Sekmadienio kelionė į Kačerginę, buvo planuota prieš kelias dienas. Nemažai diskutavome, ar ne per toli, ar nebus per sunku pirmą kartą tiek važiuoti. Maršruto aprašyme nurodyta 20km. Į vieną pusę, ar į abi? Neaišku. Galima buvo paimti maps'uose ir pamatuoti, tiesa? Bet kažkaip tokiais niekais, kaip tikslus privalomas nuvažiuoti atstumas, nelabai norėjosi rūpintis... Ji sakė, kad nuvažiuoti galima. Tai koks dar gali būti klausimas? Važiuojam.
Pradėjus važiuoti, nelabai tikėjausi, kad ši diena bus verta paminėjimo. Bet gyvenimas yra įdomus – jis visuomet nustebina ten, kur mažiausiai to tikiesi.
Dviračių takas yra skirtas labiau pėstiesiems. Juo važiuoti, ypač dviese, yra labai nepatogu. Praktiškai nuolatos reikia važiuoti vienam paskui kitą.
Be to, čia gali sutikti ir pėsčiųjų, ir riedutininkų, ir tokių kaip mes dviratininkų po du, tris, ar didesnėmis grupėmis, bei sportuojančių, ar su vaikų vežimėliais vaikščiojančių mamyčių, ar močiučių.... Greičių skirtumai didžiuliai. Tai turbūt vienintelė detalė, kuri kliuvo. Visą kitą buvo tiesiog nuostabu.
Tiesa, dar galėtų būti atstumų nuorodos, kiek nuvažiuota, ir kiek liko iki priekyje esančių objektų. Minant pasijuto, kad tai pirmi sezono važiavimai, nes užpakalį paskaudo gana greitai... Netrukus supratome, kad atstumas iki Kačerginės yra 10 km. Numynėme visai nesunkiai, nes takas driekiasi palei upę, didelių įkalnių nėra.
Pravažiavome Kačerginę ir nusukome nuo dviračių tako Nemuno link, ant pievos. Pūtė nestiprus, bet gana įkyrus vėjas. Švietė saulė ir tai šiek tiek kompensavo vėsinantį vėjo jausmą. Laikas ėjo.
Atsigėrėme arbatos, užkandome tinginio pyrago. Ji atsigulė šiek tiek pailsėti, šiek tiek gauti saulės. Nelabai ten jos daug buvo, bet vis šis tas. Kai arbata baigėsi, nusprendėme pavažiuoti dar šiek tiek į priekį, nes žemėlapis rodė, kad netoliese yra Kačerginės stovyklavietė. Jaučiu, kad pažiūrėjome į žemėlapį atvirkščiai, nes stovyklavietės neprivažiavome, tačiau pamatėme Zapyškio bažnyčią. Ji visai čia pat, tai būtų kvaila tiek numynus neaplankyti jos. Ir tikrai nesigailėjome, kad ten nuriedėjome.
Vieta graži, kukli, bet tvarkinga. Ir čia nutiko vienas iš momentų, kuris buvo netikėtas man pačiam, dėl kurio ir atsirado šis dienos aprašymas. Diskutuojant, kažką aptarinėjant, ji su šypsena ištarė tokius žodžius – kalbi kaip mokytojas.
Nežinau, ką ji pamatė manyje, mano veide, lyg ir nelabai turėjau sureaguoti, bet man nieko nepasakius, ji uždavė klausimą, kuris net labiau nei pirmas teiginys mane išmušė iš vėžių – kas, kas nutiko?
Aš negalėjau nieko pasakyti, nes jaučiau, kad pasimečiau. Mano bet kokia reakcija tik gilino jos susidomėjimą ir varė mane į kampą. Pajutau, kad kažkas yra, ir aš nesugebu racionaliai pasakyti, kas tai. Anksčiau gaudavau pastabų, kad labai daug pamokslauju ir elgiuosi kaip mokytojas... Jaučiuosi nesavas, nepatogiai, nežinojau, ką pasakyti, nes bet koks pasiteisinimas atrodo niekinis.
Man nesinorėjo naujos pažinties pradėti su senomis ydomis ar bent taip laikytais mano įpročiais. Jos surimtėjęs veidas situacijos visiškai nepalengvino. Aš užsikirtau, užstrigau, sutrikau. Tarsi pagautas meluojant, tarsi atvėręs kažką slapto. Tarsi kitas žmogus priėjo per arti ir pamatė manyje slypinti demoną, kurio galvojau neturiu arba tiesiog pamiršau.
