Su Ausma susitinkame jaukioje Vilniaus kavinukėje, įsikūrusioje Šv. Kotrynos bažnyčios pašonėje. Susėdame, bet liekame su paltais. Kažkas bus pamiršęs įjungti šildymą. „Simboliška. Šalta kaip bažnyčioje“, – galvoju. Tačiau vos pradedame pokalbį, kambarį netrunka sušildyti pašnekovės šypsena ir stebinantis pozityvumas.
Nuveiktų darbų sąraše – laidojimas
Energijos Ausmai, regis, netrūksta. Penkias dienas per savaitę jauna vargonininkė dirba muzikos mokytoja vienoje Vilniaus mokyklų, o savaitgaliais skuba į Marijampolės apskritį, Kalvariją, kur vadovauja pačios suburtam jaunimo chorui „Sonantem“, groja bažnyčiose, o kartais, žmonėms paprašius, ir laidotuvėse. Įsitvirtinti didmiestyje, kaip sako iš provincijos kilusi moteris, niekada nesiekė. Grįžimas į gimtus kraštus – jos prioritetas.
Ausma sako, kad šiandien ji veikia tai, ką nori, o profesiją nuo paauglystės suklostė pats likimas.
Štai bažnyčioje groti ji pradėjo penkiolikos, pakviesta kartą į svečius užsukusio klebono, o pirmą kartą laidotuvėse sudalyvauti paskatino kartu giedančių chorisčių artimojo mirtis.
„Tai buvo mūsų užuojautos būdas, malda, – sako ji, o paklausta, ar grojimas laidotuvėse nekelia šiurpo, moteris tik purto galvą ir teigia, jog jai tai daryti gera. – Labai geras dalykas, ir sveikas. Ne tik vestuvėse ir šventėse pašokti, o matyti ir kitą gyvenimo pusę.“
Noriu pakeisti čia tiek, kiek galiu. Vien būdamas atviras keiti žmones aplink save.
Ausma noriai priima tai, ką jai atneša likimas, ir gyvenime nesikrato netgi sudėtingiausių vaidmenų, kurių imtis ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas. Moteris pasakoja netgi apie tokį neįprastą jai neseniai nutikusį įvykį.
„Vieną dieną netikėtai sulaukiu skambučio. Prašo kaime palaidoti žmogų. Sako, kunigo nebus, jis negali. O žmonės jau bėdoje, jiems laidoti reikia. Sutikau. Kaip tik turėjau repeticiją, pasikviečiau kelis choristus. Paskambinau kitam kunigui, kuris man patarė, ką daryti, susiradau apeigyne... Taip laidojo Sibire. Barstėme ir žemes. Nebuvo malonu, bet žmonėms jau nebuvo ką daryti. Atlikau apeigas kunigiškai“, – apie savo patirtį pasakoja jauna moteris.
Tačiau Ausma su šypsena prisimena vieno dalyko veikti tikrai neketinusi: „Ko neįsivaizdavau gyvenime, tai, kad būsiu mokytoja. Tai nutiko visai atsitiktinai. Kartą manęs pažįstama kaimo moteris paprašė pamokyti jos dukrą. Tuo metu jau grojau bažnyčioje. Pakviečiau. Nors jos groti taip ir neišmokiau, pradėjau mokytis mokyti.“
Sužinoję apie seksualinę orientaciją atleido iš darbo bažnyčioje
Ausma yra viena pirmųjų moterų Lietuvoje viešai ir drąsiai prakalbusių apie savo seksualinę orientaciją. Tačiau ji puikiai žino tokio kalbėjimo kainą. Po aktyvaus dalyvavimo pirmuosiuose „Baltic Pride“ renginiuose 2010 ir 2013 metais, pasirodymo klipe ir televizijos laidoje, ji buvo atleista iš darbo bažnyčioje.
Ausma sako, kad tas laikas jai buvo ypatingai sunkus: „Naudos neturėjau, nebent ne naudą, blogas emocijas.“ Ir prideda, kad taip buvo ne tik dėl trukdymo užsiimti mėgstama veikla, į kurią buvo įdėjusi daug nuoširdaus darbo, tačiau ir dėl to, ką teko patirti jos artimiesiems bei šeimai.
Tačiau nepaisant sunkumų, moteris sako, jog savo viešo atsiskleidimo nesigaili ir prireikus darytų tą patį: „Viduje visą laiką tikėjau, kad turiu tai daryti. Negali laukti, kol kažkas kitas pakeis pasaulį. Mąsčiau, kad čia yra mano gyvenimas, ir privalau jį gyventi.“
Nuo to laiko Ausma apie savo seksualinę orientaciją yra atvira. Ji iki šiol mielai dalinasi savo patirtimi su tais, kuriems tai įdomu – štai jau antri metai dalyvauja Vilniaus universitete rengiamose paskaitose psichologams, kur pristatoma LGBT tema.
