Kaip 15 min sakė M.Rudnickis, tiek jo seneliai iš mamos, tiek iš tėvo pusės kilę iš buvusios LDK.
„Tačiau didžiausią įtaką mano asmenybės formavimuisi turėjo močiutė iš mamos pusės, o vėliau ir tėvai, kurie palaikydavo mano idėjas ir norus kaip įmanoma daugiau pažinti protėvių gimtąjį kraštą“, – sakė M.Rudnickis.
„Tada man buvo 12 metų“
2016 metais M.Rudnickis pasidalijo savo vaikystės emocija.
„Tada man buvo 12 metų. Aš – šeštos klasės, Varšuvos priemiesčių mokyklos mokinys. Asmeniškai labai stebėjau ir pergyvenau, kas vyksta Vilniuje ir Lietuvoje. Vasarą turėjome važiuoti pirmąjį kartą aplankyti senelių gimtąjį kraštą – atostogų į CCCP, kuri staiga, mano akyse, griūna. Ilgai planuojama kelionė, į kuria niekas, nei tėvai, nei seneliai – išskyrus manęs – nenorėjo važiuoti. Seneliai bijojo savo jaunystės prisiminimų su sovietų realybės konfrontacijos, tėvai iš vis nesuprato kam važiuoti į CCCP, o man ši kelionė „ad fontes“ buvo gražiausiu sapnu, didžiausia svajone, kuri dabar virto dideliu klaustuku.
Išsigandęs žiūrėdavau „Dziennik Telewizyjny“ laidas, klausydavausi žinių per radiją. Ką aš, šeštokas, galėčiau padaryti Lietuvai? – galvojau naktį apsuptas nevilties, jausdamasis visiškai bejėgis... Ir sugalvojau! Organizuosiu pagalbą lietuviams.
Ryte mokykloj išdrįsau nueiti pas direktorių prašyti leidimo rinkti pinigus mokykloje. Jis sutiko. Po pamokų nubėgau pas giminaitį kuris turėjo etikečių spausdintuvą „DYMO“ (tais laikais kompiuterio su spausdintuvu niekas namuose neturėjo, o mokykloje iš vis jų nebuvo) ir pagaminau 30 etikečių-lipdukų su užrašu „POMOC DLA LITWY“ (liet. pagalba Lietuvai).
Vakare namuose, savo vaikiška ranka, nutapiau plakatus, kad poryt bus renkami pinigėliai Lietuvai“, – rašė M.Rudnickis.
„Dievulis turbūt išgirdo tą vaikišką svajonę“
Su plakatais, pamokų metu kartu su klasioku jie vaikščiojo po mokyklą, iš salės į salę, rinkdami pinigus. Tiesa, lipdukų turėjo tik 30. Dalinom juos mokytojams, pažįstamiems vaikams, draugams iš kitų klasių.
„Nepamenu jau šiandien, kiek surinkom. Nepamenu taip pat kam nusiuntėm pinigus. Pamenu už tai, kad į paštą nuėjau su mama Ewa Rudnicka, kadangi pašto darbuotoja nenorėjo iš vaiko priimti pinigų ir padaryti pavedimo. Tikiuosi kažkam nors truputį, tos vaikiškos pastangos, padėjo...“, – prisiminimais dalijosi verslininkas.
Vasarą, liepą jis nuvažiavo į Lietuvą. Tada nusprendė darysiąs viską, kad čia gyventų.
„Ir Dievulis turbūt išgirdo tą vaikišką svajonę... Viskas taip susiklostė, kad jau daugiau nei dešimtmetį gyvenu nuolat Nepriklausomoje Lietuvoje, myliu Ją kiekvieną dieną vis labiau. Esu laimingas“, – rašė M.Rudnickis.
Apie Lietuvą namuose kalbėjo nuolat
– Ar jūsų vaikystės namuose dažnai buvo kalbama apie Lietuvą? – 15min paklausė M.Rudnickio.
– Nuolat. Tiksliau, apie LDK buvo kalbama nuolat. Ši tema buvo mėgstama tiek tėvelių, tiek senelių, kur praleidau dalį vaikystės. Artimieji puoselėjo LDK tradicijas, dalijosi prisiminimais apie praeitį.
Pamenu lietuvišką–baltarusišką virtuvę su blynais, grietine balintomis sriubomis (lenkai beveik nededa grietinės į sriubas), taip pat daug pasakojimų apie Vilniją ir jos gyventojus, papročius.
Artimieji puoselėjo LDK tradicijas, dalijosi prisiminimais apie praeitį.
Vaikystės laikais Lietuva ir Baltarusija buvo Tarybų Sąjungos dalys, mano seneliai ir tėvai nebuvo partiniai (nepriklausė anuometinei Lenkijoje valdančiai Lenkijos jungtinei darbininkų partijai), todėl galvoti apie kelionę į Tarybų Sąjunga negalėjome. Tai buvo nerealus, idealizuotas senelių vaikystės kraštas.
– Prisiminimu apie save, šeštos klasės moksleivį, jūs pasidalijote 2016 metais. Kaip manote, kodėl šis prisiminimas taip stipriai išliko?
– Nuo vaikystės LDK ir, natūralu, Lietuva buvo man labai artima. 1990–1991 m. įvykiai man buvo tikrojo sukilimo pavyzdys. Prisiskaitęs lenkų XIX a. autorių knygų supratau, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, tai tarsi Sausio sukilimas. Ypatingai dėl to, kad viskas vyko sausį.
Žinoma, važiuoti ir būti ten negalėjau. Bet būtinai norėjau kažkaip prisidėti. Taip buvo pirmoji mano sugalvota visuomeninė akcija. Pirmasis darbas, kuri padariau Lietuvos labui. Galbūt todėl taip stipriai liko atmintyje.
– Kodėl buvo noras savo gyvenimą kurti Lietuvoje?
– Tai buvo kažkoks sielos šauksmas. Vėliau skaitydamas Šatrijos Raganos „Sename dvare“, perskaičiau sakinį: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela“. Ir tai, ko gero, geriausias atsakymas į šį klausimą. Mano siela yra lietuvė, ištikima geriausioms LDK tradicijoms.
– Ar jūsų šeimoje yra tradicija paminėti Sausio 13-ąją ir kokia ji?
– Išskirtinių tradicijų neturėjome, tačiau visada su pagarba prisimindavome tuos, kurie rinkosi prie LR Seimo, Televizijos bokšto, lietuvius ir lenkus kartu, drauge kovojančius prieš Tarybų Sąjungą už laisvę.