Jis pabudo ir sukrėtė viską. Labiausiai mintis. Nepamenu nieko, ką tuo metu kalbėjau ar kas vyko, kol atsisėdom ant aikštę juosiančios tvorelės, kuri pritaikyta sėdėti. Ką aš kalbėjau sėdėdamas prieš ją, irgi nelabai pamenu. Bet tai visai nesvarbu. Man buvo svarbu jos požiūris ir žodžiai.
Mes sėdėjome vienas prieš kitą. Kojos abipus tvorelės. Ji paėmė mano rankas ir žiūrėdama į akis pradėjo kalbėti. Uždavė klausimą, laukė mano atsakymo. Po to dar vieną, ir dar, ir dar. Tokiu pat ramiu veidu ji bandė suprasti, kas nutiko, kodėl nutiko. Vieni turi rudus plaukus, kiti garbanotus, vieni žalias, kiti rudas akis.
Aš turiu polinkį į smulkmenų dėstymą ten, kur nereikia, nors man tai nereikalauja jokių didelių pastangų. Aplinkinius tai erzina. Bent jau daugelį.
Pagrindinė mano sutrikimo priežastis, kad būdamas su ja irgi taip pat elgiuosi. Ji tai pastebėjo ir aš išsigandau. Nenorėjau to parodyti, bet ji pastebėjo. Įvardino aplinkybes, kurios man ir įvarė šios savybės gėdos jausmą, ar sukurė nora ją paslėpti – nuolat būdavau baudžiamas už jų apraišką. Niekada (ar reiktų sakyti praktiškai niekada) šeimoje jomis nebuvo pasidžiaugta.
Nepamenu jokių jos formuluočių, jokių sakinių struktūrų. Neatsimenu, kas buvo sakyta. Atsimenu tik lengvumo jausmą po šio pokalbio.
Man palengvėjo. Palengvėjo, nes ji suprato. Einant nuo pievos, kurioje buvome sustoję arbatos, pokalbis pakrypo apie kraują.
„Aš bijau kraujo. Labai bijau. Jei tu susižeistum, aš tau negalėčiau padėti“, – tarė ji. Bet šioje situacija, ji tobulai atidengė lyg ir sugijusią žaizdą, kuri beveik jau buvo virtusi randu. Nors nieko panašaus. Ten buvo palikta daug aštrių skeveldrų, kurios kraujuotų kiekvieną kartą prie jų prisilietus. Švelniai išvalė ją ir jos kraštus.
Galiausiai uždėjo savo ranką. Kaip gera. Kaip gera, kad ji suprato, žino ir prisilietė. Kaip gera nejausti skausmo, tik švelnumą. Ji man padėjo daug daugiau, nei būtų galima padėti susižeidus ir kraujuojant. Apsikabinęs ją iš nugaros, nenorėjau jos paleisti. Negi tai ji, mano glėbyje?
Buvau begalo jai dėkingas. Tikiuosi, ji jautė bent dalelę to, ką jaučiau aš.
Laukė kelias atgal. Prieš vėją. Niekas nesakė, kad bus lengva. Mynėme beveik nekalbėdami. Tik rektartėmis buvo galima važiuoti vienam šalia kito. Nuvažiavę daugiau nei pusę kelio stabtelėjome prisėsti.
Kalbantis kažką paprasto, ji lengvai užsiminė, kad mielai, jei aš norėsiu, gali atvažiuoti kartu prie Kauno marių pabūti, kai aš buriuosiu. Jai patinka ten vaikščioti, ar paskaityti knygą. Ir tai buvo antras jos švelnus prisilietimas.
Gal tai nieko ypatingo, bet ji tai pasakė kažkokiu būdu, kad pasijutau tarsi dėlionės dalis, be jokių pastangų įkritusi į jai skirtą vietą. Jokio spaudimo, jokio taikymo ar kampų laužymo – lengvas švelnių moters pirštų prisilietimas.
Tarsi drūgio sparnų mostelėjimas – visiškai nejuntamas, bet reikšmingas.
Man tai nėra būtinas dalykas. Visą laiką burioju vienas. Bet retkarčiais pajusdavau, kad būtų smagu, kad kas nors artimas būtų ant kranto. Čia proporcija kaip ir su prieskoniais – vien jais sotus nebūsi, o be jų maistas ne toks mielas. Reikia daryti tai, kas patinka ir tuo mėgautis.
Nuostabus sekmadienis. Jis leido pajusti, suprasti, pamatyti. Juo reikia džiaugtis, taip, kaip ir kita diena, kurią mums pateiks gyvenimas.
Ačiū tau, kad esi šalia.
