau, tačiau viskam reikia laiko“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?