Tačiau šiandien aktyvizmas pasislinko į antrą planą.
„Savo darbą, manau, padariau. Buvo laikas, kai nebuvo kam kalbėti. Dabar taip nebėra. Mano aktyvizmas – tai, kad aš tiesiog esu, – šypsosi ji, o paklausta ar kitąmet dalyvaus Vilniuje vyksiančiose LGBT eitynėse atsako: – Būtinai!“
Popiežius užduoda toną, bet opozicija išlieka
Apie bažnyčią, mažus miestelius ir kaimus įprasta manyti kaip apie konservatyvią aplinką, sunkiai priimančią „kitokius“, kažkuo išsiskiriančius žmones. Tačiau šiandien Ausma džiaugiasi, kad šiltą bendruomenę aplink save provincijoje pavyko susikurti pačiai.
„Kai esi lyderis, jei žmonėms nepriimtina, kokia esi, – jie toli nuo tavęs. Tie, kurie susirenka – šilti, labai faini žmonės, kritiško mąstymo. Jie nori kurti, jų akys degančios, – kalba ji apie chorą, kurį Kalvarijoje ėmėsi burti prieš trejus metus.
– Kunigas mane pakvietė groti sekmadienio mišiose. O ten giedojo vos penki žmonės – kam septyniasdešimt, kam septyniolika... Tai dar nebuvo choras. Vedina intuicijos ir atkaklumo, pradėjau po truputį jį auginti, traukti žmones. Dabar mūsų jau beveik trisdešimt, esame nepriklausoma organizacija.“
O jausmas Bažnyčios institucijai, kaip sako Ausma, pirmiausia susijęs su atskiromis asmenybėmis – kunigais ir vyskupais: „Beveik penkerius metus turėjau labai dvasingą, išmintingą Kalvarijos kleboną. Eidavau pas jį į mišias.“
O pasikeitus kunigui, vietos bažnyčioje moteris nebesilanko, bet šito pernelyg nesureikšmina: „Mąstau taip – kunigas yra laikinas svečias, o parapija – tai žmonės.“
Jauna moteris džiaugiasi, kad pastaraisiais metais Bažnyčia tampa vis šiuolaikiškesnė, požiūris pamažu keičiasi. Štai popiežius Pranciškus 2016 metais atvirai išsakė palaikymą homoseksualiems žmonėms, paskatino juos gerbti ir pasisakė prieš bet kokį smurtą bei diskriminaciją. Ausma sako, kad šie Bažnyčios vadovo žodžiai jai labai svarbūs: „Popiežius užduoda bendrą toną. O opozicija, skirtingas požiūris išlieka visada – ne tik šiuo, bet ir kitais klausimais.“
Gyvenimas priklauso nuo mūsų pačių
Nors visuomenėje mato teigiamą pokytį nuo to laiko, kai prieš penkiolika metų pati atsivėrė ir papasakojo apie savo seksualinę orientaciją aplinkiniams, Ausma LGBT klausimu išlieka realistiška: „Jokiu būdu nepateisinu nei kai kurių valdžios sprendimų, nei kai kurių įstatymų.“
Tačiau emigruoti veikli moteris niekada neketino. „Užsienyje gal ir būtų verta, bet noriu, kad dalykai pasikeistų čia. Juk kuriame patys, nuo mūsų pačių priklauso mūsų gyvenimas. Tai yra neteisinga, kaip yra. Iš to ir kyla valia bei jėgos. Noriu pakeisti čia tiek, kiek galiu. Vien būdamas atviras keiti žmones aplink save“, – sako ji.
Šiuo metu jauna choro vadovė su entuziazmu kalba apie ateities planus ir būsimas choro veiklas. Štai vasarą numatyta išvyka ir koncertas Italijoje, o atkurtos Lietuvos šimtmetį jie labiausiai norėtų paminėti sudalyvaudami Dainų šventėje. Ausma tik apgailestauja, kad nors ir yra vienintelis toks jaunimo choras Kalvarijoje, dėmesio ir palaikymo iš vietos savivaldos dar nesulaukė.
Tačiau moteris neketina nuleisti rankų. Ji mato didžiulę muzikos reikšmę žmogui, o ypač provincijoje, kur kitaip nei didmiestyje, jaučiamas veiklos ir pasitikėjimo savimi stygius: „Mieste ir kaime pasitikėjimas savimi kitas. Todėl muzika ten tokia svarbi – ji augina žmogų, padeda pakilti nuo grindinio.
Muzika užaugino mane pačią. Kadaise buvau tikra tyliapelė. Muzika man suteikė pasitikėjimo savimi, padarė mane tokią, kokia esu. Ji yra apie jausmus. Grodamas turi ne tik juos savyje pajausti, atskleisti, tačiau ir perteikti juos kitiems. Tai – menas. Be jos negaliu“, – šypsosi ji.
