Pati jo autorė yra ne tik namuose sunkius ligonius lankanti slaugytoja, tačiau ir lektorė, skaitanti paskaitas apie emocinę, psichologinę, dvasinę slaugos, paliatyviosios pagalbos ir mirties pusę.
Kaip kalbėtis su sunkiai sergančiu žmogumi, kokios ne medicininės, o emocinės ir psichologinės pagalbos reikia tiek sergančiam, tiek jį slaugančiam? Lektorė dalinasi savo per 20 metų sukaupta patirtimi ir žiniomis.
15min pokalbį su L.Baršauskiene galima paskaityti čia.
Kalbėdama apie vakcinas nuo COVID-19, L.Baršauskienė sako matanti tendenciją, kai skiepytis savo tėvams neleidžia ar juos atkalbinėja jų suaugę vaikai.
„Baisu, kai vienų žmonių likimus nulemia kiti, šiuo atveju – vaikai. Jie patys nesiskiepija, nemato reikalo, gal yra tikrieji antivakseriai, o gal tai lemia kitos priežastys, bet jie neleidžia skiepytis savo tėvams.
Būdami nesiskiepiję, jie patys į savo namus tėvams atneša sunkią ligą ar net mirtį. Taip, visi mes mirsim, bet mirti reanimacijoje, prijungtam prie apartų ir nuo galvos iki kojų apkarstytam vamzdeliais – tai nėra panašu nei į laisvą pasirinkimą, nei į natūralią, orią mirtį. Tai yra labai skausminga ir baisu.
Viena vertus, geriau nežinoti, koks yra vaizdas reanimacijoje, kur pati esu dirbusi ilgą laiką. Tik mirtys nuo COVID-19 dažnai yra baisesnės, nes vyksta tam tikri procesai plaučiuose, kituose organuose. Todėl žmonės miršta labai skausmingai ir sunkiai.
Vaikai turėtų to nepamiršti prieš nulemdami savo tėvų likimą. Gal būtų labai gerai, kad jie turėtų galimybę pamatyti, kaip jų tėvai baigia gyvenimus? Tėvai, kurie gal būt jiems yra svarbūs ir reikalingi.
Kaip tokie vaikai gyvens toliau, kaip jie švęs ateinančias Kalėdas? Kaip praeis pro Kūčių stalą, šalia jo matydami neįprastai daug tuščios vietos? Kaip jausis, matydami tuščią kambarį ar tuščią erdvę, kurioje stovėjo (ar tebestovi tuščia) artimojo lova?
Ši tuštuma, atsiradusi per neatsargumą, sykiu ir žmogžudystė – irgi per neatsargumą. Kada netyčinį nusikaltimą padaręs žmogus yra nuteisiamas ir atsiduria už grotų, jis tam tikra prasme atperka savo kaltę. Tačiau šių žmonių juk niekas neteis, tik kaip jie gyvens su savo kalte dėl mirusių nepaskiepytų tėvų?“ – kalbėjo L.Baršauskienė.
Slaugytojai, kaip ir visiems, teko girdėti įvairių nuomonių apie vakcinas, apie tai, kad serga ir miršta net paskiepyti.
„Taip, serga. Tik vienetai jų atsiduria reanimacijoje. Kai sakoma, kad mirė paskiepytas žmogus, mes nežinome, kiek gretutinių ligų jis turėjo ir nuo ko jis tiksliai mirė.
Man kartais net nebesinori apie tai diskutuoti, kartais, būna tiesiog rankos nusvyra iš bejėgystės kažką pakeisti.
Bet jei kažką mano įrašas socialiniame tinkle pasieks, jei padės mano kalbėjimas ir bus išgelbėtas bent vienas žmogus – vadinasi, buvo verta tai daryti ir stengtis“, – sakė medikė.
L.Baršauskienė su 15min sutiko pasidalinti savo įrašu.
Tėvų žudikai
(turėję kitokią, SAVO nuomonę)
– Gal galėtumėt pas mus šiandien užsukt?
– Na nelabai. Šiandien itin pilna diena. O kas atsitiko?
– Mama kažkokia apatiška, beveik nevalgo ir skysčių geria labai mažai. Susikalbėt sunkiai išeina, pasilpus kažkokia, nublogus. Galvoju, gal į ligoninę paguldyt pastiprinimui, – bėdavoja vienos mano pacientės duktė.
– Na gerai, jei liks laiko, pas ją paskutinę šiandien užsuksiu, jei ne – tada tik rytoj, – dūsauju, galvodama kaip čia greičiau susisukus.
Miela pacientė, seniai lankau ją, kažkaip po truputį sąžinė ima grukšint (grukšt, grukšt, grukšt).
– Tai ačiū Jums tada. Tai lauksim kaip Jums atrodys, dar susilaikom, nevešim.
Sklandžiai, greitai, tarsi pagal užsakymą tos močiutėlės naudai laiko lieka, užsuku.
– Kodėl ji visa tokia šlapia? – atklojus randu pacientę savo prakaituos lyg garuojančion balon įkritusią. Nagi duokit termometrą.
Mėginu šnekint kažkur gilyn įsmigusią moteraitę, šaukiu vardu, judinu kol termometro gyvatėlė kyla. Menki mano pastangų rezultatai.
Apsiblausęs, vos biškutį iš po vokų išlindęs žvilgsnis, kelios atskiros, padrikos, išdžiūvusioj burnoj susivėlusios ir į žodžius sunkiai suveinančios, raidės.
Bet iš įdirbio tokius „tekstus“ skaityt maždaug suprantu, kad tas lūpų judinimas reiškia „pažįstu, žinau kas esi, ale biški nesiorientuoju, nes labai blogai jaučiuos, esu kokiam tai kostmose.“
– O! 37 – ni ir septynios dalys. Tai kad visa šapia, reik suprast, kad buvo gerokai daugiau.
– Nu tai ir aš pats trisdešimtaštuonis turiu.
Pamažu atatupsta traukiuosi link lango sukdama galvoj mintį „su kauke, su pirštinėm, kontaktavau minimaliai, močiutė nei kosėjo, nei čiudėjo tuo metu, dar tik geros penkios minutės tepraėjo kai aš čia, tai gerai, kad skubėdama greit sukaus…“
– O dukra kada grįš? – klausteliu neramiabalsišku tonu kaip tik suskambant domofono silgnaliukui.
– Tai va, girdit, jau per duris į laiptinę įėjo, tuoj bus. – pažvalėja nuo temperatūros raudonais žandais ir nesveikai blizgančiom akim jau nelabai spritnas diedukas.
Kol dukra važiuoja liftu aš mintyse ant pirštų lenkiu vyriškio didelį viršsvorį, hipertoninę ligą, antrinį diabetą, amžinai dusulingą kvėpavimą, kartu su cianotiškom lūpom labai užnešantį į širdies nepakankamumą…
– Na kaip ji Jums atrodo? – lyg niekur nieko žvaliai nusimesdama striukę klausia dukra.
– Blogai, labai blogai. O Jūs pati kaip jaučiatės? – į jos akis įsegu savo nedraugišką žvilgsnį, – Labai jau į covidą panašu.
– Aš… neblogai… Dariausi vaistinėj testą, tai nieko, neigiamas.
– Tai dar ne faktas, kad nesergat. O sūnus kontaktiniu būdu mokosi? – žiūriu į nenusakomo amžiaus bamblį, kurį dėl didoko ūgio ir nemenko viršsvorio gali palaikyti paaugliu. Nors iš veido ir pagal elgesį atrodo panašus į truputį sutrikusios raidos be saiko valgantį mažių.
– Anksčiau kontaktiniu, dabar jau ne, – balsas lyg teisintųsi.
Nesiimu kamantinėt nuo kada iki kada, kontaktinis, bekontaktis, maga greičiau sprukt iš čia.
– O kaip su skoniu ir kvapu? Jaučiat, užuodžiat?
– Nelabai… prastai... – kaip smarkiai skiriasi šis balsas nuo to, kuris sakė „Ne, nesiskiepysiu nei aš, nei kitus namiškius skiepysiu! Ačiū, ne! Ir daugiau neskambinkit ir neklausinėkit, mes nepersigalvosim!“
Kokie dar mes?! Vienvaldė karalienė šitoj karalystėj ir už visus keturis sprendžianti pati viena.
– Mamai greitąją kvieskit, nes jau ir taip per ilgai laukta, nors... – norisi pasakyti, kad čia nieko jau nebus, tai gal tegu namie numiršta, gal gi neims dusti, gal taip, kaip dabar atrodo – silpnės kol ramiai užges. Na, bet čia nieko negali žinot.
O dar tokia visai nieko moteriškaitė buvo, ir gimimo metai visai padabni. – O Jūs tik į žmones daugiau neikit, namie sėdėkit, registruokitės į mobilų punktą PGR pasidaryt, nežiūrint to, ką Jums vaistinėj nustatė. Ir tėvuką stebėkit, su jo ligų bukietu atsipalaiduot nepatarčiau, jei ką, irgi greitąją.
– Gerai, supratau, – šį kartą nei diskusijų, nei visažinystės, nei „savo nuomonės“ turėjimo.
– Kiek pamenu Jūs visi neskiepyti?
– Ne.
– O kodėl telefonu nepasakėt nei apie temperatūrą, nei apie tai, kad testą darėtės? Juk suprantat, kad ne pas Jus vienus lankausi? – su priekaišto gaida išpyliau nors du procentus gižulio.
– Taai… kad…
– Na gerai, dabar jau nebesvarbu. Darykit man platų koridorių ir aš kuo greičiau neriu iš čia. Tai gerai, kad pas Jus paskutinius atvykau ir visų taisyklių laikiausi.
Susispietusi vienon krūvon šeimyna nugarom prisiklijuoja prie sienų, o aš šaunu į laiptinę, kuri tuo tarpu atrodo gerokai saugesnė vieta.
Pusė butelaičio dezinfektoriaus, nauja kaukė, visa kita… ir malda už save ir bepročius tėvų žudikus, kurių už netyčinę žmogžudystę nieks nenuteis.
Šiandien man norėtųsi, kad nuteistų. Net labai!.. su saldumu burnoj. Rytoj, žinau, jau bus praėję. Nes tuose namuose greičiausiai visiems laikams liks dvi tuščios lovos ir žinojimas ką padarei, dukra…
---
P.S. Viena iš dviejų istorijų per dvi dienas. Tik antroji – telefonu. Pasimokiau. Ir ten, panašu, gana nedėkingai klostosi mirties atnešėjai – močiutėlės dukrai.
Šansų ne kažką, bet senolė gal dar išsikapanos kaip nors, o va dukros mišios nelinksmos – kol kelis sakinius pasakė vos plaučių neiškosėjo.
Tokiu atveju močiutės reikaliukai irgi būtų ne kažką. Lauktų neprabangi, trumpa slauga kokioj nors įstaigėlėj po ilgametės ir labai prabangios. Mat dukra ir bagota, ir mokyta, ir rūpestinga, bet... gavosi jai va še kaip.
P.P.S. Aš ne gydytoja, aš – slaugytoja!